Straipsnyje aptariamas laikotarpis apima 22 Lietuvos Respublikos gyvavimo metus, per kuriuos keitėsi ne tik oficialus (valstybės) požiūris į saugomą Vilniaus senamiestį, jo sudėtį ir apsaugą, buferinės zonos sudėtį bei apimtį, bet ir įstatymų bazė, kuri keitė vertės sampratą, apsaugos būdus bei priemones. Dėl įstatymų kaitos buvo atnaujinti tam tikri darbai, vyko greitesnė projektų kaita, o tai neleido nusistovėti paveldosaugos praktikai. Šiuo laikotarpiu išskirtini du etapai: I - 1995-2004 m.
Pirmasis etapas (1995-2004 m.)
Pirmajame etape (1995-2004 m.) priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 3-37) buvo orientuotas į nustatytų kultūros vertybių apsaugą ir naudojimą. Remiantis šiuo įstatymu, apsauga neatskirta nuo naudojimo (pritaikymo) darbų, saugojimo reikalavimai realizuojami pagal taikomus tvarkymo režimus, apibrėžtus apsaugos reglamentuose (neišskiriant vietovių nuo objektų ar kompleksų).
Buvo nustatyti tokie saugojimo reikalavimai: „Nekilnojamųjų kultūros vertybių saugojimas turi atitikti jų kultūrinę vertę bei autentiškumą ir sudaryti sąlygas šias vertybes tinkamai eksponuoti. Nekilnojamosios kultūros vertybės saugomos jas tinkamai prižiūrint, tvarkant bei naudojant. Nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamentas yra šios vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygų nustatymo pagrindinis dokumentas. Apsaugos reglamente taip pat nurodomi pagrindiniai vertybės apskaitos duomenys - jos sudėtis ir apimtis, pagrindiniai kultūrinės vertės požymiai, visuomeninė reikšmė ir teritorija.“
Su požiūriu į saugomą objektą glaudžiai susijusi ir paveldosaugos planavimo sistema: kiekvienam objektui buvo rengiamos individualios paminklotvarkos sąlygos, numatomi privalomi atlikti tyrimai, visiems numatytiems darbams rengiamas vienas projektas, darbai derinami, leidimai išduodami bendrai.
Vilniaus senamiesčio vaizdas nuo Gedimino pilies bokšto
Antrasis etapas (2004-2014 m.)
Antrajame etape (2004-2014 m.), įsigaliojus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui (Žin., 2004, Nr. 153-5571) iš esmės pasikeitė saugojimo objektas - nuo vertybės iki „kultūros paveldo“, nustatoma ne „vertybės sudėtis ir apimtis“, o objektų „vertingosios savybės“, kultūros paveldui išsaugoti atliekami tvarkybos darbai, kurie skirstomi į tvarkomuosius paveldosaugos darbus ir tvarkomuosius statybos darbus.
Kultūros paveldo objektai - pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro: 1) apskaita; 2) skelbimas saugomu; 3) saugojimas - tvarkyba ir naudojimas; 4) pažinimas, jo sklaida; 5) atgaivinimas (reabilitacija).
Šie pakeitimai iš dalies paneigė jau atliktus iki 2004 metų darbus - naujoje įstatymo versijoje buvo atsisakyta individualių apsaugos reglamentų, kaip pagrindinių apsaugos, tvarkymo ir naudojimo sąlygų nustatymo dokumentų (todėl Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas (toliau - VSAR) liko galioti tiek, kiek neprieštaravo įsigaliojusiai įstatymo versijai). Esminiai veiklos apribojimai buvo susieti su saugomų objektų apsaugos tikslais, perkeliant visų kultūros paveldo objektų tipų (išskyrus vietoves) apsaugos sąlygas į įstatymo tekstą ir nurodant objektų apsaugos tikslus.
Dėl įstatymo kaitos vertingųjų savybių apskaitos sistema išsiplėtė ir tapo sudėtingesnė (ji tapo daugiapakopė - atsirado registruotos vertybės, saugomi objektai ir vietovės bei vertingųjų savybių požymių turintys objektai). Taip pat buvo įdiegta sudėtinga paveldosaugos planavimo darbų sistema, kuria vadovaujantis vienam objektui sutvarkyti reikia rengti du projektus - tvarkomųjų paveldosaugos darbų ir techninį (pritaikymo). Buvo sukurta PTR sistema (iš dalies prieštaraujanti STR) bei dvigubų leidimų ir derinimų sistemos skirtingose institucijose. Vietovėms numatyta kultūrinių draustinių steigimo procedūra nepasiteisino (nuo 2013 m.).
1994 m. (iv) kriterijus: „Miestovaizdyje išsaugota turtinga pastatų įvairovė. Vilnius yra išskirtinė Centrines Europos miesto, organiškai išsivysčiusio per penkis šimtmečius, iliustracija.“ Atkreiptinas dėmesys, jog saugotinas Vilniaus senamiestis kaip objektas visada buvo suvokiamas kartu su jo apsuptimi - vadinamosiomis buferinėmis zonomis, kuriose nuo pat pradžių buvo išskirti išlikusių vertingų urbanistinių struktūrų-vietovių dariniai.
Visi atlikti tyrimai, apskaitos ir veiklos reglamentavimo darbai yra sunumeruoti chronologiškai, suteikiant darbui numerį su žvaigždute ar žvaigždutėmis, žyminčiomis zoną-teritoriją (I - nr*, II - nr** , III - nr***, IV - nr****).
Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas
Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas, AB „Paminklų restauravimo institutas“. Projekto vadovas Augis Gučas (1988-1992 m.). Tai išsamus regeneravimo projektas, parengtas remiantis apibendrintais instituto atliktais nuodugniais tyrimais, revoliucingai (visuotinos valstybinės žemės nuosavybės laikais) numatęs sklypų (valdų) struktūros bei išgriauto užstatymo atkūrimą. Regeneravimo projekto medžiaga tapo sudėtinė Vilniaus senamiesčio UNESCO nominacinės bylos bei pirminės apskaitos dokumentacijos dalimi.
Istoriniai tyrimai:
- Vilniaus amatininkų cechų namų lokalizacija (aut. T. Dambrauskaitė);
- Skirtingų istorinių Vilniaus priemiesčių istoriniai tyrimai (aut. T. Dambrauskaitė, R. Dičiuvienė);
- Kulto pastatų ir jų vietų Vilniaus mieste tyrimai - Katalikų bažnyčios istorijos apybraižos (aut. R.
Žvalgomieji architektūriniai tyrimai:
Įvairių Senamiesčio ir priemiesčių išankstiniai tyrimai (aut. R.
Archeologiniai tyrimai:
Vilniaus senamiesčio raida archeologijos duomenimis iki XVIII a. - 2 dalys (aut. L. Dzikas ) ir planas (15 planšetų; aut. M.
Sociologiniai tyrimai:
3 dalys (autorių kolektyvas, vadovas - V.
Architektūriniai-istoriniai tyrimai:
- Grafinės kvartalų schemos pagal istorinius planus ir natūros tyrimus (autorių kolektyvas: J. Mazurkevičiūtė, M. Mačiulis, G. Gajauskaitė, I. Kliobavičiūtė);
- Funkcijų retrospekcinis planas, XX a. 4 deš. (aut. J. Mazurkevičiūtė);
- Senamiesčio (iki XIX a. vid.) vėlyviausiai evoliuciškai susiklosčiusių (1930-1940 m.) sklypų ribų planas (aut. M. Mačiulis);
- Sklypų ir funkcijų raidos planas (aut. I Kliobavičiūtė, D. Sabaliauskienė);
- Vilniaus miesto naujųjų gatvių pavadinimų ir pastatų numeracijos planas (aut. I.
Transporto tyrimai:
Transportinė dalis, esamos padėties analizė (MSPI, aut. V. Valeika, P.
Ekonominė dalis:
Techninių ekonominių rodiklių esamos padėties (1991 m.) analizė (MSPI, aut. K.
Vilniaus miesto panorama
- 1920-1940 m. Vilniaus miesto retrospektyviniai planai (aut. G.
- Senamiesčio pastatų raidos istorinė planograma (aut. V. Kaikarienė, L. Jarmalavičiūtė-Mikalojūnienė, M.
- Istorinės-urbanistinės raidos planas (aut. I. Kliobavičiūtė, D.
Sereikiškių parko tvarkymo projektas. Paminklų restauravimo institutui buvo užsakytas Sereikiškių parko tvarkymo projektas. 1988 m. parkotyrininkas K. Labanauskas atliko išsamius tyrimus (L. Čibiro ištisinio medžių perskaičiavimo metodu), kuriais nustatė 72 taksonų dendroflorą (51 medžių ir 21 krūmo). Individualiai ištirti 1089 medžiai. Nustatyta, kad iš jų 100 nedelsiant šalintini kaip ligoti, avariniai ar menkaverčiai, stelbiantys kitus. Deja, tuomet rengtasis tvarkymo projektas liko nebaigtas, o įgyvendintas remiantis tik maža dalimi tyrimų duomenų.
1993 m. Vilniaus senamiestis kaip urbanistinė vietovė įregistruojamas LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. Regeneravimo projekto medžiaga tampa pirmine apskaitos dokumentacija. 1994 m. Vilniaus senamiestis įrašytas į UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą.
Vilniaus senamiesčio regeneravimo projekto koncepcija ir sklypų planas (reg. Nr. 1, VMV, 1995-03-23, Nr. 775V). Autorių kolektyvas, projekto vadovas - A. Gučas, architektės - I. Kliobavičiūtė, D. Sabaliauskienė.
Vilniaus miesto savivaldybė kaip regeneravimo projekto išvadų dalį patvirtina abu planus - regeneravimo koncepciją ir sklypų planą; regeneravimo projektą įregistruoja teritorijų planavimo dokumentų registre kaip detalųjį planą. Regeneravimo plano koncepcijos pagrindu pradėti rengti tolimesni atkūrimo projektai: Valdovų rūmų, miesto gynybinės sienos fragmentų, pastatų Didžiojoje g. 8 ir 10, Tymo kvartalo pastatų ir pan. Sklypų planas įteisina sklypų struktūros atkūrimą, numato leistinus kiekviename sklype darbus bei galimą jų apimtį. Šiais planais vadovaujamasi ir šiandien, nes, kaip ir detalusis planas, ne kartą buvo pildyti trūkstamomis dalimis - žemėnaudos, transporto organizavimo planu, inžinerinių tinklų schemomis ir pan.
Vilniaus senamiesčio tvarkymo ir statybos taisyklės (VMV, 1995-03-23, Nr. 699V). Aut. A. Gučas, A. Trapikas. Taisyklės harmoningai papildė regeneravimo projekto kaip nepilnos apimties teritorijų planavimo dokumento spragas (Teritorijų planavimo įstatymas paskelbtas Žin., 1995, Nr. 107-2391). Taisyklėmis sėkmingai vadovautasi iki 1997 m., kai įsigaliojo Apsaugos reglamentas.
Pasaulio bankui remiant, 1995-1996 m. tarptautinė ekspertų grupė parengė strategiją Vilniaus senamiesčiui atgaivinti. Patvirtinamos Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategijos projekto pagrindinės nuostatos (VMV, 1996-09-11, Nr. 149V). Vadovaujantis atgaivinimo strategijos nuostatomis rengiami Vilniaus senamiesčio gatvių fasadų dažymo, grindinių tvarkymo ir kiti projektai bei darbai. Darbus organizuoja Vilniaus senamiesčio direkcija, o vėliau 1998 m. įsteigta Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra (VSAA) perima dalinio tvarkymo darbų finansavimo kartu su nekilnojamojo turto savininkais veiklą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategijos projekto“ (1997-02-21, Nr. 145). Sudaromi Vilniaus senamiesčio privatizuojamų objektų (su jų paminklosauginėmis sąlygomis) sąrašai, kurie pateikiami Lietuvos Respublikos Vyriausybei; išjudinami privatizavimo procesai. Pradedama Vilniaus senamiesčio statinių vertybinė inventorizacija (1997-2000 m.), kurią vykdo AB „Paminklų restauravimo institutas“.
Autorių kolektyvas, projekto vadovas - R. Zilinskas. Darbus organizavo Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento Kultūros vertybių skyrius. Darbas vyko ketverius metus, jį atliko visas AB „PRI“ tyrėjų skyrius, kuriam talkininkavo instituto istorikai. Nors darbas atliktas remiantis anketine apklausa, jis priskiriamas ir apskaitos dokumentams bei tyrimams, nes, remiantis inventorizacija, buvo parengtas Vilniaus kultūros vertybių registro projektas: dalis pastatų ir pastatų kompleksų buvo pasiūlyti į valstybinį, dalis - į Vilniaus vietinį registrą. Pasiūlymai į registrus buvo pateikti vertinti nepriklausomiems ekspertams. Pasiūlymams buvo pritarta, o vėliau jie tapo Vilniaus senamiesčio urbanistikos vertybės apskaitos dokumento-dosjė dalimi (dosjė papildymo brėžinys).
Anketose pateikiamas trumpas kiekvieno Senamiesčio pastato apibūdinimas, nuotraukos, paminklosauginis vertinimas išskiriant saugotinus elementus, istorinės užstatymo raidos santrauka, siūlymai dėl apsaugos. Medžiaga nėra skaitmenizuota. Ji saugoma Vilniaus miesto plėtros departamento Kultūros vertybių skyriuje.
Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas ir Vilniaus senamiesčio apsaugos laikinosios taisyklės (LRKM KVAD, 1997-09-30, Nr. 255). Vilniaus senamiesčio reglamentas nebuvo parengtas iki galo (patvirtinta tik pirmoji - bendroji - jo dalis). Vilniaus senamiesčio apsaugos laikinosios taisyklės turėjusios galioti iki bus parengtos ir aprobuotos likusios II-V reglamento dalys.
Vilniaus Senamiesčio apsaugos reglamento sudėtis
Vilniaus senamiesčio reglamentą sudaro penkios dalys. Pirmoji dalis reguliuoja veikas visoje Senamiesčio teritorijoje. Antroji skirta Senamiesčio paskiroms istorinėms dalims, kurios turi skirtingas formas, funkcijas, išlikimo laipsnį ir t. t., todėl joms reikalingi specialūs apsaugos reikalavimai, kurie patikslintų bendruosius. Trečioje dalyje nurodoma, kaip pritaikyti bendruosius reikalavimus atskiroms vidaus erdvėms ar jų sekoms saugoti, tvarkyti ir naudoti. Ketvirtoji ir penktoji dalys apima reikalavimus pavieniams objektams (taip pat ir statinių interjerams) bei kitiems Senamiesčio sandaros elementams (jei jų nereglamentuoja antroji ir trečioji dalys).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 612 Vilniaus senamiestis paskelbtas kultūros paminklu (unikalus kodas U1P). Kultūros paminklai - reikšmingiausios nekilnojamosios kultūros vertybės, šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtos kultūros paminklais.
Vilniaus miesto bendrasis planas (VMT, 1998-12-18, Nr. 292 (Reg. Nr. 301), SĮ „Vilniaus planas“. Autorių kolektyvas: K. Pempė (projekto vadovas), prof. J. Glemža ir kt. Bendrajame plane yra „Kultūros vertybių apsaugos ir naudojimo dalis“ (6 BP dalis), kurioje yra numatytos raidos tendencijos, pagrindinės spręstinos problemos bei Vilniaus senamiesčio sprendiniai (dalis 6.2.2.). Atskiru punktu Vilniaus miesto pagrindiniame brėžinyje „2. Miesto struktūra ir žemės naudojimo reglamentai“ išskirta Vilniaus senamiesčio žemėnauda. Galima sakyti, jog bendrasis planas integravo ankstesnius Vilniaus senamiesčio planavimo dokumentus bei reglamentą, todėl 1998 metų BP laikytinas kompleksiniu dokumentu.
2000-2001 m. Vilniaus senamiesčio dosjė - pagrindinis apskaitos dokumentas - „Vilniaus senamiesčio - kultūros paminklo U1P sudėtis ir apimtis, (dosjė papildymas)“. Parengimą organizavo Kultūros paveldo centras (KPC). Autorių kolektyvas: I. Kliobavičiūtė, G. Filipavičienė, E. Zilinskas, E. Kazlauskaitė, K. Katalynas.
Dosjė papildytas urbanistinės vietovės sudėtį ir apimtį atskleidžiančiais planais, kartogramomis bei schemomis: Vilniaus senamiesčio kvartalų numeracijos ir zonavimo paminklosauginiu požiūriu schema; gamtinio pagrindo bei dangų kartograma; planinės-tūrinės struktūros kartograma; erdvinės struktūros kartograma; pasiūlymais į registrus (išvadinis vertybinės inventorizacijos planas); urbanistinės struktūros kartograma; archeologinio sluoksnio zonavimo kartograma (apimanti tik Senamiesčio teritoriją). Be to, dosjė pateikiami „Vilniaus miesto panoramos“ I-III tomai (BP-OP-2000).
Bernardinų sodo (Sereikiš... Patvirtintas 2005 m. Kultūros ministro įsakymu Nr.
Vilniaus mokyklų istorija
Šiame straipsnyje taip pat aptariama Vilniaus mokyklų istorija. 1995 m. lapkričio 25 d. lenkų pradinė mokykla Nr. 2 (Vykinto 11) perduota lietuviams. Mokyklos vedėja tapo Petronėlė Birutė ŠIČKAITĖ. Gruodžio 1 d. Moniuškos g. 27 pradėjo veikti lietuviška pradinė mokykla Nr. 4. Antrojo pasaulinio karo metu pradinė mokykla Nr. 4 buvo kilnojama iš vieno pastato į kitą, vaikai mokėsi Birutės g. 18, Birutės g. 40, galiausiai įkelta į pradinės mokyklos Nr. 2 patalpas Vykinto 11.
Rugpjūčio 1 d. pradinės mokyklos Nr. 2 ir Nr. 4 sujungtos ir tapo pradinė mokykla Nr. 4. Jos vadovu tapo Pranas STASIONIS (mokyklai vadovavęs 11 metų). Metus mokykla glaudėsi pastate Gedimino gatvėje, kuris vokiečiams traukiantis buvo sugriautas. Laikinai mokyklai skirtas pastatas Vytauto g. 21, kol bus atstatytas sudegęs pastatas Vykinto g. Rugsėjo 1-ąja mokykla pradėjo atstatytose Vykinto g. 11 patalpose kaip septynmetė mokykla Nr. Mokykloje kai kurie dalykai dar buvo dėstomi lenkiškai, greta lietuvišku, buvo ir lenkiškos klasės. Mokykla tapo vidurinė mokykla Nr. Rugsėjo 1-oji naujame pastate Žalioji g. Mokyklos pastatas netalpino moksleivių, todėl pradinukai persikėlė į patalpas Miglos gatvėje ir 1993 m. Vidurinei mokyklai Nr. Mokyklos 70 metų jubiliejus. Mokyklos muziejus buvo įkurtas 1999 m. mokyklos 60-mečio proga. Laisvų patalpų nebuvo, todėl patalpa muziejui įkurta rūsyje. Parengti ekspozicija ėmėsi jaunųjų kraštotyrininkų būrelis, vadovaujamas istorijos mokytojos J.Guobienės.
Muziejaus ekspozicijos pagrindą sudarė nuo seno kaupti metraščiai bei ilgametės lietuvių kalbos mokytojos A.Birmantienės ir jos jaunųjų kraštotyrininkų surinkta medžiaga apie mokyklą, mokinius ir jų pasiekimus. Nuo 2008 m. rugsėjo muziejų tvarkyti ėmėsi biologijos mokytojas V.Kančiauskas. Muziejuje turime ir toliau kaupiame informaciją, apie čia dirbusius ir dirbančius mokytojus, dabartinius bei buvusius mokinius, mokinius, kurie grįžo į šią mokyklą kaip mokytojai, mokyklos pastato, aplinkos bei kabinetų kaitą, mokykloje vykstančius renginius, mus aplankančius svečius. Apie mokykloje veikusių ir veikainčių būrelių, draugijų, klubų veiklą, mokyklos ryšius su kitomis institucijomis, žymiais kultūros, mokslo, politikos veikėjais. Mokyklai jau 70 metų, atrodo jos istorija žinome, bet baltų dėmių dar liko nemažai.
Kreipiamės į buvusius ir esamus mokyklos mokytojus, mokinius - Jūs galėtumėte papildyti muziejaus fondus nauja medžiaga: nuotraukomis, senaisiais vadovėliais, sąsiuviniais, įvairiomis senomis mokyklinėmis priemonėmis. Labai reikėtų tarybiniais metais buvusios privalomos berniukų mokyklinės uniformos (mergaičių jau turime). O galbūt pastebėjote informacijoje klaidą, praneškite apie ją. Gal kilo kokių klausimų ar turite pasiūlymų? Rašykite mums.
Vilniaus miesto bendrasis planas