Jungtinės Karalystės teismas, gavęs nacionalizuoto ir bankrutuojančio banko „Snoras“ administratoriaus prašymą, nurodė areštuoti iki 492 mln. eurų (1,699 mlrd. litų) vertės V. Antonovo turto. BNS turimoje Anglijos ir Velso Aukštojo teisingumo „Queen's Bench“ Komercijos teismo gegužės 18 dienos nutartyje nurodoma, kad areštuojamas V. Antonovui tiesiogiai ir netiesiogiai priklausantis nekilnojamasis turtas, jo valdomi įmonių vertybiniai popieriai, bankų sąskaitose laikomos lėšos bei kitas bankams patikėtas turtas.
Teismo nutartis priimta neinformavus V. Antonovo, ji gali būti skundžiama Jungtinėje Karalystėje numatyta tvarka, iš anksto apie tai informavus „Snoro“ teisininkus. Taip pat areštuota 19 sąskaitų Ukrainos, Šveicarijos, Rusijos, Latvijos, Austrijos ir Didžiosios Britanijos bankuose.
V. Antonovas per septynias dienas turi informuoti „Snoro“ teisininkus apie visame pasaulyje turimą turtą, kurio vertė viršija 10 tūkst. eurų (34,5 tūkst. litų), o per 14 dienų oficialiai patvirtinti, jog suteikta informacija atitinka tikrovę, rašoma nutartyje.
Teismas leido V. Antonovui per savaitę išleisti iki 5 tūkst. eurų (17,3 tūkst. litų) einamosioms išlaidoms ir „protingą“ lėšų sumą teisinėms paslaugos. Prieš išleisdamas lėšas, V. Antonovas turi informuoti „Snoro“ teisininkus apie jų šaltinį.
Lietuvos Generalinė prokuratūra pernai lapkričio 14 dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl banko „Snoras“ galbūt apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo, turto iššvaistymo ir pinigų plovimo.
Netrukus po to V. Antonovas ir buvęs „Snoro“ prezidentas ir akcininkas Raimondas Baranauskas pripažinti įtariamaisiais dėl turto pasisavinimo stambiu mastu, dokumentų klastojimo, R. Baranauskas - ir dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Jie buvo sulaikyti praėjusį lapkritį Didžiosios Britanijos teisėsaugos, vykdant Lietuvos generalinės prokuratūros išduotą Europos arešto orderį. Lietuvoje V. Antonovas ir R. Baranauskas yra įtariami dėl turto pasisavinimo stambiu mastu ir dokumentų klastojimo.
R. Baranausko ir V. Antonovo ekstradicijos byla Londone nagrinėjama nuo 2011 metų lapkričio pabaigos, patys įtariamieji nesutinka būti perduoti Lietuvai. Naujame orderyje A. Baranauskas ir V. Antonovas kaltinami iššvaistę 700 mln. litų, tuo tarpu lapkričio 22 dieną išduotame orderyje, kuris dabar jau yra panaikintas, buvo minima 987 mln.
Londono teismas nurodė areštuoti iki 1,7 mlrd. litų vertės V. Antonovo turto. Birželį pateiktame orderyje buvusiems „Snoro“ akcininkams pareikšti įtarimai dėl maždaug apie 1,7 mlrd. litų vertės „Snoro“ turto pasisavinimo. Gegužės pradžioje išduotame orderyje A. Baranauskas ir V. Antonovas buvo kaltinti iššvaistę 700 mln. litų, o pernai lapkričio 22 dieną - 987 mln.
Šiame straipsnyje nagrinėjamas kreditorių komiteto institutas nemokumo procese. Šalia kitų nemokumo procese vyraujančių interesų, svarbiausias yra kreditorių interesas, todėl, skirtingų interesų pusiausvyrai išlaikyti proporcingas kreditorių dalyvavimas procese paprastai yra užtikrinamas teisės aktuose įtvirtinant kreditorių susirinkimui atitinkamas teises priimti svarbius sprendimus nemokumo procese, kontroliuoti vykstantį procesą ir administratoriaus veiklą.
Visgi, priklausomai nuo skolininko įmonės dydžio, kreditorių skaičiaus ar jų išsidėstymo teritorijoje organizuoti susirinkimus nemokumo procese svarbiems klausimams priimti neretai tampa sudėtinga. O tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl nemokumo procesai užtrunka ir yra neefektyvūs.
Lietuvos įstatymų leidėjas, palyginti su kitų šalių patirtimi, šiam institutui skiria nedaug dėmesio, palieka įvairius iš šio instituto kylančius klausimus reguliuoti patiems kreditoriams bei teismams išaiškinti, be to, nukrypdamas nuo analizuojamų šalių praktikos per kreditorių komitetą suteikti galimybę neužtikrintiems kreditoriams aktyviau dalyvauti procese, numatyti priemones užtikrinti kreditorių komiteto profesionalumą, taip pat siekti apsaugoti kreditorius nuo piktnaudžiavimo šiuo institutu.
Kreditorių komiteto instituto teisinis reglamentavimas
Šio tyrimo objektas - kreditorių komiteto instituto teisinis reglamentavimas juridinių asmenų nemokumo procese. Šio straipsnio tyrimo tikslas - ištirti kreditorių komiteto instituto reglamentavimą, iš tokio reglamentavimo kylančias ir galinčias kilti problemas tinkamai atstovauti kreditorių interesams. Šiam tikslui pasiekti analizuojamas ir vertinamas JAV, Anglijos ir Vokietijos teisinis reglamentavimas.
Siekiant šio tikslo yra keliami tokie uždaviniai:
- įvertinti kreditorių komiteto instituto reikšmę ir apibrėžti kreditorių komiteto sampratą;
- išanalizuoti Lietuvoje ir pasirinktų analizuoti valstybių JAV, Vokietijos ir Anglijos teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias kreditorių komiteto formavimo tvarką, kreditorių komitetui suteikiamas funkcijas ir nariams taikomos atsakomybės apimtį;
- įvertinti kreditorių interesų atstovavimo per kreditorių komitetą galimybes ir būtinybę išsamiai reglamentuoti šį institutą.
Kreditorių komiteto klausimas Lietuvos doktrinoje yra beveik neanalizuotas, nors jo aktualumas neginčijamas. Nereti ginčai dėl kreditorių komiteto priimtų sprendimų, kuriuose vėliau teismai vertina kreditorių komiteto kompetencijos ribas, o galiausiai ir naujai priimtas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas, kuriame komiteto funkcijos visai nėra apibrėžiamos, tai, kad nėra išsamių šio instituto tyrimų, rodo šio straipsnio aktualumą.
Apie kreditorių komitetą, kaip apie kreditorių visumai atstovaujantį institutą, užsimenama S. Kavalnės, R. Norkaus, V. Mikuckienės darbuose. Pažymėtini šie užsienio autoriai, nagrinėjantys kreditorių komiteto institutą, jo svarbą, problematiką: R. Bork, M. Harner, A. Denatale, D. Bussels, Uhlenbruck ir kiti.
Kreditorių komiteto institutas atsirado kaip neformali kreditorių priemonė dalyvauti procese, tačiau šiam institutui plečiantis ir įgaunant vis didesnę svarbą bei kylant poreikiui suteikti teisę kreditorių komiteto nariams dalyvauti procese formaliai, šis institutas buvo įtvirtintas ir teisės aktuose. Dabar pripažįstama, jog kreditorių interesai geriausiai gali būti patenkinami suderinus kreditorių veiksmus įsteigiant mažiausiai vieną kreditorių komitetą.
Kreditorių komitetas gali palengvinti kreditorių aktyvų dalyvavimą nemokumo procese, efektyvinti kreditorių teisių nemokumo procese įgyvendinimą ir padėti siekti administratoriaus veiklos ir priimamų sprendimų skaidrumo. Sudarant kreditorių komitetą yra įgyvendinamas kreditorių autonomijos principas nemokumo procese.
Įprasta manyti, kad kreditorių komitetas yra kreditorių atstovaujamasis organas, paskirtas vadovaujantis nemokumo teisės normomis ir turintis patariamąją bei kitas teises, apibrėžtas nemokumo teisę reglamentuojančiuose teisės aktuose, ir kurio pagrindinis vaidmuo yra atstovauti kreditorių interesams. Kreditorių komitetas paprastai laikomas autonomišku ir nuo kreditorių susirinkimo, administratoriaus ar teismo nepriklausomu organu, veikiančiu kaip kreditorių interesų administratorius ir jam suteikiamomis teisėmis ir skiriamomis pareigomis siekiantis nemokumo proceso tikslų.
Paminėtina, kad JAV ir Anglijoje daugiau dėmesio šiam institutui teikiama restruktūrizavimo bylose nei bankroto (ar kaip kitose jurisdikcijose įvardijama likvidavimo) procedūrose. Visgi šio instituto svarba vertinama ir didesnės apimties bankroto bylose, bylose, kuriose yra daug kreditorių, jų interesai labai išsiskiria ar bylos aplinkybės suponuoja kreditorių komiteto sudarymą.
Siekiant teisinio aiškumo, užtikrintumo ir kreditorių pasitikėjimo kreditorių komiteto institutu, įvairių šalių įstatymų leidėjai teisės aktuose ne tik išsamiai aptaria kreditorių komiteto narių teises, funkcijas, pareigas, atsakomybę, bet ir įtraukia išlaidų atlyginimo komiteto nariams mechanizmus, galimybę pasitelkti profesionalų pagalbą prižiūrint nemokumo procesą, o kai kuriose jurisdikcijose numato ir atlyginimą už veiklą kreditorių komitete.
Lietuvoje ne vienoje byloje teismų išaiškinta, kad ypač tais atvejais, kai procese dalyvauja daug kreditorių, sudarant kreditorių komitetą bankroto procesas racionalizuojamas, tampa paprastesnis ir ekonomiškesnis, tačiau, priešingai nei nurodoma užsienio doktrinoje bei teismų praktikoje, Lietuvos teismai išaiškino, jog kreditorių komitetas nėra atskiras organas ir jis yra laikomas tik kreditorių visumos atstovu.
Nors šio instituto svarba nėra paneigiama, visgi įstatymų leidėjas daug dėmesio reglamentavimui neskiria ir nuostatos dėl kreditorių komiteto sudarymo, narių skyrimo, funkcijų apibrėžimo bei atsakomybės teisės aktuose nėra išsamiai detalizuojamos.
Kreditorių komiteto sudarymo tvarka
Sprendimą dėl kreditorių komiteto sudarymo paprastai priima kreditorių susirinkimas arba teismas, tačiau tai ne vienintelis būdas suformuoti kreditorių komitetą. Išskirtinas JAV modelis, pagal kurį už komiteto suformavimą yra atsakingas JAV patikėtinis, atsakingas už nemokumo bylų administravimo priežiūrą, o jeigu įstatymas numato galimybę jo nesudaryti ar JAV patikėtinis nenusprendė kitaip, teismas taip pat gali priimti sprendimą pavesti suformuoti komitetą.
Kreditorių komitetai likvidavimo bylose paprastai yra reti, tačiau restruktūrizavimo bylose kreditorių komitetą yra privaloma formuoti visais atvejais, išskyrus mažus verslus ar teismui nusprendus kitaip. Įstatymų leidėjas numato, kad kreditorių komitetas formuojamas iš kreditorių, neturinčių įkeitimu užtikrintų reikalavimų, pasiūlymą tapti nariu pateikiant septyniems didžiausią neužtikrintą reikalavimą turintiems kreditoriams. Nors tuo pačiu numato, jog gali būti formuojami papildomi kreditorių komitetai, kuriuose būtų atstovaujami kitų kreditorių grupių interesai.
Galutinis sprendimas, ar bus suformuotas komitetas, visgi priklauso patiems kreditoriams, kur kiekvienas pasiūlymą gavęs kreditorius priima sprendimą dėl komiteto nario pareigų prisiėmimo. Įstatyme minimalus skaičius, reikalingas, kad kreditorių komitetas būtų sudarytas, nenustatomas.
Suformavus komitetą, kreditorių komitetas turi teisę išsirinkti ir pasamdyti patarėją (angl. committee counsel), turintį profesinių žinių apie nemokumo procesą, juo gali būti tiek finansininkas, tiek teisininkas, tiek kitas specialių žinių turintis asmuo. Patarėjas vėliau atstovaudamas komitetui dalyvauja derinant dokumentus, atliekant skolininko dokumentų bei veiklos tyrimą ir kitus pavestus veiksmus, o jei jis yra teisininkas, tai atstovauja kreditorių komitetui teismo procesuose.
Vokietijos įstatymų leidėjas įtvirtino, kad paprastai sprendimą dėl pagrindinio kreditorių komiteto sudarymo priima kreditorių susirinkimas, tačiau įstatymo nustatytais atvejais tokį sprendimą gali priimti ir teismas. Visada į komitetą turi būti išrinkti atskiroms kreditorių grupėms atstovaujantys kreditorių atstovai, t. y. kreditoriams, turintiems užtikrintus reikalavimus, didžiausius reikalavimus, mažiausius reikalavimus, ir darbuotojų atstovas. Nei minimalus, nei maksimalus kreditorių komiteto narių skaičius nenurodytas.
Bankroto infografija
Tiek darbuotojų atstovais, kuriais paprastai skiriami profesinių sąjungų atstovai, tiek kitų kreditorių atstovais gali būti renkami asmenys, nesantys kreditoriais atitinkamoje byloje, o nepriklausomai nuo nario statuso (kreditorius ar specialistas) visais atvejais atlyginamos ne tik patiriamos išlaidos, bet ir mokamas atlyginimas už darbą komitete.
Anglijoje sprendimą dėl kreditorių komiteto sudarymo priima kreditoriai, turintys tik neužtikrintus reikalavimus, o jį sudaryti gali nuo 3 iki 5 narių. Šalia kreditoriams suteikiamos teisės sudaryti kreditorių komitetą, inicijuoti kreditorių komiteto sudarymą gali ir administratorius, siekiantis operatyvaus proceso, kai administratoriaus veiksmams reikia kreditorių pritarimo.
Vertinant analizuojamas jurisdikcijas matyti, kad ypač daug dėmesio yra skiriama kitų nei įkeitimu užtikrintų kreditorinių reikalavimų turintiems kreditoriams ir jų interesams bei galimybei tokių kreditorių interesams atstovauti jiems patiems per kreditorių komiteto institutą. Užtikrintus reikalavimus turintys kreditoriai, kai tokie reikalavimai padengiami iš įkeisto turto, pagrįstai manytina, nebus linkę sutikti su restruktūrizavimo procesu, pasirinkdami greitą lėšų atgavimą, o tai paprastai prieštaraus kreditorių, neturinčių užtikrintų reikalavimų, siekiams.
Pripažįstama, kad kreditorių komiteto sudarymas yra kreditorių autonomijos išraiška, tačiau paprastai tam tikri atvejai, kai komiteto sudarymas yra privalomas, įtvirtinami teisės aktuose, taip pat neretai užtikrinama ir kitų kreditorių galimybė ginti savo interesus reikalaujant steigti komitetą, kur galėtų būti tinkamai atstovaujami jų, kaip tam tikros grupės, neturinčios didžiausių reikalavimų, kreditorių interesai. Kita papildoma priemonė siekiant efektyvumo - ne per didelis skaičius komiteto narių.
Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko modelį, kai sprendimą dėl kreditorių komiteto, kurį turi sudaryti mažiausiai 5 nariai (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas 54 straipsnio 1 punktas), sudarymo gali priimti tik kreditorių susirinkimas (JANĮ 44 straipsnio 1 punktas), nenumatant atvejų, kai kreditorių komitetas yra reikalingas ar gali būti steigiamas ir nesant kreditorių susirinkimo sprendimo.
Papildomai teismai išaiškino, kad sprendimo dėl kreditorių komiteto sudarymo teisė suteikiama kreditoriams kaip visumai, o tai yra kreditorių autonomijos principo išraiška. Todėl kreditorių komitetas gali būti sudaromas tik esant atitinkamam susirinkime dalyvaujančių kreditorių daugumos sprendimui, o teismas tokio sprendimo panaikinti negali ar juo labiau pats nuspręsti sudaryti kreditorių komitetą.
Kiekvienas kreditorius į kreditorių komitetą gali siūlyti tik vieno nario kandidatūrą (JANĮ 53 straipsnio 3 dalis). Komiteto nariais gali būti skiriami tik kreditoriai ir darbuotojų interesams atstovaujantis asmuo, kuris yra privalomas tais atvejais, kai juridinis asmuo turi tenkinti darbuotojų reikalavimus, atlyginti žalą dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga (JANĮ 53 straipsnio 3 dalis).
Atsižvelgdamas į kreditorių komiteto skirtingą vaidmenį restruktūrizavimo ir bankroto procesuose, įstatymų leidėjas išskyrė būtinas sąlygas kreditorių komiteto sudėčiai, numatydamas, jog restruktūrizavimo bylose kreditorių komitete turi būti visoms kreditorių grupėms, t. y. kreditorių, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu ir (ar) hipoteka, ir kitų kreditorių, interesams atstovaujantys kreditorių komiteto nariai.
Taigi matyti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas vis dar didelę reikšmę skiria kreditorių, turinčių didžiausią reikalavimą, kurie neretai yra ir įkaito turėtojai, interesams tenkinti ir mažiau dėmesio skiria poreikiui siekti ginti kreditorių, turinčių mažesnę derybinę galią, interesus. Taip akcentuojamas kreditorių autonomijos principo įgyvendinimas, įstatymu nenumatant šio principo ribojimo išimčių. Įstatymų leidėjas taip pat nesprendžia dėl šio instituto profesionalumo užtikrinimo, šį klausimą taip pat palieka spręsti patiems kreditoriams. Tai, pagrįsta manyti, skatina situacijas, kai tik finansiškai pajėgūs kreditoriai galės užtikrinti profesionalų dalyvavimą kreditorių komiteto veikloje. Todėl manytina, kad užsienio jurisdikcijų praktika, leidžianti kreditorių komitetų sprendimą kitais atvejais nei vien tik kreditorių sprendimo pagrindu, galėtų būti sektina.
Įstatyme numatytos tam tikros aplinkybės, kuriomis komitetas turėtų būti steigiamas, ir teisės teismui nuspręsti steigti komitetą, kai yra atitinkamas kreditorių kreipimasis ir teismai pagrįstai įvertintų tai esant reikalinga, suteikimas turėtų būti laikoma protinga priemone.
Prieš tai analizuoti klausimai iš esmės taptų visiškai nereikšmingais, jei kreditorių komitetui nebūtų suteikiamos teisės ir priskiriamos funkcijos. Kreditorių susirinkimą sąlygiškai galima palyginti su akcininkų susirinkimu, o pagal skiriamas funkcijas kreditorių komitetą galima palyginti su valdybos ir stebėtojų tarybos organų funkcijomis, atliekant stebėjimo, patarimo, kontrolės, o atitinkamais klausimais ir sprendimų priėmimo funkcijas.
Suteikiamų funkcijų ir teisių apimtis skiriasi ne tik lyginant skirtingas jurisdikcijas, bet ir priklausomai nuo pasirinktos nemokumo procedūros.