Šiame straipsnyje nagrinėjamas Lietuvos visuomenės pasipriešinimas sovietinei okupacijai 1944-1953 metais. Aptariami partizanų kovos, jų motyvai ir tikslai, taip pat okupacinės valdžios veiksmai.
Lietuvos partizanai 1948 m. Nuotrauka iš Vikipedijos.
Rezistencijos apibrėžimas ir formos
Kalbant apie 1944-1953m. laikotarpį, svarbu aiškiai apsibrėžti terminus. Laisvės Kovos Sąjūdžio Prezidiumo 1949m. nutarime minimas terminas "rezistencija". Tai - organizacijų visuma, siekianti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos respublikos atkūrimo. Kita organizacijos grupė vadinama "slapukais" (terminas įsigaliojo 1949m.) - tai asmenys, kurie yra davę atitinkamą priesaiką.
Pasipriešinimas okupacijai reiškė krašto gyventojų nepaklusnumą okupanto primestai valiai. Tai galėjo būti neginkluotas veikimas, konspiratyvus veikimas miestuose ir miesteliuose, dažniausiai turinčios ryšį ar tiesiog įkurtos partizanų iniciatyva. Taktika ir principai žinomi ir fiksuoti tarptautinės teisės dokumentuose. Pasipriešinimo formos:
- Boikotas (pvz., "sovietų", kolchozų boikotas).
- Argumentuoti kai kuriuos savo pasipriešinimo veiksmus.
Partizanų judėjimo etapai
Partizaninį judėjimą pagal įvairius kriterijus galima skirstyti į tris periodus:
- 1944m-1946m. vasara.
- 1946m. birželis - 1948m. lapkritis.
- 1948m. lapkritis - 1953m.
Pirmasis periodas: 1944-1946 m.
Šiam laikotarpiui būdinga partizanų būrių gausa bei inteligentų grupės. Daugelis partizanų būrių susikūrė spontaniškai, nelaukdami įsakymų iš aukščiau. 1945m. jau buvo bandoma suvienyti partizanų struktūrą ir buvo suformuotos apygardų-batalionų-kuopų-būrių principu. Ginkluotėje buvo net pabūklų (1944-1946m. minosvaidžių, 2120 kulkosvaidžių ir kt ginklų).
Antrasis periodas: 1946 m. birželis - 1948 m. lapkritis
Šį kovų etapą galima būtų skirti į du periodus: nuo 1946m. birželio iki 1947m. sausio ir nuo 1947m. sausio iki 1948m. Iniciatoriai buvo A apygardos vadas plk.ltn. J.Vitkus-Kazimieraitis, o jam žuvus - Prisikėlimo apygardos vadas mjr. Z.Drunga-Mykolas-Jonas, o jam žuvus - A.Baltūsis-Žvejys.
Nuo 1946m. birželio iki 1947m. vyko į partizanų junginių centralizacijos pastangos. Tuo netruko pasinaudoti MGB, siunčiant vidinius agentus. Tačiau J.Lukšos ir A.Baltūsio įžvalgumo dėka partizanai atsikratė MGB primesto žaidimo taisyklių ir vienijimosi iniciatyvą galutinai perėmė patys partizanai. Keitėsi ir partizanų kovos taktika: atsisakyta didelių susirėmimų, pereita prie pasalų organizavimo, sovietinių pareigūnų ir šnipų naikinimo. Vis didesnę reikšmę įgjo spauda, buvo siekiama suvienodinti organizacines struktūras. Formavosi priklausomybė: apygarda-rinktinė-būrys. Jau 1946m. buvo įvesti partizanų skiriamieji ženklai bei nustatoma karinių laipsnių suteikimo tvarka.
Trečiasis periodas: 1948 m. lapkritis - 1953 m.
Šis laikotarpis pasižymėjo didžiausiu organizuotumu ir vieningos vadovybės veikla. 1949m. vasario mėn. įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS), kuris įkūnijo tiek politinę, tiek karinę okupuoto krašto valdžią. Buvo įkurti Vyr. regioniniai centrai: Aukštaitijos, Žemaitijos ir Pietų Lietuvos sričių štabus.
Nuo 1952m. partizanų vadovybę pradėjo persekioti nesėkmės. 1953m. buvo sunaikintos pagrindinės partizanų struktūros.
Lietuvos partizanai | Nepaprasta herojų istorija, kurią privalome atsiminti
Partizanų motyvai
Išeiviai prof. V. Stanley Vardys ir Bernardas V. Ramūnas, analizuodami partizaninį judėjimą, išskiria penkis veiksnius, turėjusius įtakos atskirų asmenų apsisprendimui:
- Bent šiek tiek sąžinės laisvės.
- Patriotizmas.
- Viltis, kad Vakarai padės nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims.
- Religija.
- Siekis išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę.
Tačiau pavyzdžiui, motyvas, kad sovietinė okupacija ilgai netruks, tolydžio išblėso. Silpo tikėjimas Vakarų pagalba. Didelė dalis partizanų pasirinko kovos kelią neverčiami objektyvių aplinkybių. Jau masiškas vyrų stojimas į gen. Plechavičiaus rinktinę 1944m. reiškė žūtį. Bet ar tik žūtį?
Partizanai siekė pagrindinio tikslo - nepriklausomos valstybės atkūrimo. Šie uždaviniai buvo aktualūs visą kovų laikotarpį.
Kovos taktikos ir akcijos
1944m. partizanai išlaisvino 82 suimtuosius. Miestelių puolimai tęsėsi ir 1945m. Tipiniausia 1945m. kovinė operacija - pasala, rengiamos gerai apgalvotose vietose ir dažniausiai sėkmingos. Tokių akcijų per 1945m. būdavo surengiama net po kelis šimtus. Partizanai galėdavo rekvizuoti maisto produktus ar pinigus. Taip pat buvo užpuldinėjamos nuošalesnės geležinkelio stotys, iš kurių paimami pinigai.
Svarbi kovos dalis buvo okupacinės valdžios rinkimų boikotas. Partizanai platino atsišaukimus ir pogrindinę spaudą, ragindami gyventojus nedalyvauti rinkimuose. Buvo naikinami svarbiausi komunistiniai veikėjai, esantys rinkiminėje komisijoje. Partizanai vykdė plačią sovietinės valdžios nepripažinimo akciją.
Gyventojų padėtis ir parama partizanams
Okupacinė valdžia didino mokesčius ir prievoles. Neatidavusiems prievolių grėsė ne tik "išbuožinimas", t.y. turto konfiskavimas ir tremtis, bet ir kalėjimas. Tačiau artimieji dalinosi paskutiniu duonos kąsniu su laisvės kovotojais. Partizanai bausdavo kolchozų steigėjus ir naujakurius, atvykusius iš Rusijos gilumos.
| Metai | Partizanų skaičius |
|---|---|
| 1944 | ~30 000 |
| 1948 | ~20 000 |
| 1953 | ~300 |
Lietuvos partizanų apygardos. Žemėlapis iš Vikipedijos.