Sparčiai besikeičianti darbo rinka kuria naujas darbo santykių problemas. Vienas iš dažnai kylančių klausimų - ar darbdavys privalo apmokėti už darbo drabužius.
Lietuvos teisės aktai šiuo klausimu nedviprasmiški. Tai reiškia, kad darbo drabužiai nėra darbdavio gera valia. Darbo drabužiai nėra vien jų naudos įvertimas pinigais. Jie tiesiogiai susiję su darbuotojų sveikata ir gyvybe.
Darbdaviai, kurie šiandien svarsto, ar verta investuoti į kokybiškus darbo drabužius, turėtų suprasti, kad iš tikrųjų renkasi tarp dviejų scenarijų: saugios darbo aplinkos, geresnės reputacijos ir motyvuotų darbuotojų, arba baudų, nelaimių bei finansinių nuostolių. Dar svarbiau, kad jei dėl netinkamų darbo drabužių darbuotojas patiria traumą ar susižalojimą, tai darbdaviui gresia civilinė atsakomybė, žalos atlyginimas, draudimo išmokų netekimas ir reputaciniai nuostoliai.
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) kiekvienais metais pateikia statistiką apie dažniausiai pasitaikančius pažeidimus. Skaičiai kalba patys už save.
Norintiems užtikrinti, kad įmonė atitiktų visus reikalavimus, o darbuotojai būtų aprūpinti tinkama apsauga, verta kreiptis į specialistus.
Tačiau, kaip elgtis konkrečiose situacijose? Tarkime, imonė darbuotojams nupirko darbo drabuzius, 50 proc. apmoka imone, o 50 proc. - darbuotojai. Ar galima darbuotojams, kurie uzdirba minimuma isskaiciuoti pvz. 3 men. po 50 Lt? Ir kaip elgtis su tais darb., is kuriu imone isskaiciuoja antstoliams pvz po 100 Lt i men.????
Norminiuose aktuose nėra numatyta, kad darbuotojas privalo apmokėti už darbo drabužius. Tai - ne privaloma išskaita, ir su išskaitomis antstoliams sumuoti nereikia (mano tokia nuomonė). Tai darbuotojo laisvanoriškas sutikimas, be to šis sutikimas turi būti raštiškai užfiksuotas. P.S. NORS APIE TOKIUS CIRKUS, KAIP DARBO DRABUŽIŲ APMOKĖJIMĄ IŠ SAVO KIŠENĖS, GIRDŽIU PIRMĄ KARTĄ.
Darbo užmokestis ir išskaitos
Darbo kodekse nustatyta, kad darbo užmokestis - tai atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (DK 139 str. 1 d.). Darbo kodekso 139 str. 3 d. įtvirtintas reikalavimas dėl darbo užmokesčio mokėjimo pinigais. Anot Darbo teisės skyriaus vedėjos Ievos Piličiauskaitės, tai reiškia, kad darbdavio ar kitų asmenų perduoti daiktai ar suteiktos paslaugos negali būti laikomi darbo užmokesčiu, išskyrus Darbo kodekso 140 str. 6 d. nurodytus atvejus, t. y. „natūra, kuriuos darbuotojas tiesiogiai ar netiesiogiai gauna iš darbdavio už savo darbą“.
Be to, numatyta, kad darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, taip pat dienpinigiai ir komandiruotės išlaidų kompensacijos, privalo būti mokami pavedimu į darbuotojo nurodytą asmeninę mokėjimo sąskaitą, vadinasi, darbo užmokestis negali būti pervedamas į darbuotojo šeimos nario ar jokio kito fizinio ar juridinio asmens sąskaitą.
Pagal dabartinį reglamentavimą darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, - kartą per mėnesį. Taigi, akcentuoja Darbo teisės skyriaus vedėja I. Piličiauskaitė, tik darbuotojui prašant darbo užmokestis gali būti mokamas kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip (Darbo kodekso 146 str. 1 d.). Tuo atveju, jei darbo sutartyje nenumatyti kitokie darbo užmokesčio mokėjimo terminai, o darbdaviui nėra taikomos specialiosios teisės normos, nustatančios kitokius atsiskaitymo su darbuotojais terminus, darbdavys privalo laikytis Darbo kodekso 146 str. 1 d.
Atleidžiant darbuotoją, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip (Darbo kodekso 146 str.
Darbo teisės skyriaus vedėja primena, kad praleidus Darbo kodekse ar darbo sutartyje nustatytą atlyginimo išmokėjimo terminą, atsiranda pagrindas darbuotojui priskaičiuoti delspinigius už vėluojamą išmokėti atlyginimą. Darbo kodekso 147 str. 1 d. nustatyta, kad darbo santykiams nepasibaigus, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui, turinčiam darbo santykių, išmokami delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo teisės normos nenustato didesnio delspinigių dydžio. Nuo 2023 m. vasario 1 d. delspinigių dydis - 0,1 procento.
Jeigu darbo užmokestis ir kitos darbuotojui priklausančios išmokos laiku neišmokamos atleistam iš darbo darbuotojui ne dėl pastarojo kaltės, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių (Darbo kodekso 147 str. 2 dalis), t. y. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną darbdavys turi mokėti vidutinį darbo užmokestį.
Akcentuotina, kad darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę (Darbo kodekso 148 str.
Išskaita iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti atliekama ne tik darbdavio naudai ir interesais, bet ir darbuotojo ar trečiųjų asmenų naudai ar interesais. Bene dažniausiai praktikoje pasitaikantis išskaitos ne darbdavio naudai atvejis - kai išskaitos iš darbo užmokesčio atliekamos vykdant priverstinį išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus.
Nepriklausomai nuo to, ar išskaitos yra atliekamos darbdavio, ar trečiųjų asmenų naudai, jų maksimalus dydis yra nustatytas įstatyme ir negali būti viršijamas. Nuo darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos (MMA), negali būti išskaitoma daugiau nei 20 procentų, o tais atvejais, kai išieškojimas vykdomas pagal kelis vykdomuosius dokumentus - ne daugiau nei 30 procentų.
- Jei darbuotojo darbdaviui padarytos žalos dydis viršija vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydį arba yra praleisti išskaitos terminai, darbdavys ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą dienos su reikalavimu dėl žalos atlyginimo turi teisę kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Bet kuri darbo sutarties šalis, nesutinkanti su Darbo ginčų komisijos sprendimu, per vieną mėnesį nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį teisme. Nesutikdamas su Darbo ginčų komisijos priimtu sprendimu, darbuotojas turi teisę kreiptis į teismą su analogišku reikalavimu.
Advokatų kontoros „Marger“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos duomenimis, 67 proc. Lietuvos žmonių mano, kad išskaita iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daroma tuomet, kai darbuotojas padaro žalos. Pusė gyventojų laikosi nuomonės, kad išskaita gali būti atliekama tokiais atvejais, kai dėl skaičiavimo klaidų buvo padaryta darbo užmokesčio permoka. Daugiau nei trečdalis - 36 proc.
Svarbu! Darbo užmokesčio nemokėjimas ar pavėluotas jo mokėjimas nėra tik finansinis nepatogumas - tai yra esminis darbo teisės pažeidimas. Darbdavys privalo ne tik laiku atsiskaityti su darbuotojais, bet ir užtikrinti aiškią, skaidrią komunikaciją apie darbo santykiams svarbias aplinkybes.
Kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui turi būti mokami delspinigiai. Jie skaičiuojami nuo pirmos uždelsimo dienos iki visiško atsiskaitymo, o jų dydį nustato Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, jeigu darbo sutartis ar kiti darbo teisės aktai nenustato didesnio dydžio.
Pasibaigus darbo santykiams ir darbdaviui uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Kai uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybos skaičiuojamos kaip uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus.
Ginčai tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo teisės normų ar susitarimų nevykdymo, taip pat ir dėl neteisingo ar pavėluoto atsiskaitymo, nagrinėjami Darbo kodekso IV dalyje „Darbo ginčai“ nustatyta tvarka - kreipiantis į darbo ginčų komisiją prie VDI. Prašymas gali būti pateiktas raštu arba elektroniniu būdu, leidžiančiu identifikuoti prašymą teikiantį asmenį.
Darbo kodeksas taip pat numato papildomas darbuotojų apsaugos priemones. Jeigu darbdavys du ar daugiau mėnesių iš eilės nemoka viso darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio, darbuotojas turi teisę laikinai, iki trijų mėnesių, sustabdyti darbo sutarties vykdymą, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas. Tokiu atveju darbdavys privalo mokėti ne mažesnę kaip vienos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio kompensaciją už kiekvieną sustabdymo mėnesį.
Be to, darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį darbuotojo iniciatyva dėl svarbios priežasties, jeigu darbo užmokestis nemokamas du mėnesius iš eilės ar ilgiau. Tokiu atveju darbuotojui priklauso išeitinė išmoka - dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jei darbo santykiai truko trumpiau nei vienus metus - vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio.
VDI atkreipia dėmesį, kad už darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos pažeidimus darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims taikoma administracinė atsakomybė - baudos gali siekti nuo 300 iki 6 000 eurų, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio ir pakartotinumo.
Pažymėtina, kad atsiskaitymo procesai bankroto bylose nėra priskirti VDI kompetencijai.
Ginčai tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo nagrinėjami Darbo kodekso IV dalyje „Darbo ginčai“ nustatyta tvarka, t. y. Darbo santykių metu tiek darbdavys, tiek darbuotojas privalo elgtis sąžiningai ir vykdyti savo pareigas. Viena pagrindinių darbdavio pareigų - laiku mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį. Darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o darbuotojui prašant - kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį turi būti atsiskaitoma ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo mėnesio pabaigos, jeigu darbo sutartyje ar darbo teisės normose nenustatyta kitaip.
Apibendrinant, darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojai būtų aprūpinti tinkamais darbo drabužiais, ir paprastai apmokėti už juos. Išskaitos iš darbuotojo atlyginimo už darbo drabužius galimos tik esant raštiškam darbuotojo sutikimui, ir jos turi atitikti įstatymų nustatytus apribojimus.