Daugybė žmonių gyvena namuose, pastatytuose, atsižvelgiant į regiono tendencijas, tai yra, įprastą, tradicinį stilių, kuris vystėsi atsižvelgiant į šio regiono klimatą ar kultūrą. Nors griežti gyvenamosios vietinės architektūros apibrėžimai dažnai neįtraukia profesionalių architektų suprojektuotų pastatų, daugeliui žmonių šis terminas reiškia bet kokio tipo namą, kuris laikomas vidutiniu, tipišku, būdingu tam regionui ar miestui. Kad ir kaip malonu žiūrėti į tokius būstus, jie neatspindi to, kaip namai atrodo daugumoje pasaulio kampelių, rašo archdaily.com.
Terasiniai namai Noting Hile, Londone
Terasiniai Namai (Terraced House)
Terasinis namas iš abiejų pusių sienomis dalijasi su kitais namais. Tokio būsto silistikai (priklausomai nuo regiono) būdingi lauko laiptai bei kalti metaliniai balkonai.
Galinėmis Sienomis Sujungti Namai (Back-to-Back-House)
Panašiai kaip triaukštis namas Naujojoje Anglijoje, per pramoninę revoliuciją Jungtinėje Karalystėje buvo pastatyta tūkstančiai galinėmis sienomis sujungtų namų, kuriuose buvo galima apgyvendinti daugybę gamyklos darbuotojų. Trys iš keturių namo sienų yra bendros su kaimyniniais namais, todėl langai ir durys - tik namo priekyje.
Architektūros Istorija Didžiojoje Britanijoje
Išliko neolito ir bronzos amžiaus megalitinių statinių: Stonehenge’o ansamblis, šventyklos ir antkapiniai paminklai Avebury, gyvenvietės liekanos Orknio salose (visi pasaulio paveldo vertybės). Nuo 2 a. Nuo 6 a. pradėjus plisti krikščionybei, o nuo 7 a. 8 a. Didžiąją Britaniją užkariavę normanai pradėjo kurti centralizuotą valstybę, statyti pilis (12 a. pabaigoje jų buvo apie 80), dažniausiai aptvarines su kampiniais bokštais (Londono Toweris, pradėta statyti apie 1078 - pasaulio paveldo vertybė, nuo 1988). 11-12 a. paplito romaninės bažnyčios su kvadratinio plano bokštais, storomis sienomis, ilgomis (iki 170 m) siauromis navomis (Norwicho, Saint Albanso, Peterborough bažnyčios, Durhamo katedra, 1093-1130; ji ir pilis - pasaulio paveldo vertybė). Iki 12 a.
Didžiosios Britanijos Parlamento rūmai
Nuo 12 a. pabaigos Didžiosios Britanijos architektūroje įsigalėjo gotika, kuri pasižymėjo ne naujomis konstrukcijomis, bet dekoratyviniais elementais. Ankstyvosios gotikos, arba ankstyvojo anglų stiliaus, sakraliniai pastatai dar kiek panašūs į romaninius (žemi, masyvūs), lotyniškojo kryžiaus plano, paprastos kompozicijos; ryšku horizontalių ir vertikalių linijų ritmas, fasadai puošnūs, su skulptūromis: Salisbury (1225), Canterbury (11-16 a.) katedros. Brandžiosios gotikos, arba dekoracinio stiliaus, bažnyčiose paplito platesni nei anksčiau, puošniais masverkais dekoruoti langai, sudėtingos konfigūracijos skliautai, gausi augalinių motyvų puošyba (Exeterio katedra). Vėlyvosios gotikos, arba statmeniškojo stiliaus, pastatuose vertikaliai skaidyti arkiniai langai, pastatų sienos, gausia drožyba puošti skliautai. Statyta universitetai (Oksfordo, Kembridžo) su puošniomis koplyčiomis (Karališkojo koledžo koplyčia Kembridže), visuomeniniai pastatai: gildijų namai, pobūvių salės.
15 a. viduryje-16 a. architektūroje reiškėsi Tiudorų stilius, pereinamasis laikotarpis tarp vėlyvosios gotikos ir renesanso, ir Elžbietos stilius, kuris suderino renesanso ir gotikos bružus. 16 a. prasidėjus reformacijai bažnyčių statyta mažai, daugiausia plėtota gyvenamųjų namų statyba; jie dažniausiai buvo 2 aukštų, raudonų plytų mūro. Architektūroje įsigalėjus renesansui orderinės sistemos elementai buvo derinami su vietinėmis tradicijomis (aukšti stogai, erkeriai, dideli vestibiulio langai, židiniai). Susiformavo centriškojo sodybinio namo su galerija tipas. Interjerui būdinga drožinėto ąžuolo paneliai (buazerijos), dekoruotos lubos, drožtiniais ornamentais puošti suolai, kėdės.
17-18 a. Didžiosios Britanijos architektūroje įsitvirtino klasicizmas, kuriam būdinga praktiškumas, santūrios formos, taisyklinga kompozicija. Architektas I. Jonesas, derindamas renesanso ir antikos bružus, suprojektavo Londone Whitehallo rūmų ansamblį su 6 vidiniais kiemais ir banketų sale (1622). Vienas žymiausių Didžiosios Britanijos architektų Chr. Wrenas klasicizmą derino su nacionalinės architektūros tradicijomis: Londono rekonstrukcijos projektas po 1666 gaisro, Šv. Pauliaus katedra (1675-1710) ir Grinvičo ansamblis Londone (su kitais architektais, 1728; pasaulio paveldo vertybė). 18 a.
18 a. pabaigoje-19 a. pradžioje dėl pramonės revoliucijos sparčiai plėtėsi miestai ir jų priemiesčiai; architektas J. Nashas daug prisidėjo plečiant ir perplanuojant Londoną (Crescento parkas, Regento parko terasos, 1828). Statyta pramoniniai pastatai, miestų centruose ir gyvenamuosiuose kvartaluose - puošnūs gyvenamieji namai su rokoko interjerais. Susidomėta vidurinių amžių palikimu (Anglijos banko rūmai Londone, 1753-1837, architektas J. Soane’as). Plėtotas neoklasicizmas, pasižymintis formų tikslumu (Britų muziejus Londone, 1857, architektas R. Smirke’as), neogotika (Kelionių klubas, 1832, ir Parlamento rūmai, abu Londone, 1868, abiejų architektai Ch. Barry ir A. W. N. Puginas). Neoklasicizmo tradicijų puoselėtojas architektas E. L. Lutyensas sukūrė vadinamąjį lačenso klasikos stilių (Didžiosios Britanijos ambasada Vašingtone, 1930, Kristaus Karaliaus katedros Liverpulyje kripta, 1933-40). Neogotikinių pastatų suprojektavo G. G. Scottas jaunesnysis (Bodley’o biblioteka Oksforde, 1942), moderno ir secesijos - T. Jacksonas (1835-1924), Ch. R. Mackintoshas (Glazgo dailės mokykla, 1909).
Plečiantis pramoniniams miestams (Birminghamui, Mančesteriui, Sheffieldui), uostamiesčiams (Bristoliui, Plymouthui) tvarkytos upių ir uostų krantinės, pastatyta sudėtingos konstrukcijos metalinių tiltų. Architektūroje pradėta naudoti naujas statybines medžiagas (metalą, stiklą), atsirado nauji racionalūs statybos metodai, sukurta naujų perdangos konstrukcijų (inžinierius T. Telfordas). 1851 Londone iš surenkamųjų metalinių konstrukcijų ir stiklo pastatyta vadinamieji Krištolo rūmai (architektas J. Paxtonas; 1936 sudegė). 19 a.
19 a. pabaigoje-20 a. pradžioje šalia eklektikos plėtojosi ir konstruktyvizmas. Funkcionalizmą Didžiosios Britanijos architektūroje plėtojo architektai Ph. S. Webbas (1831-1915), J. Burnetas (1857-1938), Ch. F. A. Voysey, T. Taitas (1882-1954), E. M. Fry (1899-1987). Miestų sparti plėtra, priemiesčių ir miestelių susijungimas į konglomeracijas vertė spręsti ne tik urbanistines, bet ir socialines problemas. Architektas E. Howardas, R. Unwinas, L. de Soissons’as (g. 1890) pirmieji sukūrė miestų sodų (Letchworth Garden City, pradėtas statyti 1903 ir Welwyn Garden City, pradėtas statyti 1919, abu Hertfordšyre, Wythenshawe prie Mančesterio, pradėtas statyti 1927).
Per II pasaulinį karą apgriauti miestai buvo atstatinėjami, rengti rekonstrukcijų projektai (Coventry centro, nuo 1946, architektai D. Gibsonas, A. Lingas, D. L. Lasdunas). 1967 parengtas naujo miesto - Milton Keyneso - projektas. Statyti nauji nedideli miestai palydovai: Harlow prie Londono (pradėtas 1947, architektas F. E. Gibberdas). Naujiems gyvenamiesiems mikrorajonams būdinga laisvas planavimas, visuomeniniai centrai sujungti su administracinėmis, prekybinėmis ir kultūros įstaigomis, įrengtos poilsio zonos. Londone pastatyta Karališkoji koncertų salė (1951, architektai R. Matthew, 1906-75, L. Martinas, g. 1908), Britanijos festivalio kompleksas (1951, architektas H. Cassonas, g. 1910), Coventry - katedra (1962, architektas B. Spense’as, g. 1907).
Londono Gyvenamųjų Zonų Apžvalga
Londone gyvenamojo rajono pasirinkimą lemia ne tik piniginės storis, bet ir žmogaus gyvenimo etapas. Viengungiams nebus svarbu, ar aplink naująją gyvenamąją vietą yra gerų darželių ir mokyklų. Tuo tarpu būtent pagal tai sau būstą renkasi jaunos šeimos, kurios jau turi vaikų arba jie yra netolimuose ateities planuose. Pačiame Londone galima rinktis iš daugiau kaip 30 apylinkių (boroughs) ir 118 mažesnių rajonų, tad dažnam atvykėliui būna ypač sunku apsispręsti, nuo ko pradėti. Lietuviams dažnai pagelbėja jau seniau mieste įsikūrę tautiečiai. Tokiu būdu Rytų Londone susibūrė nemaža lietuvių bendruomenė, kurios nariai dažnai kartu nuomojasi didesnius namus.
„Vienas iš svarbiausių kriterijų renkantis gyvenamąją vietą Londone man buvo rajono saugumas. Nesinori vakarais po darbo ar pasisėdėjimo mieste grįžti namo su baime - rudenį ir žiemą temsta anksti, tad net ir po darbų grįžtant namo jau būna tamsu. Taip pat man buvo svarbu, kad gyvenamoji vieta būtų arti darbo vietos, nes būtų labai gaila kasdien praleisti 2-3 valandas metro grūstyse“, - apie gyvenamojo rajono pasirinkimo prioritetus pasakojo jauna moteris. Tik atvykus ir gerai nepažįstant sostinės, pašnekovei teko apsistoti Forestgeito rajone, netoli Stratfordo. Tačiau ji čia nesijautė saugi, todėl netrukus išmainė gyvenamąją vietą į Hanvelio rajoną Londono vakaruose.
Geriausi Iš Pigiausių
Didžiausia dilema kyla tuomet, kai Londone nori rasti kokybišką gyvenamąją aplinką už prieinamą kainą. Nenorintiems gyventi nešvaroje ir nuolat krūpčioti iš baimės bei daugiau nei valandą keliauti iki centrinio Londono, agentūra „MoveToLondon“ pateikė keletą vertų dėmesio rajonų, kuriuose galima rasti patogesnes ir kartu pigesnes sąlygas gyventi Jungtinės Karalystės sostinėje. Tokie rajonai paprastai būna pigesni dėl kelių priežasčių: šalia jų gali būti prastesnės reputacijos rajonas arba jie yra labiau nutolę nuo gerų transporto susisiekimo taškų ar centrinio Londono. Anot agentūros „MoveToLondon“, tarp pigiausių ir geriausių rajonų dažnai patenka Pendžas, Hornsis, Kriklvudas, Vilsdenas, Aktonas, Mil Hilas ar Sidnamo apylinkės.
Jūsų dėmesiui pateikiame penkis geriausius iš pigesnių Londono rajonų, kur galite tikėtis patogesnio ir saugesnio gyvenimo:
- Sidnamas: Tai rajonas, išsidėstęs pietryčių Londone, kuris yra daug pigesnis nei kaimynystėje esantis Dalidžas ir Forest Hilas, galintys didžiuotis ypač gražiomis apylinkėmis.
- Vilsdenas: Gyvenimas šiame rajone garantuoja patogų ir greitą susisiekimą su Londono centru naudojantis "Jubilee" ir "Bakerloo" metro linijomis.
- Hornsis: Hornsio rajonas yra Londono šiaurėje, tačiau svarbu šio rajono nesumaišyti su greta esančiu gan brangiu rajonu - Krauč Endu, nes abi vietos turi tą patį pašto kodą...
tags: #anglijos #gyvenamieji #namai