Archeologo paskaitos Kernavės muziejuje. 8 dalis. Romėniškos monetos Kernavėje
Muziejaus įkūrimo istorija
Šiandieninio Archeologinės vietovės muziejaus pirmtakas - tai prieš 90 metų, t.y. 1930 m. gruodžio 28 d. Vytauto Didžiojo metinių proga Kernavės pradžios mokykloje atidarytas krašto muziejus. Šį, vieną pirmųjų regioninių muziejų Lietuvoje, įkūrė Kernavės pradžios mokyklos vedėjas ir mokytojas Juozas Šiaučiūnas.Mokytojauti į miestelį J. Šiaučiūnas atvyko 1928 m. rugsėjo 23 d. Kartu su mokiniais rinko archeologinius radinius, kaupė etnografinius daiktus, savo lėšomis iš vietinių gyventojų supirko įvairių reliktų ir taip per dvejus metus surinko eksponatus, kurie sudarė būsimo muziejaus rinkinių pagrindą. Muziejaus kūrimo darbuose jam talkino žmona Teodora Šiaučiūnienė ir mokytoja Aurelija Stankevičiūtė-Onaitienė, iniciatyvą palaikė aktyvus kraštotyrininkas ir publicistas Kernavės kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas, kiti to meto visuomenės veikėjai ir praeities mylėtojai.
J. Šiaučiūnas nuolat tobulino muziejų, 1937 m. balandžio 10 d. raštu Musninkų valsčiaus savivaldybės prašė lėšų jam atnaujinti, nes „numatoma iš sandelinio pobūdžio eksponatų suvertimo pereiti į muziejinio pobūdžio stilių”. Iki lemtingųjų 1940 m. muziejuje buvo sukaupta 630 eksponatų: akmens ir bronzos amžiaus archeologinių radinių, senovinių pinigų, ginklų, įvairių buities reliktų.
Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, J. Šiaučiūnas tęsė savo veiklą, iki jį ištiko tūkstančių tarpukario Lietuvos inteligentų, savo kasdieniu darbu kūrusių modernią Lietuvos valstybę, likimas - 1941 m. birželio 14 d. jis buvo sulaikytas Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) ir išvežtas į Krasnojarsko pataisos darbų lagerį. 1942 m. nuteistas 10 metų laisvės atėmimo bausme pataisos darbų lageriuose ir 1943 m. mirė.
Kernavės piliakalniai - Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato dalis. Šaltinis: Vikipedija
Muziejaus raida sovietmečiu
Nacistinės Vokietijos okupacijos metais dalis muziejaus eksponatų dingo, bet nemažai jų buvo išsaugota mokytojos Sofijos Juškaitės ir Juozo Rudzinsko, kuris, 1945 m. muziejų atskyrus nuo mokyklos, tapo jo direktoriumi. 1948 m. muziejus perkeliamas į nacionalizuotą klebonijos pastatą (dabartinis bažnytinių reliktų muziejus).Neišvengiamai keičiasi muziejaus idėja - ekspoziciją tenka papildyti sovietinę santvarką reprezentuojančiomis temomis, bet visada stengiamasi eksponuoti ir Kernavės priešistorę, gamtos bei kultūros paveldą pristatančius objektus. Pavyzdžiui, 1948 m. eksponatai buvo suskirstyti į gamtos, archeologijos (nuo seniausių laikų iki XV a.) temas ir ekspoziciją „Kernavė tarybų valdžiai atsikūrus“.
1949 m. muziejaus direktoriumi tampa Leonardas Grybauskas. Kolektyvizacijai ir eksponatams iš „gyvenamojo laikotarpio“ paskiriami net trys iš keturių muziejaus užimamų kambarių, o archeologijos, numizmatikos ir gamtos eksponatai išdėstomi tik vienoje patalpoje.
1958-1961 m. muziejui vadovavo Birutė Valančiūtė, 1961-1963 m. - Marcelė Zapareckaitė. Tuo metu ekspozicija keitėsi: atskiruose kambariuose įrengti gamtos, archeologijos bei numizmatikos, etnografinių eksponatų ir Širvintų rajono įmonių, įstaigų bei kolūkių pasiekimų demonstravimo skyriai. Nuo 1963 m. muziejus ima veikti „visuomeniniais pagrindais“, o 1965 m. Kultūros ministerijos įsakymu Kernavės kraštotyros muziejus tampa Trakų istorijos muziejaus filialu ir pavadinamas Kernavės istorijos muziejumi. Jo vedėja paskirta Danutė Kvieskienė.
Ekspozicija atnaujinama: prieškambaryje imama eksponuoti Kernavės archeologinių paminklų schema ir piliakalnių nuotraukos, pirmo skyriaus ekspozicijoje demonstruojami Kernavės nuo seniausių laikų iki XIX a. eksponatai, antrame skyriuje - XIX a. dvarų kultūros daiktai, trečiajame - valstiečių buitis XIX a. pab.-XX a. pr. Ketvirto skyriaus eksponatai rodė „kernaviškių kovą caro ir buržuazijos valdymo metais“ bei Kernavės gyvenimą sovietmečiu.
Suremontavus muziejaus pastatą, 1968 m. birželio 10 d. atidaryta nauja, profesionaliai apipavidalinta ekspozicija, kurioje Kernavės paveldas buvo pristatomas panašiu principu - archeologijos, etnografijos, dvarų kultūros eksponatai bei sovietinę santvarką pristatantys objektai. Nuo 1973 m. muziejui vadovavo Jadvyga Purvaneckienė.
Naujas etapas: archeologiniai tyrimai ir muziejus-rezervatas
1979 m. Vilniaus universiteto (1980-1983 m. su Lietuvos istorijos institutu) pradėti sistemingi Kernavės archeologiniai tyrimai atvertė naują puslapį muziejaus istorijoje. Dėl svarbių archeologinių atradimų muziejui ilgainiui vėl buvo sugrąžinta jo įkūrėjo J. Šiaučiūno idėja. 1989 m., siekiant išsaugoti Kernavės archeologinį paveldą, buvo įkurtas Valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas, jam vadovauti paskirtas archeologas Vytautas Ušinskas.Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir klebonijos pastatą grąžinus teisėtiems šeimininkams, Kernavės archeologijos ir istorijos muziejui teko jį palikti. 1992 m. pabaigoje muziejui buvo perduotas Kernavės kultūros namų pastatas ir nuo 1993 m. vienoje jo salių sutalpinami eksponatai nuo Kernavės priešistorės iki XVIII a. bei nedidelė ekspozicija, vaizduojanti XIX-XX a. pirmos pusės kernaviškių buitį ir muziejaus įkūrimo istoriją.
V. Ušinskas siekė, kad Kernavės muziejaus-rezervato kūrimas būtų grindžiamas vientiso istorinio ir kultūrinio komplekso koncepcija, t. y. jį sudarytų du pagrindiniai komponentai - rezervato teritorija su istorinio landšafto elementais ir archeologinio paveldo objektais bei pats Archeologijos ir istorijos muziejus.
Kernavės muziejui-rezervatui, kurio vadovu nuo 1991 m. iki 2019 m. buvo architektas Saulius Vadišis, 2002 m. birželio 20 d. buvo suteiktas valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato statusas. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas 2004 m. įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą. Jo plotas siekia 194 ha.
Kernavės muziejaus ekspozicija. Šaltinis: Muziejai.lt
Moderni ekspozicija ir veikla šiandien
Vadovaujant S. Vadišiui 2012 m. duris atvėrė nauja, moderni, papildyta interaktyviomis technologijomis ir vizualizuota Kernavės archeologinės vietovės ekspozicija. Pirmoje salėje lankytojams interaktyviomis priemonėmis pateikiama vietovės formavimosi ir apgyvendinimo raida, atskleidžiama Kernavės archeologinės vietovės reikšmė Pasaulio paveldo kontekste. Ekspozicijoje pristatomas archeologų darbas - eksponuojama archeologinė perkasa ir nuo 1979 m. vykdytų archeologinių tyrimų akimirkos.Kernavės priešistorei ir viduramžių epochai - nuo X-IX t-mečio pr. Kr. iki XIV a. pabaigos - skirtos antra ir trečia salės. Įspūdingiausi archeologiniai radiniai perteikiami pasitelkiant čia gyvenusių bendruomenių kasdienybės, verslų ir amatų, laidojimo tradicijų kontekstus. Ekspozicijoje galima pamatyti ir XIII-XIV a. keramikos puodai.
Siekiant vaizdžiau perteikti archeologinį paveldą vietovės lankytojams, kultūrinio rezervato teritorijoje buvo įrengta muziejinė ekspozicija po atviru dangumi, atkurtas XIII-XIV a. Pajautos slėnyje duomenimis. 2020 m. vasarį nauju Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato, ir jam priklausančio muziejaus, vadovu paskirtas istorikas dr. Romas Jarockis. 1932 m. J. Šiaučiūnas siekė, kad Kernavės krašto muziejus taptų tikru kultūros židiniu, o į jį patekę eksponatai perteiktų tuo metu aktualias idėjas, išlaikydami ryšį su pirminiu kontekstu.
Edukacinė veikla
Moksleivius kviečiame į istorijos pamokas muziejuje. Mokytojus kviečiame pasirinkti vieną iš dviejų ekskursijų variantų:* ekskursija-pamoka, kurios metu mokytojai vertintų mokinių aktyvumą ir būtų atliekamas testas iš aptartų temų. Testus galima atlikti vietoje arba grįžus į mokyklą.* ekskursija-paskaita: be testo atlikimo.Temines ekskursijas mokiniams siūlome tik lapkričio - balandžio mėnesiais. Šios ekskursijos metu mokiniai bus įtraukiami į diskusijas apie ankstyvąją Lietuvos istoriją. Nagrinėsime šias temas:1. Lietuvos valstybės susikūrimo sąlygos ir veiksniai. Pagrindinės ankstyvosios LDK istorijos datos.2. Kernavės vaidmuo LDK istorijoje. Kernavės klestėjimas, nuosmukis ir žlugimas.3. Kernavės buities bei gyvensenos panašumai ir skirtumai nuo likusios Lietuvos teritorijos.Teminės ekskursijos
* Susipažinsime su laidosenos fenomeno atsiradimu, jo apraiškomis, formomis, reikšmėmis bei kaita. Sužinosime apie Kernavės archeologinių tyrimų indėlį į mūsų protėvių baltų anapusinio gyvenimo paslapčių suvokimą.* Mirusiųjų deginimas (kremavimas), pilkapių įrengimas, žirgų kapai, įkapių įvairovė - šie ir kiti slėpiniai atsiskleis teminės ekskursijos metu. Suprasime, kaip archeologai tyrinėdami mirusiųjų pasaulį sužino apie praeities kasdienį žmonių gyvenimą, mitybą, ligas, sužeidimus ir kt.* „Kernavės juvelyrų paslaptys“. Kernavės viduramžių juvelyrams niekas Lietuvoje neprilygo. Tai matyti iš archeologinių radinių, išsiskiriančių savo estetika, sudėtingomis gamybos technologijomis ir prašmatnumu. Iš kur susiformavo tokia juvelyrikos mokykla, kas darė jai įtaką? Žengsime laiku atgal ir susipažinsite su pirmaisiais kernaviškių papuošalais, matysite, kaip jie vystėsi per visą geležies amžių.
Kernavės kultūrinis rezervatas. Šaltinis: Kernave.org
Kernavės archeologinė vietovė
Kernavės archeologinė vietovė - unikalus teritorinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas. Kernavė - vienas valstybingumo simbolių, pagoniškos Lietuvos sostinė. Istoriniuose šaltiniuose ji pirmą kartą paminėta 1279 m. eiliuotoje Livonijos ir Hermano Vartbergės kronikose, kur aprašytas nesėkmingas kalavijuočių žygis į Lietuvą, Kernavę, kunigaikščio Traidenio žemę.Viduramžiai buvo išskirtinis laikotarpis Kernavei. Tai buvo ir klestėjimo, ir žlugimo metas, palikęs neįkainojamas vertybes: penkių piliakalnių fortifikacinę sistemą, kapinyną su įstabaus grožio įkapėmis, sudegintų kunigaikščio pilių ir sunykusio amatininkų bei pirklių miesto liekanas. Čia, po sąnašų sluoksniu, paslėptas paskutinės Europoje pagoniškos valstybės kultūrinis palikimas.
Daugiau nei prieš 3 dešimtmečius pradėti šios archeologinės vietovės tyrinėjimai padėjo parašyti ne vieną naują Lietuvos priešistorės puslapį. Šiuo metu ištirta tik apie 2 proc. teritorijos. Istorikai r archeologai Kernavę vadina Lietuvos Troja. „Per 35 archeologų darbų metus ištirta vos 2 proc. teritorijos, tačiau vien iš jos turime 25 tūkst. radinių“, - Eltai sakė S.Vadišis.
XIII-XIV a. gyvenvietės atkūrimas
Prieš 700-800 metų Kernavėje plytėjo medinių namelių miestas, o ant piliakalnių stūksojo medinės pilys. Greitai Kernavę garsins ne vien įstabus piliakalnių peizažas, bet ir galimybė savo akimis pamatyti bei pačiupinėti, kokiuose pastatuose ir kaip XIII-XIV a. Pajautos slėnyje gyveno tuomečiai lietuviai.Tiesa, moderniame Kernavės archeologinės vietovės muziejuje ir iki šiol buvo galima aplankyti ekspoziciją, kurioje parodomas tuomečio miestiečio gyvenamojo namo interjeras. Šiuolaikinis žmogus tokiame būste tikriausiai neužsibūtų, nes visų pirma pasigestų civilizacijos patogumų - elektros, vandens, kanalizacijos, didelių langų, erdvių patalpų ir, ko gero, gryno oro. Mat tuomet namai neturėjo kaminų. Nedidelę lango angą dengė išdžiovinta kiaulės pūslė, taigi, šiek tiek šviesos į patalpą patekdavo.
Pasak S.Vadišio, tuo metu stiklas jau atkeliaudavo į Kernavę, bet tai buvo prabangos dalykas, naudojamas tik papuošalų gamyboje. Toje pačioje namo patalpoje buvo daroma viskas: gaminamas maistas, valgoma, miegama. Pagal archeologinius radinius atkurti baldai - gana primityvūs, aptašyti tiesiog kirviu. Panašiais jungimo mazgais pagaminti baldai - stalai, suolai, Lietuvos kaimuose išliko kone iki pat XIX a. Medienos jungimo mazgai buvo gana primityvūs, be jokių vinių.
Vis dėlto į muziejinę ekspoziciją galima nebent žiūrėti, o norėtųsi ir prigulti ant šiaudais paminkštinto gulto, parymoti prie lenta užstumiamo langelio, pamatyti, kaip tuometis žmogus skaptavo puodą, siuvo batus ar kaldino papuošalą.
Piliakalnių pašonėje šiuo metu verda statybos darbai. Projektas "Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas" vykdomas pasitelkus ES fondų paramą. Viena šio projekto dalių - trijų sodybų atkūrimas, iš viso kyla 10 pastatų. Pernai prasidėję darbai baigsis 2015-aisiais.
Naujus rąstinukus stengiamasi statyti taip, kaip tai darė ano meto dailidės. Šiandieniams statybininkams tai nemenkas iššūkis. Kadangi archeologijos radiniai parodo tik fragmentus, teko pasitelkti ir kaimyninių šalių turimas žinias. Įdomu tai, kad viduramžiais Kernavės stogai daugiausia buvo dengiami lentomis, nors kai kur Lietuvoje tam buvo naudojamos nendrės, šiaudai.
Anuomet metalinių vinių ar kitų detalių statybai nenaudojo, medis su medžiu buvo jungiamas medžiu - pleištais, kaiščiais. Pastatuose dominavo eglės rąstai, bet būdavo ir pušinių namų. Ar visuose namuose būdavo lubos - neaišku. Kai kur ant rąstinių sijų buvo dedamos lentos ir tarnavo tartum lentynos.
Direkcijos vadovo teigimu, daugelis statybos darbų viduramžiais buvo atliekami kirviais, kaltais ir kitais iki šių dienų neišlikusiais įrankiais, kuriais, pavyzdžiui, skaptuodavo. "Amatininkystės lygis buvo gana aukštas", - įvertino S.Vadišis. Klestinčio viduramžių miesto pastatai buvo mediniai, vieno aukšto, su šlaitiniais stogais. "Kernavėje rasta vos viena plyta. Tuo metu ir Vilnius buvo medinis", - pridūrė direkcijos vadovas.
Kadangi pastatai stovėjo drėgnoje vietoje, jų grindys pakeltos. Medinukai neturėjo pamatų, kartais rąstai sunerti ant stambių akmenų. Kiekviena sodyba buvo atsitvėrusi tvora - tiek nuo gatvės, tiek nuo kaimyno.
Tai, kad Kernavė padovanojo gausų archeologinį palikimą, lėmė ir politinė situacija, ir gamtos sąlygos. Pamatę, kad neatsilaikys nuo kryžiuočių, XIV a. pab. gyventojai sudegino Kernavę ir paliko ją. "Kernavė liko pamiršta. Iš vienos pusės, tai labai gerai, nes viskas užsikonservavo, drėgnoje vietoje miesto palikimas labai gerai išsilaikė.
Radiniai rodo, kad anuomet kernaviškiai augino gyvulius, vertėsi žemdirbyste, tačiau pagrindinė veikla buvo amatai. Amatininkai aprūpindavo kunigaikštį, bet to, jie prekiavo su tiek su Rytais, tiek su Europa.
Etnografinė ekspozicija
Tęsdami pažintį su etnografiniu Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkiniu, šį kartą pristatome vieną iš svarbiausių mūsų protėvių gyvenamosios aplinkos aspektų - aukštaitiško stiliaus sodybų architektūrą, būdingą XIX a. Dekoras dažniausiai koncentruojamas prieangiuose, stoginuko atramose ir pastogėje: čia naudotas kiaurapjūvis ornamentas bei profiliuoti sienojų galai.Langų ir durų apvadai dažyti šviesiomis spalvomis, dažniausiai balta, o jų puošyba išlikdavo saikinga. Sienos dažnai būdavo įmantriai apkaltos lentelėmis, sukuriant pilką foną, iš kurio subtiliai išsiskirdavo šviesūs dekoro elementai.
Apšvietimo priemonės
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ - pažintis su tuo, kaip XIX-XX a. Ilgais rudens ir žiemos vakarais šviesa namuose būdavo ne prabanga, o būtinybė - tiek buities darbams, tiek bendravimui. Pagrindine šviesos priemone kaimiškose trobose ilgą laiką buvo balanos - iš sausos pušies ar beržo skaldytos plonos skalos.Žibinčiai galėjo būti įvairios konstrukcijos: pastatomi, kabinami arba įkišami į sieną. Kabinami žibintčiai dažnai būdavo iš vientiso medžio, su kabliu gale, leidžiančiu pakabinti juos už sijos. Pastatomieji būdavo įtaisyti į medines kalades, o jų viršuje - žnyplės balanos laikymui. Balaną tekdavo nuolat prižiūrėti - jos galas greitai apdegdavo, todėl reikėdavo jį nugnybti.
XIX a. pabaigoje paprastos šviesos priemonės pradėtos keisti žibalinėmis lempomis - jos tapo vis labiau prieinamos ir paplito įvairiose gyvenamosiose bei ūkinėse erdvėse. Šios šviesos priemonės - tai ne tik buities detalės, bet ir svarbi kultūrinė atmintis apie tai, kaip gyveno mūsų protėviai.
Indai
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ toliau tyrinėjame etnografinį Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkinį ir pristatome dar vieną mūsų protėvių buities dalį - išskirtines lėkštes, puošusias stalą XIX a. XVIII a. antroje pusėje-XIX a. išpopuliarėjo nauja dekoravimo technika - dekalkomanija.Ant dirbinio dedamas ir spaudžiamas dekalas (popierinis pagrindas su piešiniu, kuris sudrėkinus ar pakaitinus atšoka nuo pagrindo), nuo jo atšokusi dekoratyvi plėvelė prilimpa prie dirbinio paviršiaus. Keramikai naudojamą dekalą vadina keramine kalke; dirbinys, atspaudus piešinį, dar kartą išdegamas.
Pietų servizo lėkštės pagamintos Henli (angl. Hanley), Stafordšyro grafystėje, Anglijoje. Indai buvo pagaminti William Ridgway Bell Works fajanso dirbtuvėse 1830-1834 m. Balto fajanso lėkštės padengtos žalios spalvos keramine kalke.
XIX a. pietų servizo lėkštė pagaminta Stafordšyro grafystėje (?), Anglijoje. Tai balto fajanso lėkštė padengta violetinės spalvos keramine kalke. Pakraštėlių kartuše kalnų fone atvaizduojama jauna pora: piemuo ir mergelė, jiems iš šonų - avys ir šuo. Tarp atkartotų scenų imituojamos architektūrinės detalės su augaliniu motyvu. Centre vaizduojama ispanų šokėja su muzikantais, grojančiais tamburinais, fone matomos šokėjų poros, augalai, tolumoje - rūmai.
Piestelės ir grūstuvėliai
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ toliau tyrinėjame etnografinį Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkinį ir pristatome dar vieną mūsų protėvių buities dalį - piesteles ir grūstuvėlius, naudotus XIX-XX a. Grūdams grūsti žmonės naudojo dideles medines piestas.Tekintinės piestelės gaminamos iš vientiso medžio ir turi lygų paviršių. Dažniausiai ornamentuodavo geometriniais arba augalinio motyvo ornamentais. Cilindro formos indai gali būti su arba be dangtelio. Skobtinės piestelės yra truputį grubesnės ir šiurkštesnio paviršiaus nei tekintinės. Piestelės dažniausiai gamintos taurės formos, kad grūdant būtų patogiau prilaikyti ranka. XX a. pr.
Kultuvės ir kočėlai
Šį mėnesį rubrikoje „Žvilgsnis į muziejaus saugyklas“ tęsiame pažintį su etnografiniame Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkinyje saugomais eksponatais. Pristatome Jums XIX-XX a. kultuves ir kočėlus.Kultuvė - įrankis skalbiniams velėti: tam tikru ritmu daužant ant lentos padėtą ir vis kita puse paverčiamą skalbinį. Šiam įrankiui gaminti buvo pasirenkamas tvirtas, nedažytas medis, o pati kultuvė susidėjo iš galvos, keteros ir rankenos. Kultuvės priklauso ornamentuotiems moterų darbo įrankiams. Medžio dirbiniai buvo išraižomi geometriniais ornamentais, augaliniais motyvais, pažymimi asmens nuosavybės žymėmis.
Kočėlai - tai kočėlas ir kočėtuvė, naudoti skalbiniams lyginti. Viename kočėtuvės gale būdavo išdrožiama tiesi, apvali arba kilpos formos rankena, pagaminta iš to paties vientiso arba kito medžio ir įtvirtinta į padarytą galvoje išpjovą.
Verpstės ir prieverpstės
Ar žinojote, kad Kernavės archeologinės vietovės muziejaus fonduose saugomi ne tik archeologiniai, bet ir etnografiniai šio krašto dirbiniai? Verpstė - tai tradicinis medinis verpimo įrankis, naudotas Rytų Lietuvoje iki XX amžiaus pradžios, jį vėliau pakeitė verpimo ratelis.Ji sudaryta iš dviejų dalių: viršutinės, vadinamos galva (apie 40 cm ilgio) arba prieverpste, prie kurios tvirtinamas vilnų ar linų kuodelis, ir apatinės - kojos, ant kurios sėdėdavo verpėja. Verpiant siūlai buvo sukami ant rankoje laikomo verpstuko. Verpstės dažnai buvo puošiamos geometriniais raštais, tikint jų magiška galia skatinti linų augimą.
Prieverpstė - tai dalis verpimo ratelio, Lietuvoje paplitusio XVIII a. pirmoje pusėje. Verpimo ratelis susideda iš rato, ritės, paminos ir prieverpstės, prie kurios mediniu, metaliniu smeigtuku ar virvute pririšamas linų arba vilnos kuodelis. Minant paminą koja, sukamas ratas, o verpėja rankomis formuoja siūlą, kuris vyniojamas ant ritės. Kartais prieverpstės buvo gaminamos kaip dovana mylimai merginai. Mūsų protėviai drožinėdavo prieverpstes įvairiais raštais, nes tikėjo jų magiška galia.
Informacija lankytojams
| Klausimas | Atsakymas |
|---|---|
| Ar įėjimas į Kernavės kultūrinį rezervatą apmokestintas? | Planuojama, kad įgyvendinus projektą nuo 2016 metų įėjimas į Kernavės kultūrinį rezervatą bus apmokestintas ekologiniu mokesčiu. „Ekologinis mokestis bus įvedamas tik sezono metu, taigi, galios kelis mėnesius. |
| Kiek turistų kasmet aplanko Kernavę? | Turistų skaičius Kernavėje kasmet auga, nors srautai neprilygsta Trakams. Tačiau žmonių anšlago Kernavės kultūrinio rezervato direkcija ir nepageidauja, nes tai galėtų kenti teritorijos saugumui. Skaičiuojant su Gyvosios archeologijos dienomis, 2013 metais iš viso Kernavėje sulaukta apie 50 tūkst. |
| Kur rasti Kernavės archeologinės vietovės muziejų? | Netoliese WC yra ir Kernavės archeologijos muziejus (nedirba pirmadieniais, antradieniais ir per šventes); bilieto kaina - keli eurai. |
Fax (+370) 382 47391.