XIX Amžiaus Turtingi Ponai Lietuvoje

XIX amžius Lietuvoje buvo permainų ir transformacijų laikotarpis, kuriame ryškų pėdsaką paliko turtingi ponai vyrai. Šie aristokratai, žemvaldžiai ir verslininkai ne tik formavo ekonominį ir politinį šalies veidą, bet ir darė didelę įtaką kultūrai bei visuomeniniam gyvenimui. Tuo metu Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje.

Radvilų Giminės Įtaka

Viena iš įtakingiausių aristokratų giminių Lietuvoje buvo Radvilos. Ši dinastija, turinti šimtmečių istoriją, aktyviai dalyvavo politikoje ir visuomeniniame gyvenime. Kunigaikštis Maciejus Radziwiłłas teigia, kad Radvilos pavardė reiškia anonimiškumo netektį ir papildomas pareigas.

Kunigaikštis pasakoja, kad jo senelę Marią lankydavo XIX amžiuje gimę bankininkai, pramonininkai ir žemvaldžiai, kurie, praradę turtus, niekada nesiskundė. Radvilos stengėsi ne tik maudytis turtuose, bet ir pasirūpinti žmonėmis, kurie prisidėjo prie tos gerovės. Kai kurie Radvilų tarnai dirbdavo šeimomis ir net kartomis.

Net ir didžiausio materialinio klestėjimo metais, Radvilos akcentavo išsilavinimo svarbą. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis kitados buvo geriausiai išsilavinęs Lietuvos žmogus.

Pasak M. Radziwiłło, gyvenimas be vaikų neturi prasmės. Šeimos dabar dažniausiai mažos, auga po vieną atžalą. Šiuolaikiniai žmonės neretai žvelgia į vaikus kaip į išlaidas, investicijas, kurios niekada negrįžta. Užaugusieji be brolių, seserų nė neįsivaizduoja, ką prarado per tėvų trumparegiškumą, egoizmą.

Dauguma Radvilų po sunkių istorinių kataklizmų liko Lenkijoje, nors kitos šeimos leidosi į Vakarus. Išlaikyti buvusios valstybės, jos aristokratijos dvasią įmanoma tik bendruomenei. Radvilos geriausiai jaučiasi savo šalyje.

Nesvyžiaus pilis - svarbiausias Radvilų centras.

Žydų Bendruomenės Vaidmuo

XIX amžiuje Lietuvoje gyveno gausi ir įtakinga žydų bendruomenė, kurios nariai aktyviai dalyvavo šalies ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Daniel Lupshitz teigia, kad Lietuvoje visais laikais gyveno daug žydų, ne tik didmiesčiuose.

Žydai aktyviai dalyvavo ir gynė Lietuvą Kosčiuškos sukilimo metu, vėliau Nepriklausomybės karų metu, buvo apdovanoti aukščiausiais apdovanojimais už drąsą. Yra išlikę liudijimų apie žydus kareivius savanorius, dvigubus Vyčio Ordino kavalierius ir jų žygdarbius.

Šiandien problema yra ne tik tai, kad kai prasidėjo karas, Šoa, Holokaustas - Lietuvoje buvo žudomi žydai, - problema, mano galva, buvo tai, kad žydai šventai tikėjo, kad Valstybė, už kurią jie amžiais liejo kraują ir prakaitą, juos apgins. Bet Valstybė jų neapgynė.

Telšių Ješiva - Žydų Švietimo Centras

XIX a. sukūrusi unikalią mokymo sistemą, Telšių ješiva iki šiol veikia kaip mokykla be sienų - mat jos mokymo metodai ir šiandien taikomi JAV ir Izraelyje. J. Bucevičės teigimu, ješivoje sukurta savita mokymo sistema buvo unikali dėl keleto bruožų. Pirmiausia - visą ugdymą ji suskirstė pagal išsilavinimo ir žinių lygį į penkias klases, ko niekada iki tol nebuvo. Antras išskirtinumas - tai, jog mokymas vyko hebrajų kalba.

XIX a. pab. rabinų mokykla buvo žinoma visame pasaulyje, į ją studijuoti atvykdavo rabinai iš Anglijos, JAV, Urugvajaus, Pietų Afrikos, Vengrijos ir kitų šalių.

Esperanto Kalbos Kūrėjas Liudvikas Lazaris Zamenhofas

Iškilus litvakų bendruomenės narys gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas turėjo ne tik aistrą svetimoms kalboms, bet ir talentą. Daug jų - net dvylika - mokėdamas pats, ilgainiui pradėjo mąstyti apie universalios kalbos sukūrimą.

Vis dėlto esperanto kalbos gimimo metais oficialiai laikomi 1887-ieji, kai paremtam uošvio L. Zamenhofui pagaliau pavyko išleisti vadovėlį. Gydytojas pasirašinėjo dr. Esperanto - daktaras, turintis viltį.

Universali ir visavertė, esperanto kalba labai sparčiai išpopuliarėjo ir paplito po įvairias šalis - dar ir dabar jos mokomasi visame pasaulyje. Netrukus pradėjo kurtis ir esperanto entuziastų draugijos.

Esperantininkų Judėjimas Panevėžyje

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, jog esperantininkų Panevėžio skyrius buvo įregistruotas 1927 metų birželio pabaigoje. Tačiau pirmosios žinios apie kalbos puoselėtojus mieste siekia dar 1923-iuosius, kai kūrėsi pirmoji esperantininkų sąjunga. Esperantininkų judėjimo Panevėžyje pradininkai buvo žydai.

Esperantininkų buveinė tuo metu buvo A. D. Pilkausko teigimu, 1926-ųjų spalį „Panevėžio balsas“ rašė, kad Panevėžio esperantininkų draugija turėjo 30 narių, o visame mieste buvo apie 150 mokančiųjų esperanto kalbą.

Panevėžio esperantininkų draugijos valdybos pirmininku J. Kanas, su nedidele pertrauka, išbuvo iki pat mirties 1941-aisiais.

Po vyro nužudymo tų metų liepą, J. Kano žmona su vaikais pasitraukė į Švediją. Kitų esperantininkų likimas, D. Pilkausko teigimu, irgi buvo labai margas. Jų draugijos veikla, žinoma, nutrūko, dalį narių išblaškė netrukus sekusi okupacija, Antrasis pasaulinis karas. Daugelis iki šio sudėtingo laikmečio pabaigos neišgyveno.

D. Pilkauskas sako, jog Panevėžiui yra daug priežasčių didžiuotis savo esperantininkais žydais. Salomonas Alperavičius ir Josefas Tajcas - patyrę esperantininkai - priklausė pirmajai mieste esperantininkų sąjungos valdybai.

Liudvikas Lazaris Zamenhofas - esperanto kalbos kūrėjas.

Bronislovas Grombčevskis - Keliautojas ir Avantiūristas

Į XIX amžiaus pabaigos paskutinių geografinių atradimų ir pašėlusių imperijų lenktynių - kas pirmas užgrobs paskutines laisvas žemes Azijoje - energingai įsivelia jaunas bajoras Bronislovas Grombčevskis iš Telšių pavieto. Įsivelia taip sėkmingai, kad britai bijo jo šešėlio virš Britų Indijos, rusai nesupranta, kinai bando sunaikinti, o Rusijos imperatoriaus rūmuose Bronislovą tai glosto, tai varo šalin.

Neįtikėtinos biografijos žemaitį Bronislovą Grombčevskį galima vadinti kaip tik nori: tikru vyru, išdaviku, dvigubu agentu, patriotu.

Valstiečių Gyvenimas

XVIII a. pabaigoje valstiečiai sudarė apie 80 proc. lietuviškųjų gubernijų gyventojų. Jų skaičius Lietuvoje augo visą XIX a., nes šią grupę nuolat papildydavo nusigyvenę bajorai bei kitų kategorijų žmonės. Carinės Rusijos administracija ėmėsi namų ūkio surašymo, norėdama žinoti, kiek mokesčių imti iš savininkų.

Vaitkūnų kaimo valstiečiai. Vaitkūnų k., Vilkmergės apskr. (dabar - Ukmergės r. sav.), 1902 m.

Maxo Planko instituto demografai parinko Lietuvai 1847-uosius, nes buvo laikoma, kad būtent tų metų duomenys geriausiai atspindėjo Kauno ir Vilniaus gubernijų namų ūkių situaciją. Projekto metu buvo sukaupta informacija apie 3600 valstiečių namų ūkių, kurie buvo registruoti valstybinių ir privačių Lietuvos dvarų inventoriuose 1847 m. Lietuviškas MOSAIC duomenų rinkinys iš viso apima 483 istorinius Kauno ir Vilniaus gubernijų kaimus bei 20 000 asmenų, gyvenusių juose.

Tirdama namų ūkius, projekto vykdymo grupė išskyrė net 32 šeimų kategorijas pagal tarpusavio ryšių priklausomybę. Šeimos nariais galėjo būti vyras ir žmona su vaikais; vyras ir žmona su vaiku iš pirmosios santuokos ir pan.

„Iš tų 32 pagrindinių kategorijų išskyrėme tris šeimų kategorijas: paprastąją (branduolinę), išplėstinę ir sudėtinę, - pažymi D. Leinartė. - Branduolinėje šeimoje gyveno asmenys, susiję kraujo ryšiais: tėvas, motina ir vaikai. Išplėstinėje šeimoje gyveno branduolinė šeima, seneliai, vieniši asmenys (nesusituokę broliai, seserys), samdiniai. O sudėtinę šeimą sudarė kelios šeimos - keli branduoliai.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 1847-aisiais 36 procentus namų ūkių sudarė branduolinės šeimos. „Tai labai nemažas skaičius, nes Vakarų šalių demografai būtent pagal šeimų vyraujantį tipą nustato, ar visuomenė yra vakarietiška, ar rytietiška. Pavyzdžiui, slavai turi kitokio tipo šeimas. Šią liniją apibrėžia keli parametrai: vedybų modelis, amžius, kuomet tuokiamasi, amžiaus skirtumas tarp vyro ir žmonos bei namų ūkio tipas“, - pažymi D.

Pasak tyrėjos, Lietuva priklauso vakarietiškajam arealui ne tik pagal santuokos modelį, bet ir pagal namų ūkio tipą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad išplėstinių šeimų 1847 m. buvo 30 proc., o sudėtinių - tik 26 proc. Tuometė Vilniaus gubernija apėmė ir buvusias baltarusiškąsias žemes, tad, pasak D.

Pasak D. Leinartės, sudėtinės šeimos būdingos slavams. Balkanuose jos vadinamos zadruga tipo šeimomis. Vidutiniškai branduolinės šeimos namų ūkyje gyveno apie 6 asmenis, išplėstinėje - 7,5, o sudėtinėje - 9 asmenys. Demografai yra nustatę, kad kai kuriose Latvijos ar Estijos dalyse irgi gyveno sudėtinės šeimos.

1847 metų duomenys atskleidžia, kad vidutinis namų ūkio dydis branduolinėje šeimoje buvo 5,8 asmens: vidutiniškai tokioje šeimoje augo 4 vaikai. Našliai su vaikais - apie 14,5 procentų. Jose šeimos galva galėjo būti našliu likęs (-usi) vienas iš tėvų arba vyriausiasis sūnus. Mirus sutuoktiniui būdavo vedama / ištekama už mirusiojo brolio / sesers, nes reikėjo išlaikyti mažus vaikus. Bevaikės sutuoktinių poros buvo itin retos: jos sudarė apie 6 proc.

Tuokdavosi to paties socialinio sluoksnio žmonės: vedybos buvo ekonominis santykis. Ūkio dalybos ir santuoka vykdavo vienu metu. Ūkis buvo dalijamas, kai mirdavo ar nebegalėdavo dirbti vienas iš tėvų, o vaikai jau buvo sulaukę santuokinio amžiaus.

Tyrimas atskleidė, kad sudėtinėse šeimose vidutiniškai gyveno 9-10 asmenų, tačiau vaikų jose buvo mažiau - vidutiniškai tik 5. Trečdalį tokių šeimų sudarė šeimos tik su vienu vaiku (36,4) ir trečdalį su 2 vaikais.

Valstiečių visuomenėje vienišiems žmonėms (tokių buvo 6,6 proc.) buvo labai sunku save realizuoti - to jiems neleido egzistavusi paveldėjimo sistema. Vakarų visuomenėje apie trečdalis jaunų moterų (iki 40 metų) buvo netekėjusios.

Tuo tarpu Lietuvoje nevedę vyrai ir netekėjusios merginos netekdavo teisės į paveldėjimą, neturėjo nei žemės, nei teisės į pasogą. Vienintelė jiems tekusi dalia buvo tarnauti brolių ir seserų šeimoms.

Ankstesni D. Leinartės lietuvių šeimos istorijos tyrimai atskleidžia, kad į Ameriką labai dažnai emigruodavo tie, kurie negalėjo rasti vietos visuomenėje: vieniši asmenys, taip pat ir daugpačiai, negalėdavę išsiskirti, kadangi nebuvo civilinės metrikacijos.

Vakarų Europoje tėvai nebuvo įsipareigoję atiduoti dalies tiems vaikams, kurie nepaveldėdavo ūkio.

Žemaičių valstiečiai šventėje, XIX a.

Šeimų Tipų Palyginimas 1847 m.

tags: #xix #amziaus #turtingi #ponai