Nedidukas Adomynės miestelis Rokiškio rajone turi kuo didžiuotis - dideliu, mediniu, romantiškojo klasicizmo stiliumi pastatytu dvaru. Šiandien Adomynės dvaras - tai ne tik istorinis paminklas, bet ir gyvas kultūros bei edukacijos centras, traukiantis lankytojus iš visos Lietuvos ir net iš užsienio.
Adomynės pavadinimas tiek dvarui, tiek miesteliui prigijo kiek vėliau. Ankstesni šios vietos pavadinimai - Aluotėlės, Kazimieravėlė. Įdomu panagrinėti, kaip šios vietovės istorija klostėsi per amžius.
Dvaro istorijos vingiai
Aloutėlių kaimelis priklausė Aluotų dvarui, kurį A.Pliateris galutinai įklimpęs į skolas įkeitė Jonui Žurauskiui. Pasakojama, kad Žurauskis buvo labai žiaurus ir, spėju, ambicingas, nes vietovę pavadino savo vardu - Jonava. Tuo metu čia jau buvo karčiama ir du bravorai, kurių produkcija buvo parduodama Latvijoje.
Po žiauriojo Jono Žurauskio mirties dvaras atiteko jo giminaičiui, irgi Jonui Žurauskiui. Tačiau šis nemokėjo ūkyje tvarkytis, tad greitai nusigyveno. Dvarą vėliau paveldėjo Jono Žurauskio seserys ir pardavė jį eiguliui Adomui Vilėniškiui. Naujasis savininkas vaikų neturėjo, tad tapo bažnyčios fundatoriumi.
Adomynės pavadinimas atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau iki šių dienų išliko ir Aluotų vardu pavadintas piliakalnis, ir kaimas. Įriedėjus į Adomynę neužilgo nuauksintų medžių fone sušvytavo gelsvas bažnyčios bokštas.
Dvaro architektūra ir interjeras
Šalimais esantis dvaras slėpėsi už kuplių medžių. Ištęstos L raidės dvaro formos bei vidaus planavimas išlikę iki šių dienų, o ilgojoje dalyje įrengtas medicinos punktas ir šarvojimo salės. Pravėrę pirmąsias duris patekome į jaukią verandą, kurioje stovi Vilėniškių giminės dovanotas pintas suolelis.
Kambariuose likusios autentiškos koklinės krosnys su puošniais karnizais. Neveikiančios, tačiau labai gražios. Pagrindinėje salėje, kur dengiami stalai, nustebino senosios freskos. Kiek galėjo padaryti už skirtus pinigėlius, tiek atkūrė. Matosi, kad vietiniams žmonėms rūpi šis dvaras. Atrestauruoto parketo grožis geriausiai išryškėja hole. Ant sienų kabo apdovanojimo raštai.
Edukacinės veiklos ir muziejus
Adomynės dvare vyksta edukaciniai užsiėmimai. Pats įdomiausias, kurį veda Vita Raugalienė, pagrabinių bandelių kepimas. Bandelių receptu susidomėjo netgi japonai, kurie su malonumu aplankė šį dvarą.
Ši patalpa nerestauruota. Seni dažai lupasi nuo lubų ir sienų, iš po kurių lenda pirminė lubų ir sienų tapyba. Jame sukaupti įvairūs seni daiktai ir įrankiai. Kaip ji sako: „Čia mūsų muziejus, tik normaliai išeksponuoti reikia nemažai lėšų". Todėl kol kas palikta taip, kaip yra.
Dvaro parkas ir aplinka
Išeiname į dar vieną dengtą verandą, pro kurios langus matosi saulės nuauksintas parkas su tvenkiniu. Norintys čia gali pasipuošti senoviniais rūbais ir surengti fotosesiją. Verandos lubos padabintos autentišku piešiniu, ant sienų kabo piešiniai ir senosios dvaro nuotraukos.
Dvaro sodybos aplinka buvo formuojama nuo XVIII a., bet per tiek metų beveik nieko iš jos neliko. Tačiau dabartinis vaizdas malonus akiai, parkas sutvarkytas, įrengtos poilsio zonos. Apsukame ratuką ir sugrįžtame iki dvaro iš kitos pusės, kur išlikusios gonkos su stogeliais ir dailiomis medinėmis kolonomis.
Štai keletas svarbiausių faktų apie Adomynės dvarą:
| Pavadinimas | Laikotarpis | Savininkai | Ypatybės |
|---|---|---|---|
| Aloutėlės | Iki XVIII a. | Aluotų dvaras | Kaimelis, priklausęs Aluotų dvarui |
| Jonava | XVIII a. | Jonas Žurauskis | Pavadinimas suteiktas J. Žurauskio garbei |
| Adomynė | Po I pasaulinio karo | Adomas Vilėniškis | Dvaras pavadintas savininko vardu |
