Ar butas ir socialinė aplinka lemia asmenybės bruožus?

Dažnai sakoma, kad žmogus yra mažas pasaulėlis - mikrokosmas. Žmogus yra asmuo, bet sykiu ir masė. Žmogus yra visiškai sveika būtybė, sveika dvasiniu atžvilgiu. Masė nieko nekuria ir negali kurti.

Šiame straipsnyje etnologiniu, antropologiniu aspektu analizuojamas žmogaus santykis su gyvenamąja vietove derinant emic ir etic tyrimų kryptis. Kalbant apie viešąsias erdves mikrorajone akcentuojamas emic požiūris - į mikrorajono erdves siekiama pažvelgti gyventojo akimis, išklausyti, kaip jis apibūdina savo aplinką, suvokti jo santykį su šiomis erd­vėmis. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad tekste vartojama viešosios erdvės samprata nėra tapati paprastai vartojamai urbanistikoje ir miestų teorijoje.

Šiame straipsnyje viešoji erdvė yra suvokiama kaip erdvė, kuri nėra privati ir nesiejama su buto vidumi. Tai erdvė už namų ribų, mikrorajone, kurioje vaikštoma, vyksta kasdienybės įvykiai, t. y. viešas, bet ne privatus gyvenimas. Pasakojimuose išryškėja binarinės savumo bei svetimumo kategorijos. Viešoji erdvė nėra privati asmens ar šeimos nuosavybė - ja gali naudotis, joje būti ir praeivis.

Nagrinėjant pasakojimus pastebėta, kad su viešosiomis, „nesavomis“, erdvėmis gyventojų santykis gali būti kitoks negu su privačia erdve. Tam tikri vizualūs bruožai gali suteikti aplinkai savumo arba svetimumo, paversdami vietas pusiau savomis ar pusiau svetimomis, todėl straipsnyje siekiama erdves mikrorajone vertinti pagal pateikėjų santykį su jomis.

Pasak Almanto Samalavičiaus, „Viešosiomis urbanistinėmis erdvėmis paprastai priimta laikyti miestų kelius, gatves bei šaligatvius, aikštes, parkus ir (nors tai retokai prisimenama) pliažus (tais atvejais, kai siejasi su mieste esančiais vandens telkiniais, prieinamais viešam naudojimui)“ [24, 141]. Autorius teigia, jog „viešųjų erdvių diskursas siejasi su senųjų Europos miestų centrais ir bažnyčių bei katedrų aikštėmis“ [24, 141]. Jis išskiria ir pusiau viešas urbanistines erdves, dažnai susijusias su „šiuolaikinio kapitalizmo ir vartotojiškos kultūros plėtros procesais“ [24, 141], pavyzdžiui, prekybos centrus.

Teorinė prieiga

Nagrinėjant viešąsias erdves miestiečių atsiminimuose, svarbu pasirinkti teorinę prieigą, paaiškinančią, kaip asmens savijauta viešosiose erdvėse nulemia siekį tapatintis su šiomis vietomis. Vienas pirmųjų miesto tyrinėtojų, susidomėjusių patirčių ir pojūčių poveikiu miestiečių gyvenimui, buvo vokiečių sociologas George’as Simmelis.

Anot jo, jutimai būtini socialinės realybės kūrimui, žmonių tarpusavio sąveikai: „Tai, jog mes įsitraukiame į bendravimą, sąveiką, yra nulemta fakto, jog mes visi turime juslinį poveikį vieni kitiems. <...> jusliniai įspūdžiai nėra tik bendras socialinių santykių pagrindas, už kurio ribų egzistuoja atskiriems atvejams būdingas turinys bei šių santykių išskirtiniai bruožai.

Taigi kiekvienas pojūtis kuria socialinę žmogaus egzistenciją, nulemia jo socialines sąveikas, gyvenseną. G. Simmelis regėjimą laiko vienu iš svarbiausių žmogaus jutimų, būtinų socialinėms sąveikoms, nes būtent regėjimas užtikrina pažinimo ir suvokimo procesus, tokius kaip žinojimas ir atpažinimas: „Sociologiškai reikšminga „žinojimo“ rūšis (čia akis, regėjimas yra tarpininkas) yra nulemta fakto, jog veidas yra pagrindinis būtinas elementas tarpasmeniniam bendravimui, atpažinimui. Žinojimas (kennen) skiriasi nuo atpažinimo (erkennen).

Regėdamas žmogus gali sąveikauti ne tik su kitais žmonėmis, akimirksniu atpažindamas jų veidus, tačiau ir su fizinėmis aplinkomis - atpažinti joms būdingus bruožus, save suvokti jų kontekste. Remiantis G.

Straipsnio objektas - viešosios erdvės kauniečių atsiminimuose. Tikslas - ištirti, kaip viešųjų mikrorajono erdvių aplinkos savybės formuoja gyventojų tapatybę, susijusią su gyvenamąja mikrorajono vieta.

Tyrimas paremtas etnografine lauko tyrimų analize. Pagrindinis darbo šaltinis - 2017-2020 m. keturiuose Kauno mikrorajonuose - Dainavos, Eigulių, Kalniečių, Šilainių - surinkta etnografinė medžiaga pagal straipsnio autorės sudarytą etnografinę anketą „Kauniečių miestietiškos tapatybės pokyčiai XX a. viduryje - XXI a. pradžioje“.

Siekiant objektyvaus tyrimo atsisakyta pateikėjų etninių ar socialinės padėties kriterijų, išskyrus amžių - apklausti vyresni nei 18 m. asmenys. Pokalbio, išsamiojo ir pusiau struktūruoto interviu metodais apklausta 115 pateikėjų, gimusių Kaune arba atvykusių gyventi į Kauną iš mažesnių miestelių. 69 pateikėjos buvo moterys, 46 pateikėjai - vyrai.

21 pateikėjas buvo įgiję vidurinį išsilavinimą, 8 - specialųjį vidurinį (profesinį) išsilavinimą, 22 - aukštesnįjį išsilavinimą, 63 - aukštąjį išsilavinimą. Tyrimo dalyviai buvo gimę 1920-1996 metais. Interviu trukmė - nuo 40 min. iki 2,5 val. Naudoti ir kiti lauko tyrimo metodai: stebėjimas, stebėjimas dalyvaujant, tyrinėtojo dienoraštis. Surinkta empirinė medžiaga analizuota lyginamuoju, retrospektyviniu metodais.

Analizuojant interviu tekstus, ieškota pagrindinių temų, kuriomis pateikėjai išsako savo išgyvenimus, požiūrį į savo gyvenamąją aplinką. Straipsnyje vartojami naratyvo ir naratyvo analizės terminai. Toliau aptarsime fizinės aplinkos diskursą, kuris padės geriau suvokti teorinę ir metodologinę šio straipsnio prieigą.

Fizinė aplinka yra plati sąvoka, apimanti tokius materialius objektus mikrorajone, kaip pastatai, keliai, viešosios erdvės. Fizinę materialią aplinką žmogus suvokia savo fiziniu kūnu - naudodamasis penkiais kūno jutimais. „Jutimai - informacijos apie aplinką kaupimo procesas. Žinomos penkios jutiminės sistemos: rega (optinė sistema), klausa (akustinė sistema), lytėjimas (taktilinė sistema), uoslės ir skonio sistemos“ [22, 9].

„Jutimo sistemų gauti aplinkos savybių atspindžiai vadinami pojūčiais“ [22, 10]. Šios patirtys vėliau yra reflektuojamos, apsvarstomos. Besiremdamas savo patirtimi asmuo priima sprendimus, atlieka tam tikrus veiksmus, keičia (arba ne) savo elgesį. Kasdienės patirtys ir pojūčiai tampa individualių atsiminimų dalimi.

Šiais atsiminimais asmenys dalijasi tarpusavyje ir asmeniniai atsiminimai tampa kolektyvinės - socialinės ir kultūrinės - atminties dalimi, padeda susitapatinti su miesto vietovėmis.

Prieš pradedant etnografinės medžiagos analizę, reikėtų apsibrėžti santykį su jau egzistuojančia šios temos istoriografija. Šiame straipsnyje istoriografinė medžiaga yra vertinama kaip etnografinio tyrimo metu surinktos empirinės medžiagos istorinis ir sociokultūrinis kontekstas. Istoriografiniai tyrimai leidžia palyginti, kaip viešąsias erdves ir jų funkcijas suvokė bei numatė sovietinių daugiabučių rajonų statytojai ir naujakuriai, kaip šis suvokimas kito posovietinės transformacijos metu.

Pasak istoriko Viliaus Ivanausko, Lietuvos moksliniame diskurse vyrauja dvi sovietmečio interpretavimo perspektyvos - „kovojančios Lietuvos“ ir „modernizuotos Lietuvos“. Interpretacijos kyla ne tiek iš akademinių svarstymų tradicijos, kiek iš politinio-visuomeninio lygmens (ir atvirkščiai), ir tampa „tautos“, „valstybės“ ar atskiros „visuomenės grupės“ istorinės atminties svarstymų objektu [15, 105]. Sovietinės modernizacijos perspektyva yra daugialypė ir gali suteikti įvairesnių sovietmečio tyrimų krypčių. Nuosekliau susipažinus su sovietų okupacijos laikotarpio statybos politika ir posovietinių visuomenių socialiniais bei urbanistiniais pokyčiais, galima suvokti mikrorajonų gyventojų santykį su fizine mikrorajono aplinka, kaip per šį santykį su aplinka pateikėjai konstruoja savo tapatybę, susijusią su miestu ar atskiromis jo dalimis.

Daugiabučių namų mikrorajonų gyventojų santykį su fizine aplinka, jų tapatybes tyrinėjo sociologai, architektai, kultūrologai, menotyrininkai ir kitų mokslo sričių atstovai. Itin gausu istoriografinių tyrimų ar tokių, kuriuose įvairiais aspektais yra nagrinėjami istoriniai šaltiniai.

Antai rinkinyje Masinės statybos gyvenamųjų rajonų architektūra Lietuvoje [20] autoriai aptaria bendrą gyvenamųjų rajonų Lietuvoje istoriją, nagrinėja jų architektūros sociokultūrinį vaidmenį, svarsto, kokiu lygmeniu jie gali būti traktuojami kaip kultūros paveldo objektai, kokios jų savybės galėtų būti perimtos, samprotauja apie pastatų atnaujinimo galimybes [19, 2]. Su bendra naujų gyvenamųjų rajonų statybos Lietuvoje istorija savo straipsnyje „Masinės statybos perlai - paveldas ar palikimas?“ supažindina Viltė Janušauskaitė [16], rajonų architektūros sociokultūrinis vaidmuo atskleidžiamas Rasos Čepaitienės [7] ir Marijos Drėmaitės straipsniuose [9].

Masinės gyvenamosios statybos objektus kultūros paveldo aspektu jau minėtame straipsnyje aptaria V. Janušauskaitė, taip pat Aušra Černiauskienė [8]. Kalbant apie sovietų okupacijos laikotarpiu statytų mikrorajonų istoriografinius tyrimus, svarbu paminėti kolektyvinę monografiją Architektūra sovietinėje Lietuvoje [1], kurios autoriai siekė parodyti architektūrą kaip daugiabriaunį reiškinį sovietinėje visuomenėje.

Sovietų okupacijos laikotarpio viešųjų erdvių kaitą per pastarąjį dvidešimtmetį aptarė ir M. Grunskis, T. Šiupšinskas. Autoriai sutelkė dėmesį į Vilniaus Žirmūnų ir Lazdynų gyvenamųjų rajonų pagrindines viešąsias erdves bei jose esančius visuomeninius kompleksus [12]. XX a. daugiabučių, statytų Lietuvos didmiesčiuose, funkcinės struktūros raidai skirta V. Gerdvilio monografija Daugiabučių funkcinės struktūros raida Lietuvoje [11].

Aptariant tyrimus, kuriuose nagrinėjami identiteto, atminties ir pasakojimo ryšiai, verta paminėti A. Nikžentaičio sudarytą straipsnių rinkinį Atminties daugiasluoksniškumas: miestas, valstybė, regionas. Viename šio leidinio straipsnyje D. Mačiulis [19] aptarė atminties kultūrų formavimo strategijas urbanistinėse erdvėse bei muziejuose. R. Čepatienė domėjosi istorinės atminties apraiškomis miesto viešosiose erdvėse [6].

I. Šutinienė straipsnyje „Laikinosios sostinės“ ir sovietmečio atminties erdvinių reprezentacijų reikšmės Kauno gyventojų komunikacinėje atmintyje: tęstinumas ir transformacijos“ [26, 432-457] pažymi, kad kauniečių komunikacinei atminčiai būdingas miesto erdvės skirstymas istoriniais regionais, šioje atmintyje turinčiais simbolines reikšmes [26, 433]. Materialinė kultūra, postsovietinių miesto dalių infrastruktūra bei jos poveikis tapatybės formavimosi procesams nėra pakankamai tyrinėta tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Iš naujausių užsienio tyrėjų darbų reikėtų paminėti išsamią studiją - straipsnių rinkinį Post-Socialist Urban Infrastructures (2019). Šis leidinys vienas pirmųjų siekia užpildyti sociopolitinių perspektyvų į postsocialistinių miesto dalių infrastruktūrą spragą, pažvelgti į postsocializmą per infrastruktūros prizmę. Infrastruktūros analizę galima aptikti mokslinėje literatūroje, nagrinėjančioje postsocializmo klausimus. Infrastruktūriniame požiūryje slypi netyrinėtas potencialas - galimybė konceptualizuoti postsocialistinio pasaulio miestus ir sukurti jungtis tarp mokslo bei praktinės sferos [23, 213].

Tarp užsienio tyrėjų darbų galima paminėti ir Katherine’os Zubovich sovietinės architektūros transformacijų (nuo neoklasicizmo iki visuotinės standartizacijos) tyrimus [31], sovietmečio architektūrą iš kritinės istorijos perspektyvos aptarė Kimberly Elman Zarecor [30]. Darbe Modernism and the making of the Soviet New Man Tijana Vujošević gilinosi, kaip sovietų kultūra buvo kuriama per modernistinę architektūrą [2].

Apibendrinant tyrimus šia tema galima daryti išvadą, kad sovietų okupacijos laikotarpiu statyti mikrorajonai tiek Kaune, tiek apskritai Lietuvoje buvo nagrinėti įvairiais aspektais. Daug istoriografinių tyrimų skirta sovietinės statybos politikai - kaip viešąsias erdves ir jų funkcijas suvokė bei numatė sovietinių daugiabučių rajonų statytojai. Tačiau nėra tyrimų, kuriuose būtų nagrinėjamas per gyventojų naratyvus atsiskleidžiantis jų santykis su mikrorajono erdvėmis.

Socializacija - tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacijos esmė ta, kad ji formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso, narį. Socializacija kuria ir formuoja individualią asmenybę nuo gimimo iki mirties. Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, institutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir normas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.

Ypač svarbūs yra asmenybės socializaciją įtakojantys veiksniai ir mechanizmai. Kosmosas (Visata) daro globalinę ir praktiškai dar neištirtą įtaką žmogaus socializacijai. Dabar Lietuvoje, kaip ne kartą būdavo neramiais laikais (karai, politinės ir ekonominės krizės), aktyviai domimasi nežemiškais dalykais.

Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas, kt. Paaugliai, kurių elgesys neatitinka normų ir skiriasi nuo visuomenėje priimtinų taisyklių, normų, vadinamas „sunkiu“ arba „sunkiai auklėjamu“.

Asocialios šeimos - tai šeimos, kurių gyvenimo būdas yra amoralus ir antisocialinis. Tai šeimos, kurios nepakankamai apsirūpinusios materialiai (Kvieskienė, G. Deviacija (angl. deviance - nukrypimas) - elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Pažodžiui „deviacijos“ sąvoką galėtume versti kaip „nukrypimas“, „nuokrypis“.

Delikvencija - (lot. delinquens- nusižengiantis) jaunimo polinkis nusikalsti. Priežastys įvairios: ydingas auklėjimas šeimoje, vaikų įtraukimas į nusikalstamą veiklą, socialinis nesubrendimas, sociopatija, charakterio nukrypimai (akcentuacijos), psichopatija, lytiniai iškrypimai. Daugiausia nusikalsta 15-16 metų paaugliai, nors delikvencija pasireiškia daug anksčiau - 8-10 metais. praranda socialines vertybes ir susikuria antisocialines, išmoksta nusikaltimų technikos.

Agresija - (angl. aggression) 1) priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žžmogaus, žmonių grupės atžvilgiu. Tokio elgesio tikslas - pakenkti kitam žmogui psichologiškai ar fiziškai. Gali reikštis nepalankumu, nedraugiškumu, priešišku nusistatymu, įžeidinėjimais ir fiziniu smurtu. Gali būti tiesioginė, t. y. nukreipta tiesiog į nepasitenkinimo, priešiškumo šaltinį, ir perkeltinė - dėl tam tikrų priežasčių nukreipiama į kitą asmenį.

Šeima turi didžiulę įtaką bręstančiai paauglio asmenybei, besiformuojančiam jo charakteriui. Ilgainiui, įsitvirtinus sovietiniam rėžimui, darbo vertė krito, todėl kad iš laisvo jis tapo priverstiniu. Individo socializacija, kuri anksčiau buvo grindžiama darbine veikla, tapo labiau „išblaškyta“, nevisavertė. Nes nesusiformavo kultūra savo įtaigumu galinti pakeisti darbo kultūrą.

Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, įsiveržus svetimos kultūros elementams ir jų sistemai, etnokultūra iš žmogaus gyvenimo ėmė sparčiai trauktis. Vaikaičių gyvenime tęstinė (gyvoji) etnokultūrinė atmintis jau nutrūkusi. Taip pat išseko ir etnokultūros atsinaujinimo šaltiniai.

Religiniai įsitikinimai, susipynę su etnokultūra, sudarė tvirtą dorovinių įsitikinimų pamatą. Jaunosios kartos religija suvokiama tik išoriškai, formaliai. Susilpnėjus vidiniam sąžinės balsui įsiveržė kiti dalykai: mažiau civilizuoti, primityvesni žmogaus instinktai, individualios naudos siekimas, dorovinis atsipalaidavimas ir pan.

Jaunajai kartai mokykla prarado turėtas ne tik informacijos perteikimo, bet ir humanitarinės (dorovinių įsitikinimų) kultūros ugdymo pozicijas. „Gatvės“, neformaliųjų grupių poveikis ima konkuruoti su mokykla, ypač jaučiama šio poveikio neigiama įtaka, kurios slopinti beveik nepajėgi mokykla.

Pasaulio dipoliarumą sklaidė bažnyčia, mokykla. Ilgainiui, nykstant etnocentrizmui, „gyvosios atminties“ mechanizmui, išklibus individo doroviniams pamatams, jo humanitarinei orientacijai, jaunoji karta tapo labiau imli pasaulinei kultūrai, tačiau ir kur kas mažiau atspari jos šešėlinėms pusėms.

Senesnioji karta pagrindinį socializacinį krūvį betarpiškai perėmė iš vyresniųjų amžiumi asmenų, ir ypač- iš savo šeimos narių. Socialinis laikas, sovietinis rėžimas sutapęs dar ir su kitais esminiais pokyčiais (industrializacija, urbanizacija ir pan.) sudarkė šių ryšių organiškumą. Buvo nuvertinta gyvoji patirtis, taip pat - ir vyresniųjų asmenų autoritetas.

Aplinka, kurioje gyvename, turi neabejotiną įtaką sveikatai: ji net 20 proc. priklauso nuo aplinkos veiksnių. Žmogus savo veikla gali keisti aplinką. Esant neįprastiems fizikiniams, cheminiams ar socialiniams dirgikliams, sutrinka tam tikrų organizmo funkcijų reguliavimo mechanizmai.

Šiais laikais dauguma žmonių didžiąją laiko dalį praleidžia žmogaus sukurtoje uždaroje erdvėje. Ar tai būtų gyvenamosios patalpos, ar darbo vieta, mokyklos, vaikų darželiai, laisvalaikio leidimo centrai ar transportas - uždarose patalpose praleidžiama iki 80 proc. paros laiko.

Netinkamos gyvenimo sąlygos kelia grėsmę tiek fizinei, tiek psichinei žmonių sveikatai. Kompleksinė būsto ir sveikatos sąveika pasireiškia tiek medicininėje, tiek erdvinėje-funkcinėje plotmėje. Nors gyventojus veikia įvairūs veiksniai, tačiau daugelis jų tiesiogiai susiję su būsto konstrukcijomis ir kokybe.

Patalpų ore yra daug įvairių teršalų, galinčių turėti įtakos jose gyvenančių žmonių sveikatai. Pirmiausia tai cheminės medžiagos, patenkančios į patalpas iš lauko ar išsiskiriančios iš patalpų vidaus apdailos medžiagų, baldų.

Gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų oro kokybė Lietuvoje beveik netiriama, neatliekamas patalpų oro kokybės nuolatinės stebėsenos ir poveikio sveikatai vertinimas. Saugią bei sveiką aplinką Lietuvos gyventojai turi kurti patys, kadangi niekas už juos to nepadarys.

Apibendrinant, butas ir socialinė aplinka turi didelę įtaką asmenybės bruožams, socializacijai ir sveikatai. Svarbu atsižvelgti į šiuos veiksnius kuriant palankią aplinką individo vystymuisi.

tags: #ar #butis #ir #socialine #aplinka #gali