Lietuva - tai žalumos, ežerų ir plačių lygumų kraštas, todėl turėti nuosavą namą ar sodybą už miesto visada buvo populiaru.
Daugelis gyventojų paveldi sodybas iš šeimų, tačiau nemaža dalis jų įsigyja kaip investiciją ar kaip vietą poilsiui savaitgaliais bei atostogoms.
Tad nenuostabu, kad, vos tik atšilus orams, susidomėjimas nekilnojamuoju turtu užmiestyje auga, o kiekviena parduodama sodyba sulaukia didelio pirkėjų dėmesio.
Administracinis Lietuvos žemėlapis
Populiariausios Parduodamos Sodybos
Pirkėjai dažniausiai ieško sodybų, kurios būtų arti vandens - ežero, upės ar tvenkinio.
Kitas svarbus kriterijus - atstumas nuo miesto.
Vilniečiai dažniausiai domisi Aukštaitijos rajonais, tokiais kaip Zarasai, Molėtai ar Utena, kur gausu ežerų ir gamtos ramybės.
Pajūryje ir kurortuose (Druskininkuose, Birštone, Trakuose) esančios sodybos - vienos brangiausių, o pigiausios dažniausiai randamos šiaurinėje Lietuvos dalyje, kur atstumas nuo didmiesčių yra didesnis.
„Išniekinta ne tik sodyba, bet mano tėvelio šviesus atminimas. Prašau aplankyti sodybą ir duoti atsakymą, ką žada nuveikti Vabalninko seniūnija?“- teiravosi I. O.
Sodybų Kainų Įvairovė
Sodybų kainos Lietuvoje yra labai įvairios.
„Parduodu sodybą“ skelbimas gali reikšti tiek nedidelį ir paprastą užmiesčio kampelį už 5 tūkst. eurų, tiek prabangų, moderniai įrengtą namą su dideliu sklypu, kurio vertė siekia daugiau nei 1 mln. eurų.
CAPITAL nekilnojamo turto agentūros platformoje galima rasti tiek autentiškų rąstinių pastatų su istorija, tiek naujai renovuotų sodybų, pritaikytų kaimo turizmui ar moderniam gyvenimui gamtos apsuptyje.
CAPITAL - Patogi Parduodamų Sodybų Paieška
Surasti, kokia parduodama sodyba atitinka Jūsų poreikius, CAPITAL internetinėje svetainėje yra labai paprasta.
Galite filtruoti pagal miestą, savivaldybę, kainą, plotą, kambarių skaičių, įrengimo būklę ar net pagal konkrečią gatvę.
Taip pat visus pasiūlymus patogu peržiūrėti žemėlapyje, kuriame aiškiai matomas atstumas iki artimiausio vandens telkinio ar miesto.
Dvarų Paveldo Apsaugos Problemos
Ši publikacija - Valstybinės kultūros paveldo komisijos darbuotojo Algimanto Gražulio straipsnio, išspausdinto 2011 metų „Kultūros barų“ Nr.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad dvarų kultūra nešė šviesą, skatino siekti žinių, buvo sumanaus ir pažangaus ūkininkavimo pavyzdys.
Keitėsi šimtmečiai, praūžė karai, vieną okupaciją keitė kita, naikino istorinį, tautinį ir kultūrinį paveldą.
Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje yra pasaulinės reikšmės ir vertės archeologinė Kernavės vietovė (Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas), įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Įspūdingos ir kitos kultūros paveldo sankaupos, esančios ir kitose vietovėse prie Neries upės.
Juk kadaise Neris buvo pagrindinis Lietuvos karaliaus Mindaugo, Didžiųjų kunigaikščių bei viduramžių pirklių ir karių vandens kelias.
Už plaukimą Nerimi per dvarų teritorijas buvo imami mokesčiai.
Todėl visiškai nekeista, kad Širvintų rajonas pasižymi vis dar turtingu, nors irgi nykstančiu dvarų paveldu.
Tiesa, gatvinių senojo kaimo gyvenviečių išliko tik kelios.
Viena jų - į Kultūros vertybių registrą įrašyta didelė Mikalajūnų kaimo gyvenvietė.
Ją puošia dar išlikę senieji gatvės želdynai.
Tačiau autentiški namai daug kur jau sumenkę ir susmegę, nes dominuoja gatvė, šiuo metu jau esanti aukščiau nei senųjų sodybų kiemai ir rėžiai.
Siekiant atkurti autentiškas kaimo erdves ir darną, būtina sugrąžinti istorinį, t. y. autentišką, kaimo gatvės paviršių (altitudę), be to, apsispręsti dėl jos dangos, pakeisti į medinius ar visiškai pašalinti gelžbetoninius elektros stulpus.
Gyvenvietėje nemažai pavyzdingai tvarkomų autentiškų sodybų, tačiau yra ir tokių, kurios prie jų visiškai nedera.
Pastebimas tvorų margumynas, kai kurie pastatai apkalti plastikinėmis dailylentėmis, įrengti plastikiniai langai ir kt.
Būtina reikliau prižiūrėti, kaip laikomasi paveldosaugos reikalavimų tvarkant ir prižiūrint senojo kaimo pastatus ir kitus statinius.
Verta paminėti Čiobiškio, Bartkuškio, Staškūniškio, Šešuolėlių II, Gaidelių dvarų sodybas arba jų fragmentus, Barboros koplytėlę greta įspūdingų mūrinio Musninkų (Musninkėlių) dvaro kluono liekanų, mūrinę Šešuolėlių kaimo bažnyčią su greta esančia medine klebonija, medinę XIX a.
Privati didelė Bartkuškio dvaro sodyba, esanti greta Vilniaus - Panevėžio greitkelio, 2010 metų viduryje buvo labiau apleista, netvarkoma, išplėšta bei išgrobstyta nei prieš penkerius metus.
Kadaise grafų Pliaterių giminės išpuoselėta, dabar valstybės saugoma dvaro sodyba jau daug metų yra nesaugoma.
Vartai netvarkomi, apleisti.
Buvę įspūdingi centriniai rūmai neprižiūrimi (savininkas skarda uždengęs rūmų stogą „išsikvėpė“ ir tvarkymo darbus nutraukė), pamatai ir visa dvaro aplinka apžėlė kiečiais bei dilgėlėmis.
Nutrupėjęs ar kitaip yra pažeistas rūmų fasadų tinkas, kai kur ir plytų mūras.
Pirmojo aukšto lietvamzdžiai irgi dingo, todėl lijo ir ant rūmų sienų bei pamatų.
Kai kurios langų angos buvo atviros.
Ilgą laiką rūmai neprižiūrėti, viduje prišnerkšta, apdailos likučiai baigiami sunaikinti, grindlentės, o kai kur jau ir perdangos išplėštos.
Greta rūmų esanti oficina taip pat palikta likimo valiai.
Pastatai daug metų buvo laikomi neūkiškai, teritorija ir želdynas netvarkomi.
Akivaizdu, kad Kultūros paveldo departamentas ir savivaldybė taip pat ilgai nevykdė savo funkcijų.
Tiesa, pastaruoju metu šios valstybės saugomos kultūros vertybės - Bartkuškio dvaro sodybos - priežiūros situacija bent truputį pagerėjo: centriniai rūmai ir oficinos (langai ir durys) bei spirito varyklos (langų angos iš vidaus užkaltos metaliniu tinklu), pastatai jau užsandarinti.
Bet vis dar įmanoma patekti į oficinos rūsį pro mažus rūsio langelius.
Rūmų pagrindinio fasado kampiniai lietvamzdžiai sutvarkyti - apytikriai 3 metrų aukštyje įrengtos laikinos lietvamzdžių alkūnės, todėl vanduo jau nebeteka ant pamatų ir sienų.
Taigi, šie trys pastatai pastaruoju metu nyksta ir naikinami jau ne taip sparčiai kaip anksčiau.
Deja, vartų būklė nepakitusi.
Parkas kai kur šienautas, tačiau daug kur dilgėlės ir kiečiai siekia alkūnes.
Visiškai apleistos ir nyksta sudegusios arklidės.
Pastato viduje jau išaugo medžiai, suvešėjo krūmai.
Dvaro sodybos tvarkymo darbai nepajudėjo ir, akivaizdu, nebus pradėti.
Tik pravažiavus istorinį Musninkų miestelį vaizdingoje vietovėje abipus kelio plyti į Kultūros vertybių registrą įrašyti apleistos Musninkų (Musninkėlių) dvaro sodybos fragmentai.
Rodyklių ar nuorodų, bylojančių, kad čia būta žymaus dvaro centro (o vėliau net dviejų dvarų), neaptiksite.
Dvarą, o ir Radvilų giminę, primena tik romantiškai kiek pasvirusi Barboros koplytėlė, kuri vienintelė šioje ypač apleistoje, tačiau vis dar vaizdingoje vietovėje yra nuolat tvarkoma ir prižiūrima.
Kitų statinių ar jų liekanų būklė kaskart vis blogėja, ūkinių pastatų aplinka visiškai neprižiūrima ir netvarkoma.
Pvz., privačios Musninkų dvaro sodybos kadaise puošnus kluonas 2003 metais dar buvo su stogu, o dabar išlikusios tik itin gražios, tačiau kiečiais ir krūmais gausiai apžėlusios raudonų plytų mūro su raiškiais dekoro elementais sienos.
Ne tik kluonas, bet ir medinis svirnas, esantis kitapus kelio, bei kiti statiniai pastaraisiais metais nyksta akyse.
Nesutvarkyta ir šios dvaro sodybos apskaita (pvz., Kultūros vertybių registre nėra nė vienos nuotraukos, reikėtų iš esmės tikslinti topografinius planus bei dvaro teritoriją, kuri dabar nurodyta tik vienoje kelio pusėje ir kt.), nenustatytos vertingosios savybės.
O juk tvarkyti ir nustatinėti yra ką...
Kadaise didelio Musninkų dvaro, beje, kaip ir daugumos dvarų, raida įdomi ir sudėtinga.
Itin vaizdingoje Musės upės kilpoje plytėjo išpuoselėta, gerai suplanuota, labai deranti su gamtine aplinka dvaro sodyba, kuri tik pastaraisiais šimtmečiais buvo suskaidyta į dvi dalis.
Taigi daugiau kaip šimtmetį greta viena kitos buvo plėtojamos jau dvi valdos, t. y. du dvarai su atskirais centrais.
Prie kelio vingio (daugelyje planų jo kažkodėl nėra!) priešais Musninkų dvaro sodybą visu grožiu iškyla geros būklės, nuolatos prižiūrima Barboros koplytėlė.
Archajiškų bruožų XVII a. pab., kaip teigiama, seniausia Lietuvoje, medinė Staškūniškio dvaro sodyba su išlikusiais dvaro rūmais taip pat yra savivaldybės žinioje.
Savivaldybė ir Kultūros paveldo departamentas privalo identifikuoti ir atlikti minėtų dvaro sodybų apskaitą, nustatyti jų vertingąsias savybes, imtis priemonių šioms kultūrinio kraštovaizdžio paveldo komponentėms atskleisti, išryškinti ir pagerinti kultūros paveldo kompleksų fizinę būklę.
Beje, blogai laikomos ir privačios Gelvonų, Musninkų, Lemantaučiznos dvarų sodybos bei jų fragmentai.
Kita vertus, Širvintų rajone dar labai stokojama paveldosauginių nuorodų (kultūros paveldo rodyklių, informacinių stendų ir pan.) net į reikšmingas kultūros paveldo vietoves (pvz., į registrinį gatvinį Mikalajūnų kaimą) bei objektus (pvz., į Narvydiškio dvaro sodybą), į greta kelio esančius piliakalnius ar į abipus kelio besidriekiančią dvaro sodybą (pvz., Musninkų).
Deja, Širvintų rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano kultūros paveldo dalies sprendiniai itin nekokybiški ir nepakankami.
Jie neužtikrina tinkamos kultūros apskaitos, apsaugos bei tausojamojo jo panaudojimo.
Savivaldybė neskiria reikiamo dėmesio kultūros paveldo administravimui.
Joje nėra paveldosaugos padalinio bei nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos.
Savivaldybės paveldosaugininko statusas neatitinka NKPA ir Vietos savivaldos įstatymų reikalavimų.
Savivaldybės pastangomis ankstesniais metais buvo atlikta kultūros paveldo tvarkymo darbų, tačiau Širvintų rajono savivaldybė taip pat nevykdo daugelio NKPA įstatymu jai nustatytų funkcijų.
Pvz., neatlieka apskaitos, tinkamai nevykdo monitoringo, iki šiol neinicijavo kultūros paveldo objektų skelbimo savivaldybės saugomomis vertybėmis.
Išlieka Širvintų rajono savivaldybės žinioje esančio dvarų paveldo apsaugos ir fizinės būklės blogėjimo tendencija (Staškūniškio, Šešuolėlių II dvarų sodybos ir kt.), nerengiama jų tvarkymo bei pritaikymo programų.
Pavyzdžiui, Narvydiškio dvaro sodyba yra privati.
Savininko iniciatyva naudojantis ES parama vykdomi didelės apimties parko ir rūmų tvarkymo bei pritaikymo darbai.
Kruopščiai restauruoti ir konservuoti įspūdingos ir kokybiškos architektūros rūmų fasadai, sutvarkytas stogas.
Kita vertus, kelia abejonių įrenginėjama terasa (o gal priestatas?) greta rūmų - jau įrengti tašytų akmenų mūro pamatai - ir kai kurie interjero tvarkymo darbai, naudojamos statybinės medžiagos bei technologijos (pvz., visur įrengti laiptotakiai ir laiptų aikštelės iš gelžbetonio, tiesa, pakopų apdaila numatyta iš medžio ir kokybiškų raudonų klinkerinių restauracinių plytų).
Akivaizdu, kad tokie ir panašūs sprendimai ne visur atitinka atitinka paveldo tvarkybos reglamentų PTR-ų reikalavimus.
Tačiau konkrečių išvadų pateikti neįmanoma dėl nesutvarkytos apskaitos ir paveldosauginės informacijos stokos.
Nors vykdomi didelės apimties darbai, tačiau Kultūros vertybių registre ši dvaro sodyba paveldosauginiu požiūriu neįvertinta, t. y. nenustatytos ir nenurodytos jos vertingosios savybės, saugotini elementai, pasigendama tyrimų bei projektinės dokumentacijos.
Daug įspūdingų darbų nuveikta tvarkant parką, tvenkinius ir salą.
Tačiau didelė netektis - sunaikinti du ant kuorų buvę gandralizdžiai, todėl greta rūmų reikėtų pastatyti stovus (medinius stulpus su gandralizdžių padėklais), padėti sparnuočiams įsikurti.
Tvarkant parką, atliekant kitus žemės judinimo darbus reikalinga archeologinė priežiūra, nes apie šį dvarą žinoma jau XV a.
Apie atliekamus darbus bei pastebėtas problemas būtina informuoti KPD vadovybę.
Dėl anksčiau nacionaliniu lygmeniu dvarų paveldo apsaugos bei tausojamojo panaudojimo atžvilgiu priimtų ydingų sprendimų, dėl teisės aktų ir teritorijų planavimo dokumentų trūkumų bei stokos ir šioje savivaldybėje yra dvarų sodybų vientisumo išsaugojimo bei jų fizinės būklės palaikymo, kai kurių pastatų nuolatinės priežiūros ir apsaugos užtikrinimo problemų.
KPD ilgą laiką nesiėmė veiksmingų priemonių apleistų ar neūkiškai laikomų dvarų sodybų pastatų ar statinių fizinei būklei pagerinti bei dvarų sodybų autentiškų aplinkos elementų (parterių, istorinių želdynų fragmentų, autentiškų keliukų ir kt. priežiūrai užtikrinti (Šešuolėių II, Staškūniškio, kai kurie Juodiškių dvaro sodybos pastatai ir kt.).
Savivaldybių Rolė Išsaugant Kultūros Paveldą
„Apleista sodyba baigia nugriūti ir apželti. Bet kuo čia dėta seniūnija? Gal toji moteris juokauja? Ar įsivaizduojate, kas būtų, jeigu mes pradėsime šienauti svetimus kiemus, tvarkyti svetimas apleistas sodybas? Tai - mažų mažiausiai būsime apšaukti vagimis“,- rankomis skėsčiojo V.
„Pragiedrulių“ Sodybos Pavyzdys
Šiemet 100-metį švenčianti „Pragiedrulių“ sodyba buvo rekonstruota ir atsidarė 2022 m.
„Iki rekonstrukcijos ji atrodė labai prastai, buvo apleista ir nemylima.
O taip pat panevėžiečiai nelabai žinojo, kas gyveno šioje sodyboje ir kokia veikla čia buvo užsiiminėjama.
Tačiau po sodybos renovacijos pradėjome tuo domėtis plačiau“, - atskleidžia vadovė.
Pragiedrulių sodyba po rekonstrukcijos
Sodyba Išlaiko J.Čerkeso-Besparnio Dvasią
Sodyboje gyveno Juozas Čerkesas-Bersparnis - poetas, publicistas, tarpukario Panevėžio krašto visuomenės veikėjas.
„Kaip aš sakau, jis buvo žmogus orkestras - labai plataus spektro visuomenininkas“, - nusijuokia pašnekovė.
1920 metais nusipirkęs 9 ha žemės po 6 metų įkūrė sodybą, kurią pavadino „Pragiedruliais“.
Pašnekovė pasakoja, jog J.Čerkesas-Besparnis sodyboje burdavo visuomenininkus, menininkus, teatralus.
Jis skatino šviesuomenę, inteligentiją kurti, skleidė lietuvišką žodį ir aktyviai gynė Lietuvą.
Tačiau prasidėjus II pasauliniam karui sodyba buvo nacionalizuota.
Pasibaigus karui, ji ėjo iš rankų į rankas, savininkų buvo begalė, tačiau ji smarkiai nyko, nes niekas į ją neinvestavo.
Pasak G.Laurinavičiūtės, vaizdas buvo itin liūdnas: užkaltos langinės, pro stogą lendančios medžio šakos, apaugęs parkas, žolės, krūmai ir nelegalios pasibuvimo vietos...
Tačiau ši liūdna istorija buvo nutraukta nusprendus sodybą rekonstruoti.
Buvo atnaujintas parkas, žmonės pradėjo domėtis tiek atnaujinta sodyba, tiek istorija.
„Parkas dabar yra gyvas, spalvotas, pilnas kultūros ir į jį sugrįžtančių žmonių“, - pasikeitimais džiaugiasi pašnekovė.
O sodyba, anot jos, išlaiko J.Čerkeso-Besparnio dvasią ir toliau vykdo švietėjišką, kultūrišką veiklą.
Studijos ir Užsiėmimai
„Menišką erdvę suteikiame tiek Panevėžio miesto gyventojams, tiek atvykusiems arba tik pradedantiems kurti menininkams.
Beje, paaiškinti mūsų pavadinimą užsieniečiams yra labai sudėtinga, nes anglų kalboje nėra tokios reikšmės.
Todėl dažniausiai aiškinimai baigiasi visuomet geru oru“, - nusijuokia vadovė.
„Pragiedruliai“ talpina penkias studijas: tekstilės-dizaino, analoginės fotografijos laboratoriją, dailės, taikomojo teatro ir audio-video studijas.
„Studijos kartais susijungia viena su kita, pavyzdžiui, tekstilės ir dizaino studija gali susijungti su dailės studija.
Iš to gimsta nauja pasiūla bendruomenei - neturėta edukacija, nepatirta emocija“, - atskleidžia G.Laurinavičiūtė.
Beje, edukacijos vyksta kiekvieną mėnesį, o ateiti gali visi norintys.
„Mes siekiame parodyti, kad kurti, rašyti ar piešti gali visi, o mokykloje išmoktos taisyklės ne visuomet yra teisingos.
Eglutė neprivalo būti tik žalia, rožinė kartais atrodo netgi gražiau...“ - šypsodamasi pasakoja pašnekovė.
Vadovė atvira - žiemą žmonių būna mažiau, o vasarą neįmanoma sutalpinti visų norinčiųjų.
Tapybos užsiėmimai vyksta lauke, vaikai gali pasėdėti ant suoliuko besiklausant paukščių čiulbesio ar pažaisti neregėto grožio dideliame Skaistakalnio parke.
Taip pat „Pragiedruliuose“ veikia dvi rezidencijų erdvės, kuriose per pastaruosius kelerius metus apsilankė nemažai skirtingų sričių menininkų iš Lietuvos ir užsienio - pavyzdžiui, 2024 m. čia rezidavo kūrėjai iš Norvegijos, Islandijos ir Lichtenšteino, vyko „Pramonės ir meno“ muzikinė rezidencija, o taip pat teminės programos, skirtos performanso menui ar kūrybos ir technologijų tyrinėjimams.
Viena iš veiklų Pragiedrulių sodyboje
Anot vadovės, sodyboje yra ir ekspozicijų erdvė, kurioje kiekvieną mėnesį vyksta parodos: „Esame kūrybiškumo centras, tad norime suteikti laisvę pasireikšti tiems menininkams, kurie turi pomėgį kažką daryti - tapyti, kurti.
Norime juos atrasti, sužadinti jų kūrybiškumą ir pažadinti norą kurti.“
Atvykėliai stebisi ir pavydi „Menininkų“, anot jos, ieškoti nereikia, kuriančių žmonių yra apstu!
„Centro lankymas yra nemokamas, o parodoms besikeičiant sulaukiame vis naujų lankytojų, kurie suradę drąsos kitą kartą patys pasiūlo savo kūrybą eksponuoti“, - pastebi G.Laurinavičiūtė.
Centras suteikia daugybę naudos Panevėžio gyventojams, yra kuriamas ir plėtojamas ryšys tarp visų amžiaus grupių lankytojų, o anot pašnekovės, tai yra saugi aplinka, kurioje galima praleisti kokybiškai laiką: „Senjorai gali praleisti laiką kitaip, pamiršti vienišumo jausmą, susirasti draugų ir bendraminčių.
Taip pat turime ir savanorių, kurie visuomet, kartais net nekviesti, ateina padėti pasiruošti renginiams, edukacijoms.
Centras jiems tapęs antrais namais.“
G.Laurinavičiūtė džiaugiasi, jog daugelis atvykusių iš kitų miestų nustemba šios sodybos ir parko grožiu: „Žmonės su baltu pavydu grožisi sodyba ir visada pamini, jog nieko panašaus neturi.
Man, kaip vadovei, šis centras reiškia asmeninį augimą, o prisidėjimas prie kitokių, įvairiapusiškų veiklų skatina nesustoti ir nepamiršti dabartinių, Panevėžio gyventojų pamiltų, vertybių ir užsiėmimų.“
Ieškau apleistos sodybos ar žemės sklypo vienkiemyje, miške ar prie vandens
Kas turi prie vandens, moku iki 1000 eur už 1 metrą pakrantės.
sodybą vaizdingoje vietoje. Gali būti apleista. Turite parduoti kitą nekilnojamąjį turtą? Siūlykite. Domina įvairūs variantai.