Žano Talandžio sodyba Padubysyje: kelias iš priklausomybių į prasmingą gyvenimą

Kelmės rajone, Padubysio kaime, prie Dubysos vingio ir Padubysio miško, savo gausia šeima gyvena Žanas Talandis. Daugelį metų jo namų durys atviros kiekvienam, kuris nebijo tiesos ir nori blaiviomis akimis pažvelgti į savo širdį. Daugybė žmonių slapta svajoja, kad kas nors apie juos pastatytų filmą ar parašytų knygą, bet yra tokių asmenybių, kurių istorija netilptų į jokius rėmus.

Kelmės rajono žemėlapis

Sunki praeitis ir atsivertimas

Prieš dešimtį metų alkoholis buvo jį visiškai užvaldęs, tačiau vyras sugebėjo ne tik atsitiesti ir pakilti naujam gyvenimui. Prieš 30 metų Žano gyvenimas buvo juodas - vagystės, plėšimai ir pasikėsinimas nužudyti. Tačiau reikalai pakrypo dar blogesne linkme, kai jis nusprendė atkeršyti savo dėdės žudikui. Šiandien jis džiaugiasi, kad jo keršto planas nebuvo įvykdytas.

Vienas apiplėšimas atvedė jį į susitikimą su teisėsauga. „Susitikau su baba. Neįsivaizduoju, kaip ji atvažiavo, nes tuo metu Ukrainoje buvo prasta socialinė padėtis. Ji išleido visus savo pinigus, pardavė sklypą, norėjo man advokatą pasamdyti, bet aš paprašiau, kad ji išvažiuotų. Tačiau kalėjime nutiko ir gerų dalykų - Žanas atrado tikėjimą ir Dievą.

„Atvedė į teismą, paklausė, ar sutinku, o aš atsakiau, kad Dievas man - ir teisėjas, ir advokatas. Tuomet teisėjos pavaduotojas pašoko ir sako: „Kur buvo tavo Dievas, kai žmogų užmušinėjai?“ Man tai buvo kaip kilpa ant kaklo, jaučiau, kad fiziškai nė žodžio nepratarsiu.

„Teismo salėje trūko tik fejerverkų“, - sako Žanas, išgirdęs teismo nuosprendį - 4,5 metų nelaisvės. Tačiau kalėti ilgai neteko. „Apgavau milicininkus, kad moku pjauti mišką, ir jie mane išvežė. Bet ir grįžus iš Sibiro bėdos nesibaigė. Žanas įniko į alkoholį ir narkotikus. Prireikė ne vienerių metų, kad suprastų, jog yra priklausomas.

Žanas prisimena, kaip gerti pradėjo nuo trylikos metų, kai skyrėsi tėvai. Pirmą kartą prisigėrė ir labai patiko. Galvojau, kodėl anksčiau to nedariau. Prisigėriau ir nebeskaudėjo, tik labai verkti visada norėjosi. Net jei primušdavo, nebijojau. Jau geriau fizinis skausmas nei sielos… Man tai buvo geriausias pabėgimas. Gal kad alkoholiko vaikas… Kai išgerdavau, patogu buvo, nebaisu gyventi. Nereikėjo taip sunkiai gyventi, kaip dabar gyvenu.

2002 metais pašnekovas atėjo pas Tėvą Stanislovą prašyti Krikšto. „Nei vienas narkotikas nebuvo sukūręs tokios haliucinacijos, kurioje šiandien gyvenu“, - sako pašnekovas. „Esi žmogus. Yra šalia žmonių.“ Kai 2002 metais atvažiavau pas tėvą Stanislovą Krikšto prašyti, tai nesupratau, kai jis sakė, jog turiu dėkoti už savo ligą. Stebėjausi: „Už ką dėkoti? Už tai, kad beždžione pavirtau?“ O jis sakė: „Ne. Jums, alkoholikams, lengviausia. Kai tik klynas iš baimės sušlampa, tuoj galva nulinksta ir puikybė išgaruoja, o būtent pastaroji yra pati didžiausia žmogaus nelaimė.“ Man tada keisti tie žodžiai atrodė, ir tik vėliau supratau, kad jis visiškai teisus. Regis, šeštaisiais negėrimo metais pradėjau dėkoti Dievui už alkoholizmą.

Jis sako, kad „Ilgiausiai gėriau 42 paras. Vos nenumiriau. Dabar galvoju, kad alkoholizmas atėjo tik todėl, kad nemokėjau kurti tarpusavio santykio, su stikliuku rankoje tai padaryti būdavo kažkaip lengviau“.

Sodybos įkūrimas ir pagalba priklausomiems asmenims

Žano Talandžio sodyba

Už šešių kilometrų nuo namų Žanas įkūrė sodybą vyrams, pasiryžusiems ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų. Nevadina to reabilitacijos namais. Sodyba įkurta 2007 metais.

Aštunti metai nevartoju, tačiau mano vartojimas iki šiol labai didelę reikšmę turi dabartiniam gyvenimui. Negaliu būti geras tėvas, geras vyras, geras draugas, sugadintas visas mąstymas. Gal net ne sugadintas, gal jo ir nebuvo… Tikrai nesu toks, koks norėčiau būti. Reikėjo porą metų gyventi šeimoje, kad suvokčiau, jog alkoholis mano gyvenime padarė daug baisių dalykų. Labai greitai užsiplieskiu, prisipildau pykčio. Susiginčijęs su kitu žmogumi dažniausiai renkuosi paprasčiausią kelią - trenkti durimis ir išeiti. Seniau, kai gėriau, man buvo aišku, kur ir ko. O ką dabar daryti? Alkoholizmas paliko daugybę žaizdų, ir jas man dar gydyti ir gydyti - čia kaip žydams per dykumą eiti. Kiek dar reikės eiti? Viskas, matyt, priklauso nuo to, kaip nuolankiai eisiu.

Nuo įkūrimo pradžios čia apsilankė per 100 asmenų, turėjusių priklausomybių. Dalis gyvenusiųjų sėkmingai ištrūko iš priklausomybės gniaužtų ir surado savo kelią: sukūrė šeimas, dirba ir gyvena pilnavertį gyvenimą. Priklausomybių turintys asmenys augina gyvulius, dirba žemę ir patys išsilaiko. Žmonės mokosi gyventi iš naujo: neprašydami pinigų iš valstybės, savivaldybės. Ž. Talandis, su čia gyvenančiais asmenimis, dalijasi viskuo, ką pats turi.

Žanas pasakoja, kad su žmona čia gyvena gal 12 metų ir nepasakytų, kad daug padarėme. Tik tiek, kad mūsų durys atrakintos: kažkada taip išmokė brolis Gediminas (Numgaudis OFM, - aut. past.), kuris mus priėmė, su mumis pasidalijo, kas geriausia. Neturime moralinės teisės kitaip gyventi. Nuo pat pradžių viską dėjome į bendruomenę, niekada nesislėpėme, kad skaniau pavalgytume ar patogiau išmiegotume. Gal ne visiems reikia taip gyventi, bet pasidalyti ir prisidėti prie to, kas kuriama, nori daugelis.

Gyvenimo sąlygos sodyboje

Atskirai sodyboje gyvenantys sveiks­tan­tys vy­rai pri­va­lo lai­ky­tis die­not­var­kės. Ta­da ir pa­si­ma­to mo­ty­va­ci­ja, ar iš tik­ro no­ri žmo­gus blai­vė­ti. „Jei ne­su­sit­var­kai su kas­die­ny­be, apie dva­si­nius da­ly­kus ir blai­vy­bę ga­li tik šū­kaut. Die­not­var­kė pa­pras­ta - 6-tą ry­to kel­tis, mels­tis, pus­ry­čiau­ti, dirb­ti ūkio dar­bus, klau­sy­tis ka­te­che­zių, šv. Mi­šių. 13-tą va­lan­dą pie­tau­ja­ma, il­si­ma­si iki 15-tos va­lan­dos, ta­da ge­ria­ma ar­ba­ta, tvar­ko­ma­si, 18-tą va­lan­dą va­ka­rie­niau­ja­ma, o iki 20-tos va­lan­dos - lais­vas lai­kas.

So­dy­bo­je ant kal­no gy­ve­nan­tys žmo­nės vie­nas ki­tą va­di­na bro­liais ir se­sė­mis. Kai ku­rie nu­spren­džia išei­ti vos po ke­lių die­nų, kai ku­rie pa­si­lie­ka me­tus ar il­giau. Yra, kaip yra - daž­niau­siai, jei al­ko­ho­li­ką ar nar­ko­ma­ną at­ve­ža ar­ti­mie­ji, jis ne­pas­veiks­ta. Šią sa­vai­tę gy­ve­na sep­ty­ni.

Filmas „Murmančios širdys“

Dokumentinis filmas „Murmančios širdys“ atskleidžia priklausomų asmenų bendruomenę, kurioje vyrai, atsiriboję nuo civilizacijos, ieško naujo gyvenimo kelio, mėgina išbristi iš priklausomybių.

Filmo "Murmančios širdys" plakatas

Tragiška netektis ir kūnu supainiojimas po avarijos

Visgi atrodo, kad net gyvenimui pradėjus keistis į gera, nesėkmės jo neapleido. Prastomis oro sąlygomis į kelionę namo su dviem vaikais traukęs Žanas pateko į avariją. Nesuvaldytas automobilis atsitrenkė į tilto bortą ir įkrito į upę.

Tragiška avarija įvyko vasario 24-osios popietę Kelmės rajone esančiame Lyduvėnų miestelyje. Mikroautobusu „Volkswagen Caravelle“ važiavo penkiese - netoliese, Padubysio kaime, esančios sodybos priklausomybę turintiems žmonėms įkūrėjas 46 metų Žanas Talandis su savo dviem mažamečiais sūnumis, sodybos gyventojai A.Banišauskas ir V.Medvedevas. Nesuvaldyta mašina trenkėsi į tilto atitvarus ir įkėlė į Dratvinio upę. Per avariją žuvo A.Banišauskas, V.Medvedevas ir geraradystės akcijomis garsėjančio Ž.Talandžio 6 metų sūnus.

Po įvykio įvyko šiurpus incidentas, kai buvo supainioti žuvusiųjų kūnai. A.Banišausko motina I.Snarskytė atgavo ne savo sūnaus kūną, o V.Medvedevo. Vėliau paaiškėjo, kad A.Banišauskas buvo kremuotas vietoje V.Medvedevo, o pastarojo kūnas liko Kėdainių krematoriume kaip nežinomas asmuo.

Painiavos detalės ir pasekmės

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus (morgo) atstovai tariamo A.Banišausko kūną motinai atidavė antradienį. V.Medvedevui ant peties buvo tatuiruotė kaip ir A.Banišauskui. „Morgo darbuotojui prasegus maišą nepažinau sūnaus“, - prisiminė I.Snarskytė. Tačiau svetimo žmogaus kūną ji pasiėmė manydama, kad tai vis dėl to yra jos sūnus. I.Snarskytė tvirtino, jog ją suklaidino tatuiruotė. „Kūnas buvo nugrimuotas, galva sudaužyta, lūpos susiūtos“, - pasakojo kaunietė.

Tariamas A.Banišauskas buvo pašarvotas Kauno laidojimo namuose. Velionio draugai ir giminaičiai ėmė sakyti motinai, jog čia - ne jis. Tačiau žmonės dėl to nebuvo visiškai tikri - svarstė, kad įspūdis, kūnui ilgą laiką išbuvus vandenyje, gali būti apgaulingas. Trečiadienį tariamo A.Banišausko kūnas buvo kremuotas Lenkijoje, o ketvirtadienį įvyko laidotuvių ceremonija - urna su velionio pelenais pristatyta į Kauno Eigulių kapines. Visi manė, kad ten - A.Banišauskas.

A.Banišausko motina ketvirtadienį per gedulingus pietus sulaukė Lyduvėnų kaimo (Kelmės r.) bendruomenės nario skambučio. „Pasakysime labai negerą naujieną - palaidojote ne savo sūnų“, - išgirdo I.Snarskytė. Tiesa išaiškėjo, Lyduvėnų bendruomenės atstovams penktadienį atvykus į Šiaulių morgą. Vietos gyventojai tikėjosi išvysti V.Medvedevo kūną, tačiau morgę atidengę karstą, aiktelėjo - jame gulėjo A.Banišauskas. Su žmona išsiskyręs V.Medvedevas turėjo būti pašarvotas Lyduvėnų miestelyje, šio krašto gyventojai ketino pasirūpinti ir jo laidotuvėmis. Jo vardu palaidotas kitas žmogus.

„Tikrasis mano sūnus Kėdainių krematoriume pažymėtas kaip nežinomas asmuo. Be dokumento sūnaus negalima kremuoti“, - sielvartavo I.Snarskytė.

Tyrimas ir atsakomybė

„Morgo darbuotojai ir teisėsaugos pareigūnai pademonstravo visišką nekompetenciją. Manęs net nebuvo atsiprašyta“, - piktinosi I.Snarskytė, penktadienio rytą atvykusi į Kauno apylinkės prokuratūrą rašyti pareiškimo dėl bylos iškėlimo atsakingiems darbuotojams už aplaidumą.

I.Snarskytei reikės rašyti prašymą, kad būtų panaikinta kremacija A.Banišausko vardu jį supainiojus su V.Medvedevu: „Užuot sėdėjusi prie sūnaus ir gedėjusi, dabar turiu spręsti teisinius kazusus.“ A.Banišausko artimieji siekia, kad įvyktų urnos perlaidojimo ceremonija Kauno Eigulių kapinėse, bet nežinia, kada tai pavyks padaryti.

Žano Talandžio katechezė Šiluvoje

Žanas Talandis. Garbė Jėzui Kristui! Pakvietė mane pasidalinti žodžiu apie maldos galią išbandymuose. Gal būtent išbandymai parodo man, ar tikrai meldžiuosi, ar tikrai mano malda nėra kalbėjimas gal sau, o gal mano norų pateikimas Tėvui ar prašymas Jėzui, ar kažkokie prašymėliai šventiesiems ar Motinai Marijai? Taip besimelsdamas labai dažnai tuščiai, o gal net ir kreivai melsdavausi. Ir būdavo keista, kodėl meldiesi, prašai, o atsakymo nėra. Arba atsakymas - kančia. Arba atsakymas - nuodėmių išryškinimas. Gal nuo to viskas ir prasidėjo mano gyvenime, mano santykyje su Dievu. Pradėjau suvokti, kad mano pokalbis su Dievu gali turėti ir atsakymą iš Dievo. Tikiu, kad tuo atsakymu buvau Šventosios Dvasios paragintas pažiūrėti į savo širdį ir pamatyti, kas joje. O gal prašyti Dievo, kad Jis siųstų Šventąją Dvasią ir apvalytų tą širdį, kad galėčiau prašyti to, ko reikia mano išganymui?

Be galo sunku, kai Šventoji Dvasia parodo nuodėmes, kurių net nesinori matyti, kurių nesinori išpažinti, kurių nesinori atsikratyti. Gal Šventasis Raštas padeda suvokti ir suprasti, kad kitaip nebus? Kiek Rožinio besukalbėčiau, kiek keliais apeičiau čia, aplink koplyčią, kažkodėl niekas nesikeičia. Tai kas su manimi negerai, kas negerai su šventove ar dar su kažkuo? Bet Šventajame Rašte Dievas sako ne kartą: „Aš tavęs neišklausysiu ir nepriimsiu tavo prašymų. Aš galvojau, kad atėjęs į Bažnyčią turėsiu išgelbėjimą, bet kai skaitau Šv. Jono laišką: „Iš jūsų tarpo išėjo ir antikristų…“, man pasidaro baisu. Ar aš liudiju Kristų? Ar mano malda yra ir mano gyvenimas?

Man pasisekė, kad turėjau visokių tokių reikalų, dėl kurių visuomenė mane buvo kažkiek izoliavusi. Teko Vologdoje sutikti vieną brolį ortodoksą. Jau pusę metų ar daugiau skaičiau Šventąjį Raštą, ir jau atrodė, kad suprantu kažką, bet jis labai paprastai pasakė apie mane ir apie tokius kaip aš: „Mes jus vadiname vaikščiojančiais Biblijos žinynais. Jūs žinote eilutę, bet gyvybės tame nėra…“ Klausiu, ką daryt. Ar mano malda yra mano gyvenimas? Ar tikrai mano malda šiandien yra tai, ko nori Dievas? Šv. Faustinai Jis pasakė: „Kančia yra mano meilės vainikas…“ Ar aš noriu tokios Jo meilės? Ar noriu tokios garbės ir vainiko, kokį Jis turėjo čia? Ar aš noriu tokios garbės ir gyvenimo, kokį turėjo Dievo Motina Gimdytoja?

Man daug kartų Jis davė pagal savo valią ir labai mažai man davė pagal mano norus. Visokių klausimų man pradėjo kilti stojus Dievo akivaizdoje. Lietuvoje yra tokia Veikliųjų žmonių bendrija, už kurios himno žodžių jau seniai užsikabinau: „Teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje…“ Ir tai yra Biblijos pagrindai. Galiu prašyti Dievo tik atsistojęs teisume, ir gal Jis duos, ko prašau. O gal duos pagal savo valią. Man daug kartų Jis davė pagal savo valią ir labai mažai man davė pagal mano norus. Labai atsargiai žiūriu dabar į tuos maldavimus išmėginimuose. Šv. Šv. Neseniai turėjome koronos viruso pandemiją, dabar karas Ukrainoje.

Esu gana bailus žmogus, todėl važiavau į Ukrainą pabūti kare, pažiūrėti, kas yra karas, kaip žmonės reaguoja į jį, kaip meldžiasi, kaip bendruomenė ir bažnyčia elgiasi kare. Tikrai mačiau stebuklų, nors ir čia jų mačiau, bet gal kare daugiau išryškėja tos mūsų žmogiškos savybės? Sunkiau pasislėpti - jei dalintis, tai dalintis, jei melstis - tai melstis. Kai bombos nukrenta maldos vietoje, o ne vienuose namuose jos buvo nukritę ir nesprogę, tu pamatai realius Dievo stebuklus. Matai, kaip Jis išgelbsti maldos susirinkimus, gelbsti pavienius žmones. Bet turiu kitų pavyzdžių ir ne iš karo.

Eglės Stankūnės moterų bendruomenė

„Yra kelios alkoholio vartojimo formos. Aš gerdavau kelis kartus per metus, - sako Eglė Stankūnė, prieš aštuonis mėnesius įkūrusi bendruomenę moterims, kurioje jos sveiksta nuo žalingų priklausomybių. - O dabar išplitęs kasdienis gurkšnojimas. Lyg ir nieko tokio, bet ateina laikas, kai organizmas „permirksta“, skauda galvą, dreba rankos. Gydytojai dažnai lengva ranka išrašo raminamuosius, nuimančius pagirias. Psichiatras pacientui skiria tik dvidešimt minučių. Atsakingesnis pasiūlo nueiti pas psichologą.“ Ir taip įsisuka užburtas ratas. Perdozavusį alkoholio žmogų kamuoja nerimas, kurį malšinti padeda raminamieji - tokie kaip dabar labai išpopuliarėję benzodiazepinų grupės medikamentai. Toks „kokteilis“ yra tarsi sprogstamasis užtaisas, iš lėto, bet užtikrintai griaunantis žmogaus asmenybę. Moters asmenybė žlunga greičiau nei vyro, o ir visuomenė geriančioms moterims rodo didesnį nulį tolerancijos. Tad moterys dažnai slapstosi, bijodamos prisipažinti net pačios sau, kad kenčia jau nuo dvigubos - alkoholio ir vaistų - priklausomybės.

Eglė Stankūnė

Eglė Stankūnė, kovodama su priklausomybe alkoholiui, nuėjo ilgą kelią. Po keliolikos alkoholizmu pažymėtų metų ji pradėjo gydytis ir sveikti, o vėliau kaip savanorė ir Kauno priklausomybės ligų centro darbuotoja ėmėsi teikti pagalbą kitiems. 2018-ųjų balandį Lyduvėnų miestelyje Eglė įkūrė bendruomenę moterims, norinčioms sveikti nuo žalingų priklausomybių. Ši bendruomenė - ilgai puoselėta ir brandinta Eglės svajonė.

Kaip jums sekasi? Su kokiomis didžiausiomis problemomis tenka susidurti?

Minesotos programos Baltojoje knygoje teigiama: „Jūsų indėlis - 80 procentų, darbuotojų - tik 20“. Esu pastebėjusi, kad į Žano bendruomenę atvykusiųjų motyvacija atsiskleidžia per 15 minučių, pamačius lauko tualetą, sąlygas, kuriomis teks gyventi. Pas mane buvo atvykusios 24 moterys, ir tik dviem netiko sąlygos. Aš noriu dalintis savo patirtimi: kaip pati kažkada norėdavau kažkur išvykti, užsidaryti ir kalbėtis, apie tai, kaip man būdavo baisu būti pagiringai. Atvykusiai moteriai sakau: „Būk, ilsėkis, tik laikykis dienotvarkės“. Visaip būna: atvykusi viena moteris skundėsi, kad jau visą savaitę, vemia, viduriuoja. Atsigulusi išmiegojo 15 valandų ir atsikėlusi sakė, kad nesupranta, kas jai darosi. Kita moteris kitą dieną nuėjo į parduotuvę, nusipirko butelį, ir aš išvežiau ją į autobusą. Atpažįstu tas, kurios nori praleisti žiemą, atvyksta įkalbėtos mamų ar vyrų. Tokioms sakau: „Nepyk, sese, čia ne prieglauda...“

Maistu mus remia Žano vyrų bendruomenė, „Maisto bankas“, bendradarbiaujame su Kelmės vietinės veiklos grupe. Visą vasarą žoliavome, lapkritį ir gruodį gaminome žvakes, muilą, ir... viską pardavėme! Tą namą jos vadina trobele. Turime vietos penkioms moterims. Vasarą pasklisdavome po laukus, o dabar tos ribos labai susiaurėję. Moterys yra moterys: mėgstame intrigas, turime baimių. Tai tik pradžia, tikiu, kad sąlygos bus geresnės, bus ir dušas, ir tualetas viduje. Užtat turime tobulą pečių! Mes, moterys, galime ir pačios susitvarkyti, ir kitiems padėti. Galime nusisukti nuo to savo egocentrizmo, labai būdingo alkoholikams, nuo to „mirtino unikalumo“, nuo mąstymo, kad „esu pati nelaimingiausia“. Reikia suvokti - geri, nes SERGI. Nuo šios ligos nėra pasveikimo, tai alergijos tipo liga, kuri atsinaujina atsidūrus prie alergeno. Mano tabletė yra sąžiningumas su pačia savimi. Yra tos gairės, tie Dvylika žingsnių, kurių reikia laikytis nuolat. Šiandien man laisvė yra aiškūs rėmai. Jų reikia ir moterims. Negaliu duoti nurodymų, ką daryti, bet galiu pasikviesti daug savo draugų - meno, judesio terapeutų. Kviečiu juos, sakydama, kad sumokėti dar negalime, bet atsilyginsime sūriu ar pinigais už kelionę, jei parduosime savo gaminius. Visus šiuos metus nieko nedarau, tik prašinėju.

Bendruomenėje laikomės taisyklių: svaigalų ir vaistų gėrimas be mano žinios netoleruojamas, už slaptą jų vartojimą šaliname iš bendruomenės. Su Žanu Talandžiu esame nustatę dar vieną taisyklę, liečiančią „žinančius, kaip sveikti“. Kartais atvykėlės, pagyvenusios bendruomenėje mėnesį laiko, ima kalbėti, kad „čia ne taip reikia gydytis“. Su tokiomis atsisveikiname. Vadovaujamės dienotvarke ir Minesotos programoje nurodytais „trimis minusais“. Jei šis skaičius viršijamas, sakau: „Nepyk, sese, aš tau negaliu padėti...“ Svarbiausias dalykas yra tiesa. Jei pasipasakoji, kad neatlaikai, pasisakykit. Už tai tikrai nešalinsiu. Būna, kad moterys ir išvyksta su visu maišu vaistų, pareiškusios, kad gers juos ir toliau. Alkoholį padauginus galima išsividuriuoti ir išsivemti, o vaistų nutraukimas labai pavojingas. Netgi mažinant dozes didėja nerimas, atsiranda fiziniai skausmai. Visos, kurios vartoja vaistus, jau yra bandę mažinti dozes, tačiau, susidūrusios su pasekmėmis, atideda, sako: „Ai, vėliau...“ Kunigas Kęstutis Dvareckas sako, kad sveikstantis nuo priklausomybės panašus į žmogų, kuris, išgelbėtas iš gaisro, įmetamas į upę, bet, pasirodo, jis nemoka plaukti.

Gelbėjate kitus, o kas Jums teikia stiprybės ir padeda išsilaikyti?

Padeda trijų rūšių pagalba. Pirmiausia dvasinė - bažnyčia, išpažintis, dvasiniai, pokalbiai, malda. Padeda specialistai supervizoriai, su kuriais kalbuosi apie tai, kas vyksta. Tačiau svarbiausia nepasijusti Dievu ir nespręsti pačiai. Jei kažko nežinau, einu klausti kitų, neužsikraunu ant savo pečių. Svarbu sustatyti ir dienotvarkę ir sau.

tags: #zano #talandzio #sodyba