Agluonėnų etnografinė sodyba yra vienas iš nedaugelio išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių. Tai tipiška Klaipėdos krašto nedidelio ūkio savininko (iki 10 ha žemės) sodyba, kurią sudaro kiemas, ribojamas gyvenamojo namo, tvartas, kluonas ir sodas. Kiemo centre - svirtinis šulinys.
Mažosios Lietuvos žemėlapis
Sodybą sudaro darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir puošybinių elementų visuma, atspindinti regiono specifiką, vietinių gyventojų gyvenimo būdą.
Sodybos istorija ir architektūra
Seniausi sodybos pastatai - gyvenamasis namas ir klojimas - statyti 1898 m. Apie 1921-1922 m. gyvenamasis namas perstatytas, 1923 m. pastatytas tvartas, 1938 m. - daržovių rūsys.
Yra žinoma, kad 1921 m. sodybą įsigijo Jurgis Brechtas (1881-1954) ir Marija Jokumaitienė-Brechtienė (1883-1934). Paskutinė sodybos šeimininkė buvo jų dukra Marė Vytienė. Po jos mirties 1981 m. tuometinio kolūkio pirmininko A. Treigio iniciatyva sodybą nupirko kolūkis. Pastatų sutvarkymo darbai buvo pavesti landšaftininkui J. Čepui.
Atnaujintoje sodyboje 1983 m. buvo atidarytas nedidelis muziejus. Etnografinės sodybos kluone nuo 1983 m. įsikūrė Agluonėnų klojimo teatras. 1988 m. čia įvyko pirmasis Lietuvos klojimo teatrų festivalis - krivūlė. Agluonėnų etnografinė sodyba tapo patraukliu kultūros židiniu.
Agluonėnų etnografinė sodyba
Nuo 2004 m. etnografinė sodyba įtraukta į kultūros paveldo objektų registrą. 2007 m. Agluonėnų etnografinė sodyba tapo Gargždų krašto muziejaus filialu.
Interjeras ir ekspozicijos
Gyvenamajame name eksponuojamas autentiškas XIX a. pab. lietuvininko laukininko interjeras, buities ir ūkio reikmenys, darbo įrankiai. Gyvenamojoje namo dalyje estuboje, virtuvėje, priebutyje eksponuojami paskutinės sodybos šeimininkės Marės Vytienės baldai ir buities reikmenys.
Estuba buvo pagrindinis šeimos kambarys, kuri buvo apšildoma kokline krosnimi, prie kurios įrengtas suolas benkis (kakalis). Čia valgydavo, miegodavo, žiemos metu ausdavo, verpdavo, dirbdavo kitus ūkiui reikalingus darbus. Patalpos viduryje - stalas, kėdės (krasės), prie sienos - šeimininkų lovos, vaikiškas lopšys (šūpulys), drabužių spinta (skapis). Vienintelis polichrominis baldas - kraitinė skrynia.
Ryšiai su Vokietija lėmė, kad laukininkų sodybose sparčiai plito miestietiški interjero elementai, parsigabenti, o ne pačių gaminti, poliruoti baldai, pirktiniai audiniai ir pan.
Šaltajame kambaryje ir priebutyje eksponuojami įvairūs darbo įrankiai (dailidės, kubiliaus, klumpdirbio ir kt.) ir buities reikmenys (įvairių formų sviestmušės, girnos, svarstyklės ir kt.), kurie buvo įsigyti ar dovanoti aplinkinių kaimų gyventojų.
XX a. vidurio istoriniai įvykiai (karas, trėmimai, represijos ir kt.) praktiškai sunaikino tradicinę Mažosios Lietuvos kultūrą. Ženkliausia jos paveldo dalimi liko kaimai ir sodybų pastatai. Jų architektūrinėse formose, pastatų išplanavime, struktūroje ir kompozicijoje galima įžvelgti išnykusios kultūros išorinį paveldą. Todėl Agluonėnų etnografinė sodyba yra viena iš šaltinių leidžianti pažinti krašto istoriją.
Kultūrinė veikla ir renginiai
Muziejaus filialas „Agluonėnų etnografinė sodyba“ (Aukštujų g. 5A, Agluonėnai, Klaipėdos r.) kaupia ir saugo lietuvininkų etnokultūros vertybes, pritaikant muziejų platesnei kultūrinei, edukacinei ir bendruomeninei veiklai, vykdo edukacinę veiklą: žaidimai ,,Kelionė laiku“, „Etnoprotmūšis“, „Lobių paieškos“, „Mūsų senolių gyvenimo būdas“ ir kt.
Agluonėnų etnografinėje sodyboje kasmet rengiamos kalendorinės šventės: užgavėnės, vaikučių Jurginės, advento popietė ir žinoma didžiausia metų šventė Agluonėnuose - Joninės, kuri kasmet sutraukia vis didesnį būrį dalyvių bei žiūrovų. Taip pat rengiamos jau tradicija tapusios šventės - etnografinės sodybos ir klojimo teatro sezono uždarymas, koncertai, galerijoje eksponuojamos tautodailės dirbinių, istorinės, fotografijų ir dailės parodos, vedamos įvairios edukacijos.
Etnografinės sodybos kluone įsikūrė pirmasis pokario klojimo teatras, kur 1988 m. įvyko pirmasis Lietuvos klojimo teatrų festivalis „Krivūlė“.
Jono Genio malūno ekspozicija
Šalia etnografinės sodybos atkurtos unikalaus malūno konstrukcijos tapo Gargždų krašto muziejaus dalimi. Jono Genio vėjo malūnas, kuris daugiau nei prieš 100 metų praeivius pasitikdavo plačiais sparnų vingiais, laikui bėgant tapo legenda, traukiančia ir šiuolaikinius smalsuolius. Malūnas garsėjo originaliais inžineriniais sprendimais.
Kitaip nei dauguma vėjo malūnų, šis 13 m aukščio statinys išilgai vėjo krypties sukosi visu korpusu, nes jame buvo įrengta ratukų sistema su žiediniu bėgiu. Vėją gaudė turbina, vadinama vėjo rože, o sparnai buvo uždengti iš lentų pagamintomis žaliuzėmis.
Šaltinių teigimu, 19 amž. pabaigoje lietuvininkas J. Genys iš Vokietijos parsigabeno modernaus malūno dalis. Jį pastatė Kantvainų kaime, prie kelio Agluonėnai-Priekulė.
| Malūno charakteristika | Aprašymas |
|---|---|
| Aukštis | 13 metrų |
| Konstrukcija | Sukosi visu korpusu išilgai vėjo krypties |
| Ypatybės | Žiedinis bėgis, vėjo rožė, žaliuzės ant sparnų |
Žinoma, kad 1912 m. atnaujintas malūnas malė grūdus iki XX a. 7-ojo dešimtmečio. Vėliau jis išmontuotas ir išvežtas, tikintis restauruoti ir eksponuoti Lietuvos etnografijos muziejuje po atviru dangumi Rumšiškėse.
Dabar restauruotos malūno dalys eksponuojamos trijuose ekspoziciniuose pastatuose Agluonėnų etnografinės sodybos kaimynystėje.
Praktinė informacija
Kviečiame apsilankyti Agluonėnų etnografinėje sodyboje, kurioje išsaugota XIX a. pabaigos Prūsijos lietuvių sodyba, baldai ir namų apyvokos daiktai, o jų šeimininkų gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra pristatomi muziejaus edukacijose, renginiuose ir parodose. Jau daugiau kaip 40 metų šioje sodyboje vyksta klojimo teatro spektakliai, tradiciniai Užgavėnių ir Joninių renginiai.
Adresas: Klojimo g. 9, LT-96250 Agluonėnai, Klaipėdos rajonas
Skambinkite mobiliuoju telefonu +370 665 24 278 arba rašykite laišką el. paštu: [email protected]
Administracija įsikūrusi adresu Aukštujų g. 5A, LT-96251 Agluonėnai (ambulatorijos pastate).
tags: #agluonenu #etnografineje #sodyboje