Aitvaras – mitinė būtybė lietuvių folklore

Archainiuose lietuvių mituose aitvaras yra dieviška būtybė, nešanti materialines gėrybes. O senolių išmintis byloja, kad aitvarai žmogui suneša turtus. Kaukas - mitinė būtybė, nešanti turtus. Kas yra aitvaras? Áitvaras - tai žmonėms turtus nešanti pasakų būtybė.

Kai pamatysi lekiant oru raudoną pagaikštį, žinok, kad aitvaras pinigus te neša. Lekia kai áitvarą mušęs (labai greitai). Ar tave áitvaras po visus laukus nešiojo (ko taip lakstei)?

Aitvaras - mitinė lietuvių būtybė, nes tokiu pavadinimu būtybės neturėjo nei latviai, nei prūsai. Tai lietuvių mitinė būtybė; namų dvasia. Apie šią mitinę būtybę, jos vaizdinį, remdamasis istoriniais, įvairių žanrų tautosakos, kalbos, tyrinėtojų šaltiniais, aprašė Dainius Razauskas.

Pasak D. Razausko, „patikimai ir palyginti dažnai lietuvių aitvaras minimas pradedant XVI a. Pirmąsyk jis paminėtas pirmojoje lietuviškoje knygoje „Katekizmas“, išleistoje 1547 m. Mažojoje Lietuvoje Martyno Mažvydo, tačiau, manoma, jog jau 1075 m. Adomo Brėmeniečio žinia, esą aisčiai garbina sparnuotus drakonus, ir yra seniausias aitvaro archetipas.

1582 m. Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje Jonas Lasickis aitvarą pamini kaip turtų saugotoją, gyvenantį už tvorų, o 1639 m. Vilniaus kolegijos ataskaitoje, 1605 m., matyt, turėta omeny aitvaras: „Savo svirnuose, pačiame viršuje, jie padeda vežimų ratus, kad aitvaras į kitų kaimynų svirnus pavogęs neišneštų grūdų.“

Apaštališkasis misionierius J. Šavinskis 1639 m. irgi teigė, jog „šios rūšies padarą vėlumoje ar išnaktose skrendant ir aš pats ne kartą esu matęs ir, švento Kryžiaus ženklu paženklinus, akimirksniu išnykstant arba į bedugnes nugarmant pastebėjęs, ir netgi jų grobį esu nutvėręs, iš klėčių, svirnų bei sandėlių prisiplėštą.“

1741 m. 1746 m. Alytaus miesto teismas nagrinėjo Tamošiaus Palaziejaus su žmona skundą prieš Kazimierą Krivicką, apšmeižusį tokiais žodžiais: „Ar tu ponia, kodėl tave kviečia į pokylius? Iš kur jūs tokie turtingi? Su velniu gyvenate, ir aitvaras jums neša; jau ir mano svirno trys ketvirtadaliai į tavo svirną nukeliavo.“ Pasak D. Razausko, iš čia matyti, jog dar XVIII a.

Aitvaro savybės ir išvaizda

Tarsi ir sužinome, jog aitvaras vagia grūdus iš ūkininkų svirnų, tačiau gali ir namus padegti. XVII a. antroje pusėje Matas Pretorijus sako, jog aitvaras Perkūno, t.y. griaustinio, mušamas, nes pasidarė per daug artimas žmogui, o kadangi jis baudžiamas dėl žmogaus, tai ugnimi žmogui ir atlyginąs - uždega namą.

Pagal M. Pretorijų, Dievas - iš mėsos ir kaulų. Todėl sudegus namui gaisro vietoje ieškoma kaulų ir randama, nors namuose tuo metu nebūtų buvę nei gyvulio, nei žmogaus… To paties M. Pretorijaus surinktomis žiniomis, aitvaras - žmogaus išvaizdos, tik su neįtikėtinai didelėmis rankomis ir pėdomis…

Turint omeny išvaizdą, kaip teigia D. Razauskas Norberto Vėliaus žodžiais, apie tai užsimenama net 60 procentų visų sakmių apie aitvarus. Pirmiausia į akis krinta aitvaro gebėjimas būti įvairaus pavidalo.

Aitvaras gali pasirodyti įvairiais pavidalais: labiausiai mėgsta pasireikšti viesulu ir lekioti po laukus, girias, braškinti šakas, laužyti medžių viršūnes, kitur aitvaras yra būtybė, skraidanti padangėmis ugninio žalčio pavidalu. Krintantys meteoritai panašūs į lekiančias ugnines uodegas galėjo suteikti tokį įvaizdį.

Aitvaras įsivaizduotas kaip gaidys, juodas katinas, rupūžė, koks nors žvėrelis, bitinas. Skrisdamas aitvaras būdavo panašus į ugninį pagaikštį, šienkartę, žaltį, paukštį, o gyvenamose patalpose pasirodydavęs gaidžiu, katinu, kartais net žmogumi.

Aitvaras - atmosferos, vandens, ypač debesų, saugotojas, turintis ryšį su žeme ir jos turtais. Aitvarai globojo gerus, kitų skriaudžiamus, negobšius žmones, prinešdami jiems visokio turto: javų, linų, pinigų, dažniausiai atimtų iš turtingų gobšuolių. Pamiltai mergelei aitvaras dovanojo gintaro karolių, šilkinių kaspinų, žiedų. Merginos, kuriai jis piršosi, tėvui pripildavo pilnus aruodus aukso, sidabro ir vario.

Tai mitinė būtybė, randama pančio, angliuko, kaiščio pavidalu. Apie savo buvimą aitvaras pranešdavęs prie namų numesdamas anglies gabaliuką.

Aitvaro galimos išvaizdos:

• Viesulas
• Ugninis žaltys
• Gaidys
• Juodas katinas
• Rupūžė
• Žmogus

Aitvaras - atmosferos, vandens, ypač debesų, saugotojas, turintis ryšį su žeme ir jos turtais. Kartais Aitvaras laikytas gera, kartais bloga būtybe. Jis dirbo paslapčia, neprašytas. Dažnai žmogus, kurio namuose pilna gėrybių net nenutuokė turintis Aitvarą.

Aitvaro iliustracija. Šaltinis: Vikipedija

Kaip įsigyti aitvarą

Tautosakoje sakoma, jog aitvarą galima išperinti iš gaidžio kiaušinio arba kuilio pautų, laikant juos po pažastimi, lovoje ar panašiai. Aitvarą galima ir nusipirkti, o galima jį ir netyčiomis rasti, pavyzdžiui, ant tvoros užkabintą pantį, sulytą ir drebantį juodą viščiuką…

Daug sakmių ir istorijų sukurta apie aitvaro gavimą. Jose pasakojama, kad buvo įmanoma aitvarą nusipirkti, pasigauti, prisijaukinti, išsiperinti. Paprasčiausia buvo nuvykti į Klaipėdą, Rygą ar kitą didesnį miestą ir nusipirkti tą turtų nešėją. Juo gali būti iš lauko parneštas pagalys, jį galima įsigyti pakėlus anglies gabaliuką, taip pat išperinti iš gaidžio kiaušinio arba surasti kaip šlapią viščiuką. Iš velnio Aitvarą galima gauti už kieno nors sielą.

Aitvaro įsigijimo būdai:

• Išperinti iš gaidžio kiaušinio
• Nusipirkti
• Rasti
• Prisijaukinti

Tačiau vietoj širdies dažnai pasakoma žodis „sūbinė“, ir aitvaras supykęs išlekia. Nusipirkęs jį dėžutėje ar tabokinėje turi parnešti namo jos neatidaręs. Jei „laimingasis“ neiškenčia - atidaro, žiūri, ten paprastas daiktas, dažniausiai angliukas.

Pasak Povilo Višinskio, aitvarą galima įsigyti ir tam tikroje vietoje padėjus maisto, dažniausiai kiaušinienės.

Aitvaro priežiūra ir prievolės

D. Razausko surinktomis žiniomis, aitvaro savininkas privalo vykdyti prievoles: jį maitinti ir užrašyti jam savo sielą. Jei gyvas būdamas žmogus neįstengė aitvaru nusikratyti, mirus jo siela atitenka aitvarui arba velniui.

Jeigu žmonės gerai jį šerdavę, prižiūrėdavę, aitvaras šeimininkams nešdavęs turtus, pieno ir kitus maisto produktus, kartais dirbdavęs ūkio darbus. Jis gyvenęs svirnuose, jaujose, kamarose ir valgydavęs tokį maistą, kurio joks žmogus nebuvo ragavęs. Žemaičiai aitvarus šerdavę koše ir kukuliais, o aukštaičiai - kiaušiniene.

Pastangos prisijaukinti aitvarą aplink namus barstant grūdus, girdant arklius su pelenais, į jaują arba ant aukšto nešant kiaušinienę, kukulius ar gaidžių skiauteres vertinamos teigiamai. Sėkme buvo laikoma ir aitvaro išperinimas iš gaidžio ar kuilio kiaušinio, dedamo į stebulę arba šeimininko ilgai nešiojamo po pažastimi.

Tačiau į aitvarą, pirktą Rygoje, Karaliaučiuje ar Liepojoje, žiūrėta neigiamai; pirkėjas turėjo išsižadėti tėvų ir Dievo, po to paprašyti velnio, kad pačiai į širdį įlįstų.

Aitvaro pašalinimas

Norint sau gauti aitvaro nešamas gėrybes kitiems, reikia parodyti lekiančiam aitvarui nuogą užpakalį ir greitai slėptis po stogu. Tačiau nežinia ką tas aitvaras gali nešti.

Žmonės mokėjo ne tik aitvarą įsigyti, bet ir jo atsikratyti. Tam padaryti buvo žinomi du būdai: pirmasis - tai aitvarą užmušti, o antrasis - sudeginti.

Nebuvo taip lengva aitvarą pagauti, todėl jo užmušimui reikėjo tam tikro pasiruošimo. Reikėjo uždegti graudulinę žvakę, pavožti ją po nauju puodu ir laukti. Vakare reikėjo puodą atvožti. Po juo tupėdavęs aitvaras.

Sudeginti aitvarą buvę kur kas sunkiau. Žmogus turėdavęs padegti savo namą ir pažiūrėti, kad aitvaras liktų viduje ir sudegtų. Būdavo atvejų, kai žmogui pavykdavo aitvarą namuose sudeginti.

Nešančiais šeimininkui gėrybes iš kaimynų aitvaro bandyta nusikratyti. Tikėta, kad aitvarą turintis žmogus sunkiai miršta arba jo siela po mirties atitenka velniui.

Aitvaro charakteris ir santykiai su žmonėmis

Šiaip ar taip, Balio Buračo apibendrinimu, „aitvaras nesąs nei blogas, nei geras. Kas jį mylįs ir gerai prižiūri, tam jis didelius turtus sukraunąs. Kuris aitvaro negodoja, nemyli, tam jis pikta darąs, kartais net skaudžiai keršijąs. „Tačiau aitvarą reikia gerbti.

Kartais Aitvaras laikytas gera, kartais bloga būtybe. Jis dirbo paslapčia, neprašytas. Dažnai žmogus, kurio namuose pilna gėrybių net nenutuokė turintis Aitvarą.

Aitvarai, kaip žinia, buvo pavydūs ir galėjo įsižeisti. Įžeidimu buvo galima atimti aitvaro nešamą lobį. Reikėjo jam parodyti nuogą užpakalį ar lytinius organus, ir aitvaras supykdavęs, viską pamesdavęs ir nuskrisdavęs.

Dar viena aitvarų sukeliama liga buvo kaltūnas. Skiriamos trys šios ligos rūšys: Pats charakteringiausias yra plaukų kaltūnas, kai susivelia ar net susimazgo plaukai. Yra net posakis “kad tau kaltūnas plaukus suveltų!“. Nagų kaltūnas taip pat baisi liga. Nagai, o kartais ir visa rankų oda suskilinėdavo. Trečioji kaltūno rūšis - tai akių kaltūnas.

Šiomis aitvarų sukeliamomis ligomis dažniausiai susirgdavo žmonės.

Aitvaras ir Kaukas: skirtumai

Beje, neretai kaukas yra būtent tapatinamas su aitvaru, irgi nešančiu savo šeimininkui turtus. Iš dalies - taip, Žemaitijoje aitvaras paprastai ir vadinamas kauku. Bet tai gal vis dėlto tik pastarųjų amžių maišatis.

Kai kuriais būdingais požymiais aitvaras ir kaukas iš esmės ir labai ryškiai skiriasi. Antai kaukas niekad neskraido, dažniausia pasirodo ne vienas, o poromis ar nedideliais būreliais.

Šaltiniuose nėra užfiksuota moteriškosios kaukės ar kaukos formos, bet kaukams būdinga sukurti šeimeles, pasirodyti su žmonomis. Aitvaras yra visai kitokios prigimties - tai šviesi, ugninga, dangiška (ar bent jau oriška), skraidanti būtybė.

Aitvaras maitinamas kiaušiniene ir niekuomet - alumi.

Aitvarai šiandien

Lobius aitvarai kai kuriems neša ir šiandien, tik jų turtai su sąskaitomis bankuose nesusiję. Jie prisistato žmonėmis, mėgstančiais žiūrėti į dangų. Jie - tai aitvarų judėjimo aistruoliai, susibūrę į neoficialų klubą ir laisvalaikį leidžiantys meistraudami bei skraidindami įvairiaspalves vėjui paklūstančias konstrukcijas.

Aitvarų mėgėjai pasakoja, kad iš pradžių jie susižavėjo šių skraiduolių teikiamu laisvės pojūčiu ir polėkiu, tačiau vėliau aitvarai jiems patiems netikėtai atvėrė ir daug platesnį žemiškąjį pasaulį.

Jis, kaip ir dauguma aitvarų judėjimo entuziastų, visus savo aitvarus išpiešia ir apipavidalina pats.

„Eini prieš vėją, laikai virvę, danguje tave kažkas tempia - turi stebėti visą aplinką, turi jausti, ką daro aitvaras, turi matyti, kur pats eini, ar su niekuo [aitvaras] nesusipainios. Toks pajautimas ne tik sociumo, bet visos erdvės, vėjo, žemės, kur vanduo, kur kokie paukščiai ar dar kas nors. Toks suvokimas visos tos koordinacijos - kas esi, kur esi, ką veiki“, - teigia G.

Daugelis yra girdėję, kad aitvarui prie uodegos pririšus lapelį su užrašytais norais ir iškėlus jį į dangų, svajonės išsipildo greičiau.

„Toks smagumas, galėjimas pasidalinti, nustebinti, kažkaip pačiam nustebti, apsidžiaugti tuo. Žmonėms kažkoks toks lengvumas atsiranda“, - tikina M.

„Žiūrėjimas vien tik į žemę, į kažkokią aplinką susiaurina ir požiūrį, ir mąstymą, ir visa kita. O kai palakstai kelias valandas ar bent kažkiek, na, prie jūros lakstyti nereikia, kai iškeli tą aitvarą, tas pasikėlimas aukštyn stipriai keičia. Linkiu pabandyti“, - sako G.

Lietuvių mitologinės būtybės

Lietuvių mitologija yra turtinga įvairių dievybių ir mitinių būtybių. Štai keletas iš jų:

tags: #aitvaras #mitine #butybe #nesanti #zmogui #svetimus