Nedidelis Raseinių rajonas, įsikūręs Lietuvos viduryje, garsėja savo gamtos grožiu ir turtinga istorija. Pastaraisiais metais vyrauja tendencija link kaimo gyvenimo ir tvaraus gyvenimo būdo, todėl išaugo apleistų sodybų paklausa.
Raseinių rajono vieta Lietuvos žemėlapyje.
Pirkėjus į šiuos nekilnojamojo turto objektus traukia ne tik jų įperkamumas, bet ir galimybė natūralioje aplinkoje kurti ekologiškus namus.
Koplytstulpio restauracija Godlaukyje
Rengiantis Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 m., po restauravimo į buvimo vietą sugrąžintas koplytstulpis Godlaukyje. Naujais langeliais į sodybos kiemą žvelgia šešiakampė koplytėlė, atnaujinti šventieji, XX a. Leono Kubilinsko sodybos Godlaukio kaime ramybę saugantis koplytstulpis išgyveno įvairius istorinius virsmus.
Atnaujintas koplytstulpis Godlaukyje.
Karo laikotarpiu jis nenukentėjo, nors per kiemą švilpė rusų ir vokiečių kulkos, sprogimas nušlavė ūkinį pastatą. Sūnus Rimantas, vos kelerių metų būdamas, mėgo stebėti per kiemą skriejančias kulkas, susišaudymus, matė pokario rezistencijos dalyvius, kovojusius greta esančiame Bedančių - Plauginių miške. Nors L. Kubilinsko šeimai priklausė tik 14 ha žemės, su paskutiniu vežimu 1951 m. iš Lietuvos buvo išvežta ir jų šeima, tėvas ir kolūkio nariu jau buvo tapęs, bet tai negelbėjo.
Skaudūs gyvenimo posūkiai neatšaldė žemaitiško tvirtumo ir gyvybingumo: grįžęs iš tremties 1955 m. L. Kubilinskas su šeima kūrėsi pasikeitusioje sodyboje: gražus namas su stiklo gonkelėmis išvežtas net į Tytuvėnus, ten gyvena kiti… Teko statytis naują, kad ir nediduką. Grįžusių Kubilinskų laukė ąžuolas, klėtelė, išdaužyta, sugriuvusi koplytėlė. Šeimos džiaugsmui, šventųjų skulptūrėlės nenukentėjo: gal piktą ranką sulaikė tas, kuo netikėta, bet bijota?
Godlaukio kaimo sodybą aplenkė ir sodybų tuštėjimo metas, dažno lietuvio širdyje palikęs tuštumą. Kubilinskų sodyboje tuščia nebūna, ypač vasaromis, kai giminaičiai renkasi pabendrauti dideliame kieme. Santūriai į susirinkusius iš koplytėlės žvelgia Rūpintojėlis, Šv. Jonas Nepomukas, Švč. Mergelė Marija Maloningoji, Švč. Archyve rastose 1973 m. fotonuotraukose dar matosi originali koplytėlė, ornamentuoti langeliai.
Sodybos savininkas entuziastingais 1991 m. pakeitė ąžuolinį koplytėlės stulpą, dukra Aldona kaip įmanydama stengėsi skulptūrėles apsaugoti nuo blogo oro, darganų, bet to neužteko, vertingoms skulptūroms išsaugoti. Šiaulių „Aušros“ muziejaus restauratoriams teko užduotis išsaugoti kultūros vertybės autentiškumą, pašalinti avarinę būklę, atlikti technologinius tyrimus, konservuoti medieną, metalines dangas, atkurti neišlikusius fragmentus, surinkti istorinę bei ikonografinę medžiagą.
Investicijos į apleistas sodybas
Nors pradinė apleistos sodybos pirkimo kaina dažnai yra maža, būtina atsižvelgti į renovacijos išlaidas.
„Tikra Vertė“ supranta iššūkius ir galimybes, susijusius su apleistų sodybų pirkimu. Turėdami didelę nekilnojamojo turto vertinimo, pirkimo ir pardavimo patirtį, padedame jums susidoroti su šių unikalių savybių sudėtingumu.
„Tikra Vertė“ siūlo:
- Ekspertinis turto vertinimas: nuodugniai įvertina kiekvieną apleistą sodybą, kad išsiaiškintume tikrąją jos vertę.
- Visapusiškos tarpininkavimo paslaugos: nesvarbu, ar perkate pirmą kartą, ar esate patyręs investuotojas, brokerių komanda padės jums atlikti kiekvieną pirkimo proceso žingsnį.
- Renovacijos gairės: jei planuojate atkurti apleistą sodybą, komanda gali susisiekti su patikimais rangovais, architektais ir statybininkais, kurie padės įgyvendinti jūsų viziją.
- Teisinė pagalba: darbas su apleistais turtais gali apimti sudėtingus teisinius procesus, pvz., nuosavybės patikrinimą ir statybos reglamento laikymosi užtikrinimą.
Ar esate pasirengęs atrasti paslėptą apleistų sodybų potencialą? Leiskite „Tikra Vertė“ padės jums surasti ir atkurti tobulą turtą Lietuvoje.
Gyvenimas Raseiniuose: galimybės ir iššūkiai
Jame, kaip ir kituose panašaus dydžio rajonuose, gyvena nemažai pagyvenusių žmonių, o gyventojų skaičius nežymiai mažėja. Pagal Užimtumo tarnybos sudarytą regionų žemėlapį, mūsų rajonas užima ne paskutinę vietą. Gyventojų užimtumo lygis - 68,5 procentų. Švietimo srityje nurodoma, kad Raseinių rajone yra 11 mokyklų, kuriose dirba 291 mokytojas ir mokosi 3,2 tūkst. mokinių. Pagal mokytojų, mokyklų ir mokinių skaičių regionų žemėlapyje užimame 25-27 vietas. 33,6 proc. rajono mokinių lanko įvairius būrelius ir šis rodiklis švietimo srityje rajoną kilsteli į 17 vietą. Rajone veikia 16 sporto salių, tačiau yra tik vienas Kultūros centras.
Iš skubančio ir šurmulingo Vilniaus į ramius Raseinius sugrįžta gyventi šeimas sukūrę buvę raseiniškiai.
Viena iš sugrįžusių raseiniškių pasidalino savo patirtimi:
„Gyvendamas mažame miestelyje esi labiau pastebimas. Dar dirbu pagal individualios veiklos pažymą: padedu įmonėms sutvarkyti Darbų saugos dokumentus ir dokumentus būsto paramai gauti. Šį mėnesį pradėjau savanorystės veiklą Raudonajame Kryžiuje. Su kitais savanoriais vesime civilinės saugos mokymus ir mokiniams, ir vyresnio amžiaus žmonėms.
Mažame mieste gyvenimo ritmas lėtesnis, neprarandi daug laiko veždamas vaikus į darželį ar važiuodamas į darbą. Į Raseinius atsikraustėme kovido metu ir čia pajutome laisvę, o Vilniuje sėdėjome užsidarę bute. Mintis keltis gyventi į Raseinius buvo spontaniška - išnuomojome butą ir išvažiavome.
Vilniuje rečiau išsiruošdavome į teatrą nei dabar, nes reikėdavo galvoti, kur vaikus palikti, o čia ir tėvai netoli gyvena. Kultūros daugiau pasiimame nei Vilniuje - vykstame į spektaklius ir koncertus Tauragėje, Jurbarke. Vilniuje darbe turi nuolat vytis jaunus žmones, kelti savo kvalifikaciją, kovoti už vietą po saule, o mažame mieste daug paprasčiau. Jaunas žmogus mažame miestelyje gali pasiekti daugiau nei didmiestyje. Tik Raseiniuose stebina nemažos būstų kainos. Gal jos tokios didelės, kad nestatoma naujų namų? Kituose rajonuose kainos žemesnės nei pas mus. Konkurencijos nebuvimas iškelia ir paslaugų kainą. Nemėgstu sėdėti be veiklos, o mūsų rajone matau nemažai veiklos perspektyvų.
Kita pašnekovė pasakoja:
„Pagrindinę mokyklą baigiau Raseiniuose, vėliau su mama išvažiavome į Vilnių. Su vyru susipažinome Vilniuje ir, norėdami būti arčiau gamtos, nutarėme išvažiuoti iš sostinės. Pusę metų pabandėme gyventi Utenoje, tačiau svetimame krašte nelengva adaptuotis, tai atvažiavome į Raseinius ir čia jau gyvename trejus metus. Rajono privalumas tas, kad esame vidurio Lietuvoje, nesunkiai galime pasiekti ir pajūrį, ir Vilnių, ir Kauną. Tik minusas, kad Raseiniuose labai didelės butų, patalpų nuomos kainos. Vilniaus pasiilgstame ir suradę laisvesnio laiko važiuojame aplankyti draugų, einame į teatrus, koncertus. Vilniuje gyvena mūsų abiejų su vyru mamos, todėl sostinėje kartais paviešime ir kelias dienas.
Pasak pašnekovės, per trejus metus Raseiniuose atsirado pažįstamų ir bendraminčių ratas, atrastos laisvalaikio leidimo erdvės: „Mėgstame jaukias kavinukes, tokių yra ir Raseiniuose. Labai patinka kavinukė „Pasimatymas“ - smagu prie vandens ir patiems pasėdėti, ir svečius atsivesti. Džiaugiuosi šeimos erdve „Versmė“, kurioje verda gyvas bendruomeniškas gyvenimas. Mažame mieste nėra daug veiklų su mažais vaikais, tačiau sunku pasiekti mamas, auginančias mažus vaikus. Su vyru organizavome „Ritmo ratą“, kvietėme žmones ateiti pagroti būgnais. Organizuoju atiduotuves. Stebiu, kaip į jas reaguoja miestiečiai, kokia žmonių nuomonė apie atiduodamus drabužius. Didmiesčiuose tai įprasta praktika, o mažame mieste į svetimus daiktus dar žiūrima įtariai. Vyras Linas organizuoja „Miško maudynes“. Kol kas jis dėl šios veiklos važiuoja į kitus miestus, tačiau Visuomenės sveikatos biuras „Miško maudynes“ organizuos ir Raseiniuose. Dar viena vyro veikla - vesti žmones į žygius gamtoje su garso įranga - mikrofonai leidžia išgirsti įvairius garsus: skruzdėlyno, upelio.
Vilniuje privačiame darželyje dirbau muzikos vadove. Esu susipažinusi su alternatyvia pedagogika ir nudžiugau savo sūnui suradusi lauko darželį „Gamtos akademija“. Dar suradau popamokinę mokinukų mokymosi ir poilsio erdvę „Šviesos kalnas“, laisvalaikio erdvę „Atradimų sostinė“, kur organizuojama įdomių renginių.
Mano specialybė nišinė, tačiau Raseiniuose darbą radau nesunkiai. Dirbu Meno mokykloje, kuri nusprendė kurti muzikos terapijos programą, o Savivaldybė šią programą sutiko finansuoti. Vaikai, kurie turi pripažintų specialiųjų poreikių, gali nemokamai gauti muzikos terapijos užsiėmimų. Vaikų galiu priimti nedaug, eilė didelė. Dar dirbu Raseinių neįgaliųjų užimtumo ir paslaugų centre. Turiu įvairių terapinių instrumentų, kuriais gali groti ir vaikai, ir suaugusieji. Psichikos sveikatos centre bus kuriamas įvairių paslaugų kompleksas, tarp jų ir muzikos terapija. Labai džiugu, kad tokiame mažame miestelyje kaip Raseiniai yra muzikos terapijos užsiėmimų, kokių nėra didmiesčiuose. Tai dar nauja sritis, nedaug kam žinoma.
Ūkio šeimininkė, grįžusi iš Amerikos, pasakoja:
„Gyvenome Virdžinijos valstijoje, kurioje daug nuodingų gyvačių, vorų. Kiekvieną dieną kieme pamatydavau tai raudoną, tai geltoną, tai žalią nuodingą gyvatę. Net bijojau pagalvoti, kaip mažą vaiką reikės išleisti į lauką.
Vyras mane 10 metų kalbino važiuoti gyventi į Lietuvą, nes norėjo, kad vaikai mokytųsi Lietuvoje. Mano mama taip pat įkalbinėjo grįžti, sakė, kad Lietuvoje nėra nei nuodingų gyvačių, nei ryklių, nei tornadų ir gyvensime kaip pas Dievą užantyje. Be abejo, sunku buvo apsispręsti, nes Amerikoje gyvenau 14 metų, čia visi draugai, verslas. Apsisprendimui grįžti į Lietuvą ir kraustymuisi skyriau mėnesį, kad nespėčiau apsigalvoti. Iš pradžių gyvenome Klaipėdos rajone, o vėliau pažįstama mergina papasakojo apie parduodamą sodybą Raseinių rajone ir mes atvykome jos apžiūrėti. Kadangi vyras daug metų gyveno kalnuotose vietovėse, jį pakerėjo sodyba ant kalno ir tuoj pat apsisprendėme ją pirkti. Aišku, teko susidurti ir su nemenkais iššūkiais. Atsikraustę į sodybą iš karto nusipirkome 200 vištų, tačiau jos visos išdvėsė. Manome, kad taip atsitiko nuo nekokybiškų pašarų. Tai buvo pirmas toks nemenkas iššūkis. Sodybą pirkome labai apleistą, savo jėgomis remontuojame, gražiname. Tik kol kas niekaip nesugalvojame jai pavadinimo.
Ūkio šeimininkė svečius pasitinka su vaišėmis - namine duona, arbata, pavaišina avies pienu. „Esu įsitikinusi, kad kiekvienos šeimininkės namai turi kvepėti šviežia duona. Kepti duoną mokiausi iš kitų moterų, raugą pirkau, tačiau mokausi pasidaryti ir pati. Duonai kepti perkame ekologiškus grūdus, juos malame savo malūnu. Šeimai kepu viso grūdo ruginę ir kvietinę duoną. Taip pat namuose gaminu šokoladą, ledus.
Italas Roberto, atvykęs į Raseinius, pasakoja:
Po metų, praleistų Italijoje, Živilė grįžo į savo namus, na, o Roberto laukė išbandymas - gyvenimas svetimame krašte. „Mano mama mirė 2016 metais. Aš su ja buvau artimesnis nei su tėčiu. Tėčiui gal buvo liūdna, kad išvažiuoju, bet to neparodė. Gyvendamas Italijoje dirbau kitur, į namus grįždavau kartą per mėnesį. Giminės taip pat gyvena tolokai. Dabar, kai yra anūkas, ryšys su tėčiu tapo glaudesnis - jeigu pusdienį nenusiunčiame žinutės, jau skambina, klausia, kas atsitiko. Anūkas tėčiui labiau rūpi, nei rūpėjau aš, kai buvau mažas.
Iš tikrųjų galima gyventi visur. „Mes viską darome kartu: kartu dirbame picerijoje, namuose būname kartu, važiuojame apsipirkti. Taip įpratome, taip ir gerai. Vienintelis laikas, kai būname atskirai, kol užmigdau mažylį, vėliau vėl kartu žiūrime televizorių. Aišku, ir pasipykstame kaip visos poros. Netikiu, kad yra sutuoktinių, kurie niekada nesipyksta. Kai susipažinome, Roberto atrodžiau labai geras žmogus, jis sakė mano mamai: „Pažiūrėkite, ji angelas“.
Lietuvoje Roberto jaučiasi puikiai, nes čia dirba mėgstamą darbą, turi mylimą šeimą. Pasak vyriškio, jo misija Lietuvoje - pripratinti lietuvius valgyti tikrą itališką picą: „Tik pradėjęs Raseiniuose kepti itališką picą galvojau, kad ji visiems patinka. Pamatęs, kad ne visiems mano keptos picos patinka, iš pradžių jausdavausi nejaukiai, galvodavau, kodėl nevalgo, kodėl nepatinka. Dabar pats „užaugau“, supratau, kad kiekviena tauta ir kultūra turi kitus skonio receptorius. Lietuvių skonio pajautimas kitoks, prie skonio reikia priprasti. Supratau, kad nereikia nusivilti, jeigu kam nepatinka mano pica. Kad tai suprasčiau, man prireikė laiko. Kiti italai kepdami picas stengiasi prisitaikyti prie lietuvių. Aš nenoriu gaminti sulietuvintos picos, noriu būti kitoks, išsiskirti, todėl picas gaminu kaip Italijoje. Kam patinka italų maistas, ateina pas mane.
Gyventojų skaičių dar papildo užsieniečiai, dirbantys rajono įmonėse. Daugiausia užsieniečių įdarbino Lietuvos ir Norvegijos bendrovė „Norvelita“ - 78, „Danspin“ - 31, „Translinas“ - 19, „Dak projektai“ - 18.
Pasak UAB „Danspin“ vadovo Rosvaldo Kunicko, įmonėje užsieniečiai gauna tokį pat atlyginimą, kaip ir vietiniai darbuotojai: „Mes žmonių neskirstome, iš pradžių padedame darbuotojams užsieniečiams susitvarkyti dokumentus, skiriame lėšų būsto nuomai, na, o vėliau jie už būsto nuomą moka patys. Jeigu lietuviai darbuotojai už būsto nuomą moka patys, tai kodėl turėtų užsieniečiams būti kitokios sąlygos?
UAB „Danspin“ atstovė, gamybos vadovė Rita Markelevičienė papasakojo apie galimybes įsidarbinti jų įmonėje: „Turime darbuotojų, kurie grįžo po emigracijos į Lietuvą. Jeigu neturite profesijos, priimsime į „Danspin“ akademiją ir išmokysime. Labai laukiame inžinierių mechanikų, technikų. Ateityje yra vilties, kad Raseinių rajone padaugės gyventojų, rajonas atjaunės, taps gyvesnis.
Vaclovo Into sodyba-muziejus Mosėdyje
Mintį muziejui davė Vaclovas Intas, prieš daugelį metų pradėjęs rinkti aplinkinių laukų įdomesnius akmenis ir gabenti juos savo sodybon. Dabartinė V. Into sodyba - buvusios ligoninės teritorija. Mosėdyje ligoninė buvo įsteigta 1957 m. Jos vedėju buvo paskirtas jaunas Kauno Valstybinį Vytauto Didžiojo universitetą baigęs gydytojas Vaclovas Intas. Mosėdis tuo metu buvo pilkas, apšepęs, su gatvelėse susigrūdusiomis medinėmis trobelėmis, miestelis. Ligoninę, kuri dar neveikė, bet jau buvo paskirtas personalas, supo senas pusantro ha ploto sodas. Nuo jo ir prasidėjo darbai už dabartinį Mosėdžio gožį. Pirmaisiais metais ištisas savaites buvo tvarkoma apleista ligoninės teritorija - sodinami gėlynai, vežami akmenys. Ir kai buvo ruošiamasi nubalinti akmenis, įrėminusius gėlynus, Vaclovas Intas suabejojo ar verta slėpti natūralų jų grožį. O jų buvo pilni Mosėdžio laukai, miškai, ganyklos, nes Skuodo ir Kretingos rajonai buvo vieni riedulingiausių respublikoje.
Vaclovo Into sodyba-muziejus Mosėdyje.
V. Intas rinko juos iš nuošaliausių laukų pakraščių ir vežė, dažniausiai pasikinkęs arklį, į ligoninės kiemą - dabartinę savo sodybą. Taip pat ligoninės teritorijoje gydytojas kūrė alpinariumus, iškasė nemažus tvenkinius. Vanduo juose nesilaikė, todėl dugnas buvo išklotas ką tik pradėta gaminti polietileno plėvele. Tai buvo pirmas toks bandymas Lietuvoje ir jis pavyko . Jau 30 m. šiame tvenkinyje auga garsiausių įvairiaspalvių vandens lelijų kolekcija, plauko pauksčiai, nardo žuvys. Tvenkinys išlikęs iki šių dienų. V.Into sodyba primena atogrąžas, džiungles, taigą ir priekalnių pievas. Žemaūgiai puskipaušiai čia persipina su kadagių kolonomis, alyvų kupetos, tamsiaspygliai kėniai, žemaūgiai, svyruokliai, ir į rutulį susipynę spygliuočiai: eglės, kriptomerijos, kukmedžiai, tujos. Taip pat svyruokliai beržai, skirstašakiai kamštiniai, kvaposios didžiažiedės magnolijos. Visi augalai, augantys V.Into sodyboje, kurių visų ir nepaminėsi, parvežti iš įvairiausių botanikos sodų, iš kalnų, asmeninių botanikos kolekcijų, padauginti iš gautų sėklų, ūglelių, išvesti skiepijant per daugelį kartų, atrenkant ir sustiprinant norimas formas. Be įvairiausių augalų sodybos lankytojus stebina akmenys.
Pirmasis riedulys iš apylinkės laukų į buvusios ligoninės kiemą parkeliavo ant Vaclovo Into turistinio dviračio. V. Into sodyboje surikiuoti akmenys pargabenti iš Ukrainos, Kazachijos, Karelijos, Mosėdžio ir visos Lietuvos laukų bei kitų vietovių. Akmenys čia išdėstyti pavieniui ir kompozicijomis. Į sodybą turistai patenka pro vartus, kuriuos įrėmina iš akmenų sumūryti bokštai. Tokie pat tik mažesni akmeniniai bokšteliai abiejuose keliuko, vedančio į sodybą, pusėse. Kiek paėjus juo, lankytojai būtinai pastebės du kardo pavidalo vos ne 6m. aukštumo akmeninius stulpus. Tai natūralios gamybos susidariusios uolienos - bazaltai, atvežti iš Ukrainos, Sareri rajono statybinių medžiagų laužyklų. Sodyboje - dendoriume nustebina šviesus akmuo, sudarytas vien iš kriauklyčių. Tai kriauklainis pargabentas Mosedin iš Kazachijos, iš netoli Sevčenkos miesto esančių Žetyboj akmens laužyklų. Iš Karelijos parkeliavo kvarcitinio smiltainio girnos, kurios atkreipia dėmesį savo raudonumu. Lyg meteorito nuolauža atrodo iš Vilniaus silikatinių gaminių gamybinio susivienijimo atkeliavęs aplydytas akmuo. Akmenų čia daug. Jie išdėstyti pavieniui ir tarytum kompozicijomis. Akmeninėje kompozicijoje - ,,Vulkane” įamžinta muziejaus įkūrimo bei aplinkos puošimo įdėjų užuomazga - visų darbų pradžių pradžia. Visi darbai prasidėjo 1957 m. ir dabar dar nesibaigia. Vienas iš jų - ,,pagonių šventykla”, kurios akmenys surinkti iš Žemaitijos. Tačiau buvusios ligoninės kiemas - sodas buvo ribotas, todėl buvo sumanyta akmenis išdėstyti platesnėje prieinamesnėje erdvėje - pietvakarinėje miestelio dalyje dešiniajame Bartuvos upės šlaite. Taip 1979 m. vasario 26 d. Atsižvelgiant į parko populiarumą, jo mokslinę, kultūrinę bei estetinę - turistinę vertę ir įsteigtas valstybinis unikalių akmenų muziejus. Šiandien dabartinėje V.Into sodyboje daug fantazijos, grožio, mistikos, poezijos.
Atsižvelgiant į parko populiarumą, jo mokslinę, kultūrinę bei estetinę - turistinę vertę ir įsteigtas valstybinis unikalių akmenų muziejus. Šiandien dabartinėje V.Into sodyboje daug fantazijos, grožio, mistikos, poezijos.
Apibendrinant, galima teigti, kad Raseinių rajonas turi didelį potencialą:
- Apleistų sodybų atgaivinimas gali prisidėti prie rajono ekonomikos augimo ir patrauklumo didinimo.
- Jaunų šeimų sugrįžimas į Raseinius rodo, kad rajonas gali pasiūlyti patrauklias gyvenimo sąlygas.
- Unikalūs turistiniai objektai, tokie kaip Vaclovo Into sodyba-muziejus, gali pritraukti daugiau turistų į rajoną.