Šiame straipsnyje panagrinėsime Jono Žemaičio, vieno iškiliausių Lietuvos partizanų vadų, gyvenimą ir kovą už Lietuvos laisvę. Straipsnyje remiamasi Algirdo Jotauto medžiaga.
Jonas Žemaitis-Vytautas
Laisvės kaina
Nei žmogui, nei tautai niekas laisvės veltui nedalija. Laisvė duodama tik tada, kada sugebama laisvę branginti labiau už gyvybę. Tas laisvės nevertas, kas negina jos! S. Stanevičiaus bendrijos konferencija skirta Viduklės krašto laisvės kovoms. Tačiau S. Daukantas už viso pasaulio auksą nebūtų pardavęs. Ir jis, be abejo, buvo teisus. deklaruoti, ir kitas dalykas - už ją kovoti. Pagerbiame visus Tėvynės gynėjus. Todėl J. Žemaičiui skiriama pirmoji šio metraščio dalis.
Žmonės galės būti laisvi, galės bręsti pilnavertis žmogus. Žmogiškąsias galimybes - galės būti 4 pilnaverčiai žmonės. J. Žemaičio figūra - tai visų Lietuvos partizanų lemtis, jų kovos esmė ir prasmė. Šitaip galėjo įvykti, nes pagal 1949 m. vasario 1-22 d. Atlanto Chartos garantuojamus principus suteikti tautoms apsisprendimo teisę!
Išdavystės
Vieni išdavė dėl to, kad buvo papirkti, patikėję sovietų valdžios pažadais. Treti išdavė dėl keršto, todėl, kad neišlaikė kankinimų. Penkti išdavė, kad nebūtų kankinami, išdavė, kad nebūtų išvežti ir galėtų toliau gyventi savo tėvų žemėje. Išdavė gelbėdami savo artimuosius. Ir t. t. Variantuose slypėjo vienas pagrindas - baimė, "gyvybės gyvatė".
Argi sveikas tas, kuriam nėra skirtumo tarp stribo ir partizano? Budelio ir aukos? Tarp okupanto ir okupuotojo? Ar tai genocidas, ar ne? Atsakymo. Jei tauta to išsižadėtų - ji nebebūtų jau lietuvių tauta. supratimu.
Partizanų kova
V. Kudirka taip: malonu ir gražu mirti už Tėvynę. Šitiek aukų - apie trisdešimt tūkstančių narsiausių vyrų, tikrų šalies patriotų? Jei didžiųjų to meto valstybių šulai V. D. Čerčilis ir D. patvirtino savo parašais 1941 m. lapkričio 26 d. kilnių idealistų, per daug pasitikėta Vakarų politikos dorumu ir sąžine. priešinosi šiam aktui visomis galiomis ir buvo okupuota. pagalbos išsivaduoti iš mongoloidų jungo bus neįmanoma. nepriklausomą gyvenimą?! Pasirodo, gali - didžiosios valstybės! likimo.
Žmonės, kuriuos gynė "liaudies gynėjai". Sako, kad partizanų kova buvo beprasmiška. Lietuva pirmautų broliškų respublikų šeimoje. Nebuvome išdavikai, bet mes nebuvome ir jokie laisvės gynėjai. Būtų žuvusi visa tauta! Gelbėjome tautą. Išdavystės. Buvę visokių (visokio plauko žmonių). priklausys nuo to, kas ją rašys. Pati istorija nepasirašys. Žmonės, turintys vienokius ar kitokius įsitikinimus. istorijoje būtų pasakyta tiesa, turime aktyviai padėti ją rašyti.
Žaizdų, nesidairykime į praeiti, o, susikibę rankomis, ženkime į ateiti. Blogiausia, kad tos praeities žaizdos tebėra neužgijusios. Užsitraukusios, o po šašais toliau tvinksta pūliniai. Todėl negalima pamiršti praeities, negalima nusigręžti nuo istorijos. Pasveikti vaikščiojant su senomis negydomomis žaizdomis.
Galima kurti išorinį J. Žemaičio portretą: per 180 cm. klausimą! "Matais", po nosimi kumščiais mosikuojantį tardytoją? Džiūstančiom nuo jaudulio lūpomis? Vilčių, protesto ir sielvarto dėl artimųjų likimo susigėrė į šias mūro sienas! pusantro pločio vienutės celė. šalčio negalėjo užmigti. Išsamių atsakymų į tardytojo klausimus. Orlaidė anapus grotų. Švarko išpjaustytas kabes bei sagas, nes be jų jis nepanašus į žmogų. Antiestetiška, menkina žmogaus orumą ir rimtos įstaigos reputaciją. Žeminti jų orumo. Prancūzijos karo mokyklų auklėtinis. Negalėjau pakenkti pasipriešinimo judėjimui.
Jau nuo pirmųjų partizanavimo dienų (1945 m. metu. Galėjau pakenkti pasipriešinimo judėjimui. Liucipieriaus - Lavrentijaus Pavlovičiaus Berijos. KGB šefas be galo domėjosi J. Žemaičiui sekti užvedama byla "Peteris", o vėliau - "Sever". dvarininkų kilmės!". Žaltys, Dainius, Klebonas, pagaliau - Vytautas ir kiti. kraštų partizanų būrius agentus. Visokiais būdais stengiamasi užverbuoti ne vieną J. ryšininkę, mėginama jam pakišti gražių moterų, kad šios išviliotų iš miško.
1951 m. rudenį J. nusprendžia vadavietę perkelti į Pietų Lietuvos miškus, Tauro apygardon. Žodžiu, lapkričio 23 d. Žemaitijos kraštu. Lemtingomis valandomis. Vietoje. Atsargos dėlei 1952 m. 24 kvartale. Tačiau vos prabėgus savaitei, J. bunkerio, ant rankų parneša jo asmeninis sargybinis Simas (Juozas Palubeckas). Mikro insultas! Paralyžiuojama kairioji pusė: ranka ir koja. J. netoli Dargių kaimo. Palubeckaitė-Liudas, retkarčiais lankosi J. užverbuoto) pagalba. Uždraudžia bet kam jį lankyti. Tepriimsi: 2X3 m ploto, aukštis 1,8 m. Ventiliacijai, ne per toliausiai sunkias: šaltinėlis. Vandens. Be rimtesnės medicinos pagalbos J. Žemaitis šiame bunkeryje išguli iki 1952 m. balandžio. pareigas". A. Bakšys ir S. Staniškis rūpinasi J. naujo vado kandidatūras. Pareigos laikinai pavedamos jo pavaduotojui A. Ramanauskui-Vanagui.
Viename laiškutyje savo bičiuliui A. šešeri metai besislapstančią partizanę Marijoną Žiliūtę - Eglutę. Jurbarkiete, knygnešio Juozapo Žiliaus dukra. Pasistatė gražų namą, įsteigė knygyną ir krautuvėlę. Meno žmonių. Jį "Laumute". Slapyvardžiu. Nes brolis muzikantas - J. pučiamųjų orkestras. Tačiau jaunystės idilija tęsėsi neilgai. Užėjus, mokytojo Paulaičio patariama, M. į pogrindinę antinacinę veiklą. Nors jautė didelę simpatiją vokiečių kulturai, buvo svarbiau už asmenines simpatijas. Miunchene, garsioje tuo metu medicinos gailestingųjų seserų mokykloje. Net Lietuvos prezidentą K. sudėtingos akių operacijos. O bunkeryje. Ligonio paralyžiuotą koją ir ranką, leidau vaistus. Vasarą, dar pasakojo prisiminimus M. gatvėje Vilniuje. Marija. 1994 m. gruodžio 27 d. Vien švelniu prisilietimu partizanų žaizdas gydžiusios rankos. Pakvėpuoti oru, apsirūpinti šaltinėlio vandeniu, atlikti reikalus... Nuotaiką kartais praskaidrindavo ir mano ligonis J. Žemaitis. Nors insultas buvo ne itin gilus, bet gijo sunkiai. Jausdavosi, imdavo šposinti, pasakoti apie kariuomenės laikus.
Arbatinę. O ten šnekučiuojasi kelios gražios panos. Koncertmeisteris," - taip jį pavadino J. Šiaip, J. "Kiekvieną kartą pasimeldus prieš miegą, J. sėdėdavo ant savo gulto ir tylėdavo. Jis dabar mąsto. O šiuo metu Kaune. Turi būti kelios atsarginės kojinės, baltiniai, ničnieko nedirbdavo. Juodas darbas atitekdavo mudviem su broliu Simu. Maisto, paruošti jį, apskalbti, ryšius palaikyti... Visada palankūs. Juk gerokai vieni kitiems įkyrėjome. Surasdavom bendrą kalbą prisimindami laisvos Lietuvos laikus. Miuncheno teatruose, filharmonijose.
Kaimiečiai. Jie ir pradinės nebaigę. Nieko nesuprasdavo ir galvodavo, kad mes įsivaizduojame, kažką vaizduojame. Kam kalbame apie kažkokias operas ir teatrus. "Nelengva buvo paskutiniais metais gauti ir maisto. Suubagauji po kaimus... Žmonės nelabai norėdavo duoti. Eini eini prašydama. Kiekvieną neužsuksi, eini tik pas patikimus, tęsia Elena. Gavę melagingą žinią, kad Sakalas (K. bus išskraidintas gydymui J. Žemaitis. Įsilipęs į medžio viršūnę, laukdamas, ar neišgirs lėktuvo ūžesio. "Gegužės mėnesį J. neblogai vaikščioti, - prisimena Marytė. Žiūrėk, kaip aš vaikštau! Jau tuoj galėsiu eiti nepalikdamas pėdsakų. Ant šviežienos... O šakalai nesnaudė. (saugumo duotas slapyvardis) yra ne kur kitur, o Šimkaičių miško 46 kvartale. Jie žinojo anksčiau, negu J.
Tačiau grįžkime į J. dienas, kurios skyrėsi nuo Šimkaičių bunkerio tamsos, kaip ugnis nuo vandens. Kartą pasinaudosiu genocido centro archyvų tyrinėtojos N. faktais, byla ir rausvų viršelių, labai raudono turinio knyga, išleista 1968 m. J. ataskaitose rašydavo čekistai. Ir jų akimis tapo "dvarininku". Laiką gyveno su tėvais, o kitas Jonas, J. prižiūrėjo Tiškevičiaus dvaro pieninę. Šeimoje, ir gimė jaunėlis Jonukas 1909 m. kovo 15 d. laisvamanis, draugavo su J. platinti laisvamanių leidžiamas brošiūras. Amžių su ta pačia gyventi". Vaikais pasirūpins valstybė. Pienininkystę. J. Žemaičio motina Petronėlė, kilusi nuo Skaudvilės (g. 1885 m.), buvo tyli, rami, atsidavusi šeimai moteris. Galbūt iš jos J. įkalbėdavo jį tapti OS nariu ir per valandą priimdavo jo priesaiką.
1910 m. šeima nusidangina net į Lomžą, ir tėvas prižiūri motinos brolio pieninę. Lietuvą grįžta 1917 m. Turėjo vos 2 ha žemės. Gimnazijoje laikų, yra kelios nuotraukos. Mokytojas P. Miksas 1921 m. 1926 m., baigęs 6 gimnazijos klases, J. Karo mokyklą Aukštojoje Panemunėje. Ją sėkmingai baigia ir 1929 m. antrąjį artilerijos pulką kuopos vadu. Nepamiršta sesers Kotrynos vaikams lauktuvių. Kaip kartą, pamiršęs lauktuves, nepriėjęs namų, pasuka atgal į stotį. Tobulintis į Prancūzijos Karo akademiją, J. 1936 m. pabaigoje J. artilerijos mokykloje. Traukini parašyti keletą žodžių iš Animper. Bretanę. Man patogiausia ir lengviausia... - darau 12 dienų kelionę po Italiją. Torino, o dabar rašau iš Genujos. Švenčių. 1939 m. 1939 m. Valionytę Eleną, gimusią 1916 m. Maskvoje. Apsigyvena Lentvaryje. Ir mokytis gimnazijoje jo, o taip pat sūnaus Jono būsimieji vaikai. Pamažu ima ruošti statybai rąstus. Tačiau išaušta 1940 metų vasara. Užplūsta Raudonosios armijos ordos. J. laisvamanių kapines. Tuo iš dalies galbūt galima paaiškinti kodėl J. lagerių? Artilerijos pulko mokyklos viršininku.
Liūdniau: 1941 m. birželio 14 d. ištremiama i Komijos ATSR. Reiškęs ir į šaulių vado postą. Antrasis pasaulinis karas J. armijoje Varėnos poligone. "... įsakymą su pulku trauktis rytų kryptimi. Pereiti pas vokiečius... išdavimu, pagal RSFSR BK 58 str.I a.). Vokiečiai 1941 m. birželio 29 d. maršu nuvarė į Vilnių (...) iš kur visus paleido. Ir buvo įsakyta pasilikti iki atskiro nurodymo (...). Dalį. (...) mus informavo apie derybas su vokiečiais. Savisaugos būrį kovai su raudonaisiais partizanais. Išvažiavau pas žmona i Lentvarį kur ir gyvenau iki 1941 m. 1941 m. gruodžio mėnesį gimsta sūnus Laimutis. Buvo gimusi ir dukrelė, kuri tuojau pat mirė. 1942 m. birželio mėn. J. Kiaulininkų kaimą ir iki 1944 m. kovo mėn. vedėju. Tie metai yra vienintelis trumpas atokvėpis J. Žemaičio šeimos gyvenime. Pogrindinius laikraščius "Į laisvę!", "Nepriklausoma Lietuva".
1944 m. jis organizuoja Šiluvos vyrus į vietinę rinktinę. Plechavičiaus būrius apie 150 vyrų. 1944 m. kovo 15 d. Vietinės rinktinės 310 bataliono (apie 500 vyrų) vadu. Seredžiuje. Gegužės 1 d. o dalis buvo nuginkluota ir su sargyba išgabenta į Vokietiją. Plechavičiaus Vietinės rinktinės (...). Kaip pasakojo J. Kiaulininkų kaime, jis įsirengia slėptuvę. Sodyboje porą kartų apsilanko kareiviai. Kad šie jį mušią, ir jis bijąs atidaryti. Tuo laiku Žemaitis pasislepia. Kareiviai tada namų nekratė, bet pasilikti tėviškėje darėsi pavojinga. J. Žemaitis slapstosi Dotnuvos rajone pas pusseserę M. Blužienę, o 1944 m. kaime. Profesionalių karininkų, kurie galėtų vadovauti rezistencijai, J. m. birželio 2 d. viršininku. 1946 m. pradžioje J. apylinkėse. Leidžia mašinėle spausdinamą laikraštį. Jau 1946 m. Vyriausiuoju Ginkluotų Partizanų Štabu (VGPS). J. Lukšos informuota apie J. 1947 m. sausio 12 d. dalyvauja visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. 1947 m. balandžio mėn. Kasperavičius. 1947 m. gegužės 20-25 d.d. atkurti štabą. Kęstučio: apygardos. J. Žemaitis. 1947 m. birželio mėn. Kurtinaičiui, J. apylinkėse įrengia apygardos štabo vadavietę. 1948 m. Žemaičių apygarda (apimančia Telšių, Raseinių. nuo 1946 m. vykdo ginkluotųjų partizanų jungimą. padalinimą į tris sritis. Vilkaviškio, Šakių apskritis, sujungia Tauro ir Dainavos apygardas. Apygardoje nuo 1947 m. sausio 12 d. partizanų pajėgų štabas. Šiaurės Rytų Lietuvos srityje veikia net 5 apygardos.
1948 m. liepos pradžioje. Išrenkamas J. Žemaitis. Prisikėlimo. Apima ir Mažeikių bei Kretingos apskritis. Apygarda, kuriai vadovavimą po J. 1948 m. liepos viduryje vadovavimą Vakarų sričiai Jūra J. steigimu. Tuo metu J. ir Rimanto žuvimo susilpnėjusi. J. 1948 m. J. delegatūra. Todėl 1949 m. vasario 1-22 d. J. vadų susirinkimą, kuriame pasiūlo vietoj MGB demaskuoto (iš dalies su J. Markulio pagalba) LDFS įkurti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). Minėta anksčiau) J. Pirmininku ir Vyriausiuoju Ginkluotųjų Pajėgų vadu. Tampa J. Kadangi J. Lietuvos partizanams, jo viešnagė užsienyje užtrunka. K. Pyplys-Audronis 1949 m. atveža Vytautui - J. Žemaičiui rezistencijos užsienio atstovo (J. organizuojant materialinę paramą. Yra vieninga rezistencijos vadovybė, ar J. dalies atstovas. Todėl 1949 m. atstovas -Jurgis Rimvydas, kuris ir perduoda informaciją apie LLKS įsikūri mą. Ryšiai su užsieniu palaikomi per Tauro apygardos vadą A. kuris yra J. 1950 m. spalio 3 d. grįžus į Lietuvą J. Lukšai (slap. Daumantas, Skirmantas, Skrajūnas) kartu su K. Širviu (slap. Sakalas) ir B. Trumpiu (slap. pakliūna į MGB rankas, radijo siųstuvas peršaunamas. šaltiniu "Kruvinos žudikų pėdos" ir J. protokoluose, tai per J. 100 šveicariškų laikrodėlių. Po J. Lukšos sugrįžimo netrukus (1951 m. mėn.) nuleidžiamas naujas desantas - J. Būtėnas (slap. Stevė) ir J. Kukaus...
J. Žemaitis ilgiausiai nešė Lietuvos išsivadavimo ir jos ateities viltį. Civilizuotų kraštų ciniško abejingumo, laisvės ir demokratijos idelų išdavystės. Situaciją ir žmogaus būseną joje? Vargu. Kokiomis mintimis ir jausmais J. kalinimo metų? priklausančią tik kankiniui. Šešėliu. Kepurė, automatas, šovinių rageliai... kalėjimo viršininkui Balčiūnui. Mirtingieji, negalime padaryti.
Tiesiogiai iš Prezidentūros: Gedimino Šimkaus komentarai po susitikimo su prezidentu
Simono Stanevičiaus bendrijos konferencija, įvykusi Viduklėje 1994 m. 2 d. Ją atidarė prof. Kentra, Juozas Mocius. atsiminimus apie Joną Žemaitį ir jo šeimą. Juozas Girdzijauskas (ats. kultūros ministerijos, Kelmės raj. Išleido V. Salių km., Domeikavos apyl., 4302 Kauno raj. Telef. SL 1024. 1996 m. Užsakymas 3. atminimas. Stojo ginti klastingai užgrobtą Tėvynę. žūties metinių minėjimas. ir kitų Lietuvos vietovių partizanai, ryšininkai, J. Žemaitis. partizanų (S. Bubulo, J. atsiminimus parūpino A. Pocius. pasidalijo A. Kentra. metraščio dalyje dedami bendresnio pobūdžio straipsniai (A. Pociaus, J. Parnarausko, A. Kelmės, Šiluvos krašte, straipsniai (J. Stanevičiaus bendrija skirta Viduklės krašto laisvės kovoms.
Kamera KGB kalėjime
tags: #algirdas #jotautas #varzytines