Įdomu paimti į rankas iki tol neskaityto autoriaus knygą. Nežinai, ko tikėtis, o ir skambus šūkis "XX amžiaus aukso fondas" nebūtinai žada malonų skaitymą. Ir iš tiesų - užtenka perskaityti vos keliolika šios knygos puslapių, kad jau pagautum save begalvojant - kur čia slypi tas auksas? Nenustebčiau, jeigu jau po keliolikos šios knygos puslapių nekantresnis skaitytojas lengvai padeda knygą į šalį ir prisiekia pamiršti rašytoją amžiams.
Jeigu atsisakote pasiduoti, jūsų laukia kelionė per dvidešimt rašytojo gyvenimo metų. Kelias toli gražus nėra trumpas ir tiesus. Keliaujant miesto gatvele, greičiausiai jums nebus nupasakoti sutiktų žmonių išoriniai portretai, bet būtinai su jais pasisveikinsite, sužinosite apie jų praeitį, charakterį ir šeimos istoriją, neretai palūkuriuosite šalimais, klausydamiesi trumpo pokalbio. Jei keliatės anksti ryte ir gatve keliaujate vieni (aišku, su rašytoju), jums bus smulkiai nupasakota šios gatvelės istorija ir net kas gyvena namuose, pro kuriuos praeinate. Pietaudami Gantų šeimoje, juoksitės kartu su jais, klausysitės pokalbių ar dygių monologų, stebėsite jų gyvenimo scenas. Pamažu pasinersite į vidinį pagrindinio veikėjo - Judžino - jausmų pasaulį, jo psichologinį vystymąsi ir tobulėjimą bėgant metams.
Autobiografiniai elementai ir realizmas
T.Vulfas protagonisto (savęs, mat romanas - beveik autobiografinis) neidealizuoja, bet siekia jį parodyti tokį, koks jis iš tiesų yra - dažnai murzinas, nelabai tvarkingas, keistų manierų ir išsiskiriantis iš minios. Pats T. Vulfas neteigė, kad tai autobiografinis romanas, tačiau tam ir neprieštaravo. Miesteliai, herojai, prašalaičiai - realūs T.Vulfo gyvenime aplankyti miestai, sutikti žmonės. Daugelis įvykių, aprašomų šioje knygoje, taip pat tikri. O nuo jų buvo prabėgę vos 20-15 metų... Turbūt čia ir reiktų ieškoti aukso gyslos - drąsos aprašyti tada dar užmarštin nenukeliavusius įvykius, nebijoti pašiepti žmones.
Kalbos turtingumas ir XX a. Amerikos atspindžiai
Dėmesį patraukia ir kūrinio leksika. Žmogui, pavargusiam nuo įprastinių žodžių srauto, bus miela skaityti posakius ir frazeologizmus, kuriuos ausys seniai bebuvo girdėjusios. Dažnokai posakiai grubūs (užsikišk koserę, ėda kaip meitėliai), bet kalba gyva ir maloni, o retkarčiais kartu su veikėjais iš juoko norisi raičiotis ant grindų. Taip pat tekste nemaža posakių, ištraukėlių iš kitų rašytojų kūrybos. Kartais tiesiog maga daugiau sužinoti apie šiuos istorinius veikėjus, tad gali tekti knygą bent trumpam padėti į šalį. Skaitydamas knygą, nejučia susipažįsti ir su XX a. pradžios Amerika, kuri neaprašoma istorijos knygose. Pažvelgi į tą Amerikos gyvenimą eilinio baltaodžio Amerikiečio akimis - negrų kvartalai, žmonių nuotaikos I pasaulinio karo metu.
Didžioji migracija Amerikoje XX a. pradžioje
Filmas "Genijus": žvilgsnis į kūrybinį procesą
Kelias per gyvenimą Šis britų biografinis filmas greitai bus mūsų ekranuose. Maksas Perkinsas (Colinas Firthas) - pavargęs redaktorius, kuris užsideda skrybėlę net vilkėdamas pižamą, o autorių tekstus skaito sandėliuke (kitos buto patalpos užimtos dukrelių). Į rankas jam patenka jauno Tomo Vulfo (Jude’as Law) rankraštis. Tuo metu šis genijus sėdi be pinigų ir staiga gavęs avansu šimtą dolerių šoka iš laimės. Tačiau tūkstantį puslapių būtina sutrumpinti iki trijų šimtų, ir prasideda kova dėl kiekvienos eilutės. „Genijus“ - pilnavertis garsaus teatro režisieriaus Michaelo Grandage’o debiutas. Paimti geriausius britų aktorius ir padaryti didelį britišką kiną (kiek britų kinas apskritai gali būti didelis) jam buvo nesunku. Mažų mažiausiai išėjo labai įtikinamai.
Grandage’as stambiais štrichais atskleidžia knyginių žiurkių - autoriaus ir redaktoriaus - santykius. Pavyzdžiui, žavinga scena, kurioje Vulfas aprašo, kiek pustonių gali turėti žodis „rausvas“. „Genijus“ - tai atvirkščias „Didysis Getsbis“ (rež. Bazas Luhrmannas): 3 dešimtmetis čia ne beprotiškų vakarėlių su fontanais ir šampanu era, o Didžiosios depresijos prologas. Pilkos minios, rūškanos gatvės, eilės prie nemokamo maisto. Filme realizmas imituojamas - pilkos spalvos galinė dekoracija nupiešta ant kartono. Be to, jeigu nustumtum už skliaustų akcentą ir anglišką tviskesį, pasakytum, kad aktorius Law siaubingai netinka rašytojo Vulfo vaidmeniui - filme kažkoks ekscentriškas cholerikas šokinėja nuo melancholijos prie nesutramdomo džiugesio, pliurpia be perstojo ir staiga nesigėdydamas aplinkinių suklykia - tokie ryškūs jausmų proveržiai nedera šio aktoriaus manierai, atrodo dirbtinai ir gailiai.
Tema, kurią režisierius pasirinko debiutui, ne itin tinka kino ekranui: vaizdingai parodyti leidyklos redaktoriaus darbo beveik neįmanoma. Scenaristas Johnas Loganas („Gladiatorius“, „Aviatorius“) pasirinko vienintelį tinkamą kelią: atsisakė herojaus „gyvenimo aprašymo“ idėjos. Jis sukūrė pasakojimą apie klastingą genijaus, atsidavusio savo darbui ir todėl tolimo nuo to, kas laikoma norma, prigimtį. Perkinsą vaidina išmintingas, kantrus ir nedaugiažodžiaujantis Firthas. Vulfą - ekscentriškas, judrus ir neurotiškas Law. Abu vaidmenys ir sulipdo filmą - su visais privalumais ir trūkumais. Filmo atmosfera, Didžiosios depresijos laikai perduodami kiek tiesmukai, bet efektingai niekada nesibaigiančiu lietumi. Praeiviai batais nykiai taško balas, nykios lietaus srovės teka Perkinso kabineto langu... Iš šito viso šlamšto ir išauga vienas egzotiškiausių prarastosios kartos žiedų - ilgiausių romanų autorius, padaręs įtaką XX a. amerikiečių prozos eigai ir paskatinęs galingą bitnikų judėjimą. Vaizdinė pusė nestipri: prigesę tonai, spalvų gama vos ne juoda ir balta, labai nedaug, bet tikslios epochos detalės. Viso šito gana, kad susikoncentruotum į aktorius ir personažus, - tai kiekvienam teatro režisieriui buvo ir tebėra svarbu.
Filmo aktoriai nuostabūs: apsišaudydami žodžiais ir bendraudami tylomis jie lipdo charakterių reljefus, kuriuos tu stebi prilipęs prie ekrano. Tai puikus teatras, tačiau jo pernelyg daug kinui, kuriame vertinami pustoniai ir kreiptis į 25 parterio eilės žiūrovą nereikėtų. Nepriekaištingo aktoriaus Law vaidyba pernelyg teatriška: jau pirmą keistą jo herojaus apsireiškimą Perkinso kabinete stebi lyg įspūdingą koncertinį numerį. Grandage’o kūrinys primena filmą-spektaklį, ir tiktai iš tiesų aukščiausias vaidybos lygis priverčia kino žiūrovą susitaikyti su tokia sąlyga.
Perskaičius knygą, naujai įvertini T.Vulfo citatą iš jo laiškų: "Pasaulis ne toks jau blogas, bet ir ne toks jau geras, ne toks jau bjaurus ir ne toks jau gražus. Visa tai - gyvenimas, gyvenimas, gyvenimas, ir tai vienintelis dalykas, turintis prasmę". Knyga - tai gyvenimas, autoriaus gyvenimas, ne toks jau bjaurus, bet ir ne toks jau gražus, tiesiog tikras Gyvenimas.