Žodis “ekonomika” kilęs iš graikų kalbos: “oikos”- būstas, ūkis, “nomos”- valdymo tvarkymo menas. Žodis ekonomika turi dvi prasmes: tai šalies ar kokio kito ūkio vieneto ūkinės veiklos pavadinimas arba mokslo šakos pavadinimas.
Ekonomika yra unikalus mūsų pasaulio aprašymo būdas. Kaip Didžiosios krizės metu, 1930- aisiais, rašė įžymus anglų ekonomistas Džonas M. Keinas ji (ekonomika) yra veikiau metodas, o ne doktrina, minčių aparatas, mąstysena, kurių dėka darome teisingas išvadas.
Ekonomika tiria žmonių kryptingus veiksmus, mainantis ir vartojant, jiems reikalingas prekes bei paslaugas. Prekės yra materialūs verslų sukurti produktai. Pavyzdžiui, kompiuteriai, krepšinio bateliai, pica, treniruokliai. Paslaugos yra nematerialūs produktai, jų neįmanoma apčiuopti - tai vandentiekio ir automobilio remontas, važiavimas taksi, plaukų kirpimas ir panašiai.
Įvadas į ekonomiką: greitasis ekonomikos kursas Nr. 1
Ekonomikos samprata
Atsižvelgiant į civilizacijos išsivystymo lygį, keitėsi ekonomikos mokslo turinys ir samprata. Čia pateikta keletas ekonomikos sampratų:
- Ekonomika yra mokslas apie turtą ir turtejimą. Taip ekonomikos mokslą apibrėžia XVIII a. škotų ekonomistas A. Smitas (A. Smith).
- Ekonomika yra mokslas apie žmonijos elgseną verslo srityje. Šį apibrėžimą XIX a. suformulavo anglų ekonomistas A. Maršalas (A. Marshall).
- Ekonomika nagrinėja, kaip individai ir visuomenė, susiduria su išteklių ribotumo problema, pasirenka tinkamesnius prekių bei paslaugų gamybos, mainų, taip pat vartojimo būdus dabar ir ateityje. Šis apibrėžimas suformuluotas XX a. JAV ekonomisto, Nobelio premijos laureato P. Samuelso ( P. Samuelson).
- Ekonomika - mokslas apie tai, kaip yra skirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti alternatyvius, konkuruojančius žmonių poreikius. Šį apibrėžimą pateike JAV ekonomistai P. ir R. Vonakautai (P. Wonnacott, R. Wonnacott).
- Ekonomika - mokslas apie žmonių pasirinkimus, kaip naudoti ribotus išteklius norint patenkinti savo poreikius. Tai - E. Dolano (E. Dolan) apibrežimas.
Mokslinėje literatūroje galima surasti dar daugiau ekonomikos sampratų. Jų įvairovė nereiškia, kad ekonomikos mokslas yra neapibrėžtas ir sunkiai suprantamas. Tai paprasčiausiai liudija, koks yra sudetingas ekonomikos mokslas su kuriuo susiduriame kiekviena akimirka.
Mokslininkas A. Samuelsas teigė, jog ekonomikos teorija negali aprašinėti žmogaus jausmų per kviestinius pietus, valgant keptą antį, kuriuos suteikia mirties kančios. Visa tai kas reikšmingiausia gyvenime, įgyjama ne veltui, bet ir ne vien už pinigus.
Šiais prasmingais žodžiais norima pasakyti, kad nė vienas ekonomikos mokslo apibrėžimas gali būti suprantamas, kaip visiškai išsamus ir tikslus.
Adamas Smitas (1723-1790) - škotų ekonomistas ir filosofas, klasikinės ekonomikos pradininkas.
Ekonomikos mokslo objektas
Ekonomika mokslo objektas: ekonomika apima bendruosius ir tarptautinio ūkio reiškinius, jų sąveika, priežastingumą ir dėsningumą, ypač kiek tai yra susiję su gamyba (produkcija), paskirstymu (tautos pajamos, darbo atlyginimas, pelnas, palūkanos, žemės renta), mainais ( vertė, kaina, pinigai, kreditas), vartojimu (konsumpcija), konjuktūromis (ciklas, depresija, krizė).
Ekonomikos sritin taip pat įeina ūkio sistemos, teorijos, doktrinos ir jų istorija. Teorinė ekonomika dažniau naudojasi dedukcijos metodu, o gautas išvadas tiria indukcijos keliu.
Be asmeninio ir šeimyninio pobūdžio klausimu, ekonomikoje apstu problemų, jaudinančių ir visą visuomenę. Pavyzdžiui, ar ji pajėgi išlaikyti didėjanti gyventojų skaičių? Kas sąlygoje atskirų individų ir valstybės gaunamas pajamas? Ar platus robotų ir kompiuterių naudojimas nesukels didelio darbuotojų pertekliaus, masinio nedarbo? Kaip išvengti infliacijos ar ūkio nesubalansuotumo? Dėl ko reikalingi antimonopoliniai įstatymai, profesinės ir vartotojų sąjungos?
Atsakyti į minėtus klausimus ir į daugeli kitų panašių klausimų privalo ekonomikos mokslas. Tai nagrinėja ekonomikos teorija.
Ekonomikos teorija
Ekonomikos teorijos apibūdinamos teiginiu “mokslas kuriuo užsiima ekonomistai” nors ir teisingas, bet labai supaprastintas - jis neatskleidžia šio mokslo esmės. Vienas bendriausių šio mokslo apibrėimų - tai “mokslas apie tai, kaip žmonės užsidirba sau pragyvenimui.
Didysis XIX a. anglų ekonomistas mokytojas ir mokslininkas Alfredas Maršalas; (Marshall 1824-1924) apibūdino ekonomiką kaip “mokslą apie žmonių elgsena verslo srityje”. Tai plačioji ekonomikos samprata. Ji apima daug specifinių ekonomikos nagrinėjamų klausimų. Galima paminėti keleta jų: kodėl kartais sunku rasti darbą, o kartais visai lengva? Kas lemia santykines prekių kainas? Kodėl vanduo pigus nors jis gyvybiškai svarbus? Kodėl deimantai labai brangūs , nors be jų galima apseiti, nes tai prabangos dalykas? Kaip nusprendžiama kokias prekes gaminti?
Ekonomikos teorija, kaip ir kiti mokslai, atsirado neiškarto. Ji formavosi kartu su visuomenės gamybos , ekonominių santykių istorine raida. Naujai atsirandanti ekonominė teorija parėme ir toliau plėtojo ekonomines idėjas, iškeltas šių mokslo pirmtakų. Palengva keitėsi ekonomikos mokslo objektas ir pats jo pavadinimas.apie tai byloja ekonomėkos minties istorija.
Ekonominė mintis
Ekonominė mintis ( economic idea) - tai visuomeninių - ekonominių santykių atspindys žmonių sąmonėje, pasireiškiantis ekonominėmis pažiūromis , idėjomis, vėliau teoriniais apibendrinimais. Ekonomikos minties daigai ryškūs jau senovės civilizacijoje- Babilone, Egipte, Indijoje, Kinijoje ir kt.
Senovės Rytų šalyse atsirado ir vadinamų konkrecių ekonomikos mokslų- statistikos, finansų, ūkinės veiklos apskaitos, žemės ūkio, valdymo mokslo - pradmenys. Vergovinės santvarkos laikais aukščiausią teorinį lygį ekonominė mintis pasiekė senovės Graikijoje, ypač filosofų Ksenofono (430 - 355 pr. Kr.), Platono (427 - 347 pr. Kr.) ir Aristotelio (384 - 322 pr. Kr.) darbuose.
Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai reikia asmeninio šeimyninio patyrmo, o jei kas suklysta - pasekmės tai pat būna asmeninis reikalas. Kitaip yra kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje buvo kaupiamas, apibendrinamas - formavosi ekonomikos mokslas: nuo ekonominių minčių senovės Egipto papirusuose iki naujausių Nobelio premijos laureatų darbų.
Jei galėtume padaryti momentinę nuotrauką ką tūkstančiai žmonių veikiai tuo pačiu metu šiokiadienio tą pačią valandą, tai pamatytume, kaip dauguma ju užsiima , kuriuo nors vienu iš didelės įvairovės profesinių darbų. Išvystume žmones dirbančius kontorose ir laukuose, dirbančius įmonėse, dirbtuvėse, geležinkelyje ir keliuose, laivuose jūrose ir po žeme šachtose, mokytojus - klasese, gydytojus - operacinėse, verslininkus savo kabinetuose, prekybininkus - aptarnaujančius pirkėjus ir valdininkus, energingai triūsiančius įvairiuose valstybės įstaigose.
Nors visų šių žmonių veikla skirtinga jai būdingi du pagrindiniai bruožai:
- Kad patenkintu savo poreikius, visi šie užsiėme žmonės užsidirba sau pragyvenimui, ir jų uždarbis - atlyginimas, gaunamas už darbą - duoda jiems galimybe patenkinti savo norus.
- Visi šie žmonės, užsidirba sau pragyvenimui, tuo pat metu dalyvauja kurdami ir gamindami įvairia produkciją bei teikdami paslaugas, kitiems visuomenės nariams.
Ekonominė (arba ūkinė) veikla (economic activity)- tai veikla, skirta užsidirbti sau pragyvenimui, gaminant prekes ar teikiant paslaugas. Žmogaus norai yra labai įvairūs ir be galo jie gali didėti. Bet žmogaus jėgos yra ribotos ir kiekvienas atliekamas darbas reikalauja tam tikrų jėgų. Todėl žmogus stengiasi patenkinti didžiausia savo norų poreiki, atlikdamas kuo mažiausiai darbo. Jis priverstas su materialiomis (materealus- (lot. Materialis- daiktinis, medžiaginis). Materialinis- tai daiktinis, medžiaginis, turtinis, piniginis, susjęs su pragyvenimo reikšmėmis) gerybėmis elgtis taupiai, tai yra ekonomiškai.
Ekonomiškas ( economicsl ) - tai efektyvus išteklių pasiskirstymo ir jų panaudojimo sprendimas; taupus, ūkiškas, apsimokantis. Žmogaus veikla, siekiant šių materialių bei kultūrinių gėrybių, turi būti tikslinga, paremta tam tikru išskaičiaviumu. Čia susiduriam su vadinamuoju tam tikru ekonomiškumo principu, kuris gali būti suformuluotas taip: išlaidų kuo mažiausia, naudos kuo daugiausia. Vadinasi, šis principas reikalauja kuo taupiau bei ūkiškiau vartoti mūsų produktyviąsias pastangas ( ribotus išteklius) ir siekti kuo daugiau naudos (rezultatų). Šiu principu (dėsniu) turi vadovautis kiekviena protinga žmogaus veikla.
Ištekliai
Ištekliai (resursai) (resources)- visa tai, kas naudojama kaip sąnaudos prekių ir paslaugų gamyboje. Yra trys pagrindinės išteklų grupės: gamtiniai ištrkliai, darbo jėga ir kapitalas. Tam tikram produkcijos kiekiui pagaminti galima įvairiai sujungti gamybos išteklius, pavyzdžiui, tai darbas, žemė, kapitalas, verslumas, informacija ir t.t. Sąnaudos (input) tai gamybos procese naudojami ekonominiai ištekliai ( darbo jėga, medžiagos ir žaliavos, įrengimai, kapitalas ir kiti ).
Ekonomiškumas (ekonomiška veikla) (economize)- tai pasiesimas didžiausios naudos mažiausia kaina, tai yra, taupiai naudojant turimus išteklius; tai pastangos iš turimų išteklių gauti kuo daugiau naudos. Kitaip tariant ekonomiškumas - tai pagaminti kiek galima daugiau, sunaudojant ribotus išteklius, tai yra padaryti kuo mažiau išlaidų.
Žmogus, norėdamas patenkinti savo norus, turi ne tik gamtos teikiamus išteklius pritaikyti prie savo poreikių, t. y. ekonomiškai gaminti, bet Ir. savo gaminius taupyti, saugoti, kad šie nesugestų, o už atliekamus gaminius mainais gauti kitų prekių ir paslaugų, kurių tuo metu neturi. Kitaip tariant, žmonės, norėdami patenkinti savo poreikius, turi materialias gerybes ne tik gaminti, bet ir taupyti bei jomis keistis.
Taigi žmogaus veikla apsirūpinti trūkstamomis gerybėmis, kurias žmogus vartoja savo poreikiams patenkinti, įsigyti, vadinama ūkininkavimu, ūkiu. Tačiau ne kiekviena žmogaus veikla vadinama ekonomine (ūkine) veikla, nes ji turi būti tiesiogiai nukreipta į “daiktus” ekonomikos produktus (prekes ir paslaugas), kurie tiesiogiai ar netiesiogiai tenkina žmonių poreikius. Jei žmogus eina žvejoti norėdamas maloniai praleisti laiką, tai tokia veikla nėra ekonominė, nes čia jis tenkinasi pačiu veiksmu. Bet jei jis iš to pragyvena, tai jau bus ekonominė (ūkinė) veikla.
Ūkinė veikla tik įgalina poreikius patenkinti, bet pati tiesiogiai jų netenkina. Paprastai kurios nors valstybės ūkiai (tiesiog vadinami ekonomikomis ) sudaro tam tikrą visumą, reguliuojamą įstatymų leidėjų ir vyriausybės. Kalbėdami apie kurios nors šalies visuomenės ūkį, jį vadiname šalies ūkių arba šalies ekonomika. Taigi aptariant ekonomikos dalyka, galima pasakyti, kad “ekonomika yra visuomenės mokslas, tyrinėjantis visuomenės ūkio reikalus”,- ji nagrinėja ne tik atskirų asmenų ūkį (paimta atskirai), bet ir visuomeninius santykius, užsimezgančius tarp žmonių jų ūkinėje veikloje.
Ekonomika, nagrinėja visuomenės ūkį, stengiasi iš savo išvadų nustatyti tam tikrus desningumus, priežastinius ryšius ir remiantis dėsniais, parengti įstatymus. Pavyzdžiui nagrinėjant darbo užmokestį - atlyginimą, nekalba apie darbuotojų atlyginima toje ar kitoje gamybos srityje ar šalyje, bet stengiamasi išaiškinti veiksnius kurie bendrai nustato darbo užmokesčio dydį, formą ir pasikeitimą.
Vadinasi, ekonomika, kaip ir visi mokslai, nagrinėja reiškinius, atsižvelgdama i jų priežastis. Ekonominės (ūkinės) veiklos reiškinius mes galime nagrinėti grynai teoriškai, ieškodami teorinių išvadų, arba galime ieškoti praktinių dėsningumų ir dėsnių, kurie mums nurodytų, kaip reikia veikti, kad būtų galima ekonominius sumanymus įvykdyti. Pirmuoju atveju tai bus grynai teorinis ekonomikos mokslas, o antruoju- praktinis ūkio mokslas, arba vadinamoji ekonominė politika (economic policy).
Ekonomikos mokslas - gyvas, besivystantis organizmas, nes jis reikalauja įvairių mokslininkų kartu bendradarbiavimo, kuris reiškiasi bandymu sukurti naują dabartinių ekonomikos teorijų krypčių sintezę, kur didžiausias dėmesys skiriamas bendrųjų ekonomikos raidos desningumų analizei.
Ekonomika ( economy) - tai ūkinių vienetų, tarpusavyje susijusių gamybiniais, vartojimo, mainų, finansiniais ir kitai ryšiais, sistema; tai gamybos ir vartojimo ryšių tarpusavio sąveika. Nesvarbu, kokį ūkį imtume, visada iškils pasirinkimo problema, ir visuomenė privalo pateikti atsakymus į klausimus : ką gaminti, kaip gaminti, naudojant turimus išteklius, ir kam paskirstyti pagamintą produkciją?
Ekonominių problemų nebūtų, jei nebūtų konflikto tarp tikslų irišteklių, arba jei visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius. Kadangi išteklių paskirtis visada ribota, egzistuoja ir galimybių ribos gaminti prekes bei plėsti paslaugas. Dėl to atskiri ūkiniai vienetai (individualūs gamintojai, verslo firmos ir vyriausybė) turi rinktis, kaip turimus išteklius efektyviai, tai yra ekonomiškiausiai, naudoti.
Taigi spresdama pasirinkimo klausimą, kuris iškyla dėl neribotų poreikių ir ribotų galimybių, kiekviena visuomenė privalo atsakyti į minėtus klausimus: ką gaminti? Kaip gaminti? Ir kas vartos šią produkciją? Būdas , kuriuo kiekviena visuomenė ieško atsakymo į šiuos pagrindinius klausymus, yra tos visuomenės ekonomikos sistema.
Ekonomikos sistema
Ekonomikos sistema (economic system) - tai būdas, kaip tirti trūkumo ir pasirinkimo klausimus. Savo ruoštu visuomenės ekonominę sistemą suformuoja tokie veiksniai:
- Gamtiniai ištekliai, arba žemė, yra pirminė gamtos dovana (tai dirvožemis, oras, naudingos iškasenos, miškai, vanduo).
- Gyventojų amžius, jų skaičius, kvalifikacija, išsilavinimas.
- Turimas gamybinis potencialas, atsarga.
- Per ilgus metus susiklostę atitinkami individų poreikiai prekėms bei paslaugoms, technologijos žinios, turto pasiskirstymas.
- Institucinė struktūra: papročiai, įstatymai, įpročiai ir kiti.
Beje šie veiksniai ne tik lemia ekonominę sistemą, bet ir ekonomika veikia šiuos veiksnius. Visų rūšių ekonominės veiklos visumą sudaro ekonomikos sistema (economic system). Ekonomikos sistema yra sudėtinga struktūra, ji taip glaudžiai susijusi su mūsų pačiu gyvenimu, jog mes dažniausiai linkę traktuoti ją kaip savaime suprantama dalyką. Bet kai ši sistema dėl kurios nors priežasties sutrinka mes skausmingai pajuntame ekonominę gyvenimo svarbą. Ekonomikos sistemos svarba yra tokia didelė, kad ekonomikos teorija, nušviečia mūsų materialųjį ir dvasinį gyvenimą, mes privalome ...
Mikroekonomika ir makroekonomika
Ekonomikos problemos ir jų sprendimo būdai nagrinėjami dviem lygiais. Pirmasis lygis - mikroekonomika. Išvertus iš graikų kalbos, ,,mikro“ reiškia ,,mažas“. Verčiant pažodžiui, ,,mikroekonomika“ raiškia ,,mažoji ekonomika“.
Mikroekonomika, iš vienos pusės, yra ekonomikos mokslo, t. y. ekonomikos teorijos, dalis. Iš kitos pusės, mikroekonomika - tai tyrimo objektas, kuris yra tik ekonomikos kaip visuomeninio ūkio dalis. Mikroekonomika tiria atskirų ekonomikos subjektų (jie yra rinkos dalyviai) - atskiro žmogaus, atskiro namų ūkio, atskiros įmonės elgseną bei situacijas atskirose rinkose ar ekonominėse veiklose.
Ji moko, kad žmonės užsiima ūkine veikla ir užmezga ekonominius santykius todėl, kad nori patenkinti pačius įvairiausius savo poreikius. Šiais laikais daugumos šių poreikių patenkinimas priklauso nuo rinkos. Todėl mikroekonomika taip pat nagrinėja atskiras prekių ar paslaugų bei išteklių rinkas, jų paklausą ir pasiūlą, kainų formavimąsi šiose rinkose, atskiro žmogaus poreikių patenkinimo bei atskiros įmonės pelno maksimizavimo būdus.
Mikroekonomika analizuoja, kokiu būdu riboti ištekliai paskirstomi alternatyviems tikslams, ir stengiasi surasti tą variantą, kai šie ištekliai panaudojami efektyviausiai. Mikroekonomika padeda atsakyti į klausimus, kaip pabrangęs cukrus paveiks konditerijos ir kitų gaminių gamybos apimtis, kaip, padidėjus vartotojų pajamoms, pasikeis bulvių, mėsos ir kitų produktų paklausa, kaip elgiasi įmonė, turėdama tūkstantį konkurentų, ir kaip pasikeis jos elgsena, jei jai, parduodant prekes ar paslaugas, teks konkuruoti su trimis konkurentais.
Mikroekonomika tiria atskirų ekonomikos vienetų veiklą, atskirų prekių gamybos ar paslaugų teikimo galimybes, atskirų rinkų veikimą, atskirų gamintojų ir vartotojų priimamus sprendimus.
Išvertus iš graikų kalbos, ,,makro“ reiškia ,,didelis“. Verčiant pažodžiui, ,,makroekonomika“ raiškia ,,didelis ūkis“, ,,mokslas apie didelį ūkį“. Makroekonomika, kaip ir mikroekonomika, yra ekonomikos mokslo, t. y. ekonomikos teorijos, dalis. Iš kitos pusės, makroekonomika tiria šalies ūkį, arba nacionalinę ekonomiką kaip visumą ir jo sudėtines dalis.
Taigi makroekonomika nagrinėja ekonomikos procesus šalies mastu, tiria šalies ekonomiką kaip visumą, nagrinėja, ką, kaip ir kam gaminti nacionaliniu lygiu. Čia svarbus vaidmuo tenka valstybei. Skirtingai nei mikroekonomika, makroekonomika nenagrinėja paklausos ir pasiūlos atskirų produktų rinkose, pagamintų produktų kiekio ir gamybos sąnaudų atskirose įmonėse, atskirų produktų kainų ir pan. Ji, remdamasi mikroekonomika - paklausos ir pasiūlos dėsniais bei ekonominės pusiausvyros teorija, analizuoja šalies ekonomiką kaip visumą, tam naudodama tokius agreguotus (t. y. apibendrintus, sujungtus, sustambintus) rodiklius kaip visuminė paklausa ir visuminė pasiūla, pinigų kiekis ekonomikoje, bendrasis kainų lygis, užimtumo lygis ir kt.
Makroekonomika tiria tokias ekonomines problemas kaip nedarbas ir infliacija, bendrasis vidaus produktas, valstybės biudžetas ir skola, valiutų kursai, mokesčiai, ekonomikos augimas ir jo tempai, nacionalinis turtas ir t. t., padeda atsakyti į klausimus, kodėl kyla ekonominės krizės, kaip reguliuoti ekonomiką, kaip paskatinti ekonomikos augimą ir pan.
Makroekonomika taip pat tiria pagrindines ekonomikos dedamąsias, apjungtas į dideles grupes, tokias kaip namų ūkiai ir verslo įmonės. Sudedamoji dalis - tai visuma pirminių ekonominių vienetų, kurie nagrinėjami taip, tarytum jie sudarytų vieną nagrinėjamąjį vienetą. Todėl šalyje veikiančius tūkstančius namų ūkių ar verslo įmonių galime laikyti atskiromis ekonomikos dedamosiomis, atskirais vienetais.
Makroekonomika kaip savarankiška ekonomikos teorijos kryptis susiformavo 1930 m. Jos atsiradimą lėmė gilūs socialiniai-ekonominiai pokyčiai, įvykę Vakarų Europos šalyse dėl Didžiosios depresijos ir bendrosios krizės (1929 - 1933 m.). Klasikinis ekonomikos modelis, teigęs, kad laisvoji rinka gali pati susireguliuoti kainų pagalba, negalėjo paaiškinti ekonomikoje susidariusios situacijos. Iškilusioms problemoms spręsti anglų ekonomistas Dž. M. Keinsas (1883 - 1946) pasiūlė reguliuojamos ekonomikos modelį.
Knygoje ,,Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija“ (1936 m.) Dž. M. Keinsas kritikavo klasikinės teorijos teiginius apie rinkos savaiminį susireguliavimą, apie tai, kad gamyba pati sukuria vartojimą ir kad rinkai nereikalingas joks valstybės įsikišimas. Atvirkščiai, jis tvirtino, kad tik reguliuojant valstybei galima įveikti krizę. Jo teorijos pagrindinė mintis buvo ta, kad, norint padidinti realią gamybos apimtį, būtina padidinti valstybės išlaidas ir sumažinti mokesčius. Dž. M. Keinsas laikomas makroekonomikos pradininku, apibrėžusiu pagrindines jos sąvokas ir atskleidusiu svarbiausius dėsningumus.
Svarbu pažymėti, kad iki Dž. M. Keinso darbų pasirodymo ekonomikos moksle vyravo neoklasikų požiūris į ekonomiką kaip visumą atskirų (mikro) subjektų, sąveikaujančių tarpusavyje per rinką. Todėl iki tol ekonominė analizė buvo sutelkta į mikro lygį - buvo nagrinėjama atskirų ūkio subjektų elgsena rinkos ekonomikos sistemoje. Tam daug dėmesio skyrė klasikinės politinės ekonomijos pradininkas A. Smitas (1723 - 1790). Jis ir jo šalininkai buvo įsitikinę, kad ekonomika geriausiai veikia pati savaime ir valdžios nereguliuojama. Jų nuomone, rinkos jėgos, veikdamos stichiškai, nevaržomai, nekontroliuojami, užtikrina ekonomikos vystymąsi. Valstybės įsikišimas į ekonomiką buvo nepageidaujamas.
Du ekonomikos nagrinėjimo lygiai nereiškia, kad mikroekonomika ir makroekonomika - tarpusavyje nesusijusios ir viena kitą veikiančios ekonomikos mokslo dalys. Ir mikroekonomikoje, ir makroekonomikoje naudojamos tos pačios sąvokos: gamyba, vartojimas, pajamos, kaštai, pelnas ir kt. Išvados, prie kurių prieinama mikroekonomikoje, taikomos makroekonomikoje.
Pozityvinė ir normatyvinė ekonomika
Pozityvinė ekonomika nagrinėja, kaip veikia atskiros šalies ekonomika, kaip ji vystosi. Ji nagrinėja, aiškina ir prognozuoja objektyviai susiklosčiusius ekonominius reiškinius ir procesus, tačiau jų nevertina. Pozityvinis metodas apibrėžia ekonominių reiškinių priežasties-pasekmės ryšius. Ji tiria tai, kas yra, arba tai, kas gali būti. Pvz., pozityvinė ekonomika nagrinėja, kaip veikia prekių ar paslaugų rinkos, kaip formuojasi tų prekių ar paslaugų kainos, kodėl jos didėja ar mažėja, kokių pasekmių tai gali turėti ir pan.
Svarbi pozityvinės ekonomikos savybė yra tai, kad jei viena ar kita išvada moksliškai patvirtinama, įrodoma, ji tampa neginčijama. Tačiau ekonomikoje yra nemažai neaiškių, nepakankamai ištirtų reiškinių. Skirtingos ekonomikos mokyklos šiuos reiškinius aiškina savitai, pateikia skirtingas išvadas, todėl dėl jų diskutuojama.
Objektyvių ekonomikos vystymosi ir veikimo dėsnių, dėsningumų formulavimas bei tyrimas leidžia mokslininkams siūlyti būdus, kaip geriau veikti atskiriems žmonėms, įmonių ar valstybės vadovams. Kiekvienas ekonomistas turi savo požiūrį į ekonomikos problemų sprendimą, jų pagrindu formuojami teiginiai, kaip turėtų būti. Tai normatyvinė ekonomika.
Ji nagrinėja, kaip turi veikti ir kokia turi būti ekonomika, jos elementai ir reiškiniai. Ji vertina (teisinga ar neteisinga, blogai ar gerai, leistina ar neleistina) ir rekomenduoja ekonominius sprendimus, padarytus remiantis pozityvinės ekonomikos analize. Tipiniais normatyvinės ekonomikos pavyzdžiais galėtų būti teiginiai: ,,Šalyje neleistinai didelis nedarbo lygis“, ,,Pajamų nelygybė rinkos ekonomikos sistemoje neteisinga“.
Dažnai vienas ar kitas ekonomines problemas vertina šalies vyriausybė, politikai, įvairių valdžios institucijų atstovai.
