Žemės nuosavybės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes). Žemės nuosavybės objektas yra įstatymų nustatyta tvarka identifikuotas, pažymėtų ribų ir tam tikrame nekilnojamojo turto registre įregistruotas (žemės registracija) žemės sklypas bei kiti ištekliai, pvz., apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai, t. p. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant jo esantys statiniai ir jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai bei žemės sklype esančios naudingosios iškasenos (išskyrus priklausančias valstybei išimtine nuosavybės teise), t. p.
Nuosavybės teisė į žemės sklypą gali būti apribota paties savininko valia, įstatymu ar teismo sprendimu. Įstatymu žemės nuosavybės teisė ribojama nustačius servitutą, aplinkosaugos tikslais, kai žemės sklypas įgyjamas ir naudojamas saugomose teritorijose, žemės ūkio paskirties žemėje ir kita.
Žemės Nuosavybės Istorija Lietuvoje
Norint geriau suprasti dabartines žemės savininkų teises, verta panagrinėti žemės nuosavybės istoriją Lietuvoje:
- Pirminėje gentinėje bendruomenėje vyravo kolektyvinė (bendruomeninė) žemės nuosavybė.
- Didėjant darbo pasidalijimui, plečiantis mainams, įvairiose teritorijose formavosi privati žemės nuosavybė, pvz., senovės Romoje privati žemės nuosavybė atsirado iki 1 amžiaus ir buvo reglamentuojama prigimtinės ir papročių teisės normų.
- Formuojantis valstybėms atsirado rašytinės teisės šaltiniai. Žemės nuosavybę reguliuojančių normų buvo Dvylikos lentelių įstatymuose. Pirmą kartą privatinė ir viešoji teisė apibrėžta Justiniano kodifikacijoje.
- Feodalizmo laikotarpiu Europoje galiojo monarchų ir feodalų išimtinė nuosavybė į žemę, miškus ir vandens telkinius.
- Lietuvoje bendruomeninė žemės nuosavybė atsirado yrant pirminei gentinei bendruomenei kaip pavienių žmonių, šeimų ar giminių privati ar bendrų žemės sklypų, gyvulių ir darbo įrankių nuosavybė, reguliuota papročių teise.
- Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žemės nuosavybės santykius reguliavo rašytinė teisė: didžiojo kunigaikščio leidžiami privilegijų raštai, Lietuvos Statutai.
Žemės Nuosavybės Rūšys LDK
Skirtos šios žemės nuosavybės rūšys:
- didžiojo kunigaikščio žemė (į ją įėjo ir tose žemėse gyvenančių laisvųjų valstiečių ir bendruomenių žemės, dauguma miškų ir bajorų neužimtų žemių, t. p. feodalų žemė)
- tėvonijos
- užtarnauta žemė (kartu su joje gyvenančiais valstiečiais buvo suteikiama bajorams už tarnybą didžiojo kunigaikščio kariuomenėje ir kitais atvejais)
- pirkta žemė (paveldima, jos disponavimas nebuvo varžomas).
Valstiečiai 13-16 amžiuje gyveno nedideliuose, iki kelių dešimčių sodybų turinčiuose kaimuose, t. p. vienkiemiuose, kurių žemė buvo išskirstyta įvairiais sklypeliais, daug kur įsiterpusiais į didžiojo kunigaikščio žemes.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1557 paskelbtu įsakymu įvesta valakų sistemą (Valakų reforma). Visa didžiojo kunigaikščio dvaro ir valsčiaus žemė buvo paskelbta valdovo nuosavybe ir buvo sujungta į vieną valakais išmatuotą plotą. Panašiai sutvarkyta ir feodalų (didikų, bajorų, Bažnyčios) žemės nuosavybė. Valstiečiai buvo apgyvendinti gatviniuose kaimuose, žemė padalyta į 3 lygius laukus, kiekvienas laukas - į rėžius (rėžių sistema).
Nepriklausomoje Lietuvoje priėmus žemės reformos įstatymus buvo dalijamos dvarų žemės, kaimai skirstomi į vienkiemius, naikinami žemės naudojimo rėžiai, įtvirtinama privati ir valstybinė žemės nuosavybė, panaikinti iki tol galioję žemės servitutai, bendruomeninė žemės ir bendrų ganyklų nuosavybė.
SSRS okupacijos metais įtvirtinta išimtinai valstybinė žemės nuosavybė, nedideli žemės sklypai buvo suteikiami žemės ir miškų ūkio darbuotojams naudotis kaimo vietovėse, t. p.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus Konstituciją (1992), civilinius ir žemės įstatymus susiformavo šios žemės nuosavybės rūšys: privati, valstybinė, savivaldybių ir bendroji (mišri) žemė. Žemės nuosavybės subjektais gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių (užsienio subjektai, atitinkantys Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus) fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės institucijos, savivaldybės.
Teisės pamoka „Nepilnamečių darbas, viskas, ką reikia žinoti“ - teisės aktų nustatyta tvarka
Žemės Nuosavybės Formos Šiuolaikinėje Lietuvoje
Šiuolaikinėje Lietuvoje egzistuoja kelios žemės nuosavybės formos:
- Privati žemės nuosavybė: Tai dažniausiai pasitaikanti forma, kai žemė priklauso fiziniams arba juridiniams asmenims.
- Valstybinė žemės nuosavybė: Žemė, priklausanti valstybei, dažnai naudojama visuomenės poreikiams, pavyzdžiui, parkams, miškams ar infrastruktūrai.
- Savivaldybių žemės nuosavybė: Žemė, priklausanti savivaldybėms, naudojama vietos bendruomenių poreikiams tenkinti.
- Bendroji (mišri) žemės nuosavybė: Kai žemė priklauso keliems savininkams, pavyzdžiui, daugiabučių namų gyventojams.
Šios formos užtikrina įvairių interesų pusiausvyrą ir leidžia efektyviai valdyti žemės išteklius.
Žemės Nuosavybės Teisės Apribojimai
Svarbu suprasti, kad žemės nuosavybės teisės nėra absoliučios ir gali būti apribotos:
- Servitutai: Tai teisė naudotis svetimu žemės sklypu tam tikriems tikslams, pavyzdžiui, praėjimo ar komunikacijų įrengimo.
- Aplinkosaugos reikalavimai: Žemės naudojimas gali būti ribojamas siekiant apsaugoti aplinką, ypač saugomose teritorijose.
- Žemės ūkio paskirties žemės naudojimo apribojimai: Siekiant išsaugoti derlingą žemę, gali būti taikomi apribojimai jos naudojimui ne žemės ūkio reikmėms.
Šie apribojimai yra būtini siekiant užtikrinti visuomenės interesus ir darnų vystymąsi.