Žemaitijos gyvenviečių istorija ir kultūra

Žemaitija - istoriškai susiklostęs Lietuvos etninis ir kultūrinis regionas, išsaugojęs ilgą istorinę atmintį, vertybes, savastį. Žemaitija yra vienas iš penkių Lietuvos etnografinių (etnokultūrinių) regionų, pasižyminčių istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais. Pagal 2003 m. Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą žemėlapį Žemaitija apima 15 774 kv. km plotą.

Žemaitijos etnografinio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvęs Medininkų žemėje, Medininkuose (dabar - Varniai). Būtent Medininkų žemė buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys - ten vedė daugelis jų žygių į Žemaitiją. Medininkuose 1417 m. buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija. Žemaitijos vardas iki XX a. pradžios nebuvo paplitęs - šis regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis šį vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti geografiniu požiūriu žemiau negu aukštaičių. Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio „žemė“. Nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose rašytiniuose šaltiniuose Žemaičių žemė buvo vadinama Samogitia, Samogitiae. Patys žemaičiai Žemaitiją vadina Žemaitėjė.

Seni žemėlapiai rodo Žemaitiją prieš tūkstantį metų buvus lygiaverte Lietuvai valstybe. Taigi žemaičiai - ir tauta su savo žeme, kalba, tradicijomis. Žemaičiai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1219 metais. Tuo metu minimi žemaičių kunigaikščiai, drauge su kitais Lietuvos kunigaikščiais sudarę taiką su Voluine. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) Žemaitija iki Nevėžio buvo administracinis-politinis darinys, turėjęs savivaldą.

Žemaitijos etnografinis regionas dabartinėje Lietuvoje

Žemaitijos istorinės ištakos

Žemaitija, istorinė, geografinė ir etnografinė Lietuvos dalis. Šiuo metu - teritorija, kurioje gyvena žemaičiai, praeityje ne visada buvo siejama su šia etnine grupe. Apima dabartinių Kelmės, Mažeikių, Naujosios Akmenės, Plungės, Raseinių, Rietavo, Skuodo, Šilalės, Telšių rajonų savivaldybių, Šiaulių miesto savivaldybės teritorijas, t. p. 10-11 a., dabartinės Žemaitijos teritorijoje suirus pirminei bendruomenei, didėjant turtinei nelygybei, susidarė feodalinė visuomenė; ji išlaikė daug karinės demokratijos bruožų. 1219 Lietuvos-Voluinės sutartyje minimi Žemaitijos vyresnieji kunigaikščiai Erdvilas ir Vykintas - tai pirmasis Žemaitijos paminėjimas istorijos šaltiniuose.

13 a. viduryje kunigaikščiai (žymiausias - Vykintas) kovojo su Mindaugu dėl Lietuvos valdymo (Mindaugo priešininkų koalicija). Žemaitijos svarbiausios žemės 13-14 a.: Ariogala, Betygala, Karšuva, Knituva, Kražiai, Kulėnai, Laukuva, Medvėgalis, Raseiniai, Šiauliai, Tverai, Vangiai, Veižiai, Viduklė. Pajūrio sritį (su Klaipėda, be Palangos ir Šventosios žemių) 13 a. viduryje užgrobė Livonijos ordinas. Lietuvos didieji kunigaikščiai 13 a. 14 a. pabaigoje-15 a. pradžioje Žemaitija vadinta visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija tarp Baltijos ir Nevėžio upės (ten gyveno ir aukštaičių), o tos teritorijos gyventojai - žemaičiais.

1382 Dubysos sutartimis, 1398 Salyno sutartimi ir 1404 Raciążo sutartimi Jogaila, po to Vytautas Žemaitiją buvo perleidę Vokiečių ordinui, nors šis valdė sąlygiškai. 1409 Žemaitija išsivadavo iš Vokiečių ordino valdžios (žemaičių sukilimai). Dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų 14 a.-15 a. pradžioje Žemaitijos pakraščiai iš dalies virto dykra. Po pergalingo Žalgirio mūšio (1410) 1411 Torunės taika ir galutinai 1422 Melno taika Vokiečių ordinas atsisakė pretenzijų į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomą Žemaitiją, bet ir toliau tebevaldė pajūrio sritį su Klaipėda. 1413 Žemaitijos gyventojus pradėta krikštyti, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rūpesčiu 1417 įsteigta Žemaičių vyskupija. Žemaitijos seniūnijos herbas (16 a. Čia baudžiava buvo lengvesnė nei Aukštaitijoje: daug valstiečių nėjo lažo, buvo činšininkai, buvo daug išeivinių valstiečių, todėl Žemaitijoje 18 a. pabaigoje-19 a. pirmoje pusėje buvo labiau plėtojama raštija, joje 19 a. pirmoje pusėje kilo bajorų demokratinis ir nacionalinis sąjūdis.

Kai po 1413 Lietuvos rytinė dalis buvo suskirstyta į vaivadijas, Žemaitija liko seniūnija (Žemaitijos seniūnija). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didieji kunigaikščiai bajorams teikė Žemaitijos privilegijas, joje nebuvo daromos ir 16 a. vidurio ūkio, teismų, administravimo reformos. 1790 buvo 46 751 dūmas (14 % jų miestuose ir miesteliuose), gyveno apie 327 000 žmonių. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) Žemaitija atiteko Rusijai (nuo 1843 įėjo į Kauno guberniją).

Svarbūs mūšiai Žemaitijos istorijoje

Iki šiol dažnas žemaitis žino, kad 1236 m. rugsėjo 22 d. vykusiame Saulės mūšyje žemaičiai sutriuškino kalavijuočių ordiną, nutraukė kitų baltų žemių užkariavimą. Žemaičių sėkmę Saulės mūšyje daugiausia lėmė tai, kad tuo metu šiaurės ir vakarų žemaičiai palaikė glaudžius ryšius ir vieni kitiems padėjo. Kiekvienais metais liepos 13 dieną Telšiuose minimos Durbės mūšio (1260 m. liepos 13 d.), kurio metu jungtinė Žemaitijos genčių kariuomenė sutriuškino labai galingą Livonijos, Prūsijos, Danijos ir Švedijos karalaičio Karolio kariuomenę, metinės. Ši pergalė nulėmė visą Rytų Baltijos šalių istorijos vystymosi eigą, inicijavo Prūsijos genčių sukilimą, sužlugdė vokiečių mėginimą greitai užimti Žemaitiją ir sustabdė ordino veržimąsi į rytus.

Saulės mūšis

Po Žalgirio mūšio 1422 m. Vokiečių ordinas Melno sutartimi galutinai visiems laikams Žemaičius pripažino LDK dalimi. Visą LDK egzistavimo laiką Žemaičiai išlaikė tam tikrą autonomiškumą, kraštui buvo suteiktas LDK teritorinio administracinio vieneto statusas.

Štai keletas svarbiausių mūšių ir įvykių Žemaitijos istorijoje:

• 1236 m. Saulės mūšis
• 1259 m. Skuodo kautynės
• 1260 m. Durbės mūšis
• 1329 m. Medvėgalio pilies apgultis
• 1336 m. Pilėnų pilies šturmas

Žemaitijos kultūra ir savitumas

Nors Lietuva priėmė krikštą 1387 m., Žemaitija buvo oficialiai apkrikštyta tik 1413 metais. 1415 m. Konstance (Vokietija) vykusiame bažnytiniame susirinkime buvo sprendžiamas žemaičių likimas. 1417 m. Konstanco susirinkimo sprendimu buvo įsteigta Žemaičių vyskupija.

Žemaitijos indėlis per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį į valstybės gyvenimą išlaikant prigimtinę savastį, kalbą, papročius, tradicijas ir savitą krašto istoriją yra neginčytinas.

Dabar galima išskirti tris žemaičių kultūros sritis: šiaurinę - čia jaučiamas ryšys su žiemgalių kultūra, šiaurės vakarinę - čia akivaizdi kuršių įtaka, pietrytinę - čia buvo istorinės Žemaitijos branduolys su XVI-XVIII a. administraciniu Raseinių centru, juntama aukštaičių įtaka. Dabartinėje Žemaitijos teritorijoje gyvenusi kuršių gentis susiformavo šiaurinėje Lietuvos pajūrio dalyje (dab. Lietuvos teritorijoje - tik pietinė visų kuršių dalis). Šiaurinė Kuršo dalis 1267 m. buvo galutinai pajungta Vokiečių ordino ir tapo jo valdomos Livonijos dalimi, 1561-1795 m. priklausė Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystei (Lenkijos ir Lietuvos valstybės vasalei), 1795-1917 m. - Rusijos imperijai, o nuo 1918 m. tapo Latvijos Respublikos dalimi. Pietų kuršius XIII a. antrojoje pusėje-XIV a. asimiliavo žemaičiai ir patys perėmė nemažai kuršiškosios kultūros bruožų (kuršių kalbos substrato ypatybių išliko žemaičių dounininkų tarmėje).

Žemaitijos gamta ir kraštovaizdis

Legendomis apipintos Žemaitijos dalys - kalvotoji Žemaitija, senoji Žemaitija, Pakuršė, Paprūsė - ryškiai skiriasi savo gamta ir kraštovaizdžio įžymybėmis. Vaizdingiausi regiono plotai - tarp Telšių ir Šilalės iškylanti kalvotoji Žemaitija su kloniuose tyvuliuojančiais Germanto, Lūksto, Biržulio ir kitais ežerais. Ten aukštesnieji kalnai: Šatrija, Medvėgalis, Girgždūtė, Padievaitis ir kiti - jau senovėje buvo tapę šventkalniais ar piliakalniais. Senovines krašto girias primena Dionizo Poškos išpuoselėti Baubliai - išskobti didžiųjų ąžuolų kamienai.

Platelių ežeras

Senąją Žemaitiją (žemesnių pakilumų plotą tarp Šiaulių ir Raseinių) kerta įspūdingasis Dubysos slėnis. Žemaitijos šiaurėje (Pakuršėje) per žemėjančias derlingas lygumas tarp Gruzdžių ir Skuodo Latvijos link vingiuoja Venta. Žemumoje ties Viekšniais plyti didžioji Kamanų pelkė. Mosėdžio apylinkės garsėja rieduliais, išbarstytais ledynmečio laikotarpiu, iš kurių svarbiausias - Lietuvoje didžiausias Barstyčių akmuo. Susižavėjimą kelia Vaclovo Into ir Viliaus Orvido sodybose surinkti akmenys. Vakaruose Pakuršė nuo garsiojo Platelių ežero žemėja pajūrio link, pasiekia Kretingą ir Baltijos pakrantę tarp Palangos ir Šventosios su Birutės kalnu ir smėlio kopomis.

Žemaičių charakteris ir savybės

Apie aukštaičius kalbama kaip apie atlapaširdžius ir dainorėlius, minint dzūkus pabrėžiamas draugiškumas ir svetingumas, o apie žemaičius dažniausiai sakoma, kad jie uždari ir kieto būdo. Žemaitijoje gyvuoja toks šmaikštus posakis, nusakantis esminį žemaičių charakterio bruožą - užsispyrimą: „Je žemaitis osėspėrs - ėr i dėbėsi ispėrs“ (jeigu žemaitis užsispirs - ir į debesį įspirs).

Prieš šimtą metų Povilas Višinskis pastebėjo tokius žemaičių bruožus: „Skiriamieji žemaičių charakterio bruožai yra šie: nepasitikėjimas, uždarumas, savosios vertės suvokimas, kuklumas, drovumas, sąžiningumas. [...] Nuo XIII a. pradžios ligi XV pabaigos žemaičiai nuolat kovojo su Livonijos ir teutonų riteriais, su lenkais ir rusais, dažnai ėjo iš rankų į rankas, kartos, viena po kitos augdamos karo baisumuose, vis labiau ir labiau darėsi uždaresnės, vis mažiau ir mažiau pradėjo pasitikėti savo svetimtaučiais kaimynais, ir šitaip ilgainiui tautos charakteris pasidarė uždaras, nepasitikįs. Kantas yra pabrėžęs žemaičio ištikimybę, Daukantas - kantrybę, teisingumą, santūrumą, gebėjimą tenkintis ir džiaugtis mažu, baigti pradėtą darbą. Svetimtaučiai yra pastebėję žemaičių, kaip ir visų lietuvių, nuolankumą vyresnybei, vaišingumą ir didelę šeimos meilę.“

Žemaičių tradiciniai valgiai

Žemaičių išskirtinumą rodo iš esmės tik jiems būdingi tradiciniai valgiai: kastinys, pusinė (pusmarškonė) košė, cibulynė, spirgynė, šutinys ir pan. Rytą žemaičiai dažniausiai pradėdavo koše. Apie Skuodą norėdami pasiteirauti, ar jau po pusryčių, klausdavo: „Ar jau po košės?“ Niekur daugiau Lietuvoje neaptiksime tiek daug košės pavadinimų: marškonė, pusmarškonė, šilkinė, pusšilkinė, pusiauėdinė, kruštinė.

Žemaičių tradicijoje, kaip niekur kitur Lietuvoje, mėgstamos kanapės. Populiariausias patiekalas - kanapių taboka (spirgutis), valgoma su bulvėmis. Tradicinis patiekalas - kanapinis pienas, gaunamas ant trintų kanapių užpylus šilto vandens. Kanapių rasalas - į kanapių pieną įmaišyta sutrinta silkė su svogūnais. Patyrusios žemaičių šeimininkės iš kanapių moka išvirti netgi košę.

Žemaičių kulinarinio paveldo įdomybė - kastinys. Tai ypatinga su prieskoniais išsukto sviesto rūšis, Žemaitijoje valgoma su neluptomis virtomis bulvėmis.

Išskirtinis žemaičių kulinarinio paveldo gėrimas - duoninė gira. Taip pat žemaičiai išsiskiria sugebėjimu iki pat vasaros pabaigos išlaikyti raugintą beržų sulą.

Štai keletas tradicinių žemaitiškų patiekalų:

• Kastinys
• Pusmarškonė košė
• Cibulynė
• Spirgynė
• Šutinys

Žemaitijos miesteliai

Žemaitijoje gausu įdomių miestelių, turinčių savitą istoriją ir kultūrą. Štai keletas iš jų:

• Plateliai: Miestelis įsikūręs vakarinėje Platelių ežero pakrantėje. Istoriniuose šaltiniuose Plateliai pradedami minėti jau XIV a.
• Žemaičių Kalvarija: Labiausiai Žemaičių Kalvarija garsi Kristaus Kryžiaus keliu ir liepos mėn. pradžioje čia vykstančiais atlaidais.
• Gegrėnai: Kaimas, kuris visoje Lietuvoje žinomas kaip rašytojos Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės) gimimo vieta.
• Šarnelė: Garsus kaimo viduryje esantis Šarnelės piliakalnis, dar vadinamas ir Švedkalniu.

tags: #zemaitijos #gyven #namai