Gyvenimo patirtis rodo, kad žmonių gerovės augimas priklauso nuo civilinių santykių dalyvių tarpusavio bendradarbiavimo ir tokio bendradarbiavimo metu pasiekto rezultato. Norimų rezultatų jie gali pasiekti tik turėdami tam tikrus instrumentus, kuris apibrėžtų jų interesus ir nustatytų tarpusavio teises ir pareigas. Šis instrumentas yra sutartis.
Pagrindinė sutarties paskirtis yra reguliuoti asmenų tarpusavio santykius, nurodant galimo ir privalomo elgesio ribas, taip pat atitinkamų įsipareigojimų nevykdymo teisines pasekmes. Sudaryti įvairias sutartis - natūralus kasdienio gyvenimo reiškinys. Sutartis yra visos visuomenės ir valstybės egzistavimo sąlyga, be jos neįmanoma įsivaizduoti rinkos egzistavimo galimybės, nes nebūtų įmanomi prekių ir paslaugų mainai tarp valstybių, fizinių ir juridinių asmenų.
Šiuolaikinėje, visų visuomeninio gyvenimo sferų demokratizavimo ir rinkos ekonomikos vystymosi situacijoje, sutarties rolė, kaip civilinės apyvartos dalyvių santykių reguliavimo priemonės, žymiai išaugo. Atsižvelgiant į ekonomikos poreikius, prasiplėtė sutartinio reguliavimo taikymo sritis. Tuo tarpu sutartis, kaip ir bet kuris teisinis institutas, turi būti apsaugotas nuo pažeidimo, dėl kurio turinti interesų šalis gali jų neįgyvendinti ir patirti tam tikrus turtinius praradimus - žalą (nuostolius).
Visų pirma tokią apsaugą jam užtikrina kitas labai svarbus civilinės teisės institutas - civilinė atsakomybė. Atsižvelgiant į teisinių santykių pobūdį, civilinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis - sutartinę ir deliktinę. Kai asmenis sieja sutartiniai santykiai, jų tarpusavio įsipareigojimų pažeidimas suponuoja sutartinės civilinės atsakomybės atsiradimą. Tuo tarpu deliktinė civilinė atsakomybė, kaip turtinė prievolė, atsiranda dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, t. y. iki teisės pažeidimo (žalos padarymo fakto) šios prievolės šalis nesieja sutartiniai santykiai.
Dvejų civilinės atsakomybės rūšių egzistavimas apsprendžia ir jų skirtingo taikymo režimo buvimą. Įtvirtintas Lietuvos civilinėje teisėje sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims tarpusavio susitarimu nustatyti galimo elgesio standartus, o taip pat, kiek tai nedraudžia įstatymas, nustatyti ir atsakomybės už tokių elgesio standartų nesilaikymą ribas. Tai nusako sutartinės atsakomybės dispozityvų charakterį. Tuo tarpu deliktinės atsakomybės institutą formuoja imperatyviosios normos, todėl šalys negali iš anksto apriboti atsakomybės už žalą, padarytą nesutartiniuose santykiuose, apimties.
Kartais sutarties šalies veiksmai turi ir sutartinių prievolių pažeidimo ir delikto požymius, kuriuos atskirti yra pakankamai sudėtinga. Tai reiškia, kad praktikoje yra nemažai atvejų, kai ir sutarties pažeidimas pagal savo pobūdį gali sąlygoti deliktinės atsakomybės atsiradimą. Tai gali atsitikti, kai pažeidžiamos ne tik sutartyje numatytos teisės, bet ir įstatymo ginami absoliutaus pobūdžio interesai (asmens gyvybė, sveikata, nuosavybė ir pan.), o taip pat kai nukrypstama nuo įstatymo numatytų elgesio standartų ir pažeidžiami pagrindiniai civilinės teisės principai. Todėl ir kyla klausimas, kokiais atvejais gali būti nepaisoma šalies ir įstatymo nustatytos sutartinės atsakomybės sąlygos ir už padarytą žalą taikoma deliktinė civilinė atsakomybė pagal individualias, jai būdingas taisykles.
Ši deliktinės atsakomybės taikymo sutartiniuose santykiuose problema buvo analizuojama pakankamai mažai. Teisės taikymo praktikoje didelę reikšmę turi bendros deliktinės ir sutartinės atsakomybės taikymo sferos ir deliktinės atsakomybės įsikišimo į sutartinius santykius ribų nustatymas, nes nuo jų priklauso skirtingų interesų (pvz., pirkėjo ir pardavėjo, vartotojo ir paslaugų teikėjo ir pan.) pusiausvyros išlaikymas. Šis klausimas turi įtaką ir verslo rizikos įvertinimui.
Šios darbo temos aktualumą pabrėžia ir tai, kad deliktinės atsakomybės taikymo sutartiniuose santykiuose problemos yra aktualios ir Europos Sąjungos lygmenyje. Tai teisės efektyvumui, verslo konkurencingumui ir sklandžiam vidaus rinkos funkcionavimui. Šis teisės harmonizavimas gali būti pasiektas ir atitinkamos bendros vidaus rinkos funkcionavimo kliūtys pašalintos, tik jeigu atitinkamų deliktinės teisės normų taikymas būtų apribotas arba jos taip pat būtų harmonizuotos.
Atsižvelgiant į tai, kad nemažai tyrimų civilinės atsakomybės srityje buvo atlikta iki Lietuvos ir kitų šalių įstojimo į Europos Sąjungą, autorius mano, kad kuriant bendrą privatinę teisę turėtų būti atsižvelgta ir į naujųjų valstybių-narių teisės mokslininkų požiūrį į šią problemą. Tai susiję su asmenų dėl padarytos žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.
Lietuvoje, kaip ir kitose kontinentinės teisės sistemos šalyse, civilinė atsakomybė yra vieno stambiausių civilinės teisės institutų - prievolių teisės - sudėtinė dalis. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas.
Prievolės, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, kyla iš įstatyme nustatytų civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų, kuriuos apibendrinant galima pavadinti juridiniais faktais. Šiuos įstatymus sukuria prievolinius santykius. Kaip nurodo profesorius V. Mikelėnas, sisteminė CK analizė leidžia daryti išvadą, jog yra penki prievolių atsiradimo pagrindai: vienašaliai sandoriai, daugiašaliai sandoriai (sutartys), deliktai, kvazideliktai ir įstatymai.
Išskiriant atitinkamus prievolių atsiradimo pagrindus, jas galima skirstyti į sutartines ir deliktines. Šis prievolių skirstymas pagal atsiradimo pagrindus apsprendžia ir civilinės atsakomybės dualistinį pobūdį. Sutartinė prievolė atsiranda iš šalių sudarytos sutarties, o sutarties šaliai pažeidus sutartimi numatytą prievolę atsiranda nauja prievolė - sutartinė civilinė atsakomybė.
Civiliniai santykių subjektai turi absoliutaus pobūdžio teises, kurių privalo nepažeisti niekas (asmens gyvybė, sveikata, garbė, orumas, nuosavybės teisė, valdymas ir kt.). Kai dėl šių absoliutaus pobūdžio teisių pažeidimo (delikto) padaroma žala, atsiranda deliktinė civilinė atsakomybė.
Taigi atsižvelgiant į atsakomybės atsiradimo pagrindus, CK išskiriama sutartinė ir deliktinė atsakomybė (CK 6.245 str. 2 d.). CK sutartinė civilinė atsakomybė apibūdinama kaip turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ir netesybų, o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (CK 6.245 str. 3 d.).
Deliktinė atsakomybė suprantama, kaip turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato deliktinės atsakomybės atsiradimą ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). Taigi pažiūrėjus į CK pateiktą deliktinės atsakomybės sąvoką, galima pastebėti, kad egzistuoja dar viena, deliktinei atsakomybei neįprasta taikymo sfera - sutartiniai santykiai. Tai reiškia, kad iki žalos padarymo fakto tarp asmenų egzistuoja ryšys ir jų galimo elgesio standartus nustato ne tik įstatymas, bet ir jų sudaryta sutartis. Šios jie siai sutarties, šalimis. Taip pat pastebėtina, kad esant sutartiniams santykiams deliktinės atsakomybės taikymas galimas tik įstatymų numatytais atvejais.
Šios jos siai delikts, reglamentuoja CK 6.263 - 6.304 straipsniai. Šioms prievolėms taip pat mutatis mutandis takomi ir CK 6.245 - 6.255 straipsniai, kurie reglamentuoja bendruosius civilinės atsakomybės klausimus, būdingus tiek deliktinei, tiek sutartinei civilinei atsakomybei. Atsižvelgiant į tai, kad sutartiniuose santykiuose deliktinės ir sutartinės atsakomybės taikymo sfera gali sutapti, autorius mano, kad nagrinėjant pirmosios taikymo ypatumus ir problemas, tikslinga apžvelgti jų (sutartinės ir deliktinės atsakomybės) bendrus bruožus ir pagrindinius skirtumus.
Profesorius V. Mikelėnas išskyrė šiuos deliktinės ir sutartinės atsakomybės bendruosius bruožus. Pirma, abi atsakomybės rūšys yra turtinės prievolės, kurių turinį sudaro kreditoriaus teisė reikalauti atlyginti padarytą žalą ir skolininko pareiga tą reikalavimą įvykdyti. Antra, abi rūšys atlieka kompensacinę funkciją, t.y. taikant tiek sutartinę, tiek deliktinę atsakomybę siekiama ne nubausti skolininką, o grąžinti kreditorių į tokią padėtį, kokioje jis būtų buvęs, jeigu nebūtų įvykdytas deliktas arba būtų buvusi tinkamai įvykdyta sutartis.
Šia, bet kurios iš šių dviejų civilinės atsakomybės rūšių taikymas nepašalina galimybės taikyti ir kitus civilinių teisių gynimo būdus arba kitas teisinės atsakomybės rūšis. Šios sutartinės prievolės ar delikto atžvilgiu. Penkta, abiejų atsakomybės rūšių taikymo atvejais skolininkas patiria turtinio pobūdžio neigiamus praradimus.
Šiuo atveju didesnę teisinę reikšmę turi ne deliktinės ir sutartinės atsakomybės panašumai, bet jų skirtumai, todėl teisinėje literatūroje paprastai akcentuojami paskutinieji. Pažymėtina, kad būtent atsakomybės skirtumai turi ypatingą reikšmę, kai sprendžiamas klausimas dėl deliktinės atsakomybės taikymo sutartiniuose santykiuose. Analizuojant CK, galima išskirti šiuos pagrindinius deliktinės ir sutartinės atsakomybės skirtumus.
Pirma, skirtingas jų atsiradimo pagrindas. Šios nustato galimo elgesio ribas, todėl atsakomybė yra galima platesniu pagrindu, negu tik pagal teisės aktus). Deliktinės atsakomybės pagrindas yra teisinės pareigos, numatytos teisės aktuose, pažeidimas (galimo elgesio ribas nustato teisės aktai). Antra, nevienodas atsakomybės dydis bei jo nustatymo principai. Sutartinę atsakomybę šalys iš anksto gali apriboti, kiek tai nedraudžia įstatymas. Šiuo atveju kai žala padaryta šalys gali pasirinkti, ar šią atsakomybę apskritai taikyti.
Šia, sutartinė ir deliktinė atsakomybė skiriasi savo forma. Sutartinė atsakomybė pasireiškia nuostolių atlyginimu ir netesybomis, tuo tarpu deliktinė atsakomybė pasireiškia tik nuostolių atlyginimu. Atitinkamai skiriasi ir jų atsiradimo sąlygos: deliktinei atsakomybei atsirasti visada būtina žala, tuo tarpu sutartinė atsakomybė netesybų forma atsiranda ir nesant žalos. Taip pat skiriasi ir atlygintinos žalos dydis: deliktinei atsakomybei būdingas visiško nuostolių atlyginimo principas, tam tikrais atvejais atlygintina ir neturtinė žala, tuo tarpu sutartinės atsakomybės atveju gali būti taikomas nuostolių numatymo principas (CK 6.258 str. 4 d.) Ketvirta, skirtingi ieškinio senaties terminai.
Šiuo atveju reikalavimams dėl netesybų (baudos, delspinigių) - šešis mėnesius, palūkanoms - penkis metus, t. y. numatyti sutrumpinti senaties terminai. Skirtingose teisinėse sistemose civilinei atsakomybei skiriamas nevienodas dėmesys. Tai sąlygoja esminiai bendrosios ir civilinės teisės skirtumai. Pirmoji didžiąja dalimi grindžiama teismų praktika (angl. case law) ir precedentais, tuo tarpu įstatymo normos turi kur kas svarbesnę reikšmę civilinėje teisėje, kuri neteikia tokios reikšmės precedentams. Vis dėlto daugelyje atvejų rezultatas dėl deliktinės atsakomybės taikymo gan panašus abejose teisinėse sistemose.
Visos Europos Sąjungos teisinės sistemos pripažįsta deliktinės atsakomybės institutą kaip teisės sritį, kuri reglamentuoja civilinius santykius tarp žalą patyrusio ir žalą padariusio asmens, kurių nesieja jokie teisiniai santykiai, išskyrus žalos padarymo įvykį. Tai skiria deliktinę teisę nuo visų kitų žalos ar nuostolių kompensavimo sistemų, tokių kaip sutartinės atsakomybės ir žalos atlyginimo schemos, numatytos draudimo teisėje. Šiuo atveju kitaip nei draudimo teisės normos negarantuoja jam prievolės atlyginti žalą įvykdymo.
Šis inter se, visuotinai prieinamomis teisinėmis gynimo priemonėmis. Šis teisės atrama, kuria grindžiama prievolių teisė. Šis teisės sudaro pagrindą žmonių gerovės augimui gaunant pinigus, prekes ar paslaugas, tuo tarpu deliktinė teisė apsaugo žmones ir jų gerovę. Abi teisės sritys būtų beprasmiškos viena be kitos.
Profesorius T. Weir pasakė: "Žmonių gerovė, dėl kurios egzistuoja teisė, priklauso nuo žmogaus vertybių - gyvybės, sveikatos, nuosavybės ir kito turto, inter alia, išsaugojimo ir vystymosi. Šis teisė. Šis teisė yra produktyvi, deliktinė teisė - protekcinė. Kitaip tariant, žalą padarę asmenys (angl. tortfeasor) atsako už daiktų pabloginimą, tuo tarpu sutartį pažeidę asmenys (angl. contractors) atsako už jų nepagerinimą".
Vertas dėmesio Europos Sąjungos valstybių-senbuvių ir kitų šalių teisės specialistų grupės, dabar žinomos kaip Europos deliktinės teisės grupė (The European Group on Tort Law), bandymas pateikti vieningos Europos deliktinės teisės viziją. Po ilgo kruopštaus šios mokslininkų grupės darbo 2004 metais teisės specialistų ir kitų suinteresuotų šalių diskusijai buvo pristatyti Europos deliktinės teisės principai (The Principles of European Tort Law). Šis rekomendacinio charakterio (angl. "soft law"), rinkinys, reglamentuojantis pagrindinius deliktinės atsakomybės instituto elementus.
Šios deliktinės atsakomybės institutą, tokios kaip neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala, kaltė, griežta atsakomybė, atsakomybė už kitų asmenų padarytą žalą, atsakomybė už kelis asmenų padarytą žalą ir nukentėjusiojo kaltė. Šiais klausimais buvo rengiami specialūs klausimynai, vyko diskusijos, pateikiamos nacionalinės ir lyginamosios ataskaitos, kurių pagrindu buvo siklomos Princips nuostatos. Šio Vienoje Europos deliktinės ir draudimo teisės centro (The European Centre of Tort and Insurance Law in Vienna) tyrimais.
Šiausiai tinkamą ar galimą bendrą problemos sprendimą, o tokį bendrą sprendimą, kuris...
Pagrindiniai deliktinės ir sutartinės atsakomybės skirtumai
Štai pagrindiniai skirtumai tarp deliktinės ir sutartinės atsakomybės:
- Atsiradimo pagrindas: Deliktinė atsakomybė kyla iš teisės aktuose numatytų pareigų pažeidimo, o sutartinė - iš sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo.
- Atsakomybės dydis: Sutartinę atsakomybę šalys gali apriboti, o deliktinės atsakomybės atveju taikomas visiško nuostolių atlyginimo principas.
- Forma: Sutartinė atsakomybė pasireiškia nuostolių atlyginimu ir netesybomis, o deliktinė - tik nuostolių atlyginimu.
- Senaties terminai: Reikalavimams dėl netesybų taikomi trumpesni senaties terminai nei reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo.
Žemiau pateikta lentelė apibendrina pagrindinius deliktinės ir sutartinės atsakomybės skirtumus:
| Bruožas | Deliktinė atsakomybė | Sutartinė atsakomybė |
|---|---|---|
| Atsiradimo pagrindas | Teisės aktų pažeidimas | Sutarties nevykdymas |
| Atsakomybės dydis | Visiškas nuostolių atlyginimas | Gali būti apribotas |
| Forma | Nuostolių atlyginimas | Nuostolių atlyginimas ir netesybos |
| Senaties terminai | Bendrasis terminas | Sutrumpinti terminai netesyboms |
Europos Sąjungos teisėje deliktinės atsakomybės harmonizavimas yra svarbus siekiant užtikrinti efektyvų vidaus rinkos funkcionavimą ir verslo konkurencingumą. Europos deliktinės teisės principai yra svarbus žingsnis kuriant bendrą Europos deliktinės teisės viziją.