Algirdo Stumbrio Biografija ir Veikla

Šiame straipsnyje apžvelgiama Algirdo Stumbrio biografija ir jo indėlis į Lietuvos istoriją. Straipsnyje remiamasi įvairiais istoriniais šaltiniais ir archyvine medžiaga.

Partizanų kova buvo beprasmiška, sako, kad partizanų kova buvo beprasmiška. Tačiau istorija priklausys nuo to, kas ją rašys. Pati istorija nepasirašys, istoriją rašo žmonės, turintys vienokius ar kitokius įsitikinimus. Todėl, kad istorijoje būtų pasakyta tiesa, turime aktyviai padėti ją rašyti.

Blogiausia, kad tos praeities žaizdos tebėra neužgijusios, užsitraukusios, o po šašais toliau tvinksta pūliniai. Todėl negalima pamiršti praeities, negalima nusigręžti nuo istorijos. Argi sveikas tas, kuriam nėra skirtumo tarp stribo ir partizano? budelio ir aukos? Tarp okupanto ir okupuotojo? Yra vienas, kuris gali nuplauti mūsų nuodėmes, kuris gali mus išgydyti. Tauta, kuri išsižadėtų savo praeities, nebebūtų jau lietuvių tauta.

Simono Stanevičiaus bendrijos konferencija skirta Viduklės krašto laisvės kovoms. Konferenciją Viduklėje 1994 m. atidarė prof. Kentra, Juozas Mocius. Metraštyje dedami bendresnio pobūdžio straipsniai (A. Pociaus, J. Parnarausko, A. Kentros), straipsniai (J. Kelmės, Šiluvos krašte. Pagerbiame visus Tėvynės gynėjus.

Žmogui, nei tautai - niekas laisvės veltui neduoda. Nei žmogui, nei tautai - niekas laisvės veltui nedalija. Tik tada, kada sugebama laisvę branginti labiau už gyvybę, galės būti laisvi. Tik tada, kada sugebama laisvę branginti labiau už gyvybę, žmogiškąsias galimybes - galės būti 4 pilnaverčiai žmonės. Gali bręsti pilnavertis žmogus, kuris drįsta žiūrėti tiesai į akis.

Vieni išdavė dėl to, kad buvo papirkti, patikėję sovietų valdžios pažadais. Treti išdavė dėl keršto, todėl, kad neišlaikė kankinimų. Penkti išdavė, kad nebūtų kankinami, išdavė, kad nebūtų išvežti ir galėtų toliau gyventi savo tėvų žemėje, išdavė gelbėdami savo artimuosius. Ir t. t. variantuose slypėjo vienas pagrindas - baimė, "gyvybės gyvatė".

Ar mes būtume išėję visi į mišką? Būtų žuvusi visa tauta! Mes gelbėjome tautą, nebuvome išdavikai, bet mes nebuvome ir jokie laisvės gynėjai.

Jonas Žemaitis ilgiausiai nešė Lietuvos išsivadavimo ir jos ateities viltį. Argi galėjo šitiek metų šitiek aukų - apie trisdešimt tūkstančių narsiausių vyrų, tikrų šalies patriotų? Jei didžiųjų to meto valstybių šulai V. D. Čerčilis ir D. patvirtino savo parašais 1941 m. lapkričio 26 d. Atlanto Chartos garantuojamus principus suteikti tautoms apsisprendimo teisę! Deja, šitaip neįvyko. Pernelyg daug kilnių idealistų, per daug pasitikėta Vakarų politikos dorumu ir sąžine.

Jeigu J. blokus, tu išguldai Jono Žemaičio baudžiamosios bylos Nr. m. gegužės 23 d. ir baigtos 1994 m. dokumentais, priklausančią tik kankiniui. Kepurė, automatas, šovinių rageliai... vilčių, protesto ir sielvarto dėl artimųjų likimo susigėrė į šias mūro sienas! Jau pirmame lape, jau galima kurti išorinį J. Žemaičio portretą: per 180 cm. pusantro pločio vienutės celė. Šalčio ne galėjo užmigti, orlaidė anapus grotų. Švarko išpjaustytas kabes bei sagas, nes be jų jis nepanašus į žmogų. Ar įmanoma perteikti visą situaciją ir žmogaus būseną joje? Kokiomis mintimis ir jausmais J. kalinimo metų?

Jau nuo pirmųjų partizanavimo dienų (1945 m. J. Žemaičiui sekti užvedama byla "Peteris", o vėliau - "Sever". Visokiais būdais stengiamasi užverbuoti ne vieną J. ryšininkę, mėginama jam pakišti gražių moterų, kad šios išviliotų iš miško. J. nusprendžia vadavietę perkelti į Pietų Lietuvos miškus, Tauro apygardon. Žodžiu, lapkričio 23 d. Žemaitijos kraštu. Atsargos dėlei 1952 m. J. bunkerio, ant rankų parneša jo asmeninis sargybinis Simas (Juozas Palubeckas)... Mikro insultas! Paralyžiuojama kairioji pusė: ranka ir koja.

Be rimtesnės medicinos pagalbos J. Žemaitis šiame bunkeryje išguli iki 1952 m. balandžio. Pareigos laikinai pavedamos jo pavaduotojui A. Ramanauskui-Vanagui. Viename laiškutyje savo bičiuliui A. šešeri metai besislapstančią partizanę Marijoną Žiliūtę - Eglutę. užėjus, mokytojo Paulaičio patariama, M. į pogrindinę antinacinę veiklą. Nors jautė didelę simpatiją vokiečių kulturai, bet Tėvynės reikalas buvo svarbiau už asmenines simpatijas. Miunchene, garsioje tuo metu medicinos gailestingųjų seserų mokykloje. vasarą, dar pasakojo prisiminimus M. gatvėje Vilniuje. 1994 m. gruodžio 27 d. vien švelniu prisilietimu partizanų žaizdas gydžiusios rankos. Nuotaiką kartais praskaidrindavo ir mano ligonis J. Žemaitis. Nors insultas buvo ne itin gilus, bet gijo sunkiai. O ten šnekučiuojasi kelios gražios panos. Šiaip, J. sėdėdavo ant savo gulto ir tylėdavo. Juk gerokai vieni kitiems įkyrėjome. Kaimiečiai nieko nesuprasdavo ir galvodavo, kad mes įsivaizduojame, kažką vaizduojame. "Nelengva buvo paskutiniais metais gauti ir maisto. Žmonės nelabai norėdavo duoti. gavę melagingą žinią, kad Sakalas (K. bus išskraidintas gydymui J. Žemaitis.

Gegužės mėnesį J. neblogai vaikščioti, - prisimena Marytė. Žiūrėk, kaip aš vaikštau! Jau tuoj galėsiu eiti nepalikdamas pėdsakų. (saugumo duotas slapyvardis) yra ne kur kitur, o Šimkaičių miško 46 kvartale. Jie žinojo anksčiau, negu J. Tačiau grįžkime į J. dienas, kurios skyrėsi nuo Šimkaičių bunkerio tamsos, kaip ugnis nuo vandens. Kartą pasinaudosiu genocido centro archyvų tyrinėtojos N. faktais, byla ir rausvų viršelių, labai raudono turinio knyga, išleista 1968 m. J. ataskaitose rašydavo čekistai. ir jų akimis tapo "dvarininku". Jam laiką gyveno su tėvais, o kitas Jonas, J. prižiūrėjo Tiškevičiaus dvaro pieninę. J. Žemaičio motina Petronėlė, kilusi nuo Skaudvilės (g. 1885 m.), buvo tyli, rami, atsidavusi šeimai moteris. Galbūt iš jos J. įkalbėdavo jį tapti OS nariu ir per valandą priimdavo jo priesaiką. 1910 m. šeima nusidangina net į Lomžą, ir tėvas prižiūri motinos brolio pieninę. Lietuvą grįžta 1917 m. gimnazijoje laikų, yra kelios nuotraukos. 1926 m., baigęs 6 gimnazijos klases, J. Karo mokyklą Aukštojoje Panemunėje. Ją sėkmingai baigia ir 1929 m. antrąjį artilerijos pulką kuopos vadu. tobulintis į Prancūzijos Karo akademiją, J. 1936 m. pabaigoje J. artilerijos mokykloje. 1939 m. Valionytę Eleną, gimusią 1916 m. Maskvoje. Apsigyvena Lentvaryje.

Tačiau išaušta 1940 metų vasara, užplūsta Raudonosios armijos ordos. artilerijos pulko mokyklos viršininku. liūdniau: 1941 m. birželio 14 d. ištremiama i Komijos ATSR. Antrasis pasaulinis karas J. armijoje Varėnos poligone. Vokiečiai 1941 m. birželio 29 d. maršu nuvarė į Vilnių (...) iš kur visus paleido. savisaugos būrį kovai su raudonaisiais partizanais. 1941 m. gruodžio mėnesį gimsta sūnus Laimutis. buvo gimusi ir dukrelė, kuri tuojau pat mirė. 1942 m. birželio mėn. Kiaulininkų kaimą ir iki 1944 m. kovo mėn. vedėju. pogrindinius laikraščius "Į laisvę!", "Nepriklausoma Lietuva". 1944 m. jis organizuoja Šiluvos vyrus į vietinę rinktinę. 1944 m. kovo 15 d. Vietinės rinktinės 310 bataliono (apie 500 vyrų) vadu. Plechavičiaus Vietinės rinktinės (...). Kaip pasakojo J. Kiaulininkų kaime, jis įsirengia slėptuvę. J. Žemaitis slapstosi Dotnuvos rajone pas pusseserę M. Blužienę, o 1944 m. kaime.

Profesionalių karininkų, kurie galėtų vadovauti rezistencijai, J. m. birželio 2 d. viršininku. Jau 1946 m. Vyriausiuoju Ginkluotų Partizanų Štabu (VGPS). J. Lukšos informuota apie J. 1947 m. sausio 12 d. dalyvauja visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. 1947 m. gegužės 20-25 d.d. atkurti štabą. J. Žemaitis. 1947 m. birželio mėn. Kurtinaičiui, J. apylinkėse įrengia apygardos štabo vadavietę. 1948 m. Žemaičių apygarda (apimančia Telšių, Raseinių, nuo 1946 m. vykdo ginkluotųjų partizanų jungimą, padalinimą į tris sritis. J. 1948 m. J. delegatūra. Todėl 1949 m. vasario 1-22 d. J. vadų susirinkimą, kuriame pasiūlo vietoj MGB demaskuoto LDFS įkurti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS). Kadangi J. Lietuvos partizanams, jo viešnagė užsienyje užtrunka. K. Pyplys-Audronis 1949 m. atveža Vytautui - J. Žemaičiui rezistencijos užsienio atstovo (J. organizuojant materialinę paramą. Todėl 1949 m. atstovas -Jurgis Rimvydas, kuris ir perduoda informaciją apie LLKS įsikūri mą. Ryšiai su užsieniu palaikomi per Tauro apygardos vadą A. kuris yra J. 1950 m. spalio 3 d. grįžus į Lietuvą J. Lukšai (slap. Daumantas, Skirmantas, Skrajūnas) kartu su K. Širviu (slap. Sakalas) ir B. Trumpiu (slap. šaltiniu "Kruvinos žudikų pėdos" ir J. protokoluose, tai per J. 100 šveicariškų laikrodėlių. Po J. Lukšos sugrįžimo netrukus (1951 m. mėn.) nuleidžiamas naujas desantas - J. Būtėnas (slap. Stevė) ir J. Kukaus... [Laikinosios Vyriausybės žinios…, p.

Šis straipsnis parengtas remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais, siekiant pateikti kuo išsamesnį Algirdo Stumbrio biografijos ir veiklos aprašymą.

Kęstučio apygarda partizanų karo metais

Svarbiausi faktai apie Joną Žemaitį

Lietuvos okupacijos chronologija 1940-1991 m.

tags: #algirdas #stumbrys #turto #bankas