Vilnius, herojiškos kovų už laisvę praeities apgaubtas miestas, neatsiejamas nuo žymaus romantizmo atstovo Adomo Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos. Lietuvoje pragyventi devyneri metai buvo labai reikšmingi poeto gyvenimui ir kūrybai.
Kaip ir daugelis kitų to meto Lietuvos romantikų, A. Mickevičius skelbėsi esąs kilme lietuvis, tautybe - lenkas (gente lithuanus, natione polonus). „Aš tautybės lenkas esu, bet manyje viskas lietuviška“. Laikė Lietuvą savo Tėvyne. Poema „Ponas Tadas“ prasideda panašiai kaip Lietuvos himnas: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą“.
A. Mickevičiaus studijos ir veikla Vilniuje
1815 m. rugsėjo 10 ar 12 d. šešiolikmetis jaunuolis iš nedidelio Naugarduko miestelio, baigęs Naugarduko dominikonų mokyklą, atvyko studijuoti į Vilnių. Tuo metu Vilnius buvo vienas gražiausių Europos miestų, garsėjęs savo universitetu ir kultūra.
A. Mickevičius įstojo į Vilniaus universteto Fizikos ir matematikos fakultetą, į universiteto Mokytojų seminariją. Po metų perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą.
1817 m. universitete kartu su savo bičiuliais įkūrė slaptai veikusią Filomatų („mokslo mylėtojų“) draugiją, kurios tikslas buvo skiepyti moralės principus, tėvynės meilę, skatinti mokslo pamėgimą. A. Mickevičius vadovavo draugijos literatūros ir moralės mokslų skyriui.
Filomatai domėjosi krašto istorija, liaudies kūryba, rašė istorinėmis temomis, poetizavo Lietuvos praeitį. Iš pradžių draugija buvo atsiribojusi nuo politikos, vėliau buvo iškeltas siekis atgauti politinę nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos.
1819 m. baigęs Vilniaus universitetą, A. Mickevičius dirbo mokytoju Kauno apskrities mokykloje (dabar - Kauno jėzuitų gimnazija). Dėstė literatūrą, poetiką, retoriką, gramatiką, senovės ir visuotinę istoriją, moralės mokslą, gamtos ir politinę teisę, buvo mokyklos bibliotekos vedėju.
Prieš išvykdamas dirbti į Kauną, naujausiais duomenimis 1820 m. rugpjūtį, Tuhanovičių dvare (Naugarduko apskritis) A. Mickevičius sutiko merginą, kurios atvaizdas lydėjo jį visą gyvenimą. Jos įvaizdis ryškus daugelyje poeto kūrinių. Tai buvo Marija Vereščak (Maria Wereszczakówna) (1799-1863). A. Mickevičiaus ir Marijos (dažnai vadinamos Marile) meilės istorijai nemaža vietos skiria visi poeto biografai.
Ir gyvendamas Kaune, A. Mickevičius lankydavosi Vilniuje, vykdavo į filomatų susirinkimus. 1823 m. spalį už šią veiklą kartu kitais draugijos nariais buvo suimtas ir pusei metų įkalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne įrengtame kalėjime. Laidavus Vilniaus universiteto istorijos prof. J. Leleveliui, buvo paleistas iš kalėjimo. Beveik pusmetį laukė bylos sprendimo. Gubernatoriaus įsakymu poetas turėjo išvykti į tremtį Rusijoje.
Didelė dalis A. Mickevičiaus kūrybos įvairiais motyvais yra susijusi su Vilniumi. Vienas pirmųjų poeto kūrinių yra 1817 m. parašytas (išspausdintas 1818 m.) klasicistinio stiliaus eilėraštis apie Vilnių „Miesto žiema“. Jame žiemos peizažo fone vaizduojamas nerūpestingas ponijos gyvenimas. Vilnius minimas ir poemėlėje „Bulvė“, kurią poetas skaitė filomatų susirinkime 1819 metais.
Viename žymiausių A. Mickevičiaus kūrinių, dramoje „Vėlinės“, ryškūs Vilniaus motyvai. Kūrinio pratarmėje rašoma apie skaudžius XIX a. pradžios įvykius, carinės valdžios vykdytus Vilniaus universiteto studentų ir mokinių kalinimą ir trėmimus. Vilniuje vyksta „Vėlinių“ III dalies prologo ir VIII scenos veiksmas. Čia atsispindi Vilniaus studentų slaptos anticarinės organizacijos byla.
Trijų III dalies scenų veiksmas vyksta Aušros Vartų gatvėje esančiame bazilijonų vienuolyne, tuo metu paverstame valstybiniu kalėjimu. Šių scenų veikėjai - istoriškai tikri asmenys, kartu su poetu kalinti jo bičiuliai filomatai. Dramoje vaizduojami ir kai kurie Vilniaus universiteto profesoriai, kiti to meto Vilniaus žmonės.
Kaip pažymi literatūros kritikai, Vilniaus bazilijonų vienuolynas yra vienas iš pasaulio architektūros paminklų, įamžintų literatūroje žymaus romantizmo atstovo kūrinyje. Vienuolyno celė, kurioje kalėjo poetas, vadinama A. Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas“ herojaus Konrado vardu.
„Vėlinėse“ taip pat minimas dominikonų vienuolynas, kur irgi buvo kalinamas patriotiškai nusiteikęs Lietuvos jaunimas. Vilniaus vaizdai šmėkščioja poemoje „Ponas Tadas“. Čia vaizduojami 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo įvykiai ir žmonės. Ypač romantiškas ir gyvas pasakojimas apie tai, kaip sukilėlių vado Jokūbo Jasinskio kovotojams pasitraukus iš Vilniaus, miestą išgelbsti vienintelis patrankos šūvis.
Poemoje vaizdingai perpasakojama Vilniaus įkūrimo legenda, iškyla ryški Didžiojo kunigaikščio Gedimino, sapnavusio geležinį vilką, asmenybė. Iš devynerių (1815-1824 m.) A. Mickevičiaus Lietuvoje pragyventų metų beveik septyneri prabėgo Vilniuje.
Išlikę prisiminimų, kad poeto bute Paryžiuje iki pat gyvenimo pabaigos kabėjo graviūra, vaizduojanti Vilniaus bulvarą, einantį nuo Neries krantų pro arsenalą į Antakalnį. Sakėsi mylėjęs tik tris miestus: Naugarduką, Vilnių ir Romą.
A. Mickevičiaus gyvenamosios vietos Vilniuje
Su poeto vardu susiję keletas Vilniaus pastatų. Kai kurie iš jų nėra išlikę. Pirmoji gyvenamoji vieta, kur gyveno tik penkias dienas, buvo Bukštos name pas Michnevičių, Vilniaus ar tuometinėje Uosto (dabar Pamėnkalnio) gatvėje stovėjusiame name. Dabar šioje vietoje yra Salomėjos Nėries gimnazija.
Iš ten persikėlė ir iki 1817 m. gyveno pas savo bendrapavardį, bet ne giminaitį, Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekaną, kunigą Juozapą Mickevičių, kuris šelpdavo neturtingus studentus. Spėjama, kad butas buvęs Vilniaus universiteto patalpose (Pilies g. 11), netoli kiemo, dabar vadinamo Adomo Mickevičiaus vardu.
Nuo 1817 m. gegužės iki universiteto baigimo 1819 m. A. Mickevičius kartu su savo vaikystės draugu, irgi baigusiu Naugarduko mokyklą, Janu Čečiotu gyveno netoli Katedros stovėjusiame, dabar neišlikusiame proseminarijos name.
A. Mickevičiaus muziejai Vilniuje
Vilniuje įvairiais būdais įamžintas A. Mickevičiaus atminimas: veikia du muziejai, atidengtos 6 memorialinės lentos, pastatyti du paminklai, A. Viename iš namų, kuriame gyveno A. Mickevičius, veikia Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejus (Bernardinų g. 11, Senamiesčio seniūnija).
Muziejus įsikūręs XVII-XIX a. pastate, kuris išlikęs beveik nepasikeitęs nuo poeto laikų. Čia A. Mickevičius buvo kurį laiką apsistojęs 1819-1820 metais. Vėliau, 1822 m. balandį-birželį, gavęs atostogų dėl pablogėjusios sveikatos, gyveno pas matematikos profesorių Tomą Žickį, Čia gyvendamas poetas rūpinosi savo pirmosios knygos leidimo reikalais, redagavo poemą „Gražina“.
Tiksli šio muziejaus įkūrimo data nežinoma. Manoma, kad jis galėjo būti įsteigtas jau XIX a. antroje pusėje, galbūt 1898 m. - minint A. Mickevičiaus 100-ąsias gimimo metines ar 1899 metais.
Dar viena tikėtina muziejaus įkūrimo data - 1911 metai, kai Peterburge ėjusio leidinio „Kwartalnik Litewski“ redaktorius ir leidėjas Janas Konradas Obstas persikėlė iš Peterburgo į Vilnių. Nusipirkęs šį senamiesčio namą, jis čia atrado marmurinę paminklinę lentą su užrašu lenkų kalba: „Čia buvo rašoma „Gražina“, 1822 m.“
J. Obstas atsivežė iš Perteburgo daug muziejinių vertybių, grafikos kūrinių, porceliano. Jis norėjo surinkti kolekciją daiktų ir graviūrų, kuriuos A. Mickevičius aprašė poemoje „Ponas Tadas“. Buvo sukaupęs apie 400 eksponatų, vien tik A. Mickevičiaus atvaizdų buvo šimtas. Jų ekspozicija veikė iki Antrojo pasaulinio karo.
1907 m. Javorovskis padovanojo muziejui kelis poeto daiktus - riešutmedžio stalelį ir kėdę, kuriais šis naudojosi mokytojaudamas Kaune. 1929 m. viešėjęs Vilniuje A. Mickevičiaus anūkas dr. Liudvikas Goreckis padovanojo muziejui krėslą, kuris buvo poeto nuosavybė gyvenant Paryžiuje.
Minint 100-ąsias poeto mirties metines, muziejus buvo restauruotas ir iškilmingai atidarytas 1955 m. lapkričio 27 dieną. Nuo tada jis yra Vilniaus universiteto bibliotekos žinioje. 1983 m. liepos 1 d. buvo atidaryta atnaujinta ekspozicija. Minint 200-ąsias poeto gimimo metines 1998 m. oficialiai atidaryta Poezijos menė.
Prie memorialinio muziejaus Bernardinų g. 11 pastato jau XIX a. buvo balto marmuro lenta su užrašu lenku kalba „Čia buvo rašoma „Gražina“, 1822“.
Antrojo pasaulinio karo metais lenta dingo. 1955 m., minint 100-ąsias A. Mickevičiaus mirties metines, restauravus muziejų buvo pritvirtinta memorialinė lenta poeto atminimui. Virš namo Bernardinų g. 11 vartų 1919 m. buvo pritvirtinta paminklinė lenta su užrašu lenkų kalba: “Tu mieszkał Mickiewicz 1822“ („Čia gyveno Mickevičius 1822“).
Sovietmečiu pritvirtinta lenta su užrašu rusų ir lietuvių kalbomis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1996 m. lapkritį, šioje vietoje pritvirtinta jau trečioji paminklinė lenta dabar jau su užrašu lenkų ir lietuvių kalbomis: „Vilniaus universitetas / Namas, kuriame gyveno Adomas Mickevičius / Dom, w którym mieszkał Adam Mickiewicz“.
2009 m. gegužės 29 d. Vilniuje atidarytas A. Mickevičiaus muziejus. Konrado celė (Aušros Vartų g. 7A, Senamiesčio seniūnija). Jis veikia neseniai pastatytame, šalia bazilijonų vienuolyno esančiame, pastate.
Yra dvi ekspozicijos. Viena įrengta kaip kalėjimo kameros replika, kitoje - fotostenduose pateikta informacija apie A. Mickevičiaus gyvenimą Vilniuje, filomatų ir filaretų bylą. Patalpoje ant sienos pritvirtinta ir prieškarinė, Konrado celėje kabėjusi, paminklinė lenta su lotynišku užrašu iš „Vėlinių“ III dalies prologo.
Muziejaus ekspozicijos autorė - Varšuvos A. Mickevičiaus literatūros muziejaus bendradarbė Jolanta Pol. Išlikę archyviniai dokumentai ir amžininkų atsiminimai liudija, kad bazilijonų vienuolyne tuo metu paverstame kalėjimu, A. Mickevičius kalėjo 1823-1824 m. Papirkę sargybinius, naktimis poeto kameroje rinkdavosi jo bičiuliai filomatai. A. Mickevičius vėliau aprašė šiuos įvykius 1832 m. sukurtos draminės poemos „Vėlinės“ III dalyje.
Tarpukario metais, pažymint filomatų bylos šimtmetį, spaudoje vyko diskusijos dėl šios patalpos, vadinamos Konrado cele, tikslios vietos. 1921 m. Vilniaus universiteto architektūros prof. Julijušas Klosas (Juliusz Kłos), remdamasis archyviniais dokumentais, nustatė, kad ji buvusi įrengta vienuolyno pietų korpuso rytiniame gale, antrajame pastato aukšte. Su šia nuomone nesutikęs Baltarusių mokslo draugijos pirmininkas Antonas Luckevičius, išleido brošiūrą „Prawda o „Celi Konrada“ (Wilno, 1923), kurioje argumentuotai bandė įrodyti, kad celė nėra išlikusi, nes ji buvusi ...
''Ekskursija su Gabija'': Adomo Mickevičiaus Vilnius: daug draugų, daug namų ir mažai aiškumo
Adomo Mickevičiaus gatvė Žvėryne
Vienas seniausių Vilniaus mikrorajonų, įsikūręs dešiniajame Neries upės krante, yra Žvėrynas. Dabartinėje Žvėryno teritorijoje nuo seno buvo pušynas, iki XIX a. vidurio priklausęs LDK didikams Radviloms. Jie čia buvo įkūrę medžioklės rezervatą, laikė stumbrų, briedžių, stirnų, lapių ir kitų žvėrių. Iš čia ir kilęs vietovės pavadinimas.
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Žvėrynas formavosi kaip kurortinis priemiestis. Čia buvo vandens gydyklų, maudyklų su mineraliniais vandenimis, pirčių. Kursavo arkliais traukiamas tramvajus. Po Pirmojo pasaulinio karo Žvėryne pradėtos grįsti gatvės, sutvarkytas vandentiekis, kanalizacija, įvesta elektra. Žvėryno gatvėmis važinėjo ne tik autobusai. Prie Vingio parko iki 1957 m. siaurais geležinkelio bėgiais važiavo traukinys. Priėjimą prie traukinio saugojo kareivis.
Šiandien Žvėrynas vertinamas ne tik dėl savo istorijos, bet ir dėl unikalios vietos: mikrorajonas apsuptas gamtos. Žvėryno ribos driekiasi Neries upe, skiriančia jį nuo miesto centro ir Vilkpėdei priklausančio Vingio parko, eina Karoliniškių kraštovaizdžio draustiniu, šiaurėje ribojasi su Šeškinės kalvomis. Daliai Žvėryno mikrorajono yra taikoma teisinė apsauga.
Kultūros vertybių registre yra registruota kultūros paveldo vietovė - Vilniaus miesto istorinė dalis, vadinama Žvėrynu. Saugomas teisės aktų Nors daliai Žvėryno mikrorajono yra taikoma teisinė apsauga, jame gali būti vystomi nekilnojamojo turto projektai. Vienas tokių yra Paribio gatvėje, kuri patenka į kultūros paveldo objekto - Vilniaus senamiesčio vizualinės apsaugos - pozonį.
Kaip DELFI informavo Kultūros paveldo departamentas, Kultūros vertybių registro duomenys apibrėžia, kad saugomam objektui ar vietovei nustatoma žmogaus veiklos neigiamą poveikį švelninanti tarpinė apsaugos zona. Šiai teritorijai galioja Pasaulinio paveldo objekto Vilniaus istorinio centro apsaugos zonos laikinasis apsaugos reglamentas; Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas.
Anot Kultūros paveldo departamento, apsaugos zonoje draudžiamas tokių naujų statinių statymas ar esamų statinių rekonstravimas, didinant jų aukštingumą ar apimtį, kurie, žiūrint iš senamiesčio gatvių ir aikščių, pagrindinių įvažiavimo traktų bei iš apžiūros vietų savo aukščiu, apimtimi ar išraiška nustelbtų senamiestyje ar jo apsaugos zonoje esantį saugomą kultūros paveldo objektą ar jų grupę, gamtines vertybes - senamiestį supančias kalvas; trukdytų apžvelgti senamiestį ar jo apsaugos zonoje esantį saugomą kultūros paveldo objektą ar jų grupę; ne mažiau kaip iki pusės aukščio užstotų senamiestyje ar jo apsaugos zonoje esančią kalvą; keistų senamiesčio siluetą; būtų matomi iš senamiesčio gatvių ir aikščių (šis reikalavimas netaikomas gatvių, ribojančių senamiestį, atveju).
Šiaurinio Žvėryno gyventojai, sužinoję apie kaimynystėje nekilnojamojo turto vystymo ir investicijų valdymo bendrovės UAB „Rewo“ planuojamą daugiabučių namų kompleksą „Paribio 12“ ir plačiau juo pasidomėję, iš pradžių tarpusavyje, o vėliau ir viešai ėmė reikšti nerimą. Daugiabučiai planuojami ten, kur šiuo metu dar stovi sandėliai.
Kaip „DELFI būstas“ pasakojo vienas iš Žvėryno bendruomenės narių Vaidas Janonis, gyventojai dėl planuojamo projekto turi daug pastabų. Pirmiausia, daugiabučių kompleksas galimai nedera prie unikalaus Žvėryno kraštovaizdžio. „Šiaurinio Žvėryno gyventojai neprieštarauja statyboms. Atvirkščiai - visi džiaugiasi tvarkomomis teritorijomis ir gražėjančiais skverais. Tačiau projektuojami pastatai turi atitikti rajono urbanistinį kontekstą“, - tikina pašnekovas.
Taip pat, anot V. Janonio, gyventojai nerimauja ir dėl planuojamo projekto dydžio. UAB „Rewo“ nurodo, kad Paribio gatvėje planuojamame daugiabučių 7 aukštų komplekse numatyta įrengti 330 butų. Pastatų aukštis turėtų būti 29,7 m. V. Janonis tikina, kad Žvėryno bendruomenė jau buvo prašiusi vystytojo sumažinti butų skaičių planuojamame daugiabučių komplekse, o pastatus statyti žemesnius.
tags: #butas #mickeviciaus #g #zveryne