Važiuojant sostinės Ukmergės magistralės įkalne į dabartinį Vilniaus Šeškinės mikrorajoną, kuris buvo statomas 1978-1985 m., kairėje kelio pusėje matyti priklausanti Šeškinės seniūnijai nedidelė, vieno ar dviejų aukštų individualių namų gyvenvietė. Pašnekinus gyventojus, pasirodo, kad ši, dabar labai jauki, gražiai sutvarkyta ir apželdinta, rami gyvenvietė pradėta statyti gerokai anksčiau nei naujasis, tai pačiai Vilniaus seniūnijai priklausantis, Šeškinės mikrorajonas, t. y. apie 1954-1955-uosius metus.
Ši gyvenvietė, esanti dabartinės Vilniaus miesto Šeškinės seniūnijos teritorijoje, yra įdomus XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje pradėtos statyti individualių namų gyvenvietės pavyzdys. Ant kelių namų iki šiol nepakeistų fasadų nurodomi 1959 ar 1960 metai. Tuo metu mediniai ar mūriniai namai čia buvo statomi pagal tipinius projektus. Dabar daugelis jų renovuoti ar rekonstruoti.
Šioje gyvenvietėje yra kelios lygiagrečiai nutiestos gatvės: Anykščių, Deltuvos, Siesikų, Upytės ir Želvos. Matyt atsižvelgiant į reljefą, iki 1956 m. šio kvartalo gatvės vadinosi Kalno I (dabar Anykščių), Kalno II (dabar Upytės), Kalno III (dabar Deltuvos). Siesikų gatvė iki 1990 m. buvo Ukmergės gatvės dalis, o dabartinė Želvos gatvė iki 1972 m. buvo vadinama Ukmergės skersgatviu.
Kadangi ši gyvenvietė yra šalia Ukmergės plento, kelios gatvės pavadintos Ukmergės rajono vietovių vardais (Deltuvos, Siesikų, Želvos). Keitėsi ir namų numeracija. Kiekvienoje gatvėje yra apie 30 namų. Kai kurie šios vietos žmonės vadina šią gyvenvietę Senąja Šeškine.
Kėdainiai. Didžiosios ir Senosios g. sankryža (1970 ir 2025 m.)
Gyventojų Atsiminimai ir Bendruomenė
Keletą dešimtmečių, ypač iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, čia gyventa labai bendruomeniškai. Žmonės kartu švęsdavo šventes, leisdavo laisvalaikį, palydėdavo kaimynus Amžinybėn. Pažinodavo ne tik šalimais, bet ir gretimose gatvėse gyvenančius. Pasak vienos gyventojos, keletą dešimtmečių čia buvęs bendras šulinys visiems (Želvos gatvėje, dabar jo vietoje pastatyti namai). Tik kai kurie namai turėjo savo šulinius. Kita moteris pasakojo, kad Siesikų gatvėje tryško šaltinis, iš kurio visi semdavę vandenį.
Šioje gyvenvietėje gyvena arba yra gyvenę įvairių socialinių sluoksnių žmonės, taip pat ir Lietuvoje žinomos asmenybės bei jų artimieji. Deltuvos gatvėje gyveno mokslininkas Jonas Skardžius (1913-2001). Šio kvartalo gyventojai pasakojo, kad Siesikų gatvėje yra gimusi ir iki santuokos (2005 m.) gyvenusi garsaus krepšininko Roberto Javtoko (g. 1980 Šiauliuose) būsimoji žmona Vilma Barauskaitė.
Didžiuma pirmųjų šio kvartalo gyventojų, kurie statėsi čia nuosavus namus, dabar, deja, jau iškeliavę Amžinybėn. Atsiminimais apie savo tėvus, įsikūrimą ir gyvenimą jų pastatytuose namuose, taip pat šios gyvenvietės ypatumus pasakoja nuo pat statybų pradžios iki šiol dviejuose Anykščių gatvės namuose gyvenantys jų vaikai.
Vilniaus rajono žemėlapis
Anykščių Gatvė: Gyventojos Pasakojimas
Vieno Anykščių gatvės namo gyventoja Alvyda Skuodytė (g. 1951), bibliotekininkė, pasakoja: „Mūsų tėvai, Pranas Skuodis (1916-2006) ir Marijona Skuodienė (gimusi Budnikaitė, 1923-2006) leidimą statytis namą Anykščių gatvėje (tuo metu ji vadinosi Kalno I g.) gavo 1955 metų pavasarį. Abu buvo kilę iš Ukmergės rajono. Susituokę 1948 metais, į Vilnių su šeima atsikraustė 1951-ųjų pabaigoje.“
Alvyda Skuodytė dalinasi mintimis, kodėl tėvai ryžosi patys statytis namą: „Žiūrint šių dienų akimis, taip pat plačiau pasidomėjus individualių namų statybų Lietuvoje istorija pokario metais, akivaizdu, jog vadinamieji „privatininkai“, taip pat ir individualių namų savininkai, visų pirma rizikavo atsidurti „pažangios socialistinės visuomenės“ paraštėse. Tačiau gyvenamojo būsto miestuose labai trūko. Karo nuostoliai Lietuvos teritorijoje buvo milžiniški. Plėtėsi miestai.“
Pasak jos, sunkiausia buvo nugalėti praktines kliūtis, iš kurių svarbiausios buvo statybinių medžiagų trūkumas bei prasta jų kokybė. Tad teko pirkti tai, kas pakliūdavo po ranka. Pinigų pertekliaus taip pat nebuvo. Todėl statybos vyko lėtai. Jose dalyvaudavo praktiškai visi šeimos nariai, kiekvienas pagal savo išgales.
Mūsų šeima taip pat atsikėlė į dar nebaigtą įrengti namą 1961 metais. Beveik visi šio kvartalo namai buvo baigti statyti apie 1959-1961 metus. Visiškai savo namuose įsikūrėme tik apie 1980-uosius metus.
Švenčionių rajono žemėlapis
Gyvenvietės Socialinė Struktūra ir Gyventojai
Alvyda Skuodytė atkreipia dėmesį į tai, kad didžioji dalis statytojų buvo šeimos žmonės, apie 25-40 metų amžiaus, auginantys 1, 2, 3, rečiau - 5 vaikus. Pagal tautybę buvo dvi pagrindinės grupės - lietuviai ir lenkai. Didžioji dalis sklypų savininkų atsikėlė į Vilnių ir aplinkinių Ukmergės, Širvintų, Kėdainių miestų, dažniau jiems priklausiusių kaimų, Vilniaus apylinkių, kitų Vilniaus mikrorajonų (pvz, Žvėryno). Socialinį statusą bandėme aiškintis pagal tai, kokią padėtį užėmė šeimos galva, ir šį vaidmenį priskyrėme šeimos vyrams.
Ši informacija leidžia geriau suprasti Antakalnio būsto numeracijos ir pačios gyvenvietės raidą, jos gyventojų istorijas ir socialinę struktūrą.
tags: #antakalnio #busto #numeris