Panevėžio rajone įsikūrę Alančiai šiandien - vienos gatvės kaimas. Tokiu jį pavertė sovietizacija. Pokariu nacionalizavus, po to ir išparceliavus dvarą, gražūs, tvirti, didingi jo pastatai labai greitai ėmė griūti. Dabar tai vieta šalia Panevėžį su sostine Vilniumi sujungusio greitkelio.
Kiek atokiau nuo vienintelės kaimo gatvės brūzgynų apsuptyje stūkso Alančių dvaras, tiksliau - tai, kas iš jo likę. Triaukščiai dvaro rūmai ne tik be durų ir langų, nė viename aukšte nebėra lubų, nelikę stogo, tad virš sienų - vien dangus. Tačiau vidinės rūmų sienos dar neišgriuvusios, įėjus pro durų kiaurymę matyti, kiek daug kambarių dvare būta.
Apie dvarą dabartiniame Panevėžio rajone, prie Alantos upelio, į pietvakarius nuo greitkelio, rašytiniuose šaltiniuose užsiminta dar XVI amžiuje.
Panevėžio rajonas Lietuvos žemėlapyje.
Dvaro Istorija ir Savininkai
Dvaro istorija domėjosi paveldo specialistai rašo, kad dar iki nacionalizacijos jame būta 15-os pastatų, iš kurių išlikę šeši. Beveik visų - tik fragmentai. Istorikai yra pateikę žinių, kad XVI a. valdyti šį dvarą gavo pakamaris Levonija. Nuo tada daugėjo dvaro statinių, o jis pats ėjo iš rankų į rankas, kol XIX a. antroje pusėje pateko į bajoro Antano Rudaminos rankas.
Senasis dvaras su aplinkinių kaimų žemėmis dar XVI amžiuje perėjo kunigaikščių Žilinskių giminės Vilniaus pakamariui Levonijai. Alančių valdytojai nuolat keitėsi, todėl sodyba kurį laiką priklausė grafams Oginskiams, Ukmergės žemės teisėjui Andriejui Širvinskui, Pilsudskių giminės atstovams Pranckevičiams, Adomui ir Ievai Staševičiams.
Ir štai nuo 1876 metų Alantes nuperka Ukmergės seniūnas, garsiosios Dusetiškių Rudaminų giminės atstovas, karaliaus rotmistro ir Vilniaus tribunolo maršalo Petro Rudaminos anūkas, Antanas Rudamina. Mirus Antanui, dvarą, turtus ir nepilnametes našlaites dukterėčias prižiūrėjo jo brolis Ričardas. Viena iš mergaičių, Magdalena, nuo vaikystės labai sirgo. Tai ją pastūmėjo įkurti neįgaliųjų prieglaudą, kurioje gyveno net 200 mergaičių. Rudaminos Alančių rūmuose tvarkėsi iki 1940-ųjų, tuomet jau nacionalizuojamą dvarą valdė Marijos Magdalenos Rudaminaitės įpėdiniai.
Visgi teko Rudaminoms trauktis iš Lietuvos prasidėjus sovietizacijai.
Rudaminų giminės herbas.
Sovietmetis ir Dabartinė Būklė
Sovietmečiu tai buvo gūdžių gūdžiausia vietovė, iki kurios tekdavo rangytis važiuojant žvyrkeliais. Pasukę galvas į rytus, Alančių gyventojai regi šiuo greitkeliu vieną po kito riedančius automobilius.
Pasak žinomo keliautojo ir publicisto, buvusio TSKP nario, a. a. Algimanto Semaškos, Antrojo pasaulinio karo metais rūmus buvo užėmę liaudies gynėjai, vėliau čia įsikūrė vietinis kolūkis. Kultūros vertybių registre pateikiama iš dalies Semaškos žodžiams prieštaraujanti informacija - rūmai degė II pasaulinio karo metu, o nuo 1965 m. pastatas (rūmų) be stogo.
Šiuo metu dvaro sodyba su statinių griuvėsiais priklauso 17-ą vietą turtingiausių Lietuvos tarnautojų sąraše (žiūrėta 2020-10-31) užimančiam kunigui Rimantui Gudeliui. Gerb. Gudelis yra dviejų Kupiškio rajono parapijų - Antašavos ir Palėvenės Šv. Domininko - klebonas, UAB „Tourex“ bei VšĮ „Bistrampolio dvaras“ vadovas ir vienintelis akcininkas.
Dabartinis Alančių dvaro savininkas Ernestas Šešetas mena, kad jo vaikystėje tėtis šio dvaro parketu kūreno savo namų krosnį. „Sudurniavau ir nusipirkau dvarą“, - patvirtino E. Šešetas, pasakojo gimęs ir augęs netoli Alančių dvaro. Anot jo, jau baigiamas atstatyti mūrinis Alančių dvaro žirgynas, kuriame sovietmečiu būta ūkio karvidės.
Žvelgiant į aplopytus ar užkonservuotus dvaro griuvėsius supranti, kad ne tik išorės grožybėmis, turtais, kilmingais žmonėmis jie buvo garsūs. Iš kartų į kartą perduodami pasakojamai apie dvarininkaitės Magdalenos įsteigtą ažūrinių nėrinių dirbtuvę, kur neįgalių merginų rankos sukurdavo stebuklingą nėriniuotą grožį.
Šiandien šimtmečių parko samanotieji ąžuolai, juodosios pušys ir kiti gigantai medžiai nebesaugomi plačių stilingųjų mūro vartų. Neturi kaip nuo audrų slėptis ir Alančių dvaras likęs be stogo.
Gyventojų Atsiminimai ir Paveldas
Regina Jokubauskienė prie Mergelės Marijos statulos, į Alančių kaimo kapinaites atgabentos iš dvaro, mena dvarą - jau apgriuvusį. Ji perpasakojo mamos pasakojimą, kad paskutinė dvaro savininkė Rudaminaitė buvo netekėjusi, ligota, bet labai geros širdies. Išgirdusi ką nors kaime susirgus, ateidavo lankyti, atnešdavo vaistų ir dar laikrodį. Kaimiečiai laikrodžių tuomet neturėjo, tad savąjį laikrodį panelė skolindavo ligoniui, nurodydama, kokiomis valandomis reikia gerti vaistus.
Pati R. Jokubauskienė mena Alančiuose švęstas ir dabar tebešvenčiamas Šeštines - katalikišką Jėzaus dangun žengimo šventę. Tądien nuo dvaro iki Alančių kapinių, į kurias iš dvaro po jo nacionalizacijos žmonės perkėlė Mergelės Marijos statulą, eidavo procesija. Netoli paties dvaro R. Jokubauskienė pasakojo esant dvarininkų kapines. Ji mena, kad vaikystėje Šeštinių dieną dvarininkų kapai būdavo ypač išpuošti.
Mirusios jos neturėta netgi kuo tinkamai aprengti, tad R. Jokubauskienei mama yra pasakojusi, kaip josios senelis ėjo į sovietų nacionalizuotą, o po to ir išvaržytą dvarą pirkti jo turto. Jų namuose būta ir iš dvaro kažkokiu būdu atsiradusios, greičiausiai pirktos, antklodės.
Alančių dvarininkai fundavo netoliese esančių Šilų bažnyčios statybas.
Rymo mažos Alantės gyvenvietės dvaro griuvėsiai, primenantys Graikijos Atėnų ar Romos imperijos didybę. Spoksodamas į monumentalius Alantės (Alančių) dvaro rūmų griaučius, regi kaip langų akiduobėse įsižiebia saulės „lempos“. Pusė rūmų nusidažo karališka rausvo purpuro spalva.
Žvelgiant į Alančių dvaro istoriją, galima įžvelgti ne tik praeities didybę, bet ir dabartinius iššūkius bei galimybes. Nors didinga praeitis ir sovietmečio padariniai paliko ryškų pėdsaką, nauji savininkai ir vietos bendruomenė stengiasi išsaugoti ir atgaivinti šį kultūros paveldo objektą. Ateitis parodys, ar pavyks prikelti Alančių dvarą naujam gyvenimui.