Atliekų kiekio didėjimas yra viena opiausių aplinkosaugos problemų šiandieninėje visuomenėje. Didėjanti žmonių populiacija, klestinti ekonomika, staigi urbanizacija ir visuomenės gyvenimo standartų gerėjimas smarkiai padidino susidarančių komunalinių atliekų kiekį išsivysčiusiose šalyse, kuriose žmonės turi priėjimą prie neperdirbamų, vienkartinių plataus vartojimo prekių, o šių prekių naudojimas dar yra ir skatinamas.
Veiksmai, kuriais siekiama sumažinti namų ūkio atliekas ir kurie atliekami perkant (pvz., renkantis prekes be pakuotės) ir (arba) namuose, kai daiktai panaudojami iš naujo ar pataisomi, užuot juos keitus naujais, yra vadinami atliekų mažinimo elgesiu. Svarbu pabrėžti, kad nagrinėjamas elgesys neapima išmetamų maisto atliekų ir iš esmės skiria dėmesį perteklinių pakuočių kiekio ir naujų daiktų pirkimo mažinimui.
Vertybių, įsitikinimų ir normų (VBN) teorija yra vienas iš bandymų integruoti skirtingus aplinką tausojantį elgesį lemiančius kintamuosius į vieną modelį. Siekiant paaiškinti šį elgesį, aplinkos psichologijos tyrimuose taikomos įvairios teorijos, apimančios tokius veiksnius kaip tikslai, normos, ketinimai, vertybės, nuostatos.
Tiek pastarasis modelis, tiek VBN teorija pabrėžia moralinės (asmeninės) normos vaidmenį, kuris reikšmingas prognozuojant aplinką tausojantį žmonių elgesį. Palyginti su VBN modeliu, vertybių, tapatumo ir asmeninių normų modelis lengviau pritaikomas, tačiau VBN teorija pasižymi tuo, kad jos veiksniai specifiški konkrečiam elgesiui. Elgesiui specifiški veiksniai svarbūs siekiant kuo tiksliau numatyti tiriamą elgesį.
Ši teorija susieja asmeninių vertybių teorijos, normų aktyvacijos modelio ir naujosios ekologinės paradigmos hipotezes. Joje teigiama, kad vertybių pagrindu suformuoti bendri įsitikinimai dėl aplinkos, t. y. ekologinė pasaulėžiūra, lemia specifinius su tam tikru elgesiu susijusius įsitikinimus - pasekmių suvokimą ir atsakomybės priskyrimą, šie įsitikinimai veda prie normų - asmeninio įsipareigojimo imtis aplinką tausojančio elgesio - ir galiausiai nulemia aplinką tausojančio elgesio atsiradimą.
VBN modelyje priežastinė grandinė pradedama vertybėmis, kurios laikomos stabiliausiomis ir mažiausiai linkusiomis kisti laike. Schwartz (1992) vertybes apibūdina kaip siekiamus tikslus, kurie skiriasi savo svarbumu ir yra pagrindiniai principai žmogaus gyvenime. Nors vertybės ir elgesys dažniausiai susiję netiesiogiai, per įsitikinimus ir normas, aptikta, kad galimas ir tiesioginis jų ryšys.
Šiuolaikiniai tyrimai vis labiau pabrėžia autotranscendencijos ir savigarbos padidinimo vertybių dimensijos reikšmingumą aplinkos psichologijos tyrimuose. Šioje dimensijoje išryškėja skirtumas tarp to, ar žmogus labiau susirūpinęs savo paties gyvenimo gerinimu, ar atvirkščiai - jam svarbesni kolektyviniai žmonių interesai bei pasiaukojimas dėl kitų.
VBN teorijoje autotranscendentinėmis laikomos biosferinės ir altruistinės vertybės. Biosferinės vertybės rodo susirūpinimą nežmogiškuoju pasauliu (gamta ir natūraliąja aplinka) be aiškaus ryšio su savo ar kitų individų gerove, o altruistinė orientacija - susirūpinimą kitų gerove.
Kitoje dimensijos pusėje yra savigarbos padidinimo vertybės, kurioms priskiriamos egoistinės ir hedonistinės vertybės. Egoistinė orientacija lemia nuolatinį pelno tikslų siekimą ir skatina asmenį sutelkti dėmesį į savo išteklių apsaugojimą ir gerovės, socialinės įtakos ar autoriteto didinimą. Tai sufleruoja, kad asmeninę naudą vertinantys individai bus rečiau linkę įsitraukti į aplinkos saugojimą arba aplinką tausojančiu būdu elgsis tik tada, kai suvokiama asmeninė elgesio nauda pranoks suvokiamą kainą.
Ilgainiui pastebėta, jog yra situacijų, kai žmonės susilaiko nuo aplinką tausojančio elgesio net kai jis turi akivaizdžių pranašumų pačiam žmogui. Dėl šios priežasties Steg, Perlavičiūtė ir kiti (2014) į savigarbos padidinimo vertybes įtraukė Schwartz (1992) išskirtas hedonistines vertybes. Šios apima ne tik asmeninę naudą, bet ir malonumą bei patogumą, taigi telkia dėmesį į individo būsenos pagerinimą ir pastangų sumažinimą.
Kadangi aplinką tausojantis elgesys dažniausiai reikalauja daugiau laiko, pastangų ar yra finansiškai nenaudingas, tyrimuose tiek egoistinės, tiek hedonistinės vertybės yra neigiamai susijusios su VBN teorijos konstruktais, t. y. stipresnės savigarbos padidinimo vertybės siejasi su silpnesne ekologine pasaulėžiūra, prastesniu pasekmių suvokimu, silpnesnėmis asmeninėmis normomis ir retesniu aplinką tausojančiu arba dažnesniu aplinką žalojančiu elgesiu.
Remiantis vertybėmis suformuojami įsitikinimai. Iš esmės įsitikinimai yra nuomonė apie save ir supantį pasaulį. VBN modelyje jie sudaryti iš trijų kintamųjų: ekologinės pasaulėžiūros, pasekmių suvokimo ir atsakomybės priskyrimo. Ekologinė pasaulėžiūra nurodo bendrus įsitikinimus dėl žmonių ir aplinkos santykių.
Šios ekologinės nuostatos atspindi ,,ekologinį pasaulio matymą“ - įsipareigojimą gyventi harmonijoje su gamta, pastangas išsaugoti natūraliuosius išteklius bei susirūpinimą didėjančiu žmonių skaičiumi Žemėje ir ekologinėmis problemomis. Bendri įsitikinimai nulemia labiau specifiškus įsitikinimus dėl žmonių elgesio pasekmių ir to, kas turėtų už jas prisiimti atsakomybę.
Pasekmių suvokimas atspindi, kokiu laipsniu žmogus suvokia tam tikro elgesio pasekmes aplinkai. Jei žmogui trūksta supratimo apie savo elgesio įtaką aplinkai, tai gali lemti, kad jis nesivadovaus moraliniais ar vertybėmis paremtais vertinimais svarstydamas savo veiksmus. Kuo geriau individas supranta neigiamas elgesio pasekmes aplinkai, tuo labiau jis bus linkęs jausti atsakomybę už šį elgesį.
VBN teorijoje atsakomybės priskyrimas atspindi „žmogaus pritarimą ar neigimą, kad paties asmens veiksmai prisideda prie suvokiamų neigiamų pasekmių aplinkai ar gali jas sumažinti“. Deja, pastebima, kad daugelis vartotojų yra linkę manyti, jog atsakomybė už pakuočių mažinimą turėtų gulti ant gamintojų ir prekybininkų pečių.
Nuo įsitikinimų VBN teorijoje pereinama prie trečiojo komponento - asmeninių normų. Schwartz (1977) asmenines normas apibūdina kaip lūkesčius ir sankcijas sau bei moralinį įsipareigojimo jausmą elgtis tam tikru būdu. Šie principai skatina individus paaukoti savo asmeninę naudą ir keisti gyvenimo būdą aplinkos labui. Tyrimuose atsakomybės priskyrimas yra stipriausias asmeninių normų regresorius, o asmeninės normos - stipriausias aplinką tausojantį elgesį prognozuojantis veiksnys.
Kadangi asmeninės normos paremtos savo paties, o ne kitų lūkesčiais, jos atspindi internalizuotas žmogaus vertybes ir gali būti tiesiogiai su jomis susijusios. Teorijoje išskirti įsitikinimai ir asmeninės normos nėra įgimti, o greičiau suformuoti per patirtį, veikiant aplinkai ir socialinėms interakcijoms. Net ir vertybės, kurios laikomos iš dalies įgimtomis, per žmogaus gyvenimą yra linkusios kisti.
Numačius, kaip šie veiksniai prisideda formuojantis atliekų mažinimo elgesiui, būtų galima turėti bazę praktiniams pokyčiams ir ateities intervencijoms. Tai ypač aktualu studentų imtyje, nes pradėjus studijuoti pasikeičia gyvenimo būdas ir įpročiai, studentai bent iš dalies pradeda gyventi savarankišką gyvenimą, prisiima naujus vaidmenis bei atsakomybes, todėl atsiranda galimybė keisti elgesį. Manoma, kad ankstyvoji suaugystė yra etapas, kai įvyksta sudėtingiausi vertybių pokyčiai, o studentų įsitikinimai yra pereinamojoje stadijoje ir nėra iki galo įsitvirtinę, todėl universiteto aplinka gali tapti efektyvia vieta tvariam elgesiui skatinti.
Šio tyrimo tikslas yra ištirti atliekų mažinimo elgesį tarp studentų naudojant vertybių, įsitikinimų ir normų teoriją.
Tvarumas viešosiose erdvėse: kaip idėjas paversti realybe?
Tyrimo dalyviai
Tyrime dalyvavo 221 įvairių mokslo krypčių - socialinių (48,4 %), humanitarinių (13,7 %), gamtos (27,1 %), medicinos ir sveikatos (5,3 %), technologijos (1,7 %) ir menų (3,5 %) - studentai, iš kurių 151 buvo merginos (68,3 %). Tyrimo dalyvių amžius svyravo nuo 18 iki 26 metų (M = 21,33; SD = 1,78).
Tyrimo priemonės
Vertybėms matuoti naudota Schwartzo vertybių skalės trumpoji versija. Remiantis Steg, Perlavičiūte ir kolegomis (2014), ši versija dar papildyta trimis hedonistinių vertybių teiginiais. Lietuvišką skalės vertimą parengė Balundė ir kolegos (2019).
Iš viso tyrimo dalyviams pateikta 16 vertybių: malonumas, gyvenimo džiaugsmas, savęs patenkinimas (hedonistinių vertybių poskalė), socialinė galia, gerovė, valdžia, įtaka, ambicingumas (egoistinių vertybių poskalė), lygybė, taikus pasaulis, socialinis teisingumas, būti naudingam (altruistinių vertybių poskalė), pagalba žemei, vienybė su gamta, apsaugoti aplinką ir užkirsti kelią taršai (biosferinių vertybių poskalė).
Kiekviena vertybė trumpai paaiškinta (pvz., SOCIALINIS TEISINGUMAS: taisyti neteisybę, rūpintis silpnaisiais). Tyrimo dalyviai buvo prašomi įvertinti, kiek kiekviena jų jiems svarbi kaip pagrindinis (esminis) gyvenimo principas pagal skalę nuo -1 iki 7, kur -1 reiškė, kad vertybė prieštarauja esminiams gyvenimo principams, 0 - kad yra visiškai nereikšminga ir neatspindi esminių gyvenimo principų, įsitikinimų, o 7 - kad vertybė yra didelio reikšmingumo (kaip esminis gyvenimo principas). Taip pat nurodyta, kad paprastai žmogui būdingos ne daugiau kaip dvi ypač svarbios vertybės.
Poskalių įverčius sudarė joms priskirtų vertybių įvertinimų vidurkiai. Nustatyti tokie poskalių vidinio suderintumo (Cronbacho α) rodikliai: biosferinių vertybių 0,89, altruistinių vertybių 0,82, hedonistinių vertybių 0,86 ir egoistinių vertybių 0,78. Remiantis patvirtinamosios faktorių analizės rezultatais, modelis duomenims buvo priimtinas (χ² = 209,37 (df = 88), p < 0,001; RMSEA = 0,08, CFI = 0,92, TLI = 0,89).
Ekologinei pasaulėžiūrai įvertinti taikyta Naujosios ekologinės paradigmos skalės (NEP skalė) peržiūrėtoji versija. Ją sudaro 15 teiginių apie žmonių ir aplinkos santykį (pvz., Žmonių skaičius Žemėje artėja prie didžiausio, kurį ji pajėgi išlaikyti). Kiekvieną teiginį prašoma įvertinti nuo 1 (,,visiškai nesutinku“) iki 5 („visiškai sutinku“).
NEP skalėje išskiriamos 5 hipotetinės dimensijos (kiekviena apima po 3 teiginius): žmonių skaičiaus didėjimo ribos, antropocentrizmas, gamtos pusiausvyros trapumas, žmonių išskirtinumas, ekologinės krizės tikimybė. Vis dėlto skalės autoriai ją naudojo kaip vienos dimensijos įrankį ir nurodė, kad sprendimas dėl skalės struktūros turėtų būti paremtas konkretaus tyrimo rezultatais.
| Mokslo kryptis | Procentinė dalis |
|---|---|
| Socialiniai mokslai | 48,4 % |
| Humanitariniai mokslai | 13,7 % |
| Gamtos mokslai | 27,1 % |
| Medicinos ir sveikatos mokslai | 5,3 % |
| Technologijos mokslai | 1,7 % |
| Menų mokslai | 3,5 % |
Apie gamtos ir žmogaus ryšį Lietuvos literatūroje kalbama, kad jis atskleidžia be galo didelį ryšį, kuris nusako kokia gali būti stipri meilė tarp gamtos ir žmogaus. Lietuvos rašytojai tai parodo per įvairius aspektus, pabrėžia gamtos detales ir būdvardžiais nusako tikrą gamtos grožį, taip sujungdami gamtą ir žmogų, kaip neatsiejamą dalyką.
Vienas iš Lietuvos rašytojų Kristijonas Donelaitis poemoje ,,Metai“ atskleidžia žmogaus santykius su gamta, su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai: būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis, papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems patiems Dievo nustatytiems dėsniams. Kristijonas Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą. Taip puikus pavyzdys, kaip žmogus yra susietas su gamta. Gamta jo gyvenimas, jo pragyvenimo šaltinis. Šis kūrinys atskleidžia žmonių gyvenimo ritmą, jų meilę gamtai, o pats žmogus yra tiesiog susietas su gamta.
Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūryboje taip pat atskleidžiama labai stipri meilė gamtai, ypač tautos gamtai. Išskiriami konkretūs elementai, kurie tik sustiprina ryšį tarp žmogaus gamtos. Taigi šiuose kūriniuose atskleidžiamas ypatingas gamtos ir žmogaus ryšys, Lietuvos literatūros rašytojai gamtos grožį perteikdami per pasiilgimą, būrus ir kt.
Nežinau, kaip Jums, bet man žodis „ekologija“ pirmiausia siejasi su žodžiu „katastrofa“. Ir tai nėra viso labo asociacija. Ekologinė katastrofa nėra tik žmonių reikalas. Tai - visą gyvybę Žemėje aprėpti galintis ateities scenarijus, kuris nykstančiomis gyvūnų rūšimis, augančia tarša, tirpstančiais ledynais ir krintančiais medžiais kuriamas jau daugelį šimtmečių. Žmogiškojo spektaklio kulminacija dar rodosi nepasiekta, nors atomazga gamtai daugiau mažiau aiški. Tačiau kas iš tiesų yra toji gamta ir kaip ją suprantame? Kiek ši samprata universali ir teisinga? Ar gamta mums išoriška, ar visgi mes esame neatskiriama jos dalis?
Kai imama kalbėti apie tvarumą, visuomet užduodu klausimą: ką iš tikrųjų norime išlaikyti tvarų? Iš tiesų norime išlaikyti tą globalų logistinį funkcionavimą, būtent dėl kurio pasaulis šiuo metu naikinamas. Gamtos supratimas tam tikra prasme yra ekologinės problemos dalis, mat katastrofa prasidėjo dar tuomet, kai mes pradėjome gyventi sėsliai ir nusprendėme, kad žmonių visuomenė yra čia, o kažkas, ką vadiname gamta, yra ten ir ėmėme saugoti ribas, skiriančias vieną nuo kita.
Aš įrodinėju tai, kad ši raida nulemta ne tik gamtos sampratos: tai - tik ledkalnio viršūnė. Gamta iš tiesų yra socialinės, žmonių sukurtos erdvės konstruktas, o ne tiesiog idėja galvoje. Visa tai, kaip mes kuriame erdves, pagrįsta nežmogiškų būtybių atrėmimu, policine nubrėžtos ribos tarp to, kas žmogiška, ir to, kas nežmogiška, kontrole. Dabartinė gamtos samprata yra tam tikras šios perimtos ribos kontrolės būdas, lemiantis tai, kokie daiktai neva yra iš tikrųjų ir kaip jie atrodo. Man atrodo, kad ekologija turėtų ne atmesti gamtos idėją, tačiau ją peržengti, jos atsisakyti. Kai kurie žmonės, išgirdę mane taip šnekant, mano, kad esu postmodernistas, neigiantis koralus. Tačiau aš jų neneigiu - koralai yra realūs, tai - gyvybės forma, tačiau jie nėra gamta.
Nėra taip, kad atsisakius esamo gamtos koncepto mums nieko nelieka. Mums lieka bendrabūvis ir abipusė priklausomybė. Tačiau taip apmąstomas pasaulis yra paradoksalus, nes, mano supratimu, socialinė struktūra taip pat yra daiktas. Asambliažai, futbolo komandos, valstybės irgi daiktai, kadangi reali yra ne tik dalis, bet ir dalių visuma.
Esminiai neišbaigti - jie „sulūžę“ viduje, todėl dviprasmiški ir savo išorės atžvilgiu. Pavyzdžiui, jeigu būsiu geras triušiukams, reiškia, kad nebūsiu geras triušiukų parazitams - aš negaliu būti holistiškas, negaliu pasielgti teisingai kitų būtybių negu visumos atžvilgiu. Štai čia ir atsiranda paradoksas.
Derrida yra kalbėjęs apie atleidimą, kuris yra paremtas galimybe atleisti tai, kas neatleidžiama -visiškai atleisti reiškia atleisti už kažką, už ką tu negali atleisti. Tai jokiu būdu nereiškia, kad neįmanomas galutinis atleidimas, tai reiškia, kad jis visuomet persekiojamas vaiduokliškos savo versijos.
Mūsų holizmo supratimas yra tam tikras monoteizmo atkartojamas. Kai sakome, kad visuma yra daugiau nei ją sudarančios dalys, iš tikrųjų kalbame panašiai, kaip žemdirbiškosiose religijose buvo kalbama apie dievą. Man atrodo, kad turėtume pereiti į kitą mąstymo fazę ir galvoti, kad visuma yra kažkas mažiau nei ją sudarančios dalys. Tai nesunku padaryti remiantis objektiškai orientuota ontologijos pozicija, kuriai atstovauju, mat ja remiantis teigiama, kad visumų visuomet esama mažiau nei dalių, o tiek viena, tiek kita egzistuoja lygiavertiškai. Gamta ir jos harmonija yra šis tas daugiau nei tai, ką šiuo metu pajėgiame apmąstyti.
Svarstant šį klausimą labai svarbu neatmesti galimybės, kad ateities pasaulis bus visiškai kitoks nei manome ar galėtume pamanyti. Tai - vienas iš svarbiausių mano filosofijos aspektų: išlaikyti skirtumą tarp atrodymo ir buvimo, tarp esaties ir būties, galimybę, kad dalykai iš tiesų yra visiškai kitokie nei, kad mums atrodo. Ir nors mes negalime daiktų pačių savaime tiksliai nusakyti ar apibrėžti, negalime ir to nesiimti.
Dorybės turi konkrečius vardus, vertybės yra teiginio funkcija. Į teiginio funkciją „x yra vertybė“ galima įrašyti bet kurį objektą, įvykį, procesą ar veiksmą. Dabartinės ekonominės krizės akivaizdoje būtina naujai pažvelgti į ekonomikos ir etikos santykį. Rinka nėra moralės požiūriu neutralus įrankis. Ji įtvirtina tam tikrą požiūrį į dorovę.
Modernioje visuomenėje viskas turi būti moksliška, įskaitant etiką ir politiką. Primesta nuostata, jog viską galima įvertinti pinigais ir parduoti. pardavimo dvasia vis labiau įsigali kasdienėje mūsų sąmonėje. gali būti taikomi rinkos dėsniai - tai aplinkos kokybė. kokybės priklauso žmogaus gyvybė ir sveikata. dirbti žmonėmis. ekosistemų pusiausvyrą. visuomenės ir gamtos santykiai visada buvo konfliktiški. aplinkai. orientuoti į visuomenės emocijas. kokybę yra daug sunkiau nei konkretaus individo sveikatos būklę. ir tokius gamtos turtus kaip miškai, upės. vertybės, kurias galima įvertinti pinigais. vertinga ne vienam individui, bet visai visuomenei. miško savininkui. malonumai gali turėti rinkos vertę (už juos reikia mokėti). geriau pasitarnauti visuomenei. vertybėmis, įvairiais patogumais (įranga gamtos objektuose). mokesčius. piliečiui didesnių patogumų negu valstybinė miško priežiūra.
Mokslininkus domina ne tik gamtos ir visuomenės pažinimas, bet ir jų užkariavimas. Tai jie gali padaryti tik užvaldydami mąstymą vertybėmis. Mokslininkai pasaulį paverčia nuo žmogaus vertybių priklausančiu vaizdu. Būtina surasti pusiausvyrą tarp skirtingų žmogiškojo patyrimo balsų - mokslo, praktikos, religijos ir meno. Modernusis mokslinis mąstymas nepagrįstai braunasi į etiką ir politiką, kurios priklauso kitoms žmogiškojo patyrimo sritims. Būtina visuomenę išlaisvinti iš mokslinio kolonializmo gniaužtų, ypač kai tai liečia moralės dalykų supratimą.
Politinikos mokslas yra ne tik metodas, bet atneša tam tikrą moralinių dalykų supratimą. Mokslininkų vertybinio neutralumo siekis lengvai gali virsti argumentu moralinio blogio naudai. Būdami neutralūs vertybėms, mokslininkai negali matyti skirtumo tarp moralinės tvarkos ir netvarkos.
Ludwigas Wittgensteinas savo visiškai nereliginiame traktate sakė, kad jeigu būtų atsakyta į visus mokslo klausimus, mūsų gyvenimo problemos net nebūtų paliestos. Žmonės pripažįsta dalykus, kurių negali įrodyti mokslinis mąstymas.
Reikia suprasti, kad vartojimas gali būti daiktiškas, bet gali būti ir mažiau materialus. Ekonomikos gyvybingumui reikia ne daiktų, o piniginių srautų. Aš galiu su ta pačia striuke vaikščioti daugelį metų, bet mokėti pinigus už pažintinę išvyką gamtoje - juk tai bus tas pats vartojimas, tik iš daiktiškumo jis pereina į nedaiktiškumą.
Su visuomenininkais net svarstome galbūt steigti trinkelių premiją atitinkamiems projektų, kuriuose nuvertinama gamta, autoriams. Iškelkime egzistencinį klausimą: štai tau lieka valanda ar porą gyventi, kur norėtum tą laiką praleisti? Tarp trinkelių įkaitusioje aikštėje? Parkinge? Prekybos centre? Ar vis dėlto gamtoje? Atsakymas, kur norėtum praleisti paskutines savo gyvenimo valandas, atsako ir į klausimą, kokios aplinkos norėtum.