Žagatpurviai - tai kaimas, kurio istorija siekia gilią senovę. Šiandien panagrinėsime šio kaimo istoriją, nuo seniausių laikų iki šių dienų.
Žagatpurviai pirmą kartą minimi prūsiškuose archyvuose 1684 m. kaip Zaggatpurwen (Gergen Mischt). Tuo tarpu Juozapo Narūnavičiaus-Naronskio žemėlapyje jis figūruoja jau 1673 m. kaip SegatPorwe. Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje aptinkamas pats pirmiausias gyvenvietės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose dar 1659 m. - tai pats pirmiausias gyvenvietės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Šis pavadinimas kilęs iš senosios kuršių (latvių) kalbos, kuris reiškia Šarkų pelkė (latviškai „žagata“ - šarka, „purvs“ - pelkė). Daugelio Klaipėdos krašto gyvenviečių atsiradimą įtakojo nuo XIII amžiaus mūsų kraštuose gyvenusios kuršių ir latvių gentys. Jų autentiški pavadinimai išliko iki mūsų dienų.
Suvokietintas pavadinimas Szagatpurwen iki šiol dažniausiai naudojamas visuose išlikusiuose Rytų Prūsijos dokumentuose. 1734 m. šalia minėto pavadinimo buvo naudojamas ir kitas „Gerge Mischtzogallen“ (Misčiogale). Tačiau tais pačiais metais vėl naudojamas tik „Zagatpurwen“ pavadinimas. Praėjus keturiasdešimt metų, rašytiniuose šaltinuose jis minimas dar ir kaip „Gerge Mischken“ (Gergmiškiai). Dar po vienuolikos metų, jis šiek tiek pakeičiamas į „George Mischten“. Nuo devyniolikto amžiaus pradžios iki 1938 m.
Gyvenvietės įkūrimas ir raida
Gyvenvietė galėjo būti įkurta dar keletu šimtmečių anksčiau, XII a. pradžioje, tuo metu iš Kuršių nerijos pasitraukus ten gyvenusiems kuršiams. Vėliau daugelis iš jų išmirė per Didįjį marą (1709-1711 m.). XVIII a. pabaigoje apie gyvenvietę rašoma, jog ji turėjo 8 ūkius ir karališko kaimo statusą, būtent priklausantį karalystei. Apie 1718 m. buvo atsisakyta lažo darbų visoje Prūsijos žemėje. Žagatpurviai jau turėjo 11 ūkių ir mišraus kaimo su vėjo malūnu kategoriją.
Laikui bėgant, po Vokietijos ir Prūsijos susivienijimo, 1872 m. prasidėjus reformoms ir siekiant suvokietinti kraštą, kaime tuo laiku jau gyveno 7 vokiečių šeimos. Tuo tarpu prieš metus iki Prancūzijos ir Prūsijos karo čia buvo vos 4 vokiečių ūkiai. Tuo pačiu metu kaimo apylinkėse buvo atsodinami miškai, beveik išnykę dėl nevykusios žemės reformos ir nuolatinio eksporto į Vokietiją bei Angliją. 1878 m. Žagatpurvių miškas ir didžioji dalis tyrlaukių prijungta prie ką tik įsteigtos Norkaičių urėdijos.
„Aukso amžius“ ir pasienio perėjimo punktas
Gerėjant ekonominei situacijai, 1892 m. apskrities valdyba nusprendė nutiesti 6 kilometrų akmeninį plentą Saugos-Žagatpurviai. XX a. pradžia kaimui tapo „aukso amžiumi“ - Žagatpurviuose gyveno 277 žmonės. Apskrities adresų knygoje šalia gyventojų pavardžių rašoma, kuo nurodytas asmuo vertėsi pragyvenimui. 1912 m. buvo pastatyta muitinė, kareivinės, karininko namelis, nutiestas plentas. Po metų pasienio perėjimo punktas nukonkuravo Degučių muitinę pervežtų prekių kiekiu. Pro šią muitinę į Prūsiją per sieną be muito buvo gabenami Lietuvoje supirkti akmenys betono gamybai. Iki pat Mažosios Lietuvos prijungimo kursavo vežimai, pakrauti akmenimis maršrutu Švėkšna-Dovilai.
Atsiradus pasienio perėjimo postui, atvėrė naujos galimybės praturtėti visiems kaimo žmonėms. 1914 m. rugpjūčio 2 d., prasidėjus I Pasauliniam karui, rusų žvalgai perėjo valstybinę sieną ties Žagatpurviais, tačiau įsibrovėliai, palikę 6 žuvusiuosius, pasitraukė nesugebėję pasipriešinti operatyviai atvykusiam motorizuotam pastiprinimui iš Tilžės. Antras mūšis kaimo apylinkėse įvyko tų pačių metų lapkričio 17 d. tarp Ramučių ir Žagatpurvių. Karui įpusėjus, 1916 m., kaime pagaliau buvo nutiestas akmenimis grįstas kelias iki pat Lietuvos-Vokietijos sienos.
Tuo metu gyveno Žagatpurviuose 277 žmonės, oficialiai dauguma iš jų užsiėmė ūkine veikla. Bet, ko gero, pagrindiniu vietinių gyventojų pragyvenimo šaltiniu tapo jau ne vienerius metus gabenama kontrabanda. Gretimuose Virkytuose pastatytuose sandėliuose savo laiko laukė šimtai litrų alkoholio ir kitų nelegaliai gabenamų prekių siuntos.
Po 1923 m. sukilimo prie Didžiosios Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą, pasikeitusi valdžia nusprendė panaudoti muitinės pastatus kitiems tikslams. Čia buvo įsteigta internatinė mergaičių mokykla. Apskrities valdžia rūpinosi sukurta įstaiga: po kelerių jos gyvavimo metų mergaitėms aprengti buvo nupirkta 78 m audinio žieminiams sekmadieniniams rūbams pasiūti ir 50 m - šiltoms žiemos striukėms. 1932 m. vietiniame „Memel Dampfboot“ laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis apie puikų šios mokyklos vadovą Emilį Naujoką, dirbusį ten nuo 1926 m. Noriu paminėti, kad 1925 m. gegužės 15 d. kaimelio gyventojai prisidėjo gesinant Švėkšnos miestelio gaisrą.
1939 m. Vokietijai atgavus kraštą, prislopęs kontrabandos verslas vėl atsigavo. Bet neilgam - iki II pasaulinio karo pradžios. Karas smarkiai sumažimo gyventojų skaičių, tuo metu Heydekrug‘o (Šilutės) apskrities adresų knygoje įvardinti tik apie pusšimtis kaimo gyventojų. Norėčiau pridurti, kad nėra duomenų apie 1939 m. surašymą. Vertindamas Virkytų surašymo duomenis manyčiau, kad gyventojų skaičius galėjo būti apie 450. Veikiausiai daugelis iš jų privalėjo tarnauti vokiečių kariuomenės daliniuose. Po vokiečių pralaimėjimų, išsigandę sovietinės valdžios represijų, dalis jų bėgo su besitraukiančia kariuomene.
Iki karo kaimelis priklausė Lapinų valsčiui, Virkytų seniūnijai. Tikintieji priklausė iš pradžių Verdainės parapijai, o nuo 1844 m., pastačius Saugų bažnyčią, - Saugų parapijai.
Sovietų vadovai, pertvarkydami ūkį 1950 m. prijungė pirmiausia prie Inkaklių apylinkės kartu su kitu Mažosios Lietuvos Virkytų kaimu, o 1976 m. jis tapo Švėkšnos apylinkės dalimi. Visi kaimo žmonės dirbo „Ašvos“ tarybiniame ūkyje. Palaipsniui kaimo žmonės dėl vykdytos melioracijos buvo iškeldinti į Inkaklių kaimą, o sodybos buvo sulygintos su žeme. Upelis Alksna, tekantis iš šiaures vakarų, virto melioracijos kanalu. Iš kadaise Žagatpurviuose stovėjusių 50 sodybų liko tik 10.
Žagatpurvių kaimo gyventojai
Šitoje straipsnio dalyje norėčiau šiek tiek papasakoti apie Žagatpurvių kaimo gyventojus - paprastus žmones, gyvenusius čia nuo XVII a. vidurio iki pat II pasaulinio karo pabaigos.
- Švėkšnos Romos katalikų bažnyčios gimimo metikuose 1652-1679 m.
- Prūsijos karalystės rašytiniuose šaltiniuose kaimo gyventojai paminėti 1710-1728 m.: Verdainės bažnyčios knygoje įrašyta apie 20 šeimų. Tai pakrikštytų kūdikių sąrašai.
Kitame dokumente paminėtame kaime 1736 m. gyveno beveik tos pačios šeimos: Andrutt Meyse, Willem Meyse, Christoh Meyse, Jurg Wilckins, Jurge Quauda, Hans Warna, Hans Baugscha, Andrutt Katkus. 1754-1760 m. Praėjus trisdešimčiai metų, kitame dokumente sutinkame jau visai kitus žmones. Gyventojai pasikeitė dėl nuolatinės migracijos bei valdžios tęsiamos kolonistų apgyvendinimo politika. Randamos pavardės: Jurgis Strunkait (gimęs 1776 metais), Friedrich Strunkatis, Jurgis Schetttait ir dar kelios. O Johann Kraft, Johann Sieg Zander ir Michel Stoltz, Schenck aptinkamos vėlesniuose įrašuose.
XIX a. pradžioje, 1832 m. dokumetuose, be jau minėtų Gottlieb Sieg, Liudwig Kraft, Stolz, Gottlieb Strunkait (Strunkaitis), radau ir kelias naujas pavardes: Liudwig Heydek, Adolph Klein, Putz, Fridrich Stolz, Caterine Mikloneit, Fridrich Schenk, Miks Greitscius, Johann Margwald. Ir tik vos kelios lietuvininkų pavardės. Minėtais 1872 m. Prabėgus dar aštuoniasdešimčiai metų, 1912-aisiais, matome nutautėjimo pasekmes. Tuo metu surašytų gyventojų skaičius pasiekė savo viršūnę. Štai tik lietuvininkų pavardžių duomenys iš adresų knygos: Helena Galinat (Gailenaitis), Martin Grast, Jons Grigoleit, Jons Kallwellus, Paul Kissus, Ferdinand Lapat, Eduard Mertins, Erdmann Mikszus, Jurgis Nopens, Christoph Reisgies, Jakob Saknus, Martin Saknus, Willem Skrabs, Emil Stories, Franz Stropies, Tamsheit, Richard Usseleit, Adam Uszpurwies, Michel Warszkies.
Seniausia lietuvininko pavardė - Klimkeit, minėta nuo XVIII a. pradžios. Šios pavardės sudarė tik labai nedidelę dalį visų kaimo žmonių.
Paskutinis vokiškas dokumentas - adresų knyga, datuojama 1943 m., - parodo, kiek žalos kaimui padarė karas. Įrašyti tik likę 46 gyventojai. Lietuvininkų pavardės išlieka beveik tuos pačios: Grast, Kalwellis, Kerat, Kraudszun, Mertins, Mikloweit, Nopens, Padags Saknus, Smoneit Uszpurwies. Kai kurie iš jų, nepanorėję palikti savo namų, daugiausia vyresniojo amžiaus žmonės, liko gyventi savo namuose ir buvo palaidoti kaimo kapinėse. Paskutinis senasis vietinis gyventojas Martin Graszt (beje, minimas adresų knygoje) palaidotas 1955 m. evangelikų liuteronų kapinėse. Dar vienos mažos kapinaitės yra aptiktos miške.
Žagatpurvių kaimo istoriją liudija ne tik rašytiniai šaltiniai, bet ir gyvi prisiminimai. Tai kaimas, kuris išgyveno pakilimus ir nuosmukius, karus ir reformas, tačiau išsaugojo savo unikalų identitetą. Verta aplankyti šią vietą ir pajusti istorijos dvelksmą.