Erdvi laiptinė, vedanti aukštyn masyviomis laiptų pakopomis ir senoviniais turėklais, - lyg pirmoji užuomina apie nestandartinius vilniečių Tado Kazakevičiaus ir Ievos Folk namus. Vos pravėrus jų buto duris nuotykių ir atradimo nuojauta dar labiau sustiprėja. Kuo senesnis namas, kuo aukštesnės lubos, jokio remonto ir jokių laikančiųjų sienų.
Tokius nestandartinius reikalavimus kėlė pora, prieš trejus metus ėmusi žvalgytis būsimų namų. Netipiniai vilniečių lūkesčiai nustebino net daug ko mačiusią nekilnojamojo turto agentę - ji abejojo, ar ras jiems ką pasiūlyti. Vis dėlto butas 1913 m. statytas kaip gyvenamasis pastatas žydų pirkliams, vėliau daugybę metų šis šimtametis namas priklausė kolegijai. Ten, kur dabar buto šeimininkai rengia vakarienes, klausosi plokštelių ar varto gausią meno leidinių kolekciją, anksčiau buvo auditorija.
Prieš kelis dešimtmečius kolegijos dėstytojai šiame name įsirengė butus - pagal to laikotarpio galimybes ir supratimą daug erdvės skyrė ilgiems koridoriams, suvalgantiems nemažai gyvenamojo ploto. Būstą įsigijusi pora, kaip ir ketino, išgriovė visas pertvaras ir būsimus namus suplanavo pagal savo poreikius. „Nepalikome nieko: įėjęs iš laiptinės iš karto patekdavai į didžiulę atvirą salę“, - mosteli ranka I. Folk. Po ilgų įtempto darbo mėnesių buvusi kolegija virto jaukiais, šiuolaikinio žmogaus poreikius atitinkančiais namais.
Iš prieškambario pirmiausia patenkama į bendrąją zoną su balkonu. Kambario dešinėje - erdvus poros miegamasis, kairėje - nedidelis koridorius, jungiantis nišoje įrengtą virtuvę, darbo kambarį ir atskiras tualeto bei vonios patalpas. Nuo pašalinių akių sumaniai paslėptas sandėliukas - svarbus dėmuo kiekvienuose namuose: architektės nuomone, bute sandėliukui būtina skirti 10, name - 15 proc. viso ploto. „Kitaip kur viską susidėsi?“ - šypteli I. Folk. Čia pat įrengta ir fotolaboratorija, kurioje T.
Pirmykštį šios erdvės vaizdą sunku įsivaizduoti dabar, žvalgantis iki menkiausios detalės apgalvotuose namuose. Senoviniuose interjeruose matomos medinės grindys, dvivėrės durys, subtilios ir saikingos gipso dekoro detalės, netgi senoviniai jungikliai gali suklaidinti: atrodo, kad naujakuriams šią erdvę tereikėjo užpildyti baldais. Iš tiesų buvo priešingai: visos šios detalės apgalvotos ir sukurtos arba įlietos į interjerą naujai, pavyzdžiui, senovinių jungiklių įsigyti šeimininkai intensyviai ieškojo maždaug porą mėnesių.
Šaltinis: interjeras.lt
I. Folk juokiasi prisiminusi, kad jau įsikūrus namuose vienas bičiulis atėjęs apsižvalgė ir nustebo: grindys juk paliktos autentiškos, durys - taip pat, net jungiklių nereikėjo keisti, tai ir remonto darbų neturėjo būti daug. „Be abejo, man toks jo įspūdis - komplimentas. Sakyčiau, kad buto „vokas“ - grindys, lubos, apvadai, durys - yra duoklė namui, jo istorijai. Norėjome, kad matytųsi, jog tai šimtametis pastatas.
Koks interjeras artimiausias patiems ir kokią stilistiką nori matyti kasdienėje savo aplinkoje, architektė ir fotografas žinojo tiksliai. „Aš mūsų namų stilių apibrėžiu labai konkrečiai - ši kryptis vadinama mid century modern (XX a. vidurio modernas - „IQ Life“ past.). Orientuojamės į šį laikotarpį, bet, be abejo, neišvengiame eklektikos: yra XX a. pradžios detalių“, - sako T. Kone kiekvieną į šiuos namus atkeliavusį baldą lydi savitos istorijos, susijusios su šeimininkų aistra ieškoti minėto laikotarpio baldų ir interjero detalių sendaikčių turguose arba savo tėvų namuose.
Būtent iš pastarųjų atkeliavo valgomojo stalas ir šešios kėdės. T. „Baldą pardavę žmonės negalėjo patikėti, kad man jo tikrai reikia“, - juokiasi I. Panašios stilistikos foteliai grakščiomis linijomis - taip pat iš fotografo šeimos. „Mano mama septintajame dešimtmetyje įkalbėjo senelius nusipirkti visą baldų komplektą“, - sako pašnekovas. Stilingos spintelės aukštomis kojomis, ant kurios stovi patefonas, įsigijimo istorija šeimininkams ir šiandien kelia šypseną. Tai - buvusi sovietinio baldų komplekto patalynės dėžė, kurią jie pusvelčiui įsigijo sendaikčių turguje.
„Baldą pardavę žmonės negalėjo patikėti, kad man jo tikrai reikia“, - juokiasi I. Folk. Minėtam laikotarpiui atstovauja ir dauguma bute esančių apšvietimo šaltinių. „Mudu su Ieva tokie „kurmiukai“ - vis ieškome ko gražaus, ko nors, kas patraukia širdį, - šypteli T. Kazakevičius ir pamąstęs priduria: - Mano mamos namuose vyrauja XX a. pradžios stilistika. Susidaręs įspūdis, kad jai rasti baldų ir interjero detalių yra lengviau nei mums, nes mus domina vėlesni dešimtmečiai.
Minėtos eklektikos šiek tiek įlieja prieškambaris: jo stilistika ir detalės, pavyzdžiui, tarpukariu gaminta drabužių kabykla, lyg grąžina į dar puse amžiaus ankstesnę praeitį nei likęs interjeras. Bene moderniausia namų dalis - virtuvė: ją šeimininkai projektavo atsižvelgdami į savo įpročius ir poreikius, todėl stalviršiai čia 10 centimetrų aukštesni už standartinius. Virtuvės baldus, kaip ir dvivėres medines duris bei dalį korpusinių baldų, pagal I. Folk brėžinius pagamino meistras. „Virtuvė maža, bet atitinkanti mano poreikius.
Pasižvalgius po vilniečių namus nekyla klausimų, kuo jie gyvena ar ką veikia laisvalaikiu. Sienas puošiantys meno kūriniai liudija neretus poros vizitus į meno galerijas. Tapybos ir grafikos darbams rasta vietos visuose namuose, netgi virtuvėje. Švedų gamintojo „String furniture“ knygų lentynoje guli dešimtys knygų ir albumų, dauguma jų - fotografijos srities. Svetainėje akį traukia ir vienas šios aistros rezultatų - įrėminta T. Kazakevičiaus daryta fotografija.
Profesionalus grafikos dizaineris į fotografiją paniręs jau devintus metus. Basų Šilėnų kaimo vaikų būrelis, nepatikliai žvelgiantis į objektyvą, - akimirka iš ilgų fotografo klajonių po Lietuvos kaimus. Įamžindamas šalies provincijos gyventojus ir jų kasdienybę, T. Kazakevičius mopedu jau sukorė beveik 4000 kilometrų. Į nebylų klausimą, kaip būsto šeimininkai viskam turi tiek laiko, atsakymą irgi galima rasti jų namuose.
100. Prabangiausias namo interjeras su architekte Edita Righetto ir "Kapri" profesionalai
XIX a. Lietuvoje dvarams atnešė daug permainų. Tačiau pasislėpti nuo naujovių ir Europos madų tendencijų jiems nepavyko - kelią skynėsi masinė fabrikų, lentpjūvių produkcija, virtuvės funkcionavimą pakeitusi saugesnės ir švaresnės maisto gamybos priežastis - angliško tipo lieto ketaus viryklė. XIX a. medinių dvarininkų namų suplanavimas, palyginti su XVIII a., tapo racionalus ir patogus, artimas tradicinei etninei architektūrai.
Patalpos išdėstytos dviem eilėmis, jos pereinamos, tačiau nebūtinai anfilada. Šiandien iš Pavirvytės dvaro sodybos išliko vos keletas pastatų. Dauguma jų, kaip ir rūmai, buvo mediniai, išskyrus buvusią ledainę, kuri buvo sumūryta iš akmenų su pavienėmis molio plytomis, bei sodininko namą. Pastarasis, statytas XX a. pradžioje, sukurtas iš žvyro ir kalkių mišinio su molio plytų vidinėmis sienomis.
Naujuoju dvarininkų namu medinis rūmas vadinamas dėl to, kad jį pastačius dar ilgai stovėjo ir, tikėtina, buvo naudojamas senasis, datuojamas XVIII a. pabaiga-XIX a. pradžia, taip pat medinis gyvenamasis dvarininkų namas. Taigi Pavirvytės dvaro gyvenamųjų pastatų atveju nepasiteisino XIX a. antrojoje pusėje vyravusi tendencija senąjį rūmą aprengti nauja forma - iš dalies pakeičiant suplanavimą, pristatant flygelius, mezoninus bei prieangius.
Šaltinis: objektai.lt
Dviejų dvarininkų gyvenamųjų namų laikymas vienoje dvaro sodyboje gali būti paaiškinamas didelės šeimos gyvenamojo ploto poreikiu. Pavirvytės dvaro rūmai (dvarininkų namas) pastatyti XIX a. viduryje (?) laikantis dar klasicizme suformuotų medinių vienaaukščių dvarelių proporcijų ir principų - vieno aukšto, su aukštu pusvalminiu stogu, saikingu fasadų dekoru, apsiribojančiu tradiciniu sienų apkalu ir langų apvadais bei langinėmis.
Restauracijos metu pietvakariniame flygelyje rasta buvusio tualeto, pragmatiškai įrengto prie gyvenamojo apartamento, ženklų. Pietvakarinė pastato pusė miegamiesiems tiko dėl šilumos ir šviesos, kurių akivaizdžiai pakako - tai nurodo kuklus flygelio langų skaičius. Šiaurinėje rūmų pusėje veikiausiai buvo įrengta virtuvė ir maisto sandėliavimo patalpos. Tai liudija restauravimo metu atrastas mėsos sūdymo kubilas, kuris įtaisytas patalpos statymo metu - jį išmontuoti pavyko tik išardžius dalį pertvarų.
Pavirvytės atveju greta šiaurinės rūmų dalies yra nurodoma ledainės vieta - pastatas sugriuvęs, tačiau išlikę akmens mūro sienų fragmentai. Rūmų fasadams, išskyrus puošnų prieangį, būdingas kuklus dekoras - jie apkalti vertikaliomis lentomis, kurių tarpai uždengti lentjuosčių antdėklais. Viršutinė fasadų apkalo dalis dekoruota pusapskričių arkų formos, primenančios romantizmo architektūros įtaką, ornamentu.
Po restauracijos atkurta medinė stogo danga su virš jos iškylančiais pusapskričiais tūriniais stoglangiais. Akmens mūro cokolis papuoštas tamsia skalda. Cokolį ir sienas skiria medinė nuolaja, apsauganti cokolį nuo kritulių. Medinį fasadą nuo kritulių saugo išsikišę stogo kraštai ir stogynėliai. Švaraus fasado įspūdį išlaiko gudriai paslėptos detalės - gegnių galai uždengti dėžutės tipo apkalu.
Išskirtinis reprezentacinio, šiaurės vakarų, fasado tūrinis elementas - itin puošnus atviras prieangis. Jis sudarytas iš keturių profiliuotų kolonėlių, remiančių sudėtingos konstrukcijos stogelį. Apatinė prieangio dalis apjuosta kiaurapjūvio pjaustiniais dekoruota tvorele. Savo originalią išvaizdą prieangis atgavo restauravimo metu - XX a. Žvelgiant į stambaus pastato tūrio ir grakštaus prieangio kontrastą, peršasi išvada, kad istorizmo stilistikos prieangis pristatytas vėliau.
XIX a. antrosios pusėje dvarų architektūrai būdingi daliniai perstatymai - senieji rūmai nebuvo nugriaunami, bet jiems buvo suteikiamos naujos formos - pristatomi flygeliai, mezoninai, prieangiai, keičiama stogo forma. Po tokių permainų neretai pastatai įgaudavo XIX a. Rūmų interjere sienos buvo tinkuotos kalkiniu tinku. Patalpoje, į kurią pirmąją patenkame iš pagrindinio prieangio, rasti popierinių tapetų fragmentai.
Po restauracijos dvaro sodybos savininko pastangomis į autentiškas vietas sugrįžo papjė mašė lubų rozetė ir glazūruotų koklių krosnies medalionas su angelo figūra. Atkurti neišlikę krosnių karūniniai kokliai. Papjė mašė - presuoto popieriaus technika - buvo populiari interjero puošyboje XIX-XX a. pradžioje. Šia technika gaminti netgi sietynai. Pagrindinės priežastys, kodėl plačiai naudota tokia sąlygiškai neilgaamžė medžiaga - mažesnė dirbinio kaina, galimybė nesudėtingai išgauti įvairiausias formas ir - tai ypač aktualu - mediniuose statiniuose, lengvumas.
Senamiesčio gatvių pavadinimai istoriniuose šaltiniuose
- Vilniaus arba vėliau minima kaip Senoji Vilniaus gatvė
- Veisiejų gatvė
- Nemunaičio gatvė žinomuose miesto aktuose pirmą kartą taip pat minima 1599 m., vėlesniu laikotarpiu ji buvo įvardijama dvigubu Nemunaičio, Malūno gatvės pavadinimu.
- Seirijų gatvė, kaip ir kitos pagrindinės gatvės, minima nuo pačios XVI a. pabaigos
- Gardino gatvė (vėliau tapusi Senąja Gardino gatve) dažnai minima nuo 1602 m.
- Daugų, kuri vėliau tapo Naująja Vilniaus gatve, minima nuo 1616 m.