Šiame straipsnyje aptariama Alfonso Butės kūryba, remiantis 1992 m. almanachu „Metai“. Straipsnyje nagrinėjamos įvairios to meto literatūrinės tendencijos, asmeniškumai recenzijose ir diskusijos apie vertinimo kriterijus literatūroje.
Pastaruoju metu recenzijose ar šiaip pašnekėjimuose apie literatūrą vis daugiau randasi asmeniškumų, suabejojimų, pasiginčijimų su pačiu savimi: ar teisingai sakau, kam sakau, iš kur visa tai žinau? Ūmai išsigąstama visažinystės tono, oficialumo, kuo atsargiausiai taikomi vertinimo kriterijai arba aiškiausiai jų pasigendama. Išties baisi problema. Ir man. Tiems, kuriems aš norėčiau kalbėti, su kuriais susikalbu, bent tikiuosi suprantąs, jau viskas, ką dar galiu pasakyti, yra žinoma. Apmąstyta, išgyventa, patirta, o kitiems… Kas jie, kiti?
Andai A. Baltakis priekaištavo S. Parulskiui, esą pastarasis pernelyg įkyriai ir priekabiai taršąs lietuvių poetų knygas. Anot A. Baltakio, reiktų pirmiausia pasidžiaugti tuo, kad mūsų poeziją sieja generalinė lyrikos linija, o ten koks autentiškumas, originalumas - tegu lieka jam kokie 5 proc, ir pakanka. Ką gi, man suprantamas toks požiūris, juolab kad vyresnioji karta juk turi teisę ginti savo interesus, tačiau Parulskis užsispyręs tvirtina ir tvirtins, kad tik tie 5 proc, o gal net mažiau, turi prasmę, ir jis labai džiaugtųsi, jeigu šitokį procentą rastų 1992-ųjų metų almanache. Pakanka tik prisiminti gana populiarų teiginį, kad poetas per visą savo gyvenimą tesukuria 6-8 tobulus eilėraščius.
O baigdamas šneką apie meilę lyrikams ir procentams, norėčiau pacituoti J. Tysliavą, kurio laiškai perspausdinami iš „Lietuvos aido“ (1930 -1931 m.) poeto 90-ųjų gimimo, metinių proga: „Ponedie! Aš galiu mylėti šlubą moterį, visai nepaisydamas to, kad ji šluba, bet mylėti patį šlubumą - niekados!“ (p. 309). Beje, J. Tačiau, nors ir drįstu abejoti dėl šio aforizmo autorinių teisių, negaliu nepritaikyti jo ką tik gvildentai problemai: mylėti lyrikus tik už tai, kad jie lyrikai - niekados. Vis dėlto mėginsiu ieškoti kažkokių sąsajų ar atvirkščiai - susikirtimų šioje labai sunkiai aprašomoje knygoje.
Literatūrinės Pažiūros ir Maišto Dvasia
J. Tysliavai, ko gero, nepatiktų „Literatų kalvės“ (koks neskoningas pavadinimas!) atstovų pareiškimas, ypač tokia vieta: „…ateina „Vagos“ išdulkintas Pavasaris, amžinai atplukdantis iki šleikštulio įgrisusius, raukšlėtus lyrikų(ių) veidus“ (p. 351). Viskas, rodos, teisinga: maišto dvasia, ambicijos, ironija ir panašiai, tačiau dar keletas tokių „išdulkintų“ pavasarių - ir po manifestu „Aleliuja“ pasirašiusiųjų veidai bus lygiai tokie pat įgrisę, pavargę, ištuštėję.
Bet taip jau lemta jauniesiems - spjauti į šulinį, iš kurio patys geria, nes po to gali jau ir nebebūti į ką spjauna. O šiaip Universiteto grupė gana pajėgi, galėtų konkuruoti ir su kai kuriomis vyresniųjų komandomis, - šituo reiktų pasidžiaugti. Bet pats sau meluočiau ir kitus apgaudinėčiau tvirtindamas, kad jų kūryboje radau kažką nauja, negirdėta: ir D. Dirgėlos ironija bei erotika, ir V. Gedgaudo siurrealistinė agresija, ir S. Juozapavičiūtės atviras moteriškumas (mergaitiškumas), ir L. Katkaus groteskas bei absurdas, ir A. Šlepiko klampus metaforiškumas - visa tai jau buvo, buvo ir dar niekur nepradingo.
Taip, ankšta mūsų poezijos palėpėj, telieka tikėtis, kad jauniesiems užteks sveikatos (kad ir pečiais) atsilaisvinti sau šiek tiek vietos. Beje, labiausiai manifesto dvasią atitinka V. (p. Neištversiu šioj vietoj nepasidžiaugęs R. Ši pastaba aktuali didžiajai daliai „kalvių“. Tiesa, A. Musteikis šių metų publikacijoje bene įdomiausias: yra jo eilėraščiuose gražios erdvės ir laisvės, turi jis kur trauktis.
Dabar dar sykį pasiskaitykim V. Gedgaudo eilėraščio gabalą ir šoktelkim prie kitų tokiu pat principu („prisimenu“) organizuotų tekstų, V. (p. Tarmė, jos niuansai staiga tampa autentišku stiliumi (bent jau šioje knygoje), o savo gyvenimo istorijas pasakojanti motina yra įtikinamesnė už bet kokį lyrin subjektą.
Be to, ir istorijos papasakotos. įdomiai, „užsuktas“ siužetas, intriga. V. Šokdamas prie kito „gyvo“ autoriaus, stabtelsiu prie dviejų V. Giesmininkai girių! (p. Girdėtos intonacijos, tiesa? Labai panašu į ankstyvąjį (o gal ir nebūtinai) S. Gedą. Nemanau postringauti, kas iš ko pasimokęs ir ką visa tai galėtų reikšti naujausios lietuvių poezijos kontekste, bet šioj vietoj sutinku su A. Baltakiu, kad egzistuoja stiprus lietuvių lyrikos stuburas, augąs iš A. Vienažindžio, A. Strazdo, A.
Poezijos Gelmės ir Kontroversijos
O S. bet smirdi Lietuvėlėje! kur dėt? ne tavo reikalas! (p. Baisiai vaikiška, naivu ir baisiai meistriškai, su įkvėpimu išsakyta, išgiedota. Kol kas nežinau Lietuvoj kitų tokių eilių, kur būtų ir keikiamasi, ir meldžiamasi tuo pat metu, kur būtų atvirai šaipomasi ir filosofuojama. Ar tik ne dieviška pragaro akis padeda poetui visuomet laiku surasti tokią kalbą, kuri nesijaučia suvaržyta, sukaustyta stuporo, kuri netrenkia naftalinu ar ašarų actu? Kažkas begėdiško, gal net šiurpaus yra šiose eilėse: grožis? teisybė? Keistas, neperprantamas dalykas poezija. Ir metams bėgant imi jos ieškoti ten, kur, rodos, visai negali būti. Ir randi.
Štai kone proginis (o kokį neigiamą krūvį turi šis būdvardis!) H. Nagio tekstas, skaitytas Vasario 16-osios, minėjime Toronte 1969 metais. Išdainuokime, iššokime save. tebūna palaimintas kūno ritmas. jūs dainavote. (p. Ir štai kai skaitai šitokį paprastą tekstą, indikatorius, kuris nuolat budi viduje, praneša, kad šiuose ritmiškuose sakiniuose yra įdėta sielos ir kad tai svarbiau už literatūrą. Ir ramia sąžine galima pasakyti, kad tokie dalykai didelei auditorijai neišaiškintini.
Šiais metais net trys Maironio sukaktys: 130-osios gimimo metinės, 60-osios mirties ir, pasak M. Martinaičio, Maironio pirmąsyk paminėto žodžio „poeta“ šimtmetis. Nekeista, kad ir „Poezijos pavasario“ almanachas dedikuojamas klasikui. Anketa „Maironis: šiuolaikinė lietuvių poezija“ ne visai pavykusi: kaip sakoma, trūksta „asmeninio santykio“, be to, ir šios mini anketos klausimas siaubingai abstraktus, neaprėpiamas, neprovokuojantis. Gal reikėtų užduoti tokius klausimus: „Už ką Tamsta nekenti Maironio?“ arba „Kodėl Jūs negalite parašyti kaip Maironis?“ Daugelis atsakiusiųjų šiuolaikinę literatūrą supainiojo su savuoju „aš“, be to, ką gi gali apie Maironį pasakyti A. Dabulskis, V. Mačiuika, P. Palilionis?
G. Karka, pažėręs nostalgiškų prisiminimų apie A. Žukauską (80-osios gimimo metinės), ir. J. Macevičius - apie V. Mozūriūną (70-osios gimimo metinės) - nesugebėjo pasakyti nieko daugiau nei vadovėliai. L. Jakimavičius straipsnyje „Juodmedžio riterystė“ kategoriškai smerkia pokario rašytojus kolaborantus tvirtindamas, kad tokį kelią daugelis pasirinko sąmoningai, o apie jų kūrybą net nėra ką pasakyti. K. Bradūnas labai taupiai rašo apie karo metų Putiną, o V. Braziūnas - jautriai ir nuoširdžiai apie B. Brazdžionį (85-osios gimimo metinės).
Visai kitaip B. Brazdžionį skaito R. Šilbajoris, kurio atsakymai į R. Pakalniškio klausimus yrą pati aštriausia“, aktualiausia almanacho medžiaga. Pavyzdžiui: „Koks paradoksas: kritika tokius niliūnus, tokius radauskus kaltino „hermetiškais ir nesuprantamais poetais“, o nepastebėjo, kad kaip tik Brazdžionis totaliai hermetiškas“. Ir toliau: „Žmonės su ašaromis kartoja tokias eilutes, kaip „Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė, / Žydro veido, kaip žydras dangus“, o nepastebi, kad paveldėto tautiškumo atžvilgiu tie žodžiai nieko nereiškia, kad jie prasmingi nebent aname modernisto kontekste, kur vaikštinėjo žmonės žydrais veidais… Brazdžionis įsimylėjęs save, geraširdiškai, nepiktybiškai. Ir jo tėvynės meilė - ne tėvynės meilė, o kalba apie tėvynės meilę“ (p. 292). Turi ką pasakyti R. Šilbajoris, ir ne tik apie B. Brazdžionį.
Papildydamas maironiškąją temą, D. Sauka mėgina sugretinti ežero bangų ritmiką Maironio ir Goethe’s eilėraščiuose. O baigia straipsnį žaismingai: „Atsiprašau gerbiamą skaitytoją: prisipažinsiu, neesminiais momentais leidau sau truputuką, na, ne nerimtumo, bet gal laisvumo. Svajodami apie lyginamuosius tyrimus, rizikuodami prisimatuoti sau didžiąją literatūrą, neturėtume per daug rimtai į save žiūrėti“ (p. 262). Belieka pritarti profesoriui ir pridurti: į literatūrą taip pat nereikia per daug rimtai žiūrėti.
Vertimų bare - ar ne pirmą sykį lietuviškai - John Donne (vertė S. Geda), L. Karsavino „Sonetų vainikas“, sukurtas lageryje (vertė A. Bukontas), L. Šimkutės-Pocienės verstas gnostikų tekstų fragmentas. Dar buvo pasiūlytą apie poeziją pakalbėti tiems žmonėms, kurie ta pačia tema samprotavo 1966 metų almanache. S. Parulskis savo kukliame esė „Apie muiliną liežuvį“ pranašauja lietuviško poetinio žodžio pauzę.
Literatūrinio Gyvenimo Sėklos
Kazys Bradūnas. Rašyti šiandien apie anuos laikus man yra tolygu grįžti į savo jaunystę, į tas dienas, kurių dirvožemy tada buvo pasėtos pirmosios mano literatūrinio gyvenimo sėklos, iš kurių po to metai po metų vis kas nors išdygdavo. Vargu ar kas nors būtų pasidarę, jeigu anos aplinkos nebūtų buvę. Labai iš arti visa tai atrodė ir paprasta, ir įprasta, tiesiog kasdieniška. tetines studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, Teologijos-filosofijos fakultete. Mat šiame fakultete, lygiai kaip ir humanitariniame, buvo galima studijuoti literatūrą, kalbas, pedagogiką, net žurnalistiką, kurios humanitariniame fakultete nebuvo.
Studijų pagrindu pasirinkau lietuvių literatūrą ir kalbą su visais būtinais priedais ir laisvai pasirinktais kursais. Tokiu būdu daugiausia klausyta šių profesorių: Juozo Ambrazevičiaus, Antano Vaičiulaičio, Juozo Ereto, Antano Maceinos, Jono Griniaus, Antano Salio, Prano Dovydaičio, Zenono Ivinskio. O pastaraisiais nepriklausomybės metais šiame fakultete buvo susitelkęs gana nemažas būrys sau ir kitiems labai reiklaus kūrybinio jaunimo. Visi buvome (gerąja prasme) pasirinkto mokslo fanatikai. Literatūron kibome visom keturiom. Ir patys bandėme dar tik pasidrožtas plunksnas. Minty man čia yra šie nepamirštami anų dienų bičiuliai: Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Paulius Jurkus, Eugenijus Matuzevi-čius.
Bolševikams uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, visiems čia suminėtiems „teologams“ 1940 m. pavyko persikelti tų pačių studijų tęsti į Vilniaus universiteto humanitarinį fakultetą. Žinoma, sąlygos čia buvo jau kitos - okupacinės. Ir profesoriai buvo kiti. Tik, ačiū Dievui, ne mažiau geri. Tarp visų humanitarų kauniečiai nesijautėm čia kokie menkaverčiai ar įsibrovėliai iš pašalės. Ypač prof. Vinco Mykolaičio-Putino seminaruose. Kaip daug vėliau anie humanitarai gyvenime prisipažino, juos tiesiog išgąsdino šių „teologų išmintis ir drąsa“.
Tačiau kokios nors įprastinės literatūrinės veiklos ir kontaktų su plačiuoju pasauliu šalia universitetinių kursų nebuvo ir atrodė, jog negali būti. O kokio nors bruzdėjimo labai norėjosi. Tad savo tarpe pasišnekėję, nutarėm bandyt universiteto rėmuose rengti literatūrines popietes. Reikėjo tik pasitarti su Putinu. Reikėjo gauti jo sutikimą ir bent moralinę paramą. Taip, visų kitų įgaliotas, tuo reikalu ir užkalbinau profesorių. Jis iš principo suliko. Tik prašė už dienos kitos suteikti jam smulkesnių detaliu dėl tii popiečių programos. Po kelių dienų profesorius jau visai konkrečiai literatūrinių popiečių bandymui pritarė. Apsiėmė jas globoti.
Taip šis literatūrinis susibūrimas Vilniaus universitete ir įsikūnijo. Popietės buvo rengiamos ligi grubaus universiteto uždarymo 1943 m. Putino pageidavimu, turėjau apsiimti būti tų literatūrinių popiečių seniūnu. Turėjau surasti studentų tarpe tokius, kurie skaitytų popietėse savo kūrybą ar šiaip aktualią literatūrinio pobūdžio paskaitą. Turėjau rasti ir skaitovui oponentus, kad vyktų po to gyvos diskusijos. Iš anksto programą ir jos dalyvius pranešdavau profesoriui. Visada ir su viskuo jis sutikdavo. Globėjo kokio nors veto niekada nebuvo. O popiečių programa dažniausiai buvo savos kūrybos skaitymas ir jos kritiškas vertinimas.
Popietės nebuvo reguliarios. Vykdavo maždaug kas antrą-trečią savaitę. Rinkdavomės vienoje kurioje didesniųjų humanitarinio fakulteto auditorijų, iš anksto sieniniuos skelbimuos pranešus popietės laiką, vietą ir programą. Studentai ir vieni nuo kitų apie būsimą popietę sužinodavo. Profesorius Putinas, kiek atsimenu, ateidavo į visas popietes. Jos vykdavo dažniausiai penktadieniais, 3 vai. popiet. Kartais jų laiką ir vietą reikėjo semestruose derinti ir su privalomomis paskaitomis. Tad jos vykdavo ir kitu laiku, ir kitomis dienomis. Programa su visais ginčais užtrukdavo netoli poros valandų. Žiūrint, kaip buvo įsisiūbuojama. Profesorius paprastai sėdėdavo publikos pirmoje eilėje. Į programos eigą ir po jos vykstančius ginčus neįsiterpdavo. Tik pačioje pabaigoje pakildavo ir viską susumuodavo. Ir tai būdavo pats įdomiausias viso finalo taškas, labai mums naudingas, labai pamokantis, pakankamai kritiškas ir giliai įžvalgus.
Vytautas Mačernis jau buvo baigęs rašyti savo „Vizijas“. Visi anksčiau suminėtieji, o ir kiti jo bičiuliai, kaip Alfonsas Nyka-Niliūnas, Pranė Aukštikalnytė, Julija Sva-baitė, Henrikas Nagys, Kazys Umbrasas ir kt., jas jau buvo skaitę. Raginau Vytautą, kad jis visą „Vizijų“ ciklą perskaitytų viešai įprastoje literatūros popietėje. Ir Mačernis tai padarė. Perskaitė labai aiškiai, labai sugestyviai. Auditorija klausėsi nutilusi ir susikaupusi. Ir kai tik jis baigė, mums visai neįprastai, nelaukdamas jokių diskusijų ir jokių kitų komentarų, tuoj pat atsistoja Putinas ir pakiliai taria: „Štai kur tikra poezija ir tikras poetas!“ Po to, žinoma, pridėjo labai taiklius savo komentarus.
Literatūrinėms popietėms jau gerokai įsibėgėjus, Putinas kartą užsiminė man apie nedidelio rašančių būrelio pavakarojimą jo paties bute. Padarė ir kai kurių sugestijų. Tokiu būdu buvo proga maždaug...
Autorių Sąrašas
Štai autorių, minimų 1992 m. almanache "Metai", sąrašas:
- Maironis
- Odd Abrahamsen
- Eugenijus Ališanka
- Alė Rūta
- Stasys Anglickis
- Alis Balbierius
- Onė Baliukonytė
- Algimantas Baltakis
- Birutė Baltrušaitytė
- Jurgis Baltrušaitis
- Vladas Baltuškevičius
- Regina Biržinytė
- Kazys Bradūnas
- Vladas Braziūnas
- Alfonsas Bukontas
- Levas Karsavinas
- Antanas Cibulskis
- Gražina Cieškaitė
- Jaunius Čemolonskas
- Henrikas Čigriejus
- Aleksas Dabulskis
- Valdas Daškevičius
- Solveiga Daugirdaitė
- Romas Daugirdas
- Paulius Drevinis
- Antanas Drilinga
- Raymond Filip
- Alfredas Franckaitis
- Povilas Gaučys
- Raimond Oueneau
- Andrė Breton
- Renė Char
- Sigitas Geda
- Jobn Donne
- Psalmės
- Arvydas Genys
- Rimgaudas Graibus
- Jonas Graičiūnas
- Gintaras Grajauskas
- Aldona Gustas
- Valė Idaitė
- Liudvikas Jakimavičius
- Jonas Jakštas
- Zenona Jankauskaitė
- Julija Jekentaitė
- Stasys Jonauskas
- Donaldas Kajokas
- Antanas Kalanavičius
- Jonas Kalinauskas
- Jonas Kantautas
- Mykolas Karčiauskas
- Gediminas Karka
- Albinas Žukauskas
- Marius Katiliškis
- Petras Keidošius
- Julius Keleras
- Robertas Keturakis
- Bronius Kiškis
- Marytė Kontrimaitė
- Vincas Korsakas
- Marija Meilė Kudarauskaitė
- Paulius Kuliešius
- Jurgis Kunčinas
- Stasė Lygutaitė-Bucevičienė
- Bronė Liniauskiene
- Liūne Sutema
- Juozas Macevičius
- Marija Macijauskienė
- Vytautas Mačiuika
- Jonas Mačiukevičius
- Justinas Marcinkevičius
- Tautvyda Marcinkevičiūtė
- Aidas Marčėnas
- Marcelijus Martinaitis
- Laima Matonytė
- Eugenijus Matuzevičius
- Leonardas Matuzcvičius
- Nijolė Miliauskaitė
- Henrikas Nagys
- Vytautas Naktigonis
- Tadas Pacelis
- Petras Palilionis
- Petras Panavas
- Sigitas Parulskis
- Kornelijus Platelis
- Ezra Pound
- Aldona L. Sigitas Parulskis
tags: #alfonsas #bute #parasu #surinkimas