Anykščių kraštas garsėja ne tik savo gamtos grožiu, bet ir turtinga istorija, kurią mena išlikę dvarai. Vienas iš tokių - Burbiškio dvaras, menantis praeities ženklus ir pasakojantis savitą istoriją.
Prisimenu pojūtį, kai pirmą kartą pamačiau dailininko Aurimo EIDUKAIČIO paveikslus: praeitis ir dabartis, realizmas ir siurrealizmas, senovė ir modernas. Praeities ženklai persipina su dabartimi, bloškia atgal ir grąžina į šiandien - visko daug, bet motyvuotai ir darniai. Burnoje pajuntu sausainių „Gaidelis“ skonį, o mėlynas duris taip ir norisi praverti, kad ir vėl galėčiau apkabinti medinį vaikystės arkliuką.
Burbiškio dvaro sodyba
Apie kūrybą ir prisiminimus
Dažniausia vaizdai pradeda formuotis pasąmonėje ir, be abejo, jie neatsiranda iš niekur. Kiekvienas pamatytas daiktas, objektas, aplinka, knygos, internetas, kitų dailininkų kūryba man, galbūt suprantant kitaip nei kitiems, dėliojasi į vaizdinius, kuriuos ir perkeliu į drobes. Aišku, prieš tapant visa tai dar reikia apdoroti ir galvoje, ir eskizuose. Pasitelkdamas savo meninę intuiciją, išsilavinimą, patirtį, apmąstydamas kiekvienos detalės paskirtį paveikslo siužete, bandau sudėlioti bendrą kūrinio visumą, kompoziciją ir spalvinę gamą. Prisiminimai mano darbuose taip pat gana svarbūs. Bet nėra taip, kad vos kažką prisiminęs, kad ir iš vaikystės, skubėčiau greitai perpiešti. Visa tai ateina ir nutinka savaime.
Stiliaus paieškos
Sunku būtų pasakyti, ko daugiau. Tiek praeitis, tiek dabartis persipina. Realizmas mano kūryboje - tai pagrindas, kuris leidžia mano pamatytus, sugalvotus vaizdus perkelti į drobę. Siurrealizmas tai labiau meninis judėjimas, kurio ankstesnėje mano kūryboje buvo tikrai nemažai. Dabar to siurrealizmo liko tik užuominos, minimalūs bruožai, šiek tiek yra ir simbolizmo. O koks būtent mano tapybos stilius, būtų sunku ir pasakyti. Be abejo, tai pirmiausia realizmas. Man svarbu, kad tai atspindėtų tik man vienam būdingą stilių, pagal kurį kiti atpažintų mano kūrybą.
Tikrai niekada negalvojau ir nesirinkau nei tapymo stiliaus, nei to, ką tapysiu. Viskas po truputį, man pačiam beaugant, besiformuojant kaip asmenybei, savaime susidėliojo į tai, kas esu ir kaip tapau.
Gyvenu dabar, bet ir prisimindamas, kas buvo anksčiau, pasvajodamas, kas bus ateityje. Tikrai sau netaikau jokių kitų sukurtų laimingo gyvenimo formulių. Taip pat ir kitų nemokau, kaip reikia gyventi.
Tiesą pasakius, ir pasiglemžia. Ir mintis, ir laiką, bent jau didžiąją dalį. Jei ne žmona ir vaikai, tikriausiai ir gyvenčiau savo susikurtame pasaulyje. Dabar tenka grįžti į realybę. Ir tuos pačius buities darbus tenka nudirbti, kurių, turbūt kaip ir daugelis, nemėgstu.
Kūrybinis kelias
Aurimas Eidukaitis - laisvas jaunosios kartos tapytojas, Šiaulių universitete dailės studijas baigęs menininkas, kantriai ir atkakliai kuriantis savąją tapybos darbų kolekciją. Pirmoji autorinė jo darbų paroda buvo surengta 2014 m., nuo 2015 m. jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Kai tapau, negalvoju, kokiam konkrečiam žmogui tai galėtų tikti ir patikti. Bet dažniausiai mano darbais domisi kitaip mąstantys ir norintys mąstyti. Tikiuosi, kad mano darbai priverčia žmones susimąstyti ir kurti savo istorijas. Juk kiekvienas vis kitaip interpretuoja ir mano paveikslus. Todėl aš pats nelabai mėgstu pasakoti savo sugalvotos minties. Dažnai kiti daugiau įžvelgia nei aš pats.
Laiko tėkmė kūryboje
Laiko ir kantrybės mano darbams tikrai reikia. Pačio tapymo gal būtų apie 3-4 savaites kasdienio darbo nuo ryto iki vakaro. Bet dažniausia tapau ne vieną darbą iš karto, nes turi pradžiūti dažų sluoksniai. Todėl tas laikas dar pailgėja. To laiko, kurį praleidžiu galvodamas, piešdamas eskizus, dėliodamas detales, rinkdamas informaciją tiek internete, tiek knygose, net nebeskaičiuoju. Įvairius daiktus, detales, vaizdus, kurių gali prireikti tam kūriniui, tenka ir pafotografuoti. Visa tai užtrunka. O didesnius ir sudėtingesnius darbus, dar tenka nemažai ir pataisyti, ir pertapyti, kol išgaunu norimą rezultatą.
Pati paveikslo pradžia, pradedant nuo jo pradinio atsiradimo ir medžiagos apdorojimo, - tikrai įdomus momentas. Paskui eina tas vadinamasis ilgasis, kaip minėjau, daugiau mechaninis darbo procesas, kuris kiekvieną kartą išbando kantrybę. Aišku, besikeičiant vaizdui ir besiformuojant visumai malonu pačiam stebėti tuos pokyčius, matyti progresą, artinantį prie galutinio rezultato. O pats rezultatas turbūt ir yra pats svarbiausias. Nors gana dažnai jis nėra toks, kokį mačiau pradinėse vizijose. Kartais nusivili, kartais pradedi kaltinti savo gebėjimus, bet tas didelis noras toliau eiti ir tobulėti vėl stumia į tapybos pasaulį. Ir vėl iš naujo bandai, darai ir su kiekvienu nauju paveikslu, kad ir po truputį, lipi į kūrybinę viršūnę.
Paveikslo, kurį norėčiau pasilikti sau ir kasdien į jį žiūrėti dar nenutapiau. Kartais atrodo, kad štai jau jis, o po savaitės norisi matyti kitą.
„A. Eidukaitis savo kūryba gvildena svarbiausias gyvenimo problemas: kalba apie laiko tėkmę, besikeičiantį pasaulį, nykstančias civilizacijas, socialinį skirtingumą. Dažnai šiuolaikinis siužetas patalpinamas praeities interjeruose, kuriuose gausu teatrinio rekvizito, įvairių epochų architektūrinių detalių. Šiandienos ir praeities sugretinimas, iracionalaus ir realaus prado priešprieša, sudėtingas komponavimas ir turtingas koloritas - toks nelengvas, bet įdomus šio dailininko tapybos kelias. Tai drąsi, savita ir intelektuali kūryba, nepaliekanti abejingų.
tags: #anyksciu #burbiskio #dvaras #nuomininkai