Apleista sodyba Kuosinės kaime: Istorija ir dabartis

Lietuvos kaimuose galima rasti daug apleistų sodybų, kurių kiekviena turi savo istoriją. Šiame straipsnyje apžvelgsime vieną tokių sodybų Kuosinės kaime, bandydami atskleisti jos praeitį ir dabartinę būklę.

Vladislavo Sirokomlės dvarelis Bareikiškėse

Nuo sostinės vykstant Rukainių kaimo kryptimi senuoju Vilniaus-Minsko plentu už 14 km yra Bareikiškių kaimas. Jame stovintis dvarelis siejamas su vieno populiariausių XIX a. Lietuvoje kūrusių poetų vardu. Grafui Benediktui Tiškevičiui anuomet priklausiusį pastatą buvo išsinuomojęs ir čia gyveno Vladislavas Sirokomlė su šeima.

Bareikiškėse prabėgo patys kūrybingiausi Sirokomlės gyvenimo metai. Čia plačiai gerbiamas bei mylimas XIX a. poetas parašė net 24 savo kūrinius. Sakoma, kad dėl jo naujų kūrinių leidėjai varžydavosi, siūlydami po 2 zlotus ar net po pusę rublio už eilėraštį!

Laikotarpis, kurį Vladislavas Sirokomlė pragyveno Bareikiškių kaime, buvo ypač produktyvus ir sėkmingas jo kūrybiniame kelyje. Jis rašė eilėraščius, satyras, komedijas, iš lotynų kalbos vertė Lietuvos bei Lenkijos renesanso poetų kūrinius. Dėl žymių kelionių aprašymų„Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“ bei „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ Sirokomlė laikomas šiuolaikinio krašto turizmo pirmtaku.

Detaliai ir poetiškai aprašytos literato kelionės po Trakų kraštą ragina įvairiapusiškai pažinti savo kraštą: „Tyrinėjimų dirva Lietuvoje plati ir neišsemiama kaip jūra. Ras sau peno čia ir dailininkas, ras ir į jos gelmes įsiskverbęs geologas, botanikas, žemdirbys, istorikas, o piliakalnius, pilių ir bažnyčių griuvėsius, archyvus panaršęs. Ir poetas savo balsą galės sustiprinti liaudies dainomis, padavimais. Visoje Sirokomlės kūryboje dominuoja Lietuvos istorija, gamta bei jos žmonės. Poeto kūriniai yra vertingi XIX a. istoriniai šaltiniai, o meilė Tėvynei ir jos svarba poetiškai išreikšta ne viename kūrinyje.

„Man rodos, jog tiesioginė išraiška to, ką vadiname Tėvynės meile, yra savo krašto tyrimas istoriniu, gamtiniu, etnografiniu, archeologiniu ir geografiniu požiūriu.

Vladislavo Sirokomlės muziejaus darbuotojai organizuoja įvairius edukacinius bei kultūrinius užsiėmimus. Muziejus dirba nuo trečiadienio iki sekmadienio. Patariama prieš vykstant, pasitikslinti dėl konkrečių darbo valandų.

Liudvikas Vladislavas Pranciškus Kondratovičius, vėliau iš savo antrojo vardo bei šeimos herbo pavadinimopasivadinęs Sirokomlės slapyvardžiu, gimė 1823 m. Smolhove (Mogiliovo srityje, Baltarusijoje). Nors augo neturtingų bajorų šeimoje, nuo mažumės linko į knygas. 21 metų Sirokomlė vedė, susilaukė keturių vaikų. Šeima tuomet gyveno Zalučų kaime, kur poetas ir pradėjo savo kūrybinę veiklą. Deja, 1852 m. epidemija per vieną savaitę pasiglemžė net tris jų vaikus.

Sirokomlė šeimininkavo Bareikiškėse, bet taip pat dažnai gyveno Vilniuje. Dvarelyje lankydavosi vilniečiai Sirokomlės bičiuliai. Atvažiuodavo kompozitorius Stanislavas Moniuška, rašytojai, redaktoriai ir leidėjai, archeologas E. Tiškevičius, tapytojas V. Paties V. Sirokomlės gyvenimas buvo labai trumpas, jis mirė nesulaukęs nė 40-ties, tačiau sugebėjęs sujaudinti savo amžininkų širdis.

Paskutiniu sergančio džiova poeto prieglobsčiu tapo A. Bobiatinskio namai tuometinėje Botanikos gatvėje Vilniuje. Poeto palydėti ant Literatų kalnelio Rasų kapinėse susirinko kone visas Vilnius.

Tipiškoje lauko gėlėmis bei žole apžėlusioje lietuviškoje kaimo sodyboje apie pusę XX amžiaus veikė mokykla, iki Antrojo pasaulinio karo vadinta Sirokomlės vardu. Vėliau Bareikiškių dvarelyje įsikūrė kaimelio biblioteka. 1973-aisiais, švenčiant poeto 150-ąsias gimimo metines, jo kabinetas virto memorialiniu Sirokomlės muziejumi. Sodybos kiemelyje stūkso iš girnapusės padarytas stalas. Ant jo poetas parašė ne vieną savo kūrinį, prie jo priiminėjo ir savo svečius.

Vladislavas Sirokomlė

Aukštojo kalnas

Aukščiausia vieta Lietuvos Respublikoje - Aukštojo kalnas iškilęs 293,84 metrų virš Baltijos jūros lygio. Jį galima aplankyti Vilniaus rajone, šalia Medininkų kaimo esančiame Juozapinės geomorfologiniame draustinyje.

1992 metais, siekiant išsaugoti senojo reljefo moreninio masyvo fragmentą, buvo įsteigtas 251 hektarų ploto Juozapinės geomorfologinis draustinis. Geografine prasme jis priklauso Medininkų aukštumai, kuri savo ruožtu užima Ašmenos aukštumos šiaurės vakarinę dalį.

Prieš apytiksliai 10-15 tūkstančių metų visą dabartinę mūsų valstybės teritoriją buvo uždengęs ledynas. Jo pakraštyje susikaupė įvairių moreninių nuogulų: riedulių, žvyro, žvirgždo, smėlio ir gargždo.

Tirpstančių ledynų galingi vandenys nugludino Medininkų aukštumos paviršių, tad dabar jis yra gana lygus, akivaizdžiai neišsiskiria nei kalvos, nei gauburiai. Įsidėmėtina, kad Medininkų aukštumoje nėra ežerų. Mokslininkai teigia, jog jų čia būta, tačiau tekanti ledynų srovė nudrenavo vandenis, išardė krantus.

Ilgą laiką buvo manoma, kad aukščiausia Lietuvos vieta - Juozapinės kalnas, kuris taip pat stūkso Medininkų aukštumoje, apytiksliai 1 km nutolęs nuo Aukštojo. 2004 metais, pasitelkę modernią kosminę GPS technologiją, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos instituto specialistai apskaičiavo, jog skirtumas tarp šių dviejų viršūnių - apytiksliai vienas metras.

Aukštojo kalnas - ypatingą simbolinę prasmę turintis Lietuvos gamtos objektas, jis yra išskirtas iš apskrities žemės ūkio naudmenų ir perleistas turizmo bei kultūros reikmėms. Čia vykdomi įvairūs projektai, ant kalno organizuojami meniniai renginiai. Pažymėtina, jog 2006 metais ant Aukštojo vykusioje iškilmingoje šventėje buvo duotas startas išskirtinės reikšmės padėkos akcijai. Surinkti 300 tūkstančių Lietuvos piliečių parašų pradėjo kelionę Islandijos Respublikos link. Taip buvo siekiama padėkoti šaliai, kuri tapo pirmąja drąsia valstybe, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę! Raštiška lietuvių padėka Islandijos tautai buvo įteikta šalies prezidentui.

Aukštojo lankytojai kviečiami pasigrožėti pušynėliu, pasodintu ąžuolynu bei kalną puošiančiu ypatingu meniniu akcentu - Baltų saulės ratu. Aukštojas - tai vyriausio baltų dievo vardas, minimas rašytiniuose šaltiniuose nuo XIV a., aukščiausioji dangaus dievybė, pasaulio kūrėjas, dorovės bei teisingumo principų saugotojas. Aukščiausias dievas yra pirmasis, amžinas ir neturintis pradžios. Aukštojas egzistavo prieš susikuriant pasauliui, kol viskas dar skendėjo migloje. Tikima, kad karvelio pavidalu jis lakiojo ir skirstė pasaulio dalis. Praskleidęs miglas atvėrė taką, kuriuo vaikščiodamas nusispjovė į kairę pusę. Ten, ant vandens, pasirodė žmogaus pavidalo būtybė. Dievas liepė būtybei nerti į marias ir atnešti žemės sėklų. Trečią kartą panėręs, žmogus atnešė pilną burną ir pilnas ausis sėklų.

2012 m. Baltų saulės ratas simbolizuoja senovišką aukurą. Jo viduryje yra tarytum virš Lietuvos iškelta karūna, kurią supa keturios granitinės žirgų galvos. Dalia Matulaitė savo kūryba atspindi Lietuvos tautodailę, senovės baltų bei kitų kultūrų bruožus. Skulptorė tikisi, kad specialiai šiai ypatingai vietai sukurta unikali kompozicija suvienys ir suburs baltų gentis. Baltų saulės ratas - tai vieta, kurioje visi baltų palikuonys gali uždegti ateities vienybės ugnį.

Aukštojo kalnas

Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia Medininkuose

1391 metais pagal Jogailos privilegiją Augustijonų ordino atstovai atvyko į Medininkus. Čia jie pastatė bažnyčią ir vienuolyną ir daugiau nei keturis šimtus metų administravo šią parapiją. 1831 metų caro valdžios spaudimas privertė augustijonus palikti Medininkus. Šiandien Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčią aptarnauja kiti vienuoliai - broliai pranciškonai (Mažesnieji broliai konventualai). Pirmasis brolis pranciškonas tėvas Kamil Wielemanski čia apsigyveno 1961 m., sugrįžęs iš sovietinės tremties.

Bažnyčia Švč. Trejybės vardu buvo pašventinta 1791 metais. Istoriniai įrašai byloja, jog anuomet joje buvo įrengti trys altoriai. Didysis - Švč. Šv. Kazimiero vardu 1917 metais buvo pašventinta laikina koplytėlė, kurią per karą kaimo daržinėje įrengė vietos gyventojai, neišgalėję finansuoti bažnyčios atstatymo projekto.

Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia yra medinė, stačiakampio plano. Originalios šventovės architektas - Antonas Filipovičius-Dubovnikas. Bažnyčią puošia paminkliniai kryžiai ir kitos meno vertybės: XVIII amžiuje gaminti vargonai bei Lietuvos globėją šv.

Nuo 1391 metų iki šių dienų Medininkų bažnyčia buvo perstatyta du kartus.Pirmą kartą ją atstatyti teko po 1780 metų gaisro, kurį greičiausiai sukėlė priešų kariuomenė, žygiuodama per kaimą. Po to tikintiesiems pamaldas tuometinis Medininkų klebonas laikė laikinoje iš tašytų rąstų suręstoje šiaudais dengtoje stoginėje. Joje buvo įrengti trys altoriai, viename iš kurių įkeltas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, tapytas ant ąžuolinės lentos.

Itin sunkus Medininkų parapijai ir bažnyčiai buvo XIX amžius. Per 1812 metų Napoleono invaziją į Rusiją gyvenvietė buvo apiplėšta ir padegta, sudegė klebonija, vienuolynas, biblioteka ir bažnytinis archyvas. Nuo 1830 metų tikinčiųjų likimą sprendė Rusijos caro valdžia, kuri nutarė sunaikinti katalikų vienuolių bendruomenes. Bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, Medininkų parapija panaikinta, o jos teritorija išdalyta.

XX amžiuje organizuotas antras maldos namų atstatymas vyko su nesklandumais. Rusijos valdžia daug kartų atmetė vietos gyventojų prašymus statyti bažnyčią. Net 1905 metais išleistas įsakas dėl religinės tolerancijos padėties nepakeitė. Tik 1917 metais okupacinė vokiečių administracija suteikė galimybę statyti bažnyčią. Nors dabartinės medinės bažnyčios pamatai buvo pašventinti 1922-aisiais, nauja Švč. Trejybės ir Šv.

Medininkų bažnyčioje kviečiama pasigrožėti vertingais meno kūriniais: vargonų prospektu, paminkliniais kryžiais ir molbertinės tapybos paveikslu „Šv. Kazimieras“. Aštuoniakampį Maltos kryžių kaip ordino emblemą XII a. patvirtino pirmasis didysis magistras Raymond du Puy. Kaip žinia, šio ordino riteriai priimdavo ir vienuoliškus, t. y.paklusnumo, skaistybės bei neturto įžadus.

Medininkų bažnyčios vėlyvojo baroko stiliaus vargonų prospektas sukurtas apie 1788 metus. Šv. Kazimierą vaizduojantis molbertinės tapybos paveikslas - garsaus dailininko Vinco Slendzinskio paveikslo kopija. Ramybe ir dvasingumu alsuojantį paveikslą XX a. pradžioje nutapė Liucija Balzukevičiūtė. Klūpantis šventasis su maldai sudėtomis rankomis išryškintas kontrastingu apšvietimu. Įdomu, kad šv. Kazimiero drabužiai visuomet vaizduojami raudoni. Ikonografijoje raudona spalva simbolizuoja kankinystę, kuri siejama su žemiškąja Kristaus kančia ir už žmoniją išlietu krauju.

Adresas: Šv. Kazimiero g. 4.

Švč. Trejybės ir Šv. Kazimiero bažnyčia

Medininkų pilis

Medininkai susiformavo prie vieno seniausių ir didžiausių Lietuvoje prekybos kelių. Pakelėje daug pilkapynų, piliakalnių bei senųjų gyvenviečių pėdsakų, iš kurių galima spręsti, kad kelias nutiestas 1 tūkstantmetyje.

Iš istorinių architektūrinių šaltinių sunku pasakyti, kada tiksliai Medininkuose buvo pastatyta pilis. Manoma, kad gyvenvietė ir pilis atsirado XIV a. pirmoje pusėje, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais. Pirmąkart Medininkų pilis rašytiniuose šaltiniuose paminėta XIV a.

Greta aukščiausių Lietuvos kalvų - Aukštojo bei Juozapinės - stūksanti pilis yra viena geriausiai išsilaikiusių Lietuvos teritorijoje. Atstatytoje Medininkų pilyje lankytojai gali susipažinti su pagrindiniame bokšte nuolat veikiančia išskirtine ekspozicija ir nuo apžvalgos aikštelės pasidairyti po Medininkų apylinkes.

Dabartiniai šeimininkai smalsiuosius kviečia į įvairius renginius: kasmetines Medininkų pilies žaidynes, muzikos ir apeigų dieną. Taip pat čia rengiamos konferencijos, vaizduojamojo meno - fotografijos, grafikos, tapybos - parodos.

Mūrinė Medininkų pilis yra keturkampio formos, gardinio, arba aptvarinio, tipo. Iš tokio tipo pilių Lietuvoje ji didžiausia. Ir, beje, - viena didžiausių Vidurio ir Rytų Europoje! Pilį juosia dvigubi gynybiniai grioviai (vienas jų pripildytas vandens) bei medinė siena. Pilį sudaro 4 bokštai. Juos jungia beveik 2 metrų storio ir 15 metrų aukščio sienos su vartais ir šaudymo angomis. Pagrindinio gynybinio bei gyvenamojo bokšto (donžono) aukštis - apie 30 metrų. Statinio architektūra kukli ir nesudėtinga.

Vienoje geriausiai išsilaikiusių Lietuvos teritorijoje pilių lankytojams atvertos 4 nuolatinių ekspozicijų salės. Penkių aukštų pagrindiniame bokšte pristatoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, supažindinama su kitomis mūrinėmis pilimis, galima apžiūrėti ypatingus archeologinius radinius. Čia eksponuojama anuomet naudota ginkluotė: patrankos, akmeniniai sviediniai ir kita karinė technika. Viršutiniame, penktajame, aukšte įrengta reprezentacinė salė.

Kasmet paskutinį rugsėjo savaitgalį čia vyksta neeilinis renginys - Medininkų pilies žaidynės. Pilies kieme veikiančioje mugėje tradicinių amatų meistrai rodo savo dirbinius. Išradingai ir turiningai menama pilies praeitis, minima jos svarba Lietuvos istorijoje, prisimenamos su Medininkais susijusios žymios asmenybės bei legendos.

Medininkų pilyje organizuojami ir įvairūs šviečiamieji užsiėmimai, skirti mokyklinio amžiaus vaikams ir suaugusiesiems. Pradinių klasių moksleiviams siūloma dalyvauti pamokėlėje apie protėvių išpažintą tikėjimą, pasakojama apie senovės baltų dievus, kunigaikščius, krivius ir vaidilutes. Vyresni mokiniai kviečiami pasigilinti į pasaulio ir Lietuvos pinigų istoriją, susipažinti su pinigų gamybos subtilybėmis. Tad Medininkų pilyje galima daug ką ne tik teoriškai sužinoti, bet ir praktiškai išbandyti.

Adresas: Šv. Kazimiero g. 5.

Medininkų pilis

Medininkų memorialas

1991 m. Valstybės sienų kontrolė - vienas iš svarbiausių nepriklausomos šalies elementų. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo pradėti steigti pasienio kontrolės postai. Laikotarpis buvo itin įtemptas. Sovietų Sąjunga nepripažino Lietuvos valstybės nepriklausomybės, ketino ją suskaldyti ir destabilizuoti. Sovietų kariškiai ir specialūs milicijos OMON būriai puldinėjo ir siaubė pasienio kontrolės punktus ir ten veikusias muitines. Būdavo deginami pastatai, dokumentai, draskoma Lietuvos vėliava, pasitaikydavo, kad sužeidžiami beginkliai pareigūnai, ir pan.

Tragedija neaplenkė Medininkų. Neilgai trukus po nepriklausomybės atkūrimo, 1991-ųjų vasarą iš čia pasklido šiurpą kelianti žinia. Liepos 31-ąją prieš patekant saulei Medininkų pasienio poste buvo įvykdytos kruvinos žudynės. Sovietų milicijos ypatingosios paskirties būrys OMON užpuolėtąkart budėjusius pasienio pareigūnus.

Šiam tragiškam įvykiui pagerbti šalia senosios Medininkų muitinės vagonėlio 1993 metais pastatytas juodo granito paminklas su septyniais balto marmuro kryžiais, simbolizuojančiais gyvybę paaukojusius Lietuvos pasienio sargus.

Algimantas Juozakas (t. Algirdas Kazlauskas (t. Stanislovas Orlavičius (t. Ričardas Rabavičius (t. Tomas Šernas (t. Tomas Šernas, per antpuolį taip pat budėjęs muitinės pareigūnas, buvo sunkiai sužeistas, išgyveno, tačiau nebevaikšto.

Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu visiems nukentėjusiems suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dabar - Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). Žuvusieji palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse, šalia Sausio 13-osios aukų.

2001 metais įamžinant Medininkų tragediją čia įrengtas muziejus-memorialas (Lietuvos Respublikos muitinės muziejaus padalinys). Prie dabartinio pasienio posto po stikliniu gaubt...

Žuvusių pareigūnų sąrašas

Medininkų memorialas

tags: #apleista #sodyba #kuosines #km