Agurkiškių Sodyba: Gyvenimas su Ožkomis ir Netradicinės Pramogos

Prieš septynerius metus Kaune mokslus baigusi G. Vaicekauskaitė įgijo rekreacijos specialistės profesiją, o jos vyras Renaldas - miškininko. Po studijų pora nusprendė nepasilikti mieste ir ieškoti būdų, kaip susikurti pajamų šaltinį kaime.

Pirma mintis buvo gyvulininkystė. Renaldas rinkosi tarp ožkų ir avių. Kadangi jų krašte avių buvo labai daug, ožkų - mažiau, jis išklausė ožkų auginimo ir sūrių gaminimo kursus. Pabendravęs su būsimais kolegomis, Renaldas nusprendė įsigyti ožkų ir iš jų pieno gaminti produkciją.

Pirmąją ožką Renaldas gavo dovanų už atliktus sodininkystės darbus. Anot Gretos, jai reikėjo draugės, nes ožka - bandos gyvūnas. Tad pora susirado ir nusipirko antrą ožką. Tačiau abi jos buvo nemelžiamos, o jie norėjo pieno, tad ieškojo dar vienos. Radę skelbimą, kad Kalvarijoje parduodama visa banda - dvylika ožkų, planavo savo turimą ūkį papildyti viena melžiama ožka, tačiau buvo sąlyga pirkti visas.

Įdomiausia, kad melžiamų ožkų įsigiję jaunuoliai, nors ir augę kaime (Gretos vaikystė prabėgo Agurkiškių kaime, Renaldas visą laiką gyveno netoliese, Bagotosios kaime), melžti nė vienas nemokėjo. Ožkų buvo daug, dviem visas pamelžti rankomis buvo sunku. Bandė gaminti sūrius, bet, norint parduoti visą produkciją, būtų reikėję ją vežti į kitus miestus. Tad vienam tektų melžti ir gaminti sūrius, o kitam juos pardavinėti.

Pora pastebėjo, kad žmonės noriai lanko ožkytes, patinka jas paglostyti, padraugauti, vaikams gyvuliuką iš arti parodyti. Kadangi nenorėjo savo kiemo paversti pramogų aikštele, sugalvojo steigti mobilųjį ūkį ir su ožkytėmis važiuoti ten, kur yra laukiami. Iš pradžių su savo augintinėmis vykdavo į gimtadienius, miestelių šventes, įvairius renginius.

„Pastebėjome, kad mūsų ožkos sekioja paskui žmones. Buvome pas kaimynus nuėję, tai jie labai nustebo, kaip mums pavyko atsivesti ožkas, - pasakoja Greta. - Pas mus, į poilsiavietę Agurkiškėse, atvykdavę žmones taip pat stebėjosi, kad mūsų ožkos nesibaido žmonių. Aš kiekvieną vasarą uogauju, grybauju, man miškas labai artimas. Nusivežėme kartą ir ožkas į mišką, jos ten puikiai jautėsi, nebijojo, bet ir nuo mūsų nesitraukė.“

Kokia tokio vaikščiojimo esmė? Kai šalia tavęs eina ožkos, tu gali su jomis bendrauti, bet kada jas paglostyti, gali matyti, ką jos ėda, gali ir pats pasiūlyti nukritusių nuo medžių lapelių. Ožkos - smalsūs gyvūnai, ir tas smalsumas dažnai nugali visas baimes.

Pasak Gretos, atvyksta tie, kuriems tikrai patinka gamta, - jie ir augalus pažįsta, ir gyvūnai jiems nesvetimi. Atvyksta ir tokių, kurie nedrįsta prie ožkos prieiti, kuriems nedrąsu ją paglostyti. „Jos pripratusios prie žmonių, tad joms žmogaus irgi reikia, - sako Greta. - Kai sutinkame miške vaikštinėjančius žmones, ožkos prieina, nors visai jų nepažįsta, mekena. Vaikščiodamos jos niekur nuo mūsų nesitraukia, gilyn į mišką nelenda - eina ten, kur ir žmogus, kartais iš paskos, kartais priekyje, eina žmogaus greičiu. Jeigu bėgsi - bėgs ir jos, jeigu eisi ramiai arba sustosi - taip darys ir jos.“

Rudenį ar žiemą organizuodami pasivaikščiojimus ožkų šeimininkai leisdavo žygeiviams atsivežti ir savo šunis - kartu eidavo pasivaikščioti ir šunys, ir ožkos.

Jei nori, kad jos darytų tai, ko tikiesi, reikia su jomis susidraugauti, švelniu balsu bendrauti. Ožkos atkaklios - jeigu sugalvoja kažkur pakliūti, tarkime, į sodelį, atkakliai stengiasi tai padaryti. Jos gana lengvai dresuojamos, greitai išmoksta reaguoti į savo vardus. Su skanukais nesunkiai išmokėme jas kojytę paduoti. Dresuoti ožkas lengva, nes jos - labai smalsios.

Ožkos, juokauja Greta, ir laiką pažįsta. Jei šeimininkai pavėluoja grįžti iki šėrimo ar melžimo, tai jos patrypčioja, patrypčioja, o paskui pabėga iš ganyklos ir graužia naujai sodintą sodą. Dar ir priekaištingai žiūri: pats kaltas, kad vėluoji. Tad dabar, jeigu šeimininkai kažkur išvažiuoja, priveža į tvartą žolės ir augintines uždarytas palieka - ramiau, kad nieko neiškrės, jei ir vėluos sugrįžti.

Ožkų bandoje - sava hierarchija. Yra ožka, kuri vadovauja tvarte, visi jos klauso. Ji pirma paėda, pirma ir į pievas eina.

„Kai iš Kauno atsikėlėme į sodybą Agurkiškėse, ten buvo tvartukas, nes mano močiutė laikė kiaules, karvę - tik šiek tiek vidų patvarkyti reikėjo. Tiesa, jis nedidelis, todėl kai dvylikos ožkų bandą parsivežėme, ankštoka buvo, - pasakoja Greta. Nemenkas moters rūpestis - ožiukai. Ožkos kasmet jų atsiveda, šiais metais - trys, o anksčiau yra apsiožkavusios net septynios. Ožiukus, jeigu jie auginami pardavimui, iki pusantro dviejų mėnesių žindo ožka - paskui jiems ieškoma naujų namų. Greta neslepia - prisirišti prie mažylių ji spėja ir per kelis mėnesius, tad ir naujų namų mažyliams ieško geriausių.

Šiuo metu pora turi keturiolika augintinių - ožkų, mažylių, ožį. Naujausias pirkinys - trys ožkytės nulėpusiomis ausimis - anglų nubijos. Iki šiol jie augina ir pačią pirmąją, Renaldo už atliktus darbus kažkada gautą ožką - jai jau daugiau nei dešimt metų.

Kodėl savo feisbuko paskyrą pora pavadino „Bagota ciba“? Ciba, nes taip ožkos vadinamos tarmiškai - ciba, cibutė. Bagota, anot pašnekovės, turi dvi reikšmes. Renaldas sugalvojo pavadinimą ir tapatina jį su Bagotosios kaimo, kuriame įsikūrę, pavadinimu.

Apibendrinant, Agurkiškių sodyba siūlo unikalią patirtį, leidžiančią artimai susipažinti su ožkomis ir gamta. Tai puiki vieta tiek gamtos mylėtojams, tiek tiems, kurie nori išbandyti kažką naujo ir įdomaus.

Agurkiškių sodybos ožkų statistika

tags: #agurkiskiu #sodyba #parduoda