Apleistos Sodybos Prie Ežero: Įstatymai Ir Perspektyvos Lietuvoje

Lietuvoje, kur gamtos grožis susipina su istorija, apleistos sodybos prie ežerų tampa vis aktualesne tema. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokie įstatymai reglamentuoja tokių sodybų įsigijimą, kokios paramos galimybės egzistuoja ir kokios problemos gali iškilti susidūrus su saugomomis teritorijomis bei nuosavybės teisėmis.

Parama Apleistų Sodybų Įsigijimui

Liberalų sąjūdžio Seimo rinkimų programoje siūloma skatinti įsigyti apleistas sodybas regionuose kaip antrąjį būstą. Idėjos autorius Viktoras Pranckietis sako, kad parama galėtų siekti 5 tūkst. eurų.

V. Pranckietis svarstė, kad nauja parama apleistoms sodyboms įsigyti galėtų siekti ribotą sumą, pavyzdžiui, 5 tūkst. eurų. „Jeigu tu perki sodybą ir įsipareigoji 10 ar daugiau metų ją išlaikyti, remontuoti, tvarkyti. Būtų paskata, kad sodyba atrastų šeimininką. Arba šeimininkas - sodybą. Žinau pavyzdžių, kai jauna šeima įsigijo 10 km nuo Utenos sodybą. Niekas paramos tam neturėjo, jie kaip pirmajam būstui irgi nepasinaudojo galimybe. Gyvenimas vyksta taip, bet manau, kad tokia paskata būtų naudinga, kad tos sodybos taptų dar patrauklesnės“, - dėstė V. Pranckietis.

Tačiau socialinės apsaugos ir darbo viceministras M. Navickienė nuomone: „Nemanau, jog reikia skatinti, kad žmonės įsigytų sodybas kažkur ne ten, kur jie gyvena ar dirba. Keistai atrodo pasiūlymas skatinti įsigyti dar vieną būstą. Jei galimybės leidžia tau įsigyti antrą būstą, tai tikrai nereikia dar skatinti to.“

Banko „Luminor“ ekonomistas Ž. Mauricas prisiminė, kad panašių į V. Pranckiečio iniciatyvų yra buvę ir kitose šalyse: „Taip bando aktyvinti tam tikrus miestelius. Bet Lietuvoje kažin ar ta iniciatyva būtų labai prasminga, nes jeigu žmogus pasiryžta įsigyti sodybą, dažniausiai tos investicijos siekia kelis šimtus tūkstančių eurų. Pietų Europos šalys tikisi, kad asmenys ir gyvens tame būste. Tokiu būdu neleis tiems miesteliams sunykti. Šiuo atveju, ar žmonės Lietuvoje tas sodybas naudos kaip poilsio paskirties, ar yra rūpestis, kad jie ten ir gyvens? Pasak Ž. Maurico, Lietuva turėtų eiti kita kryptimi: „Kaip įmanoma labiau skaidrinti ir paprastinti mokesčių ir išmokų sistemas, kad kuo mažiau būtų tokių dalykų. Gal reiktų supaprastinti statybų leidimus regionuose, turėti draugiškesnį požiūrį į žmones, kurie investuoja tose vietose.“

Šiuo metu Lietuvoje galioja subsidijų jaunoms šeimoms būstui įsigyti tvarka. Nuo kitų metų 10 proc. būsto paskolos vertės (iki 87 tūkst. eurų) subsidija bus skiriama šeimoms, neauginančioms vaikų ar turinčioms vieną, 12,5 proc. - jeigu šeimoje auga du vaikai, 15 proc. - jeigu šeimoje auga tris ir daugiau vaikų. Šiemet pakeista, kad subsidija nebus galima pasinaudoti daugiau nei 150 tūkst. gyventojų turinčiose savivaldybėse ir jas supančiose žiedinėse savivaldybėse, jei jose gyvena bent 60 tūkst. Iki 120 tūkst. eurų apribota maksimali su subsidija įsigyjamo būsto vertė.

Nuosavybės Teisių Klausimai

Vis dėlto, įsigijus sodybą, gali iškilti nuosavybės teisių klausimų. Du vienas šalia kito esantys, besiribojantys žemės sklypai Želvos seniūnijos Karališkių kaime įžiebė konfliktą tarp jų naudotojų. Sumaištį sukėlė atlikti ribų matavimo darbai, po kurių tos sklypų ribos susipainiojo.

Šią painią situaciją paaiškino darbus A. R. žemės sklype atlikęs Egidijus Kamarauskas, UAB „Aterra“ vadovas. „Jam 1994 m. buvo suprojektuotas ir grąžintas žemės sklypas. A. R. turi planą, parengtą tais metais, ir nuo tos dienos naudoja tą sodybos sklypą. 2004 m. buvo suprojektuotas kitas sklypas, kurį iš buvusių šeimininkų paveldėjo giminaitis R. D. Kodėl jo sklypas buvo „užneštas“ ant A. R. sklypo - reiktų domėtis, kelt archyvines bylas“, - sakė E. Kamarauskas.

Pasak Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Ukmergės skyriaus vedėjo Artūro Burneikos, sklypas ant sklypo „užlipti“ galėjo dėl įvairių priežasčių. „Situacijų gali būti aibė. Būna - vienas savininkas darosi matavimus, dedasi linijas - gal jų ilgiai neatitinka, arba atvirkščiai - kito savininko, su kurio sklypu ribojasi.“

Teisiniai Aspektai

Seniūnas abejoja, ar konfliktas užsibaigs be teismo: „Šiaip čia tas atvejis, kai lyg ir abu teisūs. Ginčas lygioj vietoj. Ar verta pyktis dėl tų kelių metrų? Girdėjęs seniūnas ir tokių kalbų, jog A. R. kaltinamas užgrobęs tą dalį žemės, kuri po naujų matavimų priklauso R. D. Tačiau prieš tai ji juk ir buvo paties A. R.“ Tuo metu teismą vadina „kraštutine situacija - pinigų ir nervų švaistymu“. Jo teigimu, tokių skundų nagrinėjimas jų įstaigoje užtrunka.

Pasak Ž. Maurico: „Gali nusipirkti ir susitvarkyti sodybą, o atvažiuos kas nors prie ežero šalia, leis garsiai muziką, vartos alkoholį ir nieko nepadarysi. Vienas pažįstamas neseniai pardavė sodybą. Yra nuosavybės apsaugos klausimai. Mes dar ne visai išsivadavę iš sovietmečio ir įstatymai yra specifiniai. Pavyzdžiui, ateidavo prie jo sodybos, leisdavo muziką, girtaudavo ir praktiškai nelabai ką gali padaryti.“

Saugomos Teritorijos: Apribojimai Ir Iššūkiai

Įsigyjant sodybą prie ežero, svarbu atsižvelgti į tai, ar ji nepatenka į saugomą teritoriją, nes tai gali reikšti papildomus apribojimus. Straipsnyje "Aukštadvario žmonės savo siūlymui naikinti regioninį parką pritarė plojimais" Genovaitė Paulikaitė, kontrastai.lt redaktorė, aprašo Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) kartu su Seimo socialdemokratų frakcija spalio 29 d (ketvirtadienį) surengto išvažiuojamojo posėdžio į Trakų raj. Aukštadvario apylinkes įspūdžius.

Ūkininkė Janina Stadalnykienė 2007 metų gruodžio 10 dieną vėl kreipiasi į Aukštadvario regioninio parko direkciją, prašydama išduoti pažymą, suteikiančią leidimą projektuoti ir statyti ūkininko sodybai ir prisižada nežaloti paveldo vertybių, nemažinti kraštovaizdžio vaizdingumo, išlaikyti produktyvią agrosistemą.

Aukštadvario regioninio parko direktorius V.Plegevičius 2007m. gruodžio 14 d.raštu kreipiasi į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą ir, išdėstęs Janinos Stadalnykienės problemą, prašo pateikti „nuomonę dėl galimybės statyti ūkininko sodybą apsauginių agrarinių teritorijų bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zonoje“. O prieš tai dar paaiškina, kad „pritarus Janinos Stadalnykienės prašymui kurti sodybą, sudaroma tokia pati galimybė kurti sodybas aštuoniuose gretutiniuose sklypuose, nors ši vieta Aukštadvario regioninio parko tvarkymo plane nėra išskirta kaip kaimo plėtros teritorija.“

2009 m. gegužės19 d. ūkininkė pati kreipiasi į Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, o birželio mėnesį gauna tarnybos direktoriaus Vidmanto Bezaro pasirašytą atsakymą, kuriame teigiama, kad atsižvelgus į „pateiktas teisės aktų nuostatas bei įvertinus tai, kad nagrinėjamas žemės sklypas yra tarp planuojamų užstatyti sklypų, manome, kad sodybos kūrimas nagrinėjamoje teritorijoje teisės aktams neprieštarauja.“

Kaip rodo rašte nurodyti adresatai, atsakymo kopija buvo išsiųsta ir Aukštadvario regioninio parko direkcijai, tačiau 2009 m.liepos 16 dieną parko direktorius V.Plegevičius Trakų rajono savivaldybės administracijos Architektūros skyriui rašo: „Vadovaujantis Aukštadvario regioninio parko apsaugos reglamento 11 punktu, nepritariame kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai parinkti rengimui Janinos Stadalnykienės žemės ūkio paskirties žemės sklype.“

Spalio 2 dieną Trakų savivaldybės administracijos direktorius Rimantas Kulys atsako J.Stadalnykienei į jos prašymą, pateiktą birželio 4 dieną. Atsakymu informuojama, kad Aukštadvario regioninio parko direkcija nepritarė ūkininko sodybos vietos parinkimui ir sąlygų specialiojo planavimo dokumentui rengti neišdavė.

Leonidas Rybnikovas, išsinuomojęs ežerą ir, kaip pats sako, kasmet žuvivaisai investuojantis po kelis šimtus litų, nutarė pasistatyti lieptą, kad ežerą geriau galėtų apžvelgti. Nors vietiniai gyventojai, pasak jo, tvirtino, kad toje vietoje lieptas buvo, parko direkcija liepė lieptą nuardyti, nes jo statyba neatitinka parko planų. Be to, pastatytas savavališkai.

Garbaus amžiaus sulaukę Razmislevičiai skundžiasi, kad pasistatytą pirtelę turi nugriauti. Toks teismo sprendimas. Parko direktorius tikina, kad pirtelė pastatyta savavališkai ir dar draustinyje, skirtame ežerų sistemai saugoti. Tik žmogui tai sunkiai suvokiama, statė juk savo žemėje ir pastatai kadaise visai netoli stovėjo.

Trejus metus tąsytis po teismus bandant apsiginti nuo saugomų teritorijų tarnybų teko ir ūkininkui Vytautui Zalieckui. Užsispyrimas nugalėjo ir ūkininkui pavyko laimėti teismus. Tik kas atlygins žmogui už sugaištą laiką, kai per teismą teko įrodyti, kad saugomoje teritorijoje ir jis turi teisę gyventi.

Aukštadvario seniūnė, sumaniusi išasfaltuoti prie kapinių mašinų stovėjimo aikštelę, to padaryti negali: be projekto asfaltuoti aikštelės regioninio parko direkcija neleidžia, o projekto rengimas pusę pinigų aikštelei įrengti „suvalgo“.

Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) valdybos pirmininkas Algis Gaižutis Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkui Algirdui Butkevičiui yra pateikęs kreipimąsi dėl būtinybės įtvirtinti konstitucines garantijas privačiai nuosavybei valstybiniame miškų ir saugomų teritorijų valdyme. „Dabartinis privačios miško naudojimo teisinis reglamentavimas visiškai nesudaro galimybių miško savininkams kompleksiškai panaudoti miškų, juos prižiūrėti. Nors daug kalbama apie miškų teikiamų nemedieninių naudų svarbą ir vertingumą, tačiau daugumoje atvejų dabartiniai įstatymai užkerta kelią privačių miškų savininkams tomis naudomis disponuoti, išskyrus griežtai reglamentuotą miško kirtimą. Miškų savininkams yra nesuvokiamas totalinis draudimas įsikurti miško žemėje net tais atvejais, kada tai siejasi tik su rekreacija“, - rašoma kreipimesi.

Kreipimesi prašoma „imtis iniciatyvos įpareigoti atsakingas valdžios institucijas neatidėliojant peržiūrėti šalies valstybinį miškų ir saugomų teritorijų valdymą bei keisti saugomų teritorijų politiką taip, kad būtų užtikrintos Konstitucijoje garantuotos disponavimo privačia nuosavybe ir jos, kaip šalies ūkio pagrindo, panaudojimo galimybės.“

Savivaldybės Turto Pardavimas: Iššūkiai Ir Perspektyvos

Savivaldybės turtą centrinėje miesto dalyje tarsi koks prakeiksmas lydi: niekas nesusigundo juo net ir už pusę kainos. Vieną po kito skelbiant aukcionus ir drastiškai mažinant kainą neatsiranda norinčiųjų įsigyti turto netgi prestižinėse vietose. Savivaldybė pripažįsta, jog pirkėjus atbaido didelių investicijų reikalaujanti prasta pardavinėjamų objektų būklė.

Panevėžio savivaldybė rengiasi jau dvyliktą kartą skelbti buvusios Baltoskandijos akademijos 264 kv. metrų patalpų Vasario 16-osios gatvėje aukcioną ir už jas teprašo 99 tūkst. litų, tai yra perpus mažiau nei pirmajame - milžiniškas patalpas miesto širdyje iš pradžių tikėtasi parduoti už 210 tūkst. litų. Nors Savivaldybė jas įkainojo ne ką daugiau nei trijų kambarių butą, patalpos lyg užkeiktos. „Graudu už tokią kainą pardavinėti, bet kai žmonės pasiskaičiuoja, kiek dar reikėtų investuoti, nors ir nedaug prašoma, jiems pasirodo per brangu“, - pripažįsta A.

Komercinei veiklai tinkama ir prestižine laikoma Vasario 16-osios gatvė nublanksta prieš pardavinėjamų patalpų kone avarinę būklę: per kiaurą stogą varva vanduo, poroje vietų įgriuvusios lubos. Jei Savivaldybei ir dvyliktą kartą nepavyktų atsikratyti patalpomis, galės vėl būti skelbiamas aukcionas ir dar mušama kaina.

Korporacijos „Matininkai“ Panevėžio skyriaus vadovas Valdas Beinoris pats apsilankęs įvertino patalpas Vasario 16-osios gatvėje. „Norint parduoti, reikia investuoti. Kai asmeninį turtą pardavinėjame, bent jau kosmetinį remontą padarome. Savivaldybė, matyt, tam neturi resursų, eina paprastesniu keliu mušdama kainą, nors įdėjusi penkis litus galėtų atsiimti dešimt. Kai pardavinėji asmeninį turtą, esi tiesiogiai tuo suinteresuotas, o kai nėra nei tiesioginės, nei asmeninės atsakomybės, tik reikia vykdyti nustatytą tvarką, toks ir rezultatas“, - pastebi V. Beinoris.

tags: #apleista #sodyba #prie #ezero