Sauliaus Tomo Kondroto kūryba užima vieną reikšmingiausių vietų lietuvių moderniosios prozos raidoje. Mįslinga, magiška, mitologinė, biblinė, siurrealistinė, intelektuali, barokiška - tokių ir panašių epitetų sulaukė autoriaus pasakojimo maniera, kritikų vertinta didžiųjų Lotynų Amerikos rašytojų (G. Garcios Márquezo, J. Cortázaro, J. L. Borgeso, M. Vargo Llosos ir kt.), magiškojo realizmo stilistikos kontekste. Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, S. T. Kondrotas siejamas su Lotynų Amerikos rašytojais.
- Gerbiamas Sauliau, rašau Jums gruodžio pradžioje, viešosioms Vilniaus erdvėms bei prekybos centrams simuliuojant artėjančių švenčių nuotaikas, švietimo lauke netylant diskusijoms apie universitetų ir katedrų jungimą, lietuvių kalbos ir literatūros programos keitimą (tarp privalomų autorių įtraukiant keturis pasaulio literatūros klasikus), o daliai miestiečių nesusitaikant su tuo, jog Lukiškių aikštėje, remiantis viešo balsavimo rezultatais, neiškils monumentalioji Vyčio skulptūra… Ar domitės Lietuvos aktualijomis?
S. T. K. Tiek nesidomiu, kad skaityčiau Lietuvos spaudą kasdien, bet ir nevengiu, taigi per feisbuką ir internetą apskritai tos aktualijos mane pasiekia.
- Anksčiau ne kartą buvote kritikuotas už „kosmopolitiškas pažiūras“, nevengėte aštresnės publicistikos, o tautinę savimonę esate apibūdinęs kaip „rimtą akidangtį, proto ir jausmų pančius“. Ar dėl savo laikysenos jautėtės kiek išstumtas iš lietuvių literatūros, kultūros, švietimo?
S. T. K. Ne, niekada taip nesijaučiau.
- Kadaise teigėte, kad „nelaisvė - pirmoji išsiveržimo į laisvę sąlyga“, o „kūryba baigiasi, jeigu kūrėjui pavyksta išsilaisvinti, nusimesti pančius, atsikratyti jį kaustančių varžtų“. Ar nustojęs (jei galima sakyti „nustojęs“) rašyti grožinius tekstus pasijutote nuo ko nors išsilaisvinęs?
S. T. K. Ne. Man, kaip kūrėjui, niekada nepavyko atsikratyti tų varžtų. Kaip žmogui, pavyko išsiveržti iš TSRS į laisvę. Bet kūrėjo pančius pasiėmiau su savimi. Nesvarbu, kad nerašau, pančiai čia. Nerašau, nes neturiu laiko. Galvoje rašymas vyksta be pertraukų.
- Apie savo dabartinę profesiją - deimantų fotografavimą - plačiau esate kalbėjęs interviu Valentinui Juraičiui fotografijos žurnale „Vyzdys“. Tame pokalbyje minėjote, jog dirbate po penkiolika valandų per parą. Kaip apibūdintumėte savo dienotvarkę, ar turite kokių įpročių, ritualų?
S. T. K. Tai ne visai tikslu. Mes fotografuojame viską, kas yra mažo formato. Gali būti medicinos instrumentai, elektronika, gali būti papuošalai… Faktiškai aš pats fotografuoju tik retkarčiais, jeigu daug užsakymų ir mano fotografai nespėja arba kai aš nepasitikiu, kad fotografai išgaus reikiamą kokybę.
- Atsakydamas į Laimanto Jonušio klausimus 1994-aisiais, teigėte: „Skonis galbūt iš dalies pasikeitė ir prasiplėtė, nes anksčiau man patikdavo beveik vien dirbtinė, sugalvota literatūra: kuo toliau nuo tikrovės, kuo daugiau fantazijos, tuo man atrodė geriau. Steinbecko ir panašių autorių realistinis stilius man atrodė nepriimtinas“. O ką skaitote pastaruoju metu? Ar buvo dar kokių estetinio vertinimo pokyčių?
S. T. K. Taip, viskas keičiasi. Šiandien man atrodo, kad Levo Tolstojaus „Ana Karenina“ - geriausia literatūra pasaulio istorijoje. Fiodoras Dostojevskis - na, išties visada labai mėgau Dostojevskį. Bet taip pat dabar man atrodo, kad Georgeʼas R. R. Martinas - beveik kaip Dostojevskis. Ką skaitau? Kaip tik dar sykį skaitau „Aną Kareniną“. Na, ir dar kelias knygas simultaniškai, priklausomai nuo nuotaikos: kvailą detektyvą „Kraujas ant bėgių“ - net nežinau, apie ką, tada dokumentinę knygą apie žmones, kurie suvienijo Ameriką, ir t. t. Viskas elektroniškai, tai lengva šokinėti nuo vienos prie kitos. Popierinių knygų nebeskaitau ir beveik visas jau išmečiau į šiukšlyną.
- Ankstesniuose su Jumis rengtuose interviu beveik neradau svarstymų apie vaikystę ir paauglystę. Ką išskirtumėte iš laiko iki studijų? Kas, be knygų, formavo Jūsų pasaulėvoką?
S. T. K. Formavo viskas. Taip susiklostė, kad užuot gyvenęs suodinam mieste su tėvais, aš turėjau turtingą vaikystę plačioj, atviroj erdvėj Seredžiuj, pas močiutę. Dvi upės, Dubysa ir Nemunas, miškai, kalvos, žiemą su šunimis per sniegus, vasarą - žvejyba, maudynės, dviračiai… Skaityti pradėjau ketverių metų, tai praktiškai nepamenu laiko, kad knygos nebūtų turėjusios įtakos. Buvo turbūt dvylika metų, kai baigiau perskaityti visą Seredžiaus biblioteką, nebuvo tokia didelė. Paskutinė knyga buvo Aristotelio „Apie sielą“. Nesupratau ten nieko. Bet daugiau nebebuvo ko skaityti, tai vis tiek skaičiau. Formavo senelių palikimas. Senelis Kazimieras Kručkauskas prieš karą buvo miestelio fotografas, visas namo aukštas buvo užgrūstas stiklo negatyvais, objektyvais, visokiais fotografijos reikmenimis - atrodė patraukliai. Močiutė iš tėvo pusės, Marija Ambraziejūtė, mirė anksti, jos nemačiau, bet ji studijavo Miunchene, Freiburge ir Londone, buvo filosofijos daktarė, įsteigė pirmą Baltijos šalių moterų žurnalą. Jos palikimas - aibė meno knygų įvairiomis kalbomis. Vėliau, paauglystėj, jau Vilniuj, natūralios gravitacijos jėgos suvedė su Audroniumi Raguočiu, Rimu Steponaičiu, Izolda Keidošiūte, Liutauru Degėsiu - artimiausi draugai tuo metu. Iš tiesų tada Vilniuj buvo visas sluoksnis paauglių, kurie rinkdavosi savose kavinėse, ginčijosi apie viską pasauly iki išnaktų, visa tai labai prisidėjo prie mano formavimosi. Formavo kaimyninės Lenkijos radijas ir televizija, Vakarų radijo stotys, ypač kultūrinės „Amerikos balso“ ir BBC laidos. Pagaliau formavo visa tarybinė sistema, sukūrusi izoliaciją, kuriai kažkaip organiškai teko priešintis.
- Prieš Jūsų debiutą knygas jau buvo išleidę tokie prozininkai kaip Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Icchokas Meras… Ar debiutuodamas jautėtės su jais konkuruojantis, o gal sąmoningai stengėtės atsiriboti nuo lietuvių rašytojų, steigti naujo, kitokio autoriaus įvaizdį?
S. T. K. Ne, aš su niekuo nekonkuravau. Buvau asmeniškai pažįstamas su visais tais rašytojais (išskyrus I. Merą, su kuriuo pradėjau bendrauti jau gyvendamas Vakaruose), visi buvo labai mieli žmonės, mėgau jų kūrybą. Net negalvojau apie to meto literatūros kontekstą. Tiesiog dariau kas patiko.
- Sovietmečiu kritikai, be pagyrų, Jūsų kūrybai prikišdavo „abejingumą realybei“, „mokiniško sekimo moderniosiomis mokyklomis įkalčius“, „pagrindinio taikinio neapibrėžtumą“ (Petras Bražėnas); „perdėtą konstruktyvizmą ir nereikalingą šokiravimą“ (Albertas Zalatorius), „estetinį vienaplaniškumą“, „gilesnių ir pastovesnių vertybių“ trūkumą (Vaidotas Daunys) ir pan. Kaip reaguodavote į tokias pastabas? Ar skaitėte savo knygų recenzijas?
S. T. K. Niekaip nereaguodavau. Kaip vanduo nuo žąsies. Matai, man niekada nebuvo svarbu skaitytojas ir ką kas mãno apie parašyta. Aš rašiau sau pačiam. Man pačiam, vėlgi, niekada nepatiko, ką parašiau, tad daug kartų perrašydavau, bandydavau kažką pasiekti, priartėti prie to sumanymo galvoj, kuris ir skatino rašyti. Nė karto nepasisekė. Kol galutinai „neužkankinau“ kūrinių ir jie netapo nepaskaitomi, dėdavau tašką ir atiduodavau spausdinti kur nors.
- Ne vienas kritikas tarsi siekė Jūsų stilių labiau priartinti prie „realybės“, kuri sieta su nacionaline istorija. Štai, pavyzdžiui, J. Aputis rašė: „Drįsčiau viltis, kad jo kūryboje, šalia įdomaus apibendrinto žmogaus, vis stipriau stosis ir tas, kurį apibrėžia lietuvių istorija“. Kaip atsakydavote į tokius „patarimus“?
S. T. K. Visi supratom, kad tai tebuvo formalumas - duoklė socrealizmo cenzoriams. Asmeniškai niekas tarybine istorija netikėjo. Toks žmogus, kokį apibrėžia tarybinė istorija, niekada neegzistavo. Tai visiems buvo aišku. Tiesiog kritikas negalėjo būti kritikas, jeigu nemokėjo tos formalios duoklės. Skaitytojas tas frazes tiesiog praleisdavo.
- Jūsų knygų recenzentai kartais oponuodavo vienas kitam, pavyzdžiui, rašydamas apie „Žalčio žvilgsnį“ A. Zalatorius tvirtino, kad „S. T. Kondrotas siūlo sužaisti žaidimą kone tuščioje aikštelėje. Jos kampuose prikaltos lentelės su vietovardžiais ir metais, bet tai tik dekoratyvūs ženklai“; „personažai beveik ir ne personažai, o tartum sutartiniai ženklai, turintys archajišką ar egzotišką vardą (Pimė, Anusas, Lizanas), žmogaus išvaizdą, atliekantys žmogiškus veiksmus, bet nesukeliantys gyvo žmogaus iliuzijos“, o R. Granauskas manė kitaip: „Tuo tarpu pagrindinis S. T. Kondroto novelių veikėjas ir yra detalė. <…> Net datų parašymas skaitmenimis novelėje „Ponas Marženovičius“ yra tiksli detalė. Arba veikėjų vardai novelėje „Vėjas“.
S. T. K. Teisūs visi. Pirma, aš nerašiau istorinės prozos, net nepretendavau. Kadangi viskas turi vykti kur nors kada nors, teko savo pasakas įsprausti į kokią nors vietą laike ir erdvėj. Antra, detalės, literatūros technikos požiūriu, sukuria tikrumo, autentiškumo įspūdį, tad aš tuo naudojausi. Ir trečia, visa istorija yra prasimanymas, kūrybos produktas. A. Zalatorius būtų norėjęs. Žiūrėkit, kaip istorija keičiasi priklausomai nuo paskirų istorikų, nuo visuomenės santvarkos, nuo politinės valdžios, visuomenės nuotaikų, nuo istorijos kaip mokslokoncepcijų, kaip skirtingai tuos pačius įvykius mato skirtingos tautos. Antai Žalgirio mūšis šiandien mums atrodo istorinis įvykis, apie kurį žinoma kiekviena smulkmena, kai tuo tarpu beveik viskas, ką apie jį žinome, yra fikcija, prasimanymas. Patikimų duomenų apie jį - ar kad jis išvis buvo - beveik nėra.
- Ruošdamasis pokalbiui, susitikau su L. Degėsiu, norėdamas kiek paklausinėti apie bičiulių ketveriukę - jį, Jus, R. Gavelį bei A. Raguotį. Pasak jo, jūsų bičiulystė reiškėsi per pasibuvimus (vėliau - bendravimą šeimomis), idėjų mainus („mes netgi atlikdavom viens kitam tokį guglo ir feisbuko vaidmenį: jeigu nori pasikonsultuot, gali bet kada paskambinti, <…> buvo svarbi tokio intelektualinio filtro funkcija“), diskusijas, tačiau kritikuoti vieniems kitų kūrybą buvo it koks tabu, nepriimtina. Ar išties vengėte pasakyti artimiausiems draugams, ką manote apie vieną ar kitą jų knygą, kūrinį?
S. T. K. Ne, aš kitaip tai prisimenu. Aš pats, L. Degėsio arba Antano A. Jonyno patariamas, esu nusprendęs nespausdinti kai kurių apsakymų, nes jiems atrodė silpni, o R. Gavelis visą didelį romaną padėjo į stalčių, kai išgirdo, ką apie jį manau. Bet čia vėlgi, kaip ir visa istorija apskritai, niekas netikra, viskas nuomonės. Gal buvo mūsų draugystės etapai, kai buvome atviresni, o vėliau viskas pasikeitė.
- Poetas, vertėjas Almis Grybauskas, kalbėdamas apie artimiausius bičiulius, išskyrė Jus ir R. Gavelį: „Kai įsikūriau Viršuliškėse, savaime susiklostė, kad netoliese gyveno keli rašytojai - susidarė tarsi koks trikampis, iš kurio vėliau susiformavo būrelis. Buvo keli nuolatiniai nariai, vėliau keisdavosi. Patys artimiausi man tapo Rašytojų sąjungos jaunųjų sekcijoje sutiktas Saulius Tomas Kondrotas, toje pačioje „Mokslo ir gyvenimo“ redakcijoje dirbęs R. Gavelis (buvo baisus sugėrovas, sunku atlaikyti). Abiejų laikysena - kaip išdidžių miesto žmonių, jie turėjo savo stilių, vertė pasitempti. Ne su kiekvienu buvo galima nebanaliai pasikalbėti, o su jais tai pavykdavo ir iš esmės“. Kokie dar asmenys buvo Jūsų bičiulių rate?
S. T. K. Daug buvo žmonių, su kuriais leisdavom naktis, visų neišvardinsi. Aišku, jau tie paminėti, tada dar A. A. Jonynas buvo tarp artimiausių. Rašytojas Leonidas Jacinevičius gyveno Karoliniškėse, Saulius Šaltenis ir L. Jacinevičius buvo neišskiriami draugai, taigi kur vienas, ten ir kitas, Bronys Savukynas, Sigitas Geda, Jurgis Kunčinas, kritikas Algimantas Bučys - jie buvo draugai, ne patys artimiausi, kuriuos matydavai kasdien, bet vis dėlto labai artimi. Tada aibės dailininkų, teatralų… Draugavom su visa to meto bohema. Daug laiko esam visi praleidę Rašytojų sąjungos kavinėje. Ta kavinė labai stiprino mūsų visų draugystę.
- 1973 m. tapote Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos nariu. Ką atsimenate iš anuometinės oficialiosios LTSR rašytojų sąjungos veiklos? Kiek joje būta neideologizuoto turinio, įsiminusių kritinių kūrybos aptarimų, diskusijų?
S. T. K. Beveik niekas neįsiminė. Diskusijų, neideologizuoto turinio nebuvo. Kritinių kūrybos aptarimų surengdavo, bet jie buvo gana formalūs, nelabai įdomūs. Viskas, kas svarbu, buvo aptariama Rašytojų sąjungos kavinėj, labai neformalioj aplinkoj, kur dalyvavo ir senas, ir jaunas. Arba „Literatūros ir meno“ laikrašty, kur gana dažnai vykdavo įvairios diskusijos: kas nors parašo recenziją, kūrinio autorius arba kas nors kitas su ja nesutinka, na, ir prasideda… Įdomu būdavo ir kūrybinėse stovyklose, kuriose dalyvaudavo visų kūrybinių sąjungų jaunimo sekcijos. Ten va būdavo daug visokių neformalių aptarimų.
- A. Bučio rekomendacijoje, rašytoje Jums stojant į LTSR rašytojų sąjungą, teigiama, kad trikdėte „formalizmą ir apsnūdimą Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos susirinkimuose“. Štai, pavyzdžiui, viename susirinkime dar 1973-iaisiais buvo svarstoma Birutės Vėlyvytės apysaka „Diena“ ir Jūs gana kritiškai (taip užrašyta protokole) apie ją atsiliepėte: „Kompozicija man nekrito į akis. Skaitant nebuvo už ko užsikabinti, nėra apysakoje gilumo, nesimato autoriaus pozicijos, pramoginė literatūra, dvimatis vaizdas“.
S. T. K. Taip, bandydavau pagyvinti tuos aptarimus. Buvau jaunas ir arogantiškas, sakydavau, ką galvojau. Kartais tai nebuvo pagyrimai. Kad būtų išviję iš salės - nepamenu. Tiesa, porą kartų buvau išvytas iš Dramos teatro salės, kai garsiai protestavau prieš prastą vaidybą.
- Ar tiesa, kad pas Jus bute sovietmečiu lankėsi Andrejus Sacharovas?
S. T. K. Kartais išgirstu apie save naujienų, čia bus viena iš jų. A. Sacharovo nepažinojau. Gal šiaip koks kitas Sacharovas buvo, bet nepamenu.
- Žymiajame interviu „Akiračiams“, kada Jus kalbino Vytautas Kavolis ir Liūtas Mockūnas, sakėte: „Aš nenorėjau gyventi tokiomis iliuzijomis, nenorėjau tarnauti totalistinei sistemai, pavergusiai tautas ir sukūrusiai tiek blogio. Nesu šventasis ir nesu kankinys. Neturėjau jėgų, neturėjau drąsos garsiai pasakyti „Ne!“, būdamas ten, tos sistemos viduj. Nusprendžiau tiesiog nebedalyvauti tame žaidime, ir tiek“. Ar buvo dar kokių konkrečių asmeninių aplinkybių, paskatinusių šį žingsnį?
S. T. K. Visada žinojau, kad bėgsiu iš TSRS sulig pirma proga. Ruošiausi turbūt nuo pat vaikystės, kai skaičiau „Kapitono Granto vaikus“ ir veiksmas vyko Patagonijoje. Žiūrėjau į žemėlapį ir buvo aišku, kad niekada ten nepateksiu. Tas pats apmaudas apimdavo skaitant „Kapitono Blado odisėją“, Džeką Londoną, Fenimorą Kuperį ir t. t. Izoliaciją išgyvenau labai asmeniškai. Prieš kelionę į Vokietiją pradėjau skaičiuoti minutes iki laisvės. Beje, man niekas nesiūlė dirbti „Laisvosios Europos“ radijuje, tai irgi vienas iš mitų, kuriuos apie save girdžiu. Praėjus trejiems metams po pabėgimo, kai jau gyvenau Kalifornijoje ir buvau baigęs kompiuterių institutą, mane aplankė Aušra Jurašienė ir pakvietė į „Laisvosios Europos“ radiją. Lig tol niekada su niekuo tokios kalbos nebuvo.
Kai LTSR rašytojų sąjungoje buvo svarstomas Jūsų pabėgimo klausimas ir galimos sankcijos (pašalinimas iš narių), Algimantas Zurba kalbėjo apie maištingą Jūsų būdą, pasireiškusį jau mokyklos laikais.
LTSR rašytojų sąjunga
Ne taip seniai mano geras bičiulis aktorius Adas Večerskis su savo svečiais lankėsi Vilniaus Valdovų rūmuose. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istorografijos analizė“ ( Vaga, 2018; pakartotini leidimai 2019, 2020, Alio) ir neseniai pasirodęs dviejų tomų veikalas „Lietuvos karaliai ir karalienės. Pirmosios studijos apie Lietuvos karalius viršeliai (2018 ir 2019 m. Antroje XX a. pusėje anglų istorikas Edvardas Karras (Edward Hallett Carr; 1892-1982), polemizuodamas su istoriografiniu empirizmu, išleido vieną garsiausių mūsų laikų istoriografijos teorijos knygų „Kas yra istorija?“ ( What Is History?; pirmas leidimas 1961, po to - 1962 dukart, 1969, 1972, 1977, 1982, 1986, 2001, 2018). Tarp daugelio tezių randame aforistiškai suformulavo svarbų istoriografijos tekstų tyrimo principą, kurį kartodavo klausytojams : „Pirmiausia ištyrinėkit istoriką, prieš pradėdami tyrinėti jo pateikiamus faktus“ (Саrr 1964: 44). Faktai yra tarsi žuvys ant žuvies pardavėjo prekystalio. Beje, paties E.Karro istoriografiniai veikalai liūdnokai patvirtino jo vaizdingą „istorijos darymo“ ( angl. Ed. Tačiau jo smagiai parašytas tekstas „Kas yra istorija?“ lieka iki šiolei aktualus. Man įdomiau būtų sužinoti, kuo ir kaip ji pagrįstų savo nuomonę. Nuo to sakinio parašymo praėjo geri šešeri metai ir niekas, atrodo, nepradėjo ginčytis su knygoje pateiktais istoriniais šaltiniais. Tačiau ir istorinių Lietuvos karalių ne vienas istorikas nenori viešai pripažinti. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII a.
Lietuviuko atsakymas natūralus, kadangi jam taip aiškino ir tebeaiškina mokytojai. Verta įsidėmėti, jog nuolatos tiražuojama frazė „Mindaugas- pirmas ir paskutinis lietuvių karalius“ pirmą kartą buvo išspausdinta 1650 m. Neužmiškime, kad jėzuitai buvo atkaklūs, išmintingi ir stebėtinai nuoseklūs Romos katalikų Bažnyčios gynėjai, netgi - karingi gynėjai, jei prisiminsime jų veiklą ir principus įteisinusią 1540 metų popiežiaus Povilo III bulę „Regimini militantis Ecclesia“ (liet. Alb. Ten pažymint Mindaugo katalikiško karūnavimo jubiliejų 1954 m., įžymusis lietuvių istorikas Z. Kita vertus, įžvalgusis Z. Ivinskis, atrodo, privengė vadinti kunigaikščiais senovės lietuvių valdovus iki Mindaugo. Svarbu atkreipti dėmesį į vieną paskutiniųjų Z.Ivinskio gyvenimo metų patikslinimą lietuvių „karalių byloje“, kuris buvo pakartotas 1968 m. Čikagoje išleistame „Lietuvių enciklopedijos“ XV tome“ . Nei prieš Mindaugą, nei po Mindaugo Lietuva daugiau niekados neturėjo katalikiško karaliaus, įteisinto pagal katalikišką formuliarą, arba „coronatio ordo“ ceremonialą.
Pirmą kartą Lietuvos vardas popiežių raštuose paminimas, berods, tik 1244 m., kuomet Apaštalų soste jau buvo vienas žymiausių Romos Bažnyčios popiežių Inocentas IV (pontif. Būtent šis popiežius pasirūpino katalikišką krikštą priėmusio ( 1251 m. pradžioje) Mindaugo vainikavimu Lietuvos karaliumi (1253 m. Išliko du Inocento IV laiškai Mindaugui ir dar 12 kitų Inocento IV raštų, kurie yra ypač svarbūs šaltiniai nustatant Mindaugo titulatūrą XIII a. Inocentas IV (lot. Innocentius IV ; g. apie 1195 - 1254; tikrasis vardas Sinibaldo Fieschi , Lavanjos grafas;popiežius nuo 1243 m. iki mirties).
Popiežius Inocentas IV
Svarbu pabrėžti, kad šitaip rašoma dar iki Mindaugo katalikiško krikšto, Popiežiaus laiške Kulmo vyskupui Heidenreichui (1251 m. liepos 15 d.) popiežius Inocentas IV dalinasi iš Lietuvos gauta žinia apie Lietuvos karaliaus Mindaugo apsisprendimą priimti krikštą kartu su savo karalystės pavaldiniais pagonimis: „Su didžiu džiugesiu širdyje gavome tikrų žinių apie brangiausiąjį savo sūnų Mindaugą, šviesųjį Lietuvos karalių (...Carissimus in Christo filius noster Mindove Illustris Rex Luthovie“), kad jis, kadais klaidatikystės klystkelyje nepažinęs visų dalykų Sutvėrėjo, per krikšto sakramentą įsijungė į tikinčiųjų būrį ir dievotai negaišdamas išreiškė norą, kad jam pavaldūs gausūs pagonys būtų pagerbti Kristaus tikėjimo vardu“ (Theiner Augustin. Vetera Monumenta Poloniae et Lithuaniae gentiumque finitimarum historiam illustrantia. T1, Romae, 1923., p. Tą pačią dieną išsiustuose dar keturiuose laiškuose, tarp jų - Saremos ir Kuršo vyskupams, Mindaugas taipogi tituluojamas lotyniškai rex, kitaip sakant karaliumi. 1251 m. liepos 15 d. rašte Kulmo vyskupui lotyniškai skaitome : „...Carissimus in Christo filius noster Mindove Illustris Rex Luthovie“.
Pavyzdžiui, popiežiaus laiške Mindaugui (1251 m. „Nos tuis iustis decideriis que digna favore plenissimo reputemus, affectu benevolo annuentes Regnum Luthavie, ac terras omnes (...) in ius et proprietatem beati Petri sucipimus“. (Theiner 1923: 51). Parašyta aiškiai - Regnum Luthavie, tai yra - „Lietuvos karalystę priimame Šv. Deja, Lietuvos istoriografijoje iki šiolei viešpatauja stereotipinė nuostata, esą Mindaugas tapo Lietuvos karaliumi tiktai 1253 m. Klaidinanti istoriografinė nuostata, tapusi, kaip minėta, privaloma Lietuvos istorikams dogma, vaizdžiai tarus, Šventa Tradicija, tiek įsigalėjo istoriografijoje, jog ėmė lemti klaidinančius istorinių šaltinių vertimus iš lotynų kalbos į kitas kalbas, tarp jų - į lietuvių kalbą.
Minėtame 1251 m. liepos 15 d. laiške Kulmo vyskupui dėl bažnytinės dešimtinės rinkimo Mindaugui priklausančiose žemėse galime perskaityti: „Su didžiu džiugesiu širdyje gavome tikrų žinių apie brangiausiąjį Kristuje savo sūnų Mindaugą, šviesųjį Lietuvos kunigaikštį, kad jis [...] ir t.t. Juose neliko Lietuvos karalystės nė kvapo, o jos vietoje atsirado , „Lietuvos kraštas“, cituoju: „Lietuvos kraštą ( priimame Šv.Petro teisėn ir nuosavybėn“ (Mindaugo knyga 2005: 64). Tas pats vertimo metodas panaudojamas ir toliau. Lotyniškai popiežius Inocentas IV rašo: „...te in fide sedis apostolice persistentem super prefactis Regno et terris temere impedire seu molestare presumat“ (Theiner 1923: 51).
tags: #algimantas #bucys #13 #tekstu