Žemės Privati Nuosavybė Lietuvoje: Istorinė Raida ir Dabartinis Reglamentavimas

Dabartiniam žmogui tikriausiai būtų labai sunku įsivaizduoti gyvenimą be privačios nuosavybės, kuri suteikia laisvės ir saugumo pojūtį. Savo privačią nuosavybę ginti nuo kitų asmenų mes turime tokią pat teisę, kaip ginti savo gyvybę, sveikatą, laisvę, šeimą. Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad Lietuvos ūkio pagrindas yra privatinė nuosavybė ir kad ši nuosavybė yra neliečiama. Privačios nuosavybės institutas vystėsi ilgą laiką, tobulėdamas su žmogaus teisių ir laisvių apsauga ir garantijomis. Daugumoje totalitarinių ir autoritarinių režimų valstybėse turtas priklauso valstybei ir jį valdo maža grupelė žmonių, tokiose valstybėse klesti ne tik teroras ir grubūs žmogaus teisių pažeidimai, bet ir skurdas.

Žemė yra savitas aplinkos elementas, laikomas vienu svarbiausių išteklių, o kartu ir nacionalinis turtas. Žemė svarbi ne tik kiekybe, nes derlingasis jos sluoksnis naudojamas kaip pagrindinė gamybos priemonė. Atidžiau pagalvojus, bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su žeme ir jos naudojimu. Teisine prasme žemė pirmiausia suprantama kaip suverenios valstybės teritorija, taip pat kaip nuosavybės ir naudojimo teisės objektas. Teisės normose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, kurios socialinė funkcija - tarnauti visos tautos interesams. Valstybė, teisės normomis tvarkydama žemės santykius, siekia detaliai apibrėžti žemės, kaip pagrindinio nacionalinio turto, teisinį režimą, reguliuoti disponavimo žeme tvarką, garantuoti racionalų žemės naudojimą ir apsaugą.

Šiuos žemės santykius įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Vienas svarbiausių yra Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, reglamentuojantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje. Jame numatyta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą saugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.

Žemės nuosavybės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes). Žemės nuosavybės objektas yra įstatymų nustatyta tvarka identifikuotas, pažymėtų ribų ir tam tikrame nekilnojamojo turto registre įregistruotas (žemės registracija) žemės sklypas bei kiti ištekliai, pvz., apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai, t. p. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant jo esantys statiniai ir jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai bei žemės sklype esančios naudingosios iškasenos (išskyrus priklausančias valstybei išimtine nuosavybės teise), t. p.

Nuosavybės teisė į žemės sklypą gali būti apribota paties savininko valia, įstatymu ar teismo sprendimu. Įstatymu žemės nuosavybės teisė ribojama nustačius servitutą, aplinkosaugos tikslais, kai žemės sklypas įgyjamas ir naudojamas saugomose teritorijose, žemės ūkio paskirties žemėje ir kita.

Taigi, žemės nuosavybės teisės esmę riboja Lietuvos civilinė teisė. Įdiegta vadinamoji „triada“ - nuostata, kad nuosavybės teisę sudaro trys savininko teisės: teisė turtą valdyti ir naudoti bei juo disponuoti. Nuosavybės teisės turiniui apibrėžti „triada“ naudojama tik Rusijoje. Europoje vyrauja prigimtinės nuosavybės teisės doktrina. Nuosavybės teisės sąvoka Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.37 str. suformuluota kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Panašiai nuosavybės teisės sąvoka traktuojama ir kitų valstybių teisėje. Pagal CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektais gali būti daiktai ir kitas turtas, skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą.

Lietuvos žemėlapis

Bendras Lietuvos Respublikos žemės plotas sudaro 6530,1 tūkst. ha. Kaip numatyta minėto straipsnio 3 dalyje, neperduota naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui. Būtent šią žemę, ja naudotis ir disponuoti. Nuosavybė, kaip numato Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir Žemės įstatymas, gali būti privati, valstybinė ir bendroji. Žemės savininkui valdymo teisė suteikia galimybę turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį. Šios teisės pagrindu asmuo gali žemę arti, melioruoti ir kt. Naudojimo teisė savininkui leidžia žemės naudingąsias savybes pritaikyti savo poreikiams tenkinti ir taip gauti iš žemės naudą. Savininko naudojimo teisė apima teisę gauti derlių, vaisius ir žemės duodamas pajamas. Disponuodamas žeme savininkas įgyja teisę keisti žemės teisinę padėtį, tai yra sudaryti žemės pirkimo - pardavimo, nuomos, dovanojimo, mainų ir kitus sandorius. Žemės sklypo savininko teisės ir jų apimtis reglamentuota Civilinio kodekso 4.40-4.46 straipsniuose. Civilinio kodekso naujovė nuosavybės teisinių santykių srityje yra nuosavybės atsiradimo momento reglamentavimas.

Civiliniame kodekse sutarties neįregistravimas nesukelia tokių sunkių pasekmių kaip sutarties pripažinimas negaliojančia. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad 2001 m. Civilinis kodeksas neskatina neregistruoti nuosavybės teisės. Jeigu nuosavybės teisė neįregistruota, tai asmuo negalės įrodyti savo teisių į tą turtą tretiesiems asmenims remiantis kitais įrodymais. Iš to darytina išvada, kad iš esmės Civilinis kodeksas numato neigiamas pasekmes asmenims, kurie neregistruoja nuosavybės teisės perėjimo fakto. Nuosavybės teisė į žemę gali būti įgyjama sandoriais, paveldėjimo būdu, sukuriant naują daiktą, įgyjamąja senatimi ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Žemės nuosavybės teisei įgyti taikomi analogiški pagrindai.

Žemės Nuosavybės Raida Lietuvoje

Pirminėje gentinėje bendruomenėje vyravo kolektyvinė (bendruomeninė) žemės nuosavybė. Didėjant darbo pasidalijimui, plečiantis mainams, įvairiose teritorijose formavosi privati žemės nuosavybė, pvz., senovės Romoje privati žemės nuosavybė atsirado iki 1 amžiaus ir buvo reglamentuojama prigimtinės ir papročių teisės normų. Formuojantis valstybėms atsirado rašytinės teisės šaltiniai. Žemės nuosavybę reguliuojančių normų buvo Dvylikos lentelių įstatymuose. Pirmą kartą privatinė ir viešoji teisė apibrėžta Justiniano kodifikacijoje. Feodalizmo laikotarpiu Europoje galiojo monarchų ir feodalų išimtinė nuosavybė į žemę, miškus ir vandens telkinius.

Lietuvoje bendruomeninė žemės nuosavybė atsirado yrant pirminei gentinei bendruomenei kaip pavienių žmonių, šeimų ar giminių privati ar bendrų žemės sklypų, gyvulių ir darbo įrankių nuosavybė, reguliuota papročių teise. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žemės nuosavybės santykius reguliavo rašytinė teisė: didžiojo kunigaikščio leidžiami privilegijų raštai, Lietuvos Statutai. Skirtos šios žemės nuosavybės rūšys: didžiojo kunigaikščio žemė (į ją įėjo ir tose žemėse gyvenančių laisvųjų valstiečių ir bendruomenių žemės, dauguma miškų ir bajorų neužimtų žemių, t. p. feodalų žemė), tėvonijos, užtarnauta žemė (kartu su joje gyvenančiais valstiečiais buvo suteikiama bajorams už tarnybą didžiojo kunigaikščio kariuomenėje ir kitais atvejais), pirkta žemė (paveldima, jos disponavimas nebuvo varžomas).

Valstiečiai 13-16 amžiuje gyveno nedideliuose, iki kelių dešimčių sodybų turinčiuose kaimuose, t. p. vienkiemiuose, kurių žemė buvo išskirstyta įvairiais sklypeliais, daug kur įsiterpusiais į didžiojo kunigaikščio žemes. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1557 paskelbtu įsakymu įvesta valakų sistemą (Valakų reforma). Visa didžiojo kunigaikščio dvaro ir valsčiaus žemė buvo paskelbta valdovo nuosavybe ir buvo sujungta į vieną valakais išmatuotą plotą. Panašiai sutvarkyta ir feodalų (didikų, bajorų, Bažnyčios) žemės nuosavybė. Valstiečiai buvo apgyvendinti gatviniuose kaimuose, žemė padalyta į 3 lygius laukus, kiekvienas laukas - į rėžius (rėžių sistema).

Nepriklausomoje Lietuvoje priėmus žemės reformos įstatymus buvo dalijamos dvarų žemės, kaimai skirstomi į vienkiemius, naikinami žemės naudojimo rėžiai, įtvirtinama privati ir valstybinė žemės nuosavybė, panaikinti iki tol galioję žemės servitutai, bendruomeninė žemės ir bendrų ganyklų nuosavybė. SSRS okupacijos metais įtvirtinta išimtinai valstybinė žemės nuosavybė, nedideli žemės sklypai buvo suteikiami žemės ir miškų ūkio darbuotojams naudotis kaimo vietovėse, t. p. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus Konstituciją (1992), civilinius ir žemės įstatymus susiformavo šios žemės nuosavybės rūšys: privati, valstybinė, savivaldybių ir bendroji (mišri) žemė. Žemės nuosavybės subjektais gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių (užsienio subjektai, atitinkantys Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus) fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės institucijos, savivaldybės.

Pagrindinės Žemės Nuosavybės Rūšys

Šiandien Lietuvoje egzistuoja kelios pagrindinės žemės nuosavybės rūšys:

• Privati žemė: Priklauso fiziniams ir juridiniams asmenims.
• Valstybinė žemė: Valdoma valstybės ir naudojama visuomenės poreikiams.
• Savivaldybių žemė: Valdoma savivaldybių ir naudojama vietos bendruomenių poreikiams.
• Bendroji (mišri) žemė: Kai žemė priklauso keliems savininkams, įskaitant valstybę, savivaldybes ir privačius asmenis.

Žemės nuosavybės subjektais gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių (užsienio subjektai, atitinkantys Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus) fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės institucijos, savivaldybės.

Valstybinės Žemės Pirkimas ir Pardavimas

Šiame skyriuje aptariamos valstybinės žemės pirkimo ir pardavimo ypatybės, nustatytos Žemės įstatymo 11 straipsnyje.

Žemės Pardavimo Tvarka:

• 1 dalis: Nustato subjektus, kurie parduoda valstybinę žemę: Centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas, Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT).
• 2 dalis: Nurodo, kad pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti numatyta pirkėjo pareiga per 3 mėnesius įregistruoti nuosavybės teisę į žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre.
• 5 dalis: Nustato atvejus, kada valstybinė žemė gali būti parduodama be aukciono: Žemę, užstatytą nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, Žemę, suteiktą sodininkų bendrijoms, Žemę su įrengtais akvakultūros tvenkiniais.
• 6 dalis: Nurodo, kad parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus.
• 7 dalis: Nustato valstybinės žemės sklypų pardavimo aukciono būdu ir be aukciono tvarką, kurią nustato Vyriausybė. Taip pat numato lengvatas fiziniams asmenims, kurių šeimose nėra darbingų asmenų ir kuriems nustatytas 0-40 procentų dalyvumo lygis arba kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių ar yra nepilnamečiai.
• 12 dalis: Nustato, kad aukciono būdu išnuomotame valstybinės žemės sklype pastačius naujus statinius ar įrenginius, sklypas gali būti parduodamas nuomininkui be aukciono už rinkos vertę.
• 13 dalis: Nurodo atvejus, kai valstybinės žemės sklypai neformuojami ir neparduodami.
• 14 dalis: Nustato tvarką, kai keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas.

Svarbūs Įstatymų Pakeitimai:

• Žemės įstatymo 11 straipsnis buvo keičiamas 2023 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. XIV-2140 ir 2023 m. gruodžio 14 d. įstatymu Nr. XIV-2340.
• Žemės įstatymo 12 straipsnis buvo keičiamas 2023 m. birželio 29 d. įstatymu Nr. (TAR, 2023, Nr.).

Bendroji dalinė valstybės ir savivaldybių arba kitų asmenų žemės nuosavybė atsiranda:

• Teisės aktų nustatyta tvarka įsigijus iš valstybės ar valstybei įsigijus iš savivaldybių arba kitų asmenų statinio ar įrenginio užimto žemės sklypo arba vandens telkinio dalį.
• Pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, atkūrus nuosavybės teises į pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą suformuoto neužstatyto žemės sklypo dalį.

Privati nuosavybė yra nuosavybės forma, kai juridinis arba fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privačios nuosavybės objektai gali būti bet koks turtas šalyje ar užsienyje, neribojant jo kiekio, jei įstatymais nedraudžiama tokį turtą turėti privačios nuosavybės teise. Fizinis asmuo, įgyvendindamas privačios nuosavybės teisę į savo turtą, gali jį sujungti su kitų asmenų turtu bendrai veiklai nesteigdami juridinio asmens. Juridinio asmens privačios nuosavybės atveju šis juridinis asmuo yra jam perduoto turto savininkas, o turtą perdavę asmenys (steigėjai, akcininkai, pajininkai ir kiti) yra tik akcijų ar pajų savininkai, bet išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą. Lietuvos Konstitucijoje (1992) įtvirtinta, kad šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė.

Subjektai ir Įsigijimo Būdai

Privačios žemės nuosavybės teisės subjektai gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai, valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos, individualios (personalinės) įmonės, ūkinės bendrijos ir kooperatinės bendrovės, kitos organizacijos, užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, savivaldybės, taip pat užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus ( Konstitucijos 47 str. ), bei užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės atstovybės.

Privati žemės nuosavybės teisė įgyjama administraciniu aktu, sandoriu arba teismo sprendimu. Ši nuosavybės teisė į žemę suteikiama žemė nuosavybėn neatlygintinai apskrities viršininko sprendimu. Teismas gina pažeistas teises, kai yra ginčas dėl teisės, kai reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie įgijimą žemės nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi ir pan.

Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ patvirtintas Lietuvos valstybingumo ir suverenios galios tęstinumo principas. Nuosavybės teisės į žemę atkūrimą reguliuoja eilė įstatymų: 1991 m. Vyriausybės nutarimus pakeitė 1997 m. liepos 1 d. Įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos respublikos Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas, Žemės įstatymas.

Asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu ( naminiu testamentu ) arba sutartimis ( pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu ), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Šio fakto nustatymo.

Asmenims, išvardyti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Iki 2001 m. gruodžio 31 d. asmenys, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas, subjektiašikumui nebetaiko nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje požymis, nors Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. . į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokį kaip žemė, miškai ir vandens telkiniai, nuosavybės teisės taip pat gali būti atkuriamos, kaip numato šio straipsnio 2 dalis. Tai yra po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų.

Asmenys turėjo pateikti prašymus. Prašymų pateikimo terminus reglamentavo 1991 m. Įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų. Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 11 straipsnyje nurodytas prašymo turinys. Iš jo seka, kad prie prašymo privalomai turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentai, kurie įrodo giminystės ryšius.

Tai yra turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Tai yra notars pripažinimo akts knygs ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigs pripažinimo akts knygs ankstesnieji išrašai, teismo sprendimai, notars patvirtinti testamentai ir pan. Šios dokuments.To dokumento, jeigu asmenys buvo gimę iki 1897 metų. Asmenys, kuris nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai neišliko, kaip numatyta .Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, turi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl nuosavybės teisis bei giminystės ryšio nustatymo.

Teismų praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai pateikti prašymai neatitiko jų turiniui įstatymo keliamų reikalavimų. Asmenys, turintys teisę į turto sugrąžinimą, prašymas surašytas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan.

Ši informacija suteikia išsamų supratimą apie žemės privačios nuosavybės raidą, reglamentavimą ir dabartinę situaciją Lietuvoje.

Administracinis Lietuvos žemėlapis

Šaltiniai: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas.

tags: #zemes #privati #nuosavybe