Prisiminimai apie gimtąjį kraštą, mokslus ir pedagoginę veiklą

Gimiau Gruodiškių kaime, valstiečio Broniaus Paketūro šeimoje 1928 sausio 27 dieną. Gruodiškių kaimas yra už trijų kilometrų nuo Joniškio miestelio, šiaurės kryptimi, netoli Molėtų vieškelio. Kaimas nedidelis, jį sudarė tik du kiemai. Kiekvienas kiemas turėjo po dviejų galų namą, o juose gyveno po dvi šeimas.

Žemėlapis, kuriame matoma Molėtų rajono vieta Lietuvoje.

Nuo 1995 m. esu Lietuvos muzikų sąjungos narys, nuo 1996 m. - Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Nuo 2011 m. esu Pirmojo ir antrojo tarptautinio J. Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkurso žiuri narys.

Šio kaimo žemė buvo skurdi: kalneliai smėlėti, pakalnės užpelkėjusios, apaugusios menkaverčiais krūmais ir viksvomis. Nors mūsų šeimai priklausė apie 20 ha žemės, dirbamos vargu ar susidarė daugiau negu 10 ha. Per kaimą, per pelkes tekėjo nežymus, be konkrečių krantų upeliukas, kuriuo pavasarį iš Arino ežero lydekos atplaukdavo neršti net iki mūsų pievų.

Mes gyvenome viename name su Kosto Rutkausko šeima (jis buvo nupirkęs žemę iš mano tėvelio brolio Aleksandro, kuris, pardavęs savo dalį, persikėlė gyventi į lenkų okupuoto Vilniaus krašto Daukšių kaimą). Iš vaikystės laikų prisimenu prie namo kieme augusią didžiulę Berės veislės kriaušę, kuri kiekvienais metais užaugindavo gausų nuostabaus skonio kriaušių derlių. Šalia augo geltonų slyvų giraitė, kuri mažam vaikui atrodė didelė ir paslaptinga, o užvertęs aukštyn galvą matydavau kabančius pilnus paslapčių slyvų kamuoliukus, kurių skonis buvo ypatingas. Kieme augo didelis mums priklausantis sodas, pilnas obelų ir kriaušių. Pavasarį dalį žydinčio sodo Joniškio miestelio žydai išnuomodavo „pagal žydėjimą“. Vasarą jie pastatydavo palapinę, saugodavo išnuomotas obelis ir kriaušes bei rinkdavo krituolius. Mums, vaikams, buvo didelė pramoga pasėdėti palapinėje, padėti surinkti nuo žemės vaisius.

Žemė jos savininkams buvo išdalinta rėžiais, kurie tarp raistelių sudarė nedidelius tinkamus žemdirbystei plotelius. Mano tėveliai su K.Rutkausku sutarė keltis į vienkiemius, kad būtų patogiau dirbti žemę ir, reikalui esant, sausinti pelkes ir raistelius bei plėsti dirbamos žemės plotus. Pirmiausia ankstyvą pavasarį iš kaimo į vienkiemį buvo perkeltas kluonas, kad būtų kur sudėti pašarą gyvuliams šerti žiemą. Po to perkeltas tvartas, o rudeniop ir troba. Prieš žiemą suspėta virtuvėje pastatyti duonkepį pečių ir aptvarkyti vieną kambarį. Bet nesuspėta iškasti šulinio, - geriamą vandenį naudojome iš netoliese trykštančio tyro vandens šaltinio. Tik kitais metais netoli šaltinio iškastas šulinys aprūpindavo mūsų šeimą kokybišku geriamuoju vandeniu.

Štai tokiomis sunkiomis sveikatos sąlygomis mes kėlėmės į vienkiemį. Vienu metu Utenos gydytojai net rekomendavo ligotą koją amputuoti. Bet koks žemdirbys be kojos, todėl tėvelis operacijos atsisakė. Tuo metu mūsų tėvelis susirgo paslaptinga liga, kurios atsiradimo priežasties nustatyti ir skirti gydymo negalėjo net Molėtų ir Utenos gydytojai. Kojoje atsiverdavo žaizda, iš kurios kartu su pūliais eidavo kaulo atplaišos. Vienai žaizdai gyjant, atsiverdavo kita, ir taip kartojosi be perstojo vasarą ir žiemą.

Žiemojant pirmąją žiemą vienkiemyje pas mus apsilankė tolima giminaitė, kuri pamačiusi nuvargusį, su skaudama koją gulintį tėvelį išklausinėjo apie ligos simptomus ir patarė padaryti didžiųjų miško skruzdžių vonias. Sulaukus pavasario, mama iš miško atnešė maišą skruzdėlyno, išvirė ir tėvelį pasodino į šį viralą. Skruzdžių vonia tėvelį paveikė taip, kad po 10 min. pats iš vonelės išlipti nepajėgė, reikėjo iškelti. Bet žaizdos ryškiai pradėjo gyti. Po dviejų savaičių procedūra buvo pakartota ir ... stebuklas! - žaizdos užgijo, o naujos neatsivėrė. Trečiojo gydymo karto net nereikėjo. Daugiau iki pat gyvenimo pabaigos tėvelis dėl kojų jokių problemų neturėjo. Ko nesugebėjo padaryti kvalifikuoti gydytojai, padarė paprasta kaimo moterėlė.

Nuo to laiko visi mūsų šeimos nariai iki dabar jaučiame didelį dėkingumą miško skruzdėlėms, jas labai globojame ir saugome. Mes šeimoje augome keturi vaikai: aš, brolis Jonas, seserys Enrika ir Irena, kuri, baigiantis karui, susirgo poliomielitu ir mirė. Likome trys vaikai. Nuo pat vaikystės dirbome kartu su tėvais. Su broliu turėjome po nedidelį dalgį ir kartu su tėvu šienaudavome pievas, padėdavome pjauti žiemkenčius ir vasarojų, o paaugę ardavom ir akėdavom laukus. Prie darbo buvome pratinami nuo pat mažens. Jei pramagoms reikėdavo kokio prietaiso ar įnagio, buvome raginami pasidaryti patys. Turėjome pasidirbę rogutes, net po kelias poras slidžių, o iš senų, jau sudilusių dalgių pasidarėme ir pačiūžas.

Persikėlus į vienkiemį, tėvas pradėjo veisti sodą. Sodinukus augino ir skiepijo pats, kartu šio darbo mokė ir mane su broliu. Turėjome po lysvelę žemės, kur auginome sodinukus, mokėmės juos skiepyti ir formuoti. Tėvas užveisė 7 eilių po 7 vaismedžius eilėje sodą, surinkęs iš visos apylinkės pačias geriausias obelų ir kriaušių veisles. Jis konsultavosi pas žinomą sodininką A.Hrebnickį ir iš jo gavo namažai vertingų veislių skiepūglių.

Mokslo metai Joniškio pradžios mokykloje

Joniškio pradžios mokyklą pradėjau lankyti 1935 rudenį. Tarpukario Lietuvoje Joniškio mokyklos mokytojams dirbti pedagoginį darbą buvo labai sudėtinga. Šio krašto žmonės labai sulenkėję. Valstiečiai kalbėjo “tuteišių” kalba, dauguma buvo beraščiai arba mažaraščiai, “prie caro” baigę vieną kitą parapijinės mokyklos klasę. Pirmieji mokslo metai buvo labai sudėtingi ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Mokytojai turėjo tikslą išmokyti vaikus (o per juos - ir tėvus) lietuvių kalbos. Entuziazmas buvo didelis. Vaikai ir jų tėvai greitai pramoko lietuviškai. Padėjo laikraštis “Ūkininko patarėjas” ir jo priedas “Jaunasis ūkininkas”. Atkuriant lietuvybę Joniškio parapijoje, didelę įtaką turėjo bažnyčios klebonas Antanas Mažeika, kurį 1945 m. sovietai nuteisė ir ištrėmė.

Nepriklausomos Lietuvos laikais mokinius šelpė valstybė. Aš irgi gavau mokslui reikalingus vadovėlius. Pasibaigus mokslo metams, juos reikėdavo palikti mokykloje, kad kitais metais iš jų galėtų mokytis kiti vaikai. Klasėje vienas mokytojas dirbo iš karto su dviem klasėm: vieni rašydavo dailyraštį ar spręsdavo uždavinius, o kitai klasei tuo metu buvo aiškinama nauja medžiaga arba vykdavo mokinių apklausa.

Mokyklos vadovai stengėsi, kad kaimo vaikai mokytųsi ir kasdienių, valstiečiui būdingų darbų. Įkurtas “Jaunųjų ūkininkų” būrelis. Prie mokyklos buvo paskirtas žemės plotelis, kuriame būrelio nariai gavo po kelis kvadratinius metrus lysvės, jose buvo auginami augalai, kurių vietiniai valstiečiai neaugino ar net nežinojo tokių esant. Per šio būrelio veiklą ūkininkų sodybose atsirado baltieji ir juodieji serbentai, pomidorai ir daug dar naujų kultūrų. Per mokinių vasaros atostogas, užėjus sausrai, net du kartus per dieną ryte ir vakare nubėgdavome palaistyti savo augalų, kad nesunyktų. Prasidėjus mokslo metams, mokytojai vertindavo mūsų triūsą - augalų priežiūrą vasarą.

Beveik kasmet rudenį prie mokyklos vykdavo vaikų ir jų tėvų užaugintų žemės ūkio kultūrų paroda. Tai buvo tikrai reikšmingas įvykis, skatinęs plisti naujas kultūras ir jų veisles tarp vietos ūkininkų. Šią gražią tradiciją nutraukė prasidėjęs karas. Paskutinėje prieš karą parodoje aš, kaip šeimos atstovas, eksponavau mūsų užaugintus kopūstus, morkas, svogūnus ir didžiulį moliūgą. Parodos vertintojai mane už parodai pateiktus labai kokybiškus daržovių pavyzdžius apdovanojo penkių litų premija. Tai buvo pirmoji mano gyvenime premija, kurią labai vertinau, ir tuos penkis litus ne išleidau, o išsaugojau per visą karą, pokarį ir turiu juos iki šiol. Joniškio pradžios mokykloje mano mokslai baigėsi 1941 metais, kai pabaigiau šešis skyrius. Apie tolimesnį mokymąsi tegalėjau tik svajoti. Gimnazija buvo tik Molėtuose, o ten mokytis negalėjau, nes šeima neturėjo tiek lėšų, kad galėtų leisti mokytis ne tik mane, bet brolį. Abi seserys dar lankė Joniškio mokyklą. Beliko tik savišvieta.

Karas užklupo besimokant penktajame Joniškio mokyklos skyriuje. Nuo Joniškio iki Vilniaus yra apie šešiadešimts kilometrų. Rugsėjo viduryje sumušti lenkų kariuomenės daliniai, bėgdami nuo Tarybų Sąjungos ir vokiečių kariuomenės, traukėsi į Lietuvą. Joniškyje jų atsirado gana daug. Visi buvo labai nuvargę ir alkani. Pirmiausia mokyklos kieme lenkų kariškiai palikdavo atsineštus ginklus (jų susidarė didžiulė krūva). Lietuvos kariškių lauko virtuvė dirbo dieną naktį, nes reikėjo pamaitinti atvykusius į nelaisvę lenkų karius. Pas artimiausius miestelio ūkininkus juos apnakvindindavo. Po paros dienų pailsėję lenkų daliniai, jau kaip belaisviai, buvo rikiuojami į kolonas, o jų vadams karininkams leidžiama joti arkliais. Belaisvių kolonos pėsčiomis ėjo Molėtų link. Tokia evakuacija tęsėsi apie 8 dienas.

Kitas labai įsimintinas įvykis buvo rusų Vilniaus krašto perdavimas Lietuvai. Prie Joniškio (jei gerai prisimenu, tai įvyko 1939 metų spalio 18 d. išvakarėse) atsirado daug Lietuvos kariškių. Vilniaus krašto perdavimo ceremonija turėjo vykti prie rytinio Arino ežero galo, kur eina kelias į Arnionis, Pabradę ir toliau į Vilnių. Mes, mokiniai, jau nuo pat ryto būriavomės mokykloje ir iškilminga rikiuote atvykome prie ežero. Ten laukti teko labai ilgai. Tarybų Sąjungos kariškiai su Vilniaus krašto perdavimo įgaliojimais motociklu prie sienos atvyko gerokai įdienojus. Mes netoliese stebėjome, kaip Lietuvos ir Tarybų Sąjungos kariškiai pasisveikino, kaip vieni kitiems perdavė raštus, juos pasirašė ir jais apsikeitė. Rusų kariškiai, lydimi lietuvių, motociklais išvažiavo Pabradės link.

Mums, likusiems prie buvusios demarkacinės sienos, prasidėjo pats įdomumas. Likę Lietuvos kariškiai, valdžios atstovai ir pareigūnai bei vietos gyventojai rovė pasienio stulpus, tempė juos į krūvą ir sukūrė didžiulį laužą. Prie laužo kariškiai, vietiniai gyventojai ir mes, mokiniai, šokome, dainavome, fotografavomės ir džiaugėmės, kad Vilniaus kraštas galų gale jau mūsų. Iškilmės vyko iki išnaktų.

Tų pačių metų lapkričio mėnesį, jau gerokai pašalus, įvyko ekskursija į Arnionių dvaro žuvininkystės ūkį, kur buvo auginami karpiai. Pamatėme, kaip žuvys veisiamos, auginamos, maitinamos. Sužinojome, kad jos metai iš metų keliauja iš vieno tvenkinio į kitą, kol galų gale patenka į tvenkinį, uždengtą medinių rąstų tinklu. Vandeniui užšalus, mediniai rąstai patikimai laiko ledą. Susidarius pakankamam ledo storiui, iš tvenkinio vanduo išleidžiamas ir žuvys ant dugno lieka natūraliame šaldytuve. Belieka tik lede padaryti angą ir, įlipus į tvenkinį, rinkti žuvis ir vežti parduoti į Vilnių bei kitus miestus.

Valdžios pasikeitimas Lietuvoje 1940 metais man, vaikui, didelio įspūdžio nepaliko. Nebent tai, kad mokykloje pradėjome mokytis rusų kalbos. Kaime, kuris gyveno natūrinio ūkio principais, žymesnių pasikeitimų, paauglio akimis nepastebėjau. Viską, kas šeimai buvo reikalinga, išaugindavome ir pasigamindavome savo ūkyje. Pirkdavome, kaip sakydavo namiškiai, tik druską. Cukrų mums atstodavo medus, nes tėvelis mokėjo bitininkauti ir turėjo virš dešimties Dedano tipo rėmelinių avilių, kuriuos pats ir pasidarė. Tėvai pinigų prasimanydavo tiekdami “Lietūkiui” pieną, nupenėdami bekoną, kurį parduoti tekdavo vežti net į Saldutiškio geležinkelio stotį. Mama suslėgdavo vieną kitą sūrį bei pagamindavo sviesto, vištos sudėdavo kiaušinių, ir Joniškyje turgaus dieną, trečiadieniais, parduodavo.

Gana didelis sujudimas vyko 1940 metais per Liaudies Seimo rinkimus. Kaimiečiai vis konsultuodavosi vieni su kitais, ką į Seimą rinkti. Rinkimai praėjo, kiekvienas pilietis pase gavo žymą, kad balsavo. Po poros mėnesių jau tapome “teisėtais Tarybų Sąjungos” piliečiais. Tuo metu į mūsų vienkiemį užklydo keli rusų kareiviai. Valstiečiams labai rūpėjo, koks gyvenimas jų laukia prie Tarybų valdžios. Tėvelis puikiai mokėjo rusų kalbą, nes per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo rusų kariuomenėje. Paklausė, kaip gyvena valstiečiai Rusijoje. Ir tikrai, lygiai po metų, birželio viduryje, prasidėjo žmonių trėmimas. Tai buvo košmaro dienos. Visi naktimis nenakvodavome namuose, slėpėmes. Mane paauglį tėvai nusiuntė į Joniškį sužinoti, kas ten darosi. Mačiau klaikų vaizdą: tremtiniai suvaryti į aikštę su vaikais ir seneliais, vyrų nesimatė, visur pilną ginkluotų kereivių. Vaikai ir seneliai susodinti į vežimus, o suaugusieji pėsčiomis kareivių lydimi patraukė į Pabradės geležin…

Muzikinė ir pedagoginė veikla

• 1958 m. baigiau Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kompozicijos katedros prof. Ed. Balsio klasę.
• 1953-1958 metais dirbau Vilniaus septynmetėje vaikų muzikos mokykloje (dabar - Vilniaus B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla).
• 1955-1959 m. - dėsčiau Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje.
• 1958-1961 m. - Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Muzikos teorijos katedros dėstytojas; 1961-1973 m. - vyr. dėstytojas; 1973-1974 m. - docentas; 1974-1986 m. - Kompozicijos katedros docentas; 1986-2012 m. - profesorius.
• 1966-1971 m. - Lietuvos kompozitorių sąjungos Valdybos atsakingas sekretorius; 1971-1979 m. - Valdybos narys; 1979-1987 m. - Valdybos pirmininko pavaduotojas; 1985-1993 m. - Muzikos fondo direktorius; 1993 - 2001 m. - Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas.

Pedagoginės muzikos kūriniai: 3 muzikinių pratimų sąsiuviniai vid. m-klų II - IV kl. :

• “Variacijos altui ir fortepijonui" (1955);
• Styginis kvartetas (1956);
• baladė styginių inst.
• Violončelei su orkestru (1963);
• Kanklėms su liaudies instrumentų orkestru (1963), variantas su simfoniniu orkst. (oranž. A. Belazaro).

Dainos:

• "Ką mergelės myli", žodž. A. Jasiūno (1955);
• "Kaip gera per gimtąją žemę žygiuoti", žodž. A. Matučio (1959);
• "Audėjėlė", žodž. R. Škemienės (1969);
• „Baikim pradalgėles“, žodž. R. Škėmienės 1969);
• „Žengė pulkas“, žodž. P. Gaulės (1970);
• "Eina saulė miegoti", žodž. P. Gaulės (1970).

Kūriniai:

• Trys instrumentinės pjesės (1965);
• Du romansai (1965);
• Preliudija ir fuga (1968);
• "Oi tu, ąžuol, ąžuolėli" (1969);
• Trys liaudies dainos balsui solo su fortepijonu (1969);
• "Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui" (1970;
• "Gamos - duetai" (su A. Griciumi, 1974);
• "Solfedžio diktantai" (1976);
• Skamba kanklės (1978);
• "Harmonijos uždaviniai" (su V. Barkausku, 1983).

Apdovanojimai:

• 1970 m. apdovanotas Tarybų Sąjungos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo JUBILIEJINIU MEDALIU už pasiektus laimėjimus V. I. Lenino gimimo 100-ųjų metinių proga.
• 1974 m. apdovanotas „1973 m. socialistinio lenktyniavimo nugalėtojo“ ŽENKLU.

Svarbiausi datos:

tags: #apsikeitimas #gyvenamuoju #plotu #per #atostogas