„7 Ievos namai“ (7IN) - tai originalios receptūros arbatos, natūralūs prieskoniai, prieskonių mišiniai, kava, gardžios uogienės, džemai, užtepėlės. Įmonės įkūrėja ir savininkė Ieva Jonaitienė iš karto pataiso, kad tai, kuo jie užsiima, yra ne verslas, bet amatas.
„Mes esame norom nenorom įvilkti į tą verslininko rūbą. Nieko panašaus. Verslininkai maišų, kurie sveria 25 kg, nenešioja, žemės nekapanoja ir ant upės kranto dilgėlių nerauna“, - šypsosi kartu su vyru Valdu amataujanti moteris. Jos žodžiais, verslą galima valdyti, o amatą dirbti.
Verslas, pasak jos, užsibrėžia planus ir jų siekia, o amatas eina organiškai, daro tai, kas duota tą dieną, daroma pagal savo širdies pulsą. Ir tame kelyje būna klaidų, būna, kad žengus kelis žingsnius į priekį, tenka žengti vieną atgal: „Mes neturime užsibrėžto tikslo tais ir tais metais pasiekti tam tikrų aukštumų. Amatas aria vagą. O jeigu tu eini prieš vėją, kumščiu mojuoji, tai uraganas gali ir nupūsti.“
Pašnekovė neslepia, kad į žoleles ją atgręžė pirmagimį kamavęs laringitas. „Buvo metas, kai neišeidavome iš ligoninių. Tada mano tėtis pasakė: „Vaike, grįžk prie tų šaknų, kaip aš tave auginau ir tavo vaikas sveikas užaugs“. Tie tėvelio žodžiai buvo lemtingi, aš jį išgirdau. O dabar tas medis išaugo ir į šaknis, ir į vainiką“,- prisimindama, kai tėtis iš miškų ar pievų visada grįždavo su vaistiniais augalais, pasakojo pokalbininkė.
Žolininkystės tradicijos
Susidomėjimas įvairiausioms žolelėms šios moters gyvenime neatsirado netikėtai, žolininkystės tradicijos ją supo nuo pat vaikystės - nuo senelių, prosenelių laikų. „Tai lyg prigimtinė teisė, viską suformavo aplinka, kurioje aš augau. Mano abi prosenelės buvo žolininkės, tuo aktyviai domėjosi ir mano seneliai, tad būdama maža nuolat aplink save matydavau įvairiausias džiovintas žoleles, jų rinkimo procesą“, - prisiminė I. Jonaitienė.
Vienas pirmųjų jos prisiminimų - gyvenimas Sibire prie Jenisiejaus upės, kur ji atsidūrė vos kelių metukų, nes tėtis ten dirbo statybų versle. Kaip dabar ji sako, tai buvo darbo tremtinys ir vienas iš nedaugelio žmonių, kuris į tą tremtį pasiėmė visą šeimą ir net tėvus.
Vaikystėje Ieva buvo mažakalbė, o nuvykus į Sibirą, ji dėl kalbos nežinojimo negalėjo žaisti su rusų vaikais. Tuomet ji draugavo su suaugusiais žmonėmis, kurie arba sirgdavo, arba būdavo susižeidę, nes tik jie galėjo jai skirti laiko. Žolininkė prisiminė pasivaikščiojimus ir įvairių žolelių, tokių, kaip varnalėšos, takažolės, gysločiai ir kitų rinkimą, nes tuomet, anot jos, Sibire medicina buvo viskas, ką įmanoma surinkti lauke.
Ji pasakoja apie Sibire pažintą senolį Juozą, kuris buvo vienuolis. Su šiuo žmogumi ji praleisdavusi daug laiko, išvaikščiodavusi visas pasvietes. Tuomet teko sutikti ir mešką, kurios kailio skleidžiamą kvapą iki šios prisimenanti.
„Buvau plikoje gamtoje, dykynėje, tarp nepjaunamų pievų. Dabar daromos pievelės, bet vis daugiau žmonių pasiilgsta tų pievų ir tų garsų, kur žiogai, kur mirtina tyla, kur girdisi varpos ar švendrių šnarėjimas, kiekvieno paukštelio čiulbėjimas“, - vaizdingai apie vaikystę pasakoja I. Jonaitienė. Ji sako, kad tuos pačius garsus ji rado grįžusi į Lietuvą, į kaimą prie Ventės Rago.
Moteris prisiminė, kaip gimtinėje ji nuo kelio nurinkdavo visas takažoles, skindavo dilgėles, šermukšnius, valgydavo beržų ir liepų pumpurus, ragaudavo spyglius. Ir su nostalgija prisimena tą patirtį, kaip močiutė, prieš valgį iš skrynios išsitraukusi į drobulę įsukto šalavijo antpilo, išgerdavo jo šaukštą.
Nuo žolelių iki verslo
„Namuose turėdavau maišus, pilnus dėžučių su skirtingomis žolelėmis. Žmonės ateidavo, pasakydavo savo negalavimus, o aš iš daugybės komponentų sumaišydavau jiems specialią arbatą. Galiausiai net nebespėjau suktis, teko tartis, kada kas ateina, kad galėčiau pasiruošti iš anksto“, - prisiminė rusniškė.
Žolininkė pasakojo, kad nei vaikystėje, nei vėliau jau studijuodama ji niekada nesvarstė paversti tokį neįprastą pomėgį savo pragyvenimo šaltiniu. Ji pasuko visai kitu keliu - apgynė du diplomus porceliano technologijų srityje, sukūrė šeimą, o dar po kurio laiko studijavo kinų liaudies medicinos filosofiją.
Ieva vaizdingai sako, kad viskas, kas po saule yra su pasauliu. „Galvojame, kad ramunėlė yra mūsų augalas, bet ji yra iš Egipto atkeliavusi, mūsų prosenelių apdainuotas ajeras atkeliavo su totoriais, karaimais“, - pasakoja moteris. Apie ajerą būtų atskira kalba. Žolininkė sako, kad mūsų vyrams nereikėtų blaškytis po vaistines, ieškoti užjūriuose sukurtų vaistų arba kokios kitos panacėjos, kuri gelbėtų jų potenciją, - tam yra ajero šaknis.
Ieva daug keliauja ir sako, kad ir pandemija toms kelionėms nesutrukdė. Šiuo metu šeima ruošiasi aplankyti Dominykos respubliką, kur nereikia izoliacijos. Ji teigia vykstanti ne kažko ieškoti, bet imti tai, kas ten duodama: „Pirmą kartą atskridusi į kitą šalį pirmiausia žiūriu į žolę, medį, žiedą. Net ir nuskridusi į Kašmyrą, išeinu iš lėktuvo ir matau, kaip dobilai ir pienės žydi, rugštynės auga.“
Žolininkė ir amatininkė mano, kad pas mus susiaurinta tradicijos sąvoka: „Jeigu mes pažvelgtume į dvarų tradicijas, jų paveldą, istoriją, šaltinius, pavartytume jų virtuvės knygas, receptūras, buhalterines knygas, ten rastume daug muskato, šafrano, levandų. Sapiegos rūmų kieme augo šimtas lauro medžių bei apelsinmedžių giraitė. Lietuviai turėjo galimybę ne tik ramunėlę skinti ar bulves auginti, bet iš kitų šalių buvo atsivežę egzotiškų augalų, kurie puikiai mūsuose augo. Juk apelsinų medžių žiedus net dėdavo į arbatą. Bernardinų vienuolyno sode augo vaistažolės ir prieskoniniai augalai. Tarkime, rozmarinas, kuris dabar pas mus auga vazonėliuose, o tame vienuolyne vešėjo jo krūmynai“, - teigia Bernardinų sodo vienuolių atminimui arbatą „Širdies giesmė“ sukūrusi moteris.
Iš statybų - į žolelių verslą
Ilgainiui į šį amatą Ieva įtraukė ir vyrą Valdą. „Pats dirbau statybų sektoriuje, tačiau 2009-2010 metais buvo tikras prekybos arbatomis aktyvumas, reikėjo fizinės jėgos pardavimams ir žmona pasikvietė mane dirbti kartu. Tai buvo šiek tiek susiję ir su visa statybų sektoriaus krize, kuri tuomet vyko. Sustabdžiau kitos įmonės veiklą ir perėjau darbuotis kartu“, - sakė šiuo metu naujų prekybos vietų Rygoje besižvalgantis V. Jonaitis.
Ir pabrėžė, kad iš pradžių tokia veikla jam neatrodė rimta, nes vyrui buvo įprasta dirbti su statybomis, mašinomis, o arbatų verslą jis laikė žmonos laisvalaikiu. „Bet kai galiausiai į namus ateidinėjantys žmonės pradėjo trukdyti normaliam šeimos gyvenimui, supratome, kad reikia iš to įkurti verslą“, - tikino jis.
Vyras ir žmona kurį laiką dirbo dviese, šiuo metu turi 11 darbuotojų, bet būdavo metas, kai reikėdavo ir pusšimčio darbuotojų. Tiek arbatos, tiek prieskonių sudėtį I. Jonaitienė pati kuria, o jau vėliau juos komplektuoti padeda ir kiti šeimos nariai. Jų gamyba vyksta Šilutėje.
Produkcija šeima prekiauja ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Ukrainoje. Rygoje 7IN dirba jau daugiau kaip metus - ten turi tris parduotuves, o vasaros sezonui ieško naujų prekybos vietų. Lietuvoje dabar yra 11 pardavimo vietų, netrukus pradės savo veiklą pradės gatvės prekybos taškai Palangoje ir Vilniuje.
„Vasara visada yra puikus laikas prekybai. Bet tai priklausys nuo to, ar nebus draudžiamas judėjimas, ar bus įleista kiek užsieniečių“, - svarsto Valdas.
Jis pasakoja, kad iki pandemijos jų šeima aktyviai dalyvaudavo mugėse: „Priešingai nei daugelį amatininkų, kurie gyvendavo nuo mugės iki kitos, mus gelbsti stacionari prekyba ir elektroninė parduotuvė. Tačiau viskas kainuoja - ir patalpų nuoma ir darbuotojai.“
Prieškalėdinė prekyba verslininkų nenudžiugino. „Žmogus nerizikuoja pirkti, jei nėra tikras, kad iki Kalėdų gaus prekę. Nes siuntų pristatymas buvo užlūžęs. Kalėdos daugeliui buvo sugadintos,“ - sakė Valdas.
„Arbatos vaikai“: jaunimo įtraukimas į verslą
Valdas Jonaitis, „Prieskonių ambasados“ direktorius, pasakoja, kad su jais dirbantys nepriklausomi jaunieji partneriai derina savo laisvalaikį pagal asmeninius norus ir galimybes plėtoti verslą, - dirba tada, kai nori patys. „Jaunieji partneriai gali dirbti ne tik per vasaros atostogas, bet ir mokslo ar studijų metu. Jie pasirenka sau patogų laiką, nusprendžia, kuri darbo vieta ir diena, savaitgalis, švenčių diena ar atostogų metas jiems tinkamas dirbti“, - pasakoja p. Jonaitis.
„7 Ievos namų“ jaunieji partneriai, dar vadinami „arbatos vaikais“, dirba pagal supaprastintą franšizės principą. Su kiekvienu asmeniškai suderinama ir kiekvienam parenkama tinkamiausia verslo forma. Atsižvelgiant į amžių, moksleiviai ir studentai dirba pagal verslo liudijimą arba pagal individualios veiklos pažymą.
„Arbatos vaikams“ patariama, kaip teisingai pasirinkti darbo priemones, sukurti optimalias darbo sąlygas, įmonės atstovai padeda apsirūpinti viskuo, ko reikia prekybai: prekybos vieta, stalais, palapinėmis, produkcija, plakatais, dalijamąja medžiaga. Jis patenkintas jaunimo darbu, nes šis noriai įsitraukia į verslą. Anot p. Jonaitis, bendradarbiauti norintys jaunuoliai turi atitikti tris pagrindines sąlygas: jiems turi patikti darbas, jie turi norėti dirbti ir užsidirbti.
Anot p. Jonaitis, priežastis yra ne tik jaunimo entuziazmas, bet ir tai, kad prieš imdamiesi veiklos jie turi investuoti šiek tiek savo pinigų: sumokėti už verslo liudijimą, leidimą prekiauti, mokesčius. Taigi pirmiausia jie turi uždirbti, kad tie investuoti pinigai atsipirktų, o paskui jau galima kalbėti apie pelną.
Dirbdami su mumis moksleiviai ir studentai turi ne tik progą išbandyti ir atskleisti savo verslumą, bet ir tobulina bendravimo įgūdžius. Išmokę bendrauti su potencialiais klientais moksleiviai ir studentai sklandžiau bendrauja ir su aplinkiniais - tėvais, pedagogais, bendraamžiais.
Šiuo metu yra 30-40 „arbatos vaikų“, prekiaujančių „7 Ievos namų“ produkcija.
Atsiliepimai ir konkurencija rinkoje
„Esame girdėję vietos gyventojų priekaištų, kad jie priversti čia pagamintų mūsų arbatų ieškoti didmiesčiuose ar užsisakyti internetu. Bet mes juk verslininkai, tad skaičiuojame, kur ir kaip prekiauti pelningiausia. Juolab kad anksčiau turėjome prekyvietę ir Šilutėje, tačiau jos išlaikyti neapsimokėjo“, - yra pasakojęs p. Jonaitis.
Lietuviškai arbatai tenka rungtis ne tik su atvežtiniais produktais, bet ir atlaikyti nemenką vietos gamintojų konkurenciją, nes ši vis stiprėja. Žolininkai kaskart kuria naujus receptus, kad vartotojams pasiūlytų įdomesnių, netikėto skonio ir kvapo gėrimų.
Naujovės ir plėtra
„Kaskart galvojame, ką dar galėtume pasiūlyti naujo. Pastebėjome, kad kol kas dar mažoka arbatos rūšių, skirtų atskiroms amžiaus grupėms. Internetas mums padeda pasiekti šiuolaikinius klientus, jaunas šeimas, kurios vertina ekologiškus produktus. Tačiau šiandien tenka galvoti apie naujas prekybos priemones, dairytis į užsienį, reklamuotis. Šį verslą labai riboja ir įstatymai, kurie neleidžia kai kurių žolelių vartoti kaip gydomųjų priemonių.
Vis dėlto reikia daug įdirbio, kad šie produktai išpopuliarėtų, reikia šviečiamosios veiklos. Tačiau jei stovėsi vietoje, neieškosi naujovių, tavęs netruks aplenkti kiti“, - įsitikinusi p. Jonaitienė.
„Kas trys mėnesiai mūsų asortimentą papildo bent vienas ar du nauji produktai. Praktika rodo, kad naujų produktų pirkėjai linkę įsigyti. Didžiausi jų pardavimai būna pačioje pradžioje, kai produktas tik pasirodo. Vartotojams pateikiame produktus, kuriuos ypač atidžiai atrenkame arba sukuriame. Todėl nėra taip buvę, kad tektų kurią nors prekę išimti iš prekybos dėl to, kad ji nepasiteisino ar neturi paklausos“, - teigia p. Jonaitienė.
Ieva ketina parašyti prieskonių pasakas, nes apie juos sukaupė itin daug informacijos. Tarkime, kad ir juodąjį imperatorių - pipirą.
Žolininkė save vadina blokados vaiku, nes mokykloje tekdavo sėdėti su paltu, nebūdavo nei elektros, nei šilumos, nei vandens. Tai buvę jos kartos išbandymai. Šiandien, sako, vaikams tenka patirti jau kitus išbandymus.
„Tik nereikia tų išbandymų bijoti. Priešingai, reikia juos panaudoti ir paversti savo privalumu“, - įsitikinusi žolelių, prieskonių mišinių gamintoja, 7IN įkūrėja.
