Važiuodamas troleibusu per miestą intensyviai dairausi pro langą. Mano stebėjimų objektas: šviežios sienų teplionės - grafičiai - išdygusios po praeito pasivažinėjimo. Laukti dažniausiai ilgai netenka, populiaresnėse vietose jie dygsta kaip grybai po lietaus. Štai riedėdamas žemyn Antakalnio gatve regiu naują TOPS ant Sluškų rūmų išorinės sienos, šalia keletas tag‘ų - mažesnę meninę vertę turinčių parašų, skirtų atlikti greitai, kuo daugiau, tuo geriau. Prie Goštauto gatvės posūkio link Kudirkos aikštės atsisuku pažiūrėti Žaliojo tilto link, patiltė yra vienas ryškiausių spot‘ų (piešimo vietų) Vilniuje, o ten nupaišyti darbai visada stebina. Nepaisant to, Vilnius gali pasigirti aktyvia grafičių kultūra. Per pastaruosius porą dešimtmečių mieste užgimė gana nemažai meistriškų piešėjų, dalis jų piešia ir šiomis dienomis. Tikriausiai daugumai skaitytojų teko matyti vardus HINT, STONE, RND, GARSH, SHARM, KGS, FEEZY ir begalę kitų. Vienaip ar kitaip, daliai miesto gyventojų šie vardai tapo dideliu galvos skausmu. Grafičiai, nekalbant apie visokius gatvės menus ar savivaldybės lėšomis finansuojamas freskas, yra problematiškas ir nevienpusiškas fenomenas, daugumos suvokiamas kaip neigiama, netgi parazitinė veikla, kurią būtina kuo greičiau pašalinti. Toks nuotaikų ir erdvinių žaidimų pingpongas tęsiasi metų metus, be didesnių nutikimų ar realių pokyčių.
Nepaisant sulaukiamo priešiškumo, grafičiai išlieka išskirtiniu būdu pažinti kitokį miestą ir paįvairinti savo patirtį jame, užpaišytose sienose matant ne tik vandalizmą ar viešojo turto niokojimą, o artistiškumą, prasmę, gyvenimo būdą.
Grafičių Politiškumas ir Spektaklio Visuomenė
Grafičių politiškumą iškelti į paviršių padeda politinio ir meninio Situacionistų Internacionalo judėjimo pamąstymai apie spektaklio visuomenę. Šie aktyvistai, su Guy‘umi Debord‘u priešakyje, akcentavo viską persmelkiančią suprekinimo ir vartojimo logiką, absoliutų viso ko pajungimą kapitalo reprodukcijai ir atvaizdų pajungimą realybei transformuoti. Situacionistai įvedė terminą récupération - rekuperacija arba atstatymas, kuriuo buvo siekiama paaiškinti spektaklio struktūrų veikimą: spektaklis siekia iškraipyti, išsklaidyti, pasisavinti, įtraukti į save bet kokį, net minimaliausią prieštaravimą, tam pasitelkiant masines medijas ir rinkos mašineriją.
Revoliucionieriaus Che Guevaros atvaizdas, pankrokas ar bet koks kitas individualus protestas - visi buvo „normalizuoti“ ir paversti vartojamais produktais, dėl kurių bet kokia pozicija tėra vaidinama, t. y. negeba steigti jokio realaus pokyčio ar bent skausmingai įkąsti sistemai. Mes nešiojame ar kitaip vartojame protestą, kartais net nesuvokdami, kad tai protestas. Toks ir yra rekuperacijos tikslas. Kaip teigė tai komentavęs Gintautas Mažeikis: „Paprastai panaikinamos opozicinės, radikalios tendencijos, sugriaunama stipriųjų simbolių ir šūkių galia, paliekant tuščią̨, nukenksmintą išraiškos formą“[1].
Spektaklio visuomenėje iš politinio dalyvavimo, pasipriešinimo tėra likęs atvaizdas, kuris, kaip kino juosta, yra projektuojamas į kasdienybę. Pasak situacionistų, sistemoje iškylantis politiškumas yra suspenduojamas, pakeičiamas tuščia ir bejėgiška savo forma. Šiame kontekste grafičiai vaidina gana dviprasmišką vaidmenį.
Kaip žinome iš nemažai pavyzdžių, politikos estetizacija grafičiuose dažnai pasitarnauja spektakliui, galime tai matyti Banksy‘io, Jean‘o-Michel‘o Basquiato ar Keitho Haringo darbuose, kurie, nors ir kartais antisistemiški, puikiai surado savo vietą meno institucijose ar ant įvairių produktų. Panašių politinių žinučių likimas dažniausiai pasireiškia arba pasisavinimo, arba suprekinimo formomis, pašalinant angažuojantį ir besipriešinantį jų potencialą.
Kita vertus, šie procesai nėra absoliutūs ar viską apimantys. Politiški ar kitaip spektakliui vertingi grafičiai, gebantys sukurti tam tikrą mainomąją vertę, tėra triukšminga mažuma, iškeliama į paviršių žiniasklaidos ar kitų ideologinių aparatų. Tokiu būdu ir Banksy‘io žinomumas buvo sąlygotas jo naudos spektakliui - šis tapo konkrečia individualia figūra, kurią galima parduoti. Didžioji dalis tokių grafičių, kuriuos, norite to ar ne, pastebime eidami miesto gatvėmis, tėra masinis ženklų apie save reprodukavimas, kolektyvinis savo vietos visuomenėje išreiškimas. Toks paišymo aktas kartu yra kažkas primityvaus, netgi gyvuliško, tarsi poreikis pasižymėti savo teritoriją, ar įspėti apie savo buvimą. Susigalvoji sceninį gatvės vardą, išraitai sąsiuvinyje gražiai atrodantį parašiuką ir „numyži“ visus miesto kampus su aliejiniais markeriais ir dažų flakonais. Tikras „VLN ZOO“, kaip teigiama vieno grafičio Vilniaus stoties rajone.
Grafičiai Kaip Agresija ir Manipuliacija Viešąja Erdve
„Grafitis be politinio atspalvio, bet su erotinėmis, nihilistinėmis ir absurdistinėmis intencijomis agresyviai įsiveržia į viešąją erdvę, pažeidžia visuomenėje įsigalėjusius nurodymus kurti pozityvias prasmes ir tuo pačiu atakuoja visuomeninę sistemą[3]“, - teigia menininkai Alexanderis Breneris ir Barbara Schurz. Puikus to pavyzdys - žymusis SOLOMON, bene žinomiausias Lietuvos grafitinis vardas, sukėlęs didžiules pasipriešinimo bangas, nebuvo nei suprekintas, nei pasisavintas, iki pat savo galo išliko savitu ir nekontroliuojamu (paminėti galima nebent karikatūrinį, jokių ryškių rezultatų nedavusį bandymą užregistruoti SOLOMON ir CABRI kaip prekės ženklus).
Breneris ir Schurz tęsia: „Grafitis manipuliuoja viešąja erdve, t. y. kontekstais, kuriuose valdžios ir viešpatavimo santykiai išreikšti materialiai - cemente, stikle, metale, kitose statybinėse ir architektūrinėse medžiagose. Vadinamoji viešoji erdvė šiandienėje visuomenėje yra itin detaliai struktūrizuota, galimybės naudotis šia erdve toli gražu ne visiems vienodos. Grafitis priešinasi bauginančioms arba įsiteikiančioms architektūrinių formų reikšmėms, už kurių visada slypi valdžios intencijos. Viešoji erdvė, kurią mes patiriame ir suvokiame kaip bendrą, iš tiesų yra iš viršaus nuleista aiški ir nepajudinama tvarka, kurioje kasdienė žmonių veikla yra tvirtai kontroliuojama. Šį santykį padeda paaiškinti semiotinė erdvinio programavimo sąvoka: erdvė yra programuojama priskiriant jos dalims atskirus vaidmenis ir programas, kurios primeta atitinkamą dalyvio elgesį. Tai, kaip erdvė yra išdėstyta, ir kokios funkcijos jai priskiriamos, lemia mūsų elgesį joje.
Jei miesto erdvė spektaklio visuomenėje remiasi tvarka, leidžiančia įtvirtinti efektyvią kapitalo cirkuliaciją (privati nuosavybė, vartojimo skatinimas, vietos įvaizdžio priežiūra, turizmas), tai grafitis visaip priešinasi šiai tvarkai, į sterilią, suplanuotą ir apskaičiuotą erdvę įnešdamas neapibrėžtumo ir laukinumo. Tai patvirtina ir Vilniaus grafičių kultūrą tyrinėjusi sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė: „Grafitis viešąją erdvę paverčia gyva, t. y. tokia, kuria turi teisę naudotis kiekvienas asmuo, nepaisant jo socialinio statuso ir pozicijos galios lauke. Grafičio žymenimis mieste taip pat siekiama erdvės vientisumo, t. y. sumažinti atskirtį tarp viešos ir privačios, individualios ir kolektyvinės viešosios erdvės“[5]. Grafičiai padeda savitai reaproprijuoti miesto erdvę, kuri, pasak Debordo, yra absoliučiai pajungta ir pertvarkyta pagal spektaklio sąlygas. Homogeniškas ir vartojamas miestas yra išskaidomas begalybės spalvotų ir žaismingų pertrūkių, suvokiamų kaip grynas (ir, svarbiausia, nesuspektaklintas[7]) politiškumas. Būtent todėl grafitis turėtų būti traktuojamas kaip tiesioginio dalyvavimo forma, įgalinanti individus kolektyvinei išlaisvinančiai veiklai.
Grafičiai Kaip Disensusas ir Politinis Veiksmas
Šis primordialus poreikis palikti savo inicialus matomose miesto vietose, be aiškių ir suprantamų politinių idėjų, neveikia pagal spektaklio logiką, todėl tampa jam nepagaunamas ar neapčiuopiamas. Šis neapibrėžtumas ypač išryškėja vadinamuosiuose anti-style grafičiuose, kuriais siekiama dar toliau išeiti iš įprastų, meistriškai ir estetiškai apibrėžtų grafičio technikų, vietoje to racionaliai pasirenkant prastą kompoziciją ar alternatyvias technikas, tikslingai kuriančias „prastą skonį“.
Disensusas galėtų būti apibūdinamas kaip tam tikra sumaišties būklė, kurios metu tampa girdimas balsas tų, kurie yra nustumti į neartikuliuotą tylą, o esamos tvarkos suardymas paradoksaliai sąlygoja visų situacijos dalyvių lygiavertiškumą. Disensusas įgarsina ir repolitizuoja balsą žmonių, kurie politiniame režime nebuvo įgalinti ar reprezentuojami. Būtent todėl šis nėra susijęs su eiliniu nesutarimu ar konsensuso stoka, bet veikiau yra gilesnis, pamatinis sutrikdymas, gebantis mesti iššūkį ir iš naujo apibrėžti suvokimo ribas, kuriomis veikiame kasdienybėje. Grafičio kuriamas disensusas turi potencialą atitrūkti nuo nusistovėjusių normų ir griauti lūkesčius, skatinti naujus matymo ir mąstymo būdus. Tai yra visiškai politinis įvykis, todėl ir grafitis turėtų būti apibrėžiamas kaip politinis veiksmas.
Verta paminėti, kad Rancière‘ui politinis nesutarimas nėra tiesiog interesų, nuomonių ar vertybių konfliktas. Tai konfliktas dėl paties bendrumo, kvestionuojant perskyras tarp bendro ir privataus, matomo ir nematomo[9]. Taigi ir grafičiai, papildant anksčiau išryškintus požiūrius, ne tik panaikina griežtas mieste pasireiškiančias skirtis ir hierarchijas, bet kartu ir kviečia mąstyti apie alternatyvią miesto erdvę, kurioje kiekvienas būtų įgalintas kūrybiškumui ir dalyvavimui, kurti naują kolektyvinį etosą[10]. Šis kolektyvumas yra užkoduotas pačiame grafičio kūrimo veiksme, nes kaip ir XX a. neoistų[11] meno judėjime yra atsisakoma griežtų autorinių teisių ar meno kūrinio išliekamumo užtikrinimo. Vietoje to miesto erdvėse įtvirtinamas gyvas kūrybingas, bendravimas ir pasikeitimas prasmėmis. RND - plačiai paplitusi Vilniaus grafitininkų (-ių) gauja (angl. Visgi negalima sakyti, kad neformalūs grafičiai yra visiškai nepaliečiami.
Valdžios Strategijos ir Gatvės Menas
Mieste ieškodami kūrybiškumo apraiškų galime susidurti ir su kita šio fenomeno puse - įvairiomis valdžios struktūrų strategijomis pažaboti šiuos veiksmus. Daugiausia tai savivaldybės užsakyti ir nebūtinai savanoriški darbai su konkrečia socialine žinute, skirti miestui programuoti, kurti atitinkamą, kūrybišką erdvės įvaizdį - vadinamąjį gatvės meną. Panašiai ir iš apačios kylančios grafičio apraiškos taip pat gali būti transformuotos, integruotos į gatvės meną, kai tai yra institucijoms naudinga. Puikiausias to pavyzdys - žymusis Kauno katinas, tapęs viešųjų ryšių įrankiu reklamuojant „Kaunas 2022“ Europos kultūros sostinės titulą. Pasipriešinimo suprekinimas čia akivaizdus. Nepaisant vandalizmo ir viešosios tvarkos trikdymo, spektakliui pasitarnavusio katino aksesuarų vis dar galima rasti Kauno turizmo informacijos centre. Taigi šį katiną ištiko ne ką geresnis likimas nei apsakyme „Kliudžiau“.
Pastaruoju atveju tėra besivadovaujama ta pačia atskirties ir programavimo logika: dalyvavimas mieste yra suteikiamas kapitalui ir privatiems interesams, kol likusiems tenka susitaikyti su atskirtimi arba apsiriboti iš viršaus nuleidžiamomis galimybėmis. Kūrybiškumui pasireikšti leidžiama tik panaikinus jo politiškumą. Atsisakydamas mainomosios vertės kategorijų, grafitininkas atsisako būti pripažintas, įtrauktas į oficialią miesto dalį, tačiau vis vien pasirenka kalbėti, t. y. dalyvauti, kartu įgalindamas kalbėti kitus. Tai yra akivaizdus politiškumas, kuris nebūdamas atvirai ar įprastai politiškas, tampa atsvara logiškai ir pamatuotai, monopolizuotai valstybės ar rinkos prasmės kūrimo mašinerijai, paneigiant įtvirtintą, sustabarėjusią jos tvarką. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo banaliai, tokiais veiksmais pamažu yra kuriama alternatyvi miesto vizija, kuris priklauso jame gyvenantiems ir kuriantiems individams, įgalintiems jame veikti pagal savo poreikius, o ne yra nuleidžiamas iš viršaus. Cituojant vieną grafitininkų frazę: „Grafitis galėtų gerinti miestą - spalvinti, turtinti, žmoginti“. Būtent paskutinis žodis - žmoginti, nusako viską, ką reikia suprasti apie paišymą gatvėje.
Literatūra
- [1] Gintautas Mažeikis, 2006. „Revoliucijos takais: sukilęs prieš spektaklio visuomenę“, Spektaklio visuomenė.
- [2] Jean Baudrillard, 2010. America.
- [3] Alxander Brener, Barbara Schurtz, 2008. Ką daryti?
- [5] Veronika Urbonaitė, 2010. „Solomono medžioklės klausimu“, Anarchija.lt, žiūrėta: 2024 m.
- [6] Veronika Urbonaitė-Barkauskienė, 2014. „Vilniaus graffiti žemėlapis kaip socialinės miesto kaitos indikatorius: Naujininkų rajono atvejis“, Santalka: filosofija, komunikacija, Nr.
- [7] Debord‘o koncepcijoje nesuspektaklinami galėtų būti laikomi autentiško žmogiškojo ryšio, kritinio sąmoningumo ir alternatyvių išraiškų atvejai, kurie priešinasi komercializacijai siūlydami autentiško įsitraukimo ir kūrybinio pasipriešinimo erdves.
- [8] Audronė Žukauskaitė, 2012. „Politinis įvykis kaip nereprezentuojama meno dimensija“, Religija ir kultūra, Nr.
- [9] Jacques Rancière, 2004. „Introducing disagreement“, Angelaki: journal of the theoretical humanities, Nr.
- [10] Jacques Rancière, 2010. Dissensus: On Politics and Aesthetics.
- [11] Neoizmas - kultūrinis ir meninis judėjimas, aktyviai veikęs septintojo dešimtmečio pabaigoje, įkvėptas dada, fluxus ir pankroko judėjimų.