Jauki etnografinė sodyba „Sena troba“ laukia kaimo išsiilgusiųjų ištisus metus. Apie 1900 metais statytą sodybą iš prieškario ūkininko Prano Rentausko dukters Liucijos nusipirkęs klaipėdietis Antanas Bučys sodybą atnaujino laikydamasis etnografinių tradicijų, todėl dabar ir troba, ir jos kambariai bei apstatymas atrodo beveik taip pat, kaip prieš šimtą metų.
Autentiška lietuviška sodyba
Sodybos veikla orientuota į ramaus kaimiško poilsio ieškančius turistus. Čia poilsiautojai gali mėgautis plačiomis pievomis, Minijos upe, žemuogiauti, žvejoti, plaukti baidarėmis, o žiemą nusileisti rogutėmis nuo kalno, čiuožinėti pačiūžomis, sušilti prie židinio, paklausyti plokštelių ar išsikepti duonos. Sodyboje saugomos tautinės tradicijos, vertinama senovė. Sodybos šeimininkas apdovanotas už etnografiškumą, paveldo puoselėjimą.
Ši sodyba išsiskiria savo autentika, nes tokių XIX-XX a. pradžios statinių Lietuvoje jau retai surasi.
Kaimo turizmo sodybos. Rural tourism in Lithuania. Усадьбы для отдыха в Литве
Kaimo turizmas Lietuvoje: Raida ir Perspektyvos
Pastaraisiais metais kaimo turizmas Lietuvoje tapo vis populiaresnis. Žmonės, pavargę nuo miesto šurmulio, ieško ramybės ir galimybės pabūti gamtoje. Tokios sodybos kaip "Sena Troba" siūlo ne tik nakvynę, bet ir galimybę susipažinti su senovės tradicijomis, amatais ir kaimišku gyvenimo būdu.
Kaimo turizmas Lietuvoje
Konkurso „Geriausia apgyvendinimo įstaiga 2007“ metu A. Bučio sodybai buvo skirta nominacija už kruizinių laivų turistų priėmimą.
Apie kaimą kuriame gimiau
Gimiau 1928 metais Ukmergės apskrities Kavarsko valsčiaus Piktagalio kaime. Šeimoje augome šeši broliai ir penkios seserys. Su tėvais - trylika asmenų. Gimiau per pačius šalčius, sausio 29-ąją. Mamos mergautinė pavardė - Petronėlė Kalibataitė, ji kilusi iš Budrių kaimo, kuris nuo mūsų buvo už kokių trijų kilometrų. Tėvo vardas - Aleksas. Broliai - Petras, Aleksas, Karolis, Kazys, Jonas ir Antanas. Seserys - Monika, Bronė, Kaziūnė, Petrutė ir Palmirutė.
Kadžionių šeima kaime turėjo valaką žemės - vadinasi, ne vargšai. Tačiau tai buvo bendra Kadžionių giminės žemė, o kai tėvai kėlėsi į vienkiemius, veikiausiai, 1935 m., jiems atiteko tik šeši ha dirbamos žemės ir keturi - miško, kuris buvo gal už septynių kilometrų nuo namų, Troškūnų girioje.
Piktagalio kaimas buvo įsikūręs už pusės kilometro nuo vieškelio Kavarskas-Traupis. Iki Kavarsko buvo apie penkis kilometrus, o iki Traupio - apie vienuolika. Gyventojus išskirsčius po vienkiemius, vietoje pasiliko keletas kaimiečių, todėl buvusio kaimo liekanų esama ir dabar, tas pats ir kelias, ėjęs per kaimą. Iš pietų pusės palei visą kaimą teka upelė Pienė. Iš vakarų stūkso medžiais apaugęs kalnelis, kurį vadina Piliakalniu, iš pietryčių - šilas, iš šiaurės - miškelis, vadinamas Beržyte, iš rytų - Pienionių dvaras, kurį valdė ponas Siesickas.
Mūsų kaimas įspraustas tarp upelės, miškelių ir kelių, kurie tiesėsi lyg kokios sienos. O ir pačiame kaime būta daug istorinių vietų. Pavyzdžiui, per mūsų sklypą iš pietų pusės tekėjo upelė Pienė. Iš vakarų per kaimyno Klemenso Giniečio sklypą grioviu šniokštė Paravelys, ištekantis iš Beržytės. Pavasariais Paravelys keldavo triukšmą šniokšdamas, almėdamas į paplūdusią Pienę. Kaimo pradžioje telkšojo bala, apaugusi ajerais, vadinta Telėtniku. Keista, bet ir dabar tebėra tas Telėtnikas, tik dar paslaptingesnis, dar daugiau jame kemsų ir krūmų priaugę. Tebėra ir Ličgalys - tai kelio pradžia iš kaimo vieškelio link. Pavasariais Ličgalį apsemdavo vanduo ir važiuoti juo būdavo pavojinga, nes iš abiejų kelio pusių žiojėjo iškasti grioviai, o patekęs į griovį galėjai neblogai išsimaudyti... Dabar Ličgalys tapo nepraeinama klampyne, apaugusią karklais.
Ir dabar man tikra palaima aplankyti tas vietas, kur basomis bėgiojo mano vaikystės ir jaunystės dienos... Čia neapsakomai gera, ramu.
Gyvenimo prisiminimai
2001 m. Šv. Pasiprašęs Dangaus pagalbos, prisiverčiau pradėti prisiminimus. Rašysiu juos be pagražinimų, taip, kaip buvo. Ilgi metai daug ką apnešė užmaršties sluoksniu, bet dar daug ką ir prisimenu. Suprantu, kad nepasiseks visiškai tiksliai atkurti prisiminimų, todėl iš anksto atsiprašau. Visi mes buvome žmonės - su savo dorybėmis ir silpnybėmis. Troškome gyventi, mylėti ir būti mylimi. Visi jautėme baimę, šaltį, alkį, skausmus, visi bėgome nuo nelaimės, nuo giltinės. Deja, daugumai nepasisekė išvengti kraupaus likimo. Esu vienas iš to nedaugelio, ištrūkusių iš mirties glėbio.