Šiame straipsnyje pateikiami Antano Gylio biografijos fragmentai ir atsiminimai apie Lietuvos istoriją, apimantys laikotarpį nuo tarpukario iki sovietinės okupacijos ir vėlesnių metų. Tai asmeninis žvilgsnis į svarbius Lietuvos istorijos įvykius, žmonių likimus ir kovą už laisvę.
Ankstyvoji jaunystė ir mokslai
Atsiminimai prasideda nuo vaikystės ir ankstyvosios jaunystės dienų, kurios autoriui atrodo nuostabiausios. Jis prisimena gimtąjį miestą, siaurąjį geležinkelį, stoties šurmulį ir Utenos „taksi“ - žydelius Šepšelį ir Zalmaną. Taip pat prisimena Joselį Margalį, kuris veždavo linus, medieną ir odas, ir buvo inteligentiškas bei paslaugus.
Pradinė mokykla Aušros gatvėje ir pirmasis mokytojas Feliksas Sedelskis paliko neišdildomą įspūdį. Vėliau likimas suvedė su mokytoju vėl, tolimoje šiaurėje, vienoje Intos lagerių ligoninėje. Gimnazija su parku ir sodu, kuriame žydėdavo alyvos ir kaštonai, taip pat išliko atmintyje.
Pirmosios tautinės brandos demonstracijos
Autorius prisimena, kaip mokiniai protestavo prieš vyriausybės ultimatumą. Tai buvo pirmoji tautinės brandos demonstracija. Jis dėkingas mokyklai ir mokytojams, kad užaugo tokiais, kokiais buvo ir yra.
Lietuvos istorija – nuo priešistorės iki modernybės
Sovietinė okupacija ir pokyčiai mokykloje
1940-ieji metai atnešė didelius sukrėtimus. Birželį žlegėjo tankų kolonos Kauno link. Mokytojų tarpe atsirado žmonių su polinkiais talkininkauti saugumiečiams. Rugpjūtį mokytojai rinkosi į Sporto salę Kaune, kur buvo diegiama internacionalizmo ir meilės genijui dvasia.
Rugsėjį gimnazijoje įvyko didelės permainos. Iš senųjų mokytojų vos keletas beliko. Atsirado naujų mokytojų, tokių kaip J. Gipiškis, Liubinas, Vaivada ir Vaivadienė. Taip pat atsirado komjaunimo organizatorius (komsorgas) J. Teišerskis, kurio mokiniai nemėgo ir vengė.
Mokinių ir mokytojų reakcija į okupaciją
Dauguma mokinių ir mokytojų nesitaikstė su ateivių - okupantų primesta tvarka. 1940 m. buvo mitingas prieš okupantą. Birželio 14-15 naktį prasidėjo masinis žmonių trėmimas. Žmones kėlė iš miego ir vežė į geležinkelio stotį. Sujauktos naktys iki pat dvidešimt antrosios. Birželio 21 d. buvo abiturientų išleistuvių vakaras, kuris buvo be ugnelės ir azarto.
Antrasis pasaulinis karas ir gyvenimas okupacijos sąlygomis
22-osios, sekmadienio rytas prasidėjo su lėktuvu, ant kurio sparnų buvo juodi kryžiai. Prasidėjo karas. Utenos kalėjimas buvo prikimštas politinių kalinių. Vokiečiai Utenoje pasirodė birželio 26 d. Buvo atkurtos iki 1940.VI. 15 veikusios įstaigos. Burmistru buvo paskirtas kun. dr. Jonas Steponavičius, kuris nepritarė žydų persekiojimui.
Autorius svajojo toliau mokytis ir studijuoti, tačiau ginklams žvangant, ne vien mūzos tyli. Jis dirbo Vilniuje, policijos šeštos nuovados viršininku. Vokiečių tikslai ir užmačios buvo aiškūs - erdvė germanizacijai ir ne daugiau. Studijų tais metais nebuvo.
Gyvenimo tėkmė ir pasirinkimai
Autorius teigia, kad žmogus visada yra gyvenimo tėkmėje ir visada daro pasirinkimus. Yra žmonių, pasirenkančių ramius vandenis, o yra tokių, kurie ieško gilesnių vandenų. Jis su V. Miškiniu lankydavosi pas Motiejų Sierakauskio gatvėje, kur pareigūnai gerdavo kavą ir diskutuodavo apie Lietuvos valstybingumo atstatymo galimybes.
Bendravimas su Utenos šviesuoliais ir pogrindžio veikla
Grįžęs namo, autorius dirbo apskrities valdyboje maisto kortelių skyriuje. Jis bendravo su Utenos šviesuoliais, tokiais kaip kun. kan. P. Rauda, kuris turėjo turtingą biblioteką. Kartu su Vyt. Pakštu ir Kaziu Tamošiūnu jie skaitė knygas ir diskutavo apie įvairias temas.
Autorius dalyvavo „Kęstučio“ organizacijos veikloje, kuri leido laikraštį „Į Laisvę“. Organizacija vienijo žmones, kurie priešinosi bolševikinei ir nacistinei priespaudai. Buvo įkurtas apskrities „Kęstučio“ skyrius. Autorius padėjo Vyt. Pakštui ir St. platinti laikraštį „Prošvaistė“.
Studijos Vilniuje ir pogrindžio veiklos tęsimas
1942 m. rudenį autorius vėl išvažiavo į Vilnių studijuoti. Universitete buvo jaučiama parama maistu ir pinigais. Auditorijose buvo šaltoka, bet entuziazmo užteko ir studentams, ir profesoriams. Studentai nebuvo pasyvūs stebėtojai ir platino pogrindžio leidinius.
1944 m. artėjant bolševikų pakartotinei okupacijai, autorius padėjo Vyt. Pakštui ir St. platinti ginklus. Jis apsigyveno Juknėnuose ir toliau bendravo su Br. Stasiūnu, Br. Vaivada ir kun. P. Rauda. Jie skaitė rusų literatūrą ir diskutavo apie mirties, Dievo ir žmogaus, Būties ir Nebūties problemas.
Žmogaus laisvė ir gyvenimas Rusijos kaimynystėje
Autorius cituoja rusų klasikus ir teigia, kad žmogus laisve dažnai piktnaudžiauja. Jis pabrėžia, kad gyvename Rusijos kaimynystėje ir niekur nuo jos nedingsim. Jis kalba apie ateizmą, kultūrą ir vandalizmą, fanatizmą ir fatalizmą. Audringa ir nerami buvo 1943 metų vasara, kai vyko persilaužimas ir baigtis vis aiškesnė darėsi.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1940 | Sovietinė okupacija |
| 1941 | „Kęstučio“ organizacijos įkūrimas |
| 1941-1944 | Nacistinė okupacija |
| 1944 | Bolševikų pakartotinė okupacija |