Graikija (Hellas), oficialiai Graikijos Respublika (Dėmokratia tės Hellados), yra valstybė Europos pietryčiuose, užimanti Balkanų pusiasalio pietinę dalį ir turinti daugiau negu 100 salų, kurios sudaro 19% visos teritorijos. Šiaurėje ji ribojasi su Albanija, Bulgarija ir Šiaurės Makedonija, o rytuose - su Turkija. Vakaruose ją skalauja Jonijos jūra, pietuose - Viduržemio jūra, o rytuose - Egėjo jūra. Ši šalis, turinti turtingą istoriją ir kultūrą, yra svarbi Europos Sąjungos narė.
Graikijos žemėlapis
Geografija ir Klimatas
Graikijos plotas - 132 000 km2 (su salomis). Krantų linijos ilgis (su salomis) siekia ~ 15 000 km. Krantai labai vingiuoti, aukšti ir statūs. Klimatas yra mediteraninis. Liepos vidutinė temperatūra siekia 25 °C šiaurėje ir 27 °C pietuose. Sausio vidutinė temperatūra atitinkamai yra 4-6°C ir 10-12°C (kalnuose žemiau 0°C). Kritulių mažėja iš šiaurės vakarų į pietryčius. Daugiausia jų iškrenta vakarinėje dalyje - 900-1500 mm; rytiniuose rajonuose ir Egėjo jūros salose 400-700 mm, centrinės dalies įdubose 350 mm per metus (80% žiemą).
Reljefas
Apie 70% Graikijos teritorijos užima kalnai. Vakarinės dalies paviršių formavo alpinė kalnodara. Išilgai Jonijos jūros eina Epyro kalnai, susidarę iš klinčių ir flišo. Į rytus nuo jų yra aukštesni Pindo kalnai (aukščiausia viršūnė - Zmolikas, 2637 metrai), susidarę iš skalūnų, ragainių, klinčių; statūs šlaitai, gilūs tarpekliai. Pindo kalnų tęsinys yra Peloponeso pusiasalyje, Kretos ir Rodo salose.
Rytinis dalies paviršius susiformavo per hercinę kalnodarą, erozijos smarkiai suskaidytas į masyvus (Vermiono, Osos, Otrio, Parnaso, Očio kalnai). Jie susidarę iš prekambro kristalinių skalūnų, gneisų ir granitų. Vidutinis aukštis 1200-1800 metrai, aukščiausia viršūnė - Olimpas, 2911 metrų (aukščiausias taškas). Būdingos karstinės reljefo formos. Tų kalnų tęsinys yra Kikladų ir Eubojos salose. Šiaurės rytuose - Rodopų ir Pirino kalnų pietinės atšakos. Lygumų daugiausia pakraščiuose. Tesalijos lyguma yra didžiausia Graikijoje.
Hidrografija
Upės daugiausia trumpos, slenkstėtos, vandeningiausios žiemą. Vasarą mažosios upės išdžiūsta. Didžiausios upės: Haliakmonas, Achelojas, Pinijas. Šiaurės rytuose teka Marica, Strimonas (Struma), Aksijas (Vardaras); Graikijoje yra tik jų žemupiai. Šiaurinėje dalyje daug ežerų. Didžiausi: Prespa, Volvis, Vegoritis; vidurio Graikijoje didžiausi: Trichonis ir Vyvis. Laivybinis Korinto kanalas (6343 m ilgio) jungia Korinto įlanką su Egėjo jūra.
Ekonomikos Apžvalga
Palyginti su daugeliu kitų kaimyninių Balkanų šalių, Graikija yra turtinga ir pasižymi tvirta ekonomika, tačiau pagal Vakarų ekonomikos standartus ji yra Europos Sąjungos šalių lentelės apačioje. Dar keletą metų jai reikės teikti finansinę paramą. Nuolatiniam prekybos balanso deficitui neigiamą įtaką turi prabangių prekių importas, xenomania t.y. tikėjimas, kad užsieniniai daiktai savaime yra geresni. Ypač daug įvežama automobilių, nes Graikija, kaip ir daugelis kitų mažų Europos valstybių, pati jų negamina.
Graikija visa dra turi besivystančios šalies požymių. Du trečdaliai BNP gaunami iš žemės ūkio ir paslaugų sferos. Graikijoje įprasta, kad nėra aiškių ribų tarp darbo ir gyvenamosios vietos. Nors dažnai protestuojama prieš ilgas popiečio siestas, jų vis dar atkakliai laikomasi. Dėl siestų kai kuriems darbuotojams tenka važinėti į darbą dukart per dieną.
1981m. tapusi Europos Sąjungos nare ir formaliai įgijusi kapitalistinę pakraipą, Graikija dabar jau nebepanaši į Rytų Europos šalis, egzistavusias iki 1989m. Valstybė nebeinvestuoja daug lėšų į pasenusias pramonės šakas ir, siekdama panaikinti nedarbą, dirbtinai nebedidina valstybės tarnautojų skaičiaus. Vietoj to pastaraisiais metais pastebimi tam tikri teigiami poslinkiai: išparduotos nuostolingos valstybinės įmonės, pirmąkart nuo 1973m. infliacija suma-ėjo iki vienaženklių sskaičių, mažėja palūkanų normos, bet vis dar didesnis nedarbas.
Turizmas yra pagrindinis tvirtos valiutos šaltinis. Pajamos iš turizmo kompensuoja nuosmukį laivininkystėje ir žemdirbystėje. Kadangi Graikija turi negriežtus imigracijos įstatymus ir užima dominuojančią padėtį Balkanuose, ji jau daugelį metų kaip magnetas traukia arabus, afrikiečius, kurdus, lenkus ir albanus.
Pramonės produkcija sudaro ~30% bendrojo nacionalinio produkto. Pramonė daugiausia naudoja atvežtinę žaliavą ir kurą. Svarbiausios apdirbamosios pramonės šakos: spalvotoji metalurgija, tekstilės, maisto, chemijos pramonė.
Rusvųjų anglių iškasama prie Atėnų, Ptolemajo, Florinos, Eubojos saloje ir Peloponeso pusiasalyje. Didelė jų dalis sunaudojama elektros energijos gamybai. Geležies rūda kasama prie Lavrijo, Larimnos, Stratonikėjos ir Egėjo jūros salose, piritas - Makedonijoje ir Peloponese, magnezitas - Chalkidikės pusiasalyje, Eubojos ir Lesbo salose, chromo rūda - prie Haliakmono upės ir Tėbų, baritas - Milo saloje, boksitas - Korinto įlankos pakrantėje, mangano rūda (nedaug) - Peloponeso pusiasalyje, prie Dramos ir Andro saloje, marmuras gaunamas Peloponese, Egėjo jūros salose.
Elektrinių galia 2252 MW. 59% elektros energijos tiekia šiluminės elektrinės, naudojančios vietines rusvąsias anglis ir atvežtinį kurą. Larimnoje lydomas plienas, ketus, nikelis, prie Dėlių - aliuminis. Laivai statomi Skaiamangoje, Eleusine; automobiliai ir traktoriai iš importinių dalių surenkami Atėnuose, Pirėjyje ir Salonikuose.
Chemijos pramonėje gaminama: mineralinės trąšos, gumos gaminiai, vaistai, skalbimo priemonės, sieros rūgštis, plastikas, terpentinas, dažai, sintetinis pluoštas. Seniausia yra tekstilės ir maisto pramonė. Audžiami vilnoniai, medvilniniai, sintetiniai audiniai, kilimai. Maisto pramonė gamina vyną, aliejų, cukrų, vaisių konservus, sultis. Pagal aliejaus gamybą Graikija užima III vietą pasaulyje (po Italijos ir Ispanijos). Tabakas apdirbamas daugiausia Makedonijoje, Tesalijoje, Atėnuose, Pirėjyje. Atėnų aglomeracija gamina ~70% Graikijos pramonės produkcijos.
Graikija - agrarinė industrinė kapitalistinė šalis, ekonominiu atžvilgiu silpnai išsivysčiusi. Ekonomikai būdinga kapitalo koncentracija. Užsienio kapitalas (ypač JAV, Prancūzijos, D. Britanijos) daugiausiai investuojamas į kalnakasybos, laivų statybos, chemijos pramonės, transporto sritis. Nacionalinės pajamos vienam gyventojui vidutiniškai yra 685 doleriai.
Žemės Ūkis
Ūkiams, turintiems iki 3 ha (60% visų ūkių), tenka 20% dirbamosios žemės. Iš viso dirbamosios žemės yra 3,8 mln. ha (~30% šalies ploto), pievų ir ganyklų 5,2 mln. ha (daugiausia kalnuose). 855 000 ha dirbamos žemės drėkinama. Žemdirbiai pagamina - 75% visos žemės ūkio produkcijos. Naudojama 130 000 traktorių.
Svarbiausi javai yra kviečiai. Jie auginami daugiausia Makedonijoje, Tesalijoje, Trakijoje. Ryžiai sėjami Graikijos šiaurėje, Aksijo (Vardaro) ir Strimono (Strumos) žemupių pelkėtuose slėniuose. Svarbiausi techniniai augalai: tabakas (ypač aukštos kokybės Makedonijos ir Trakijos) ir medvilnė, kuri auginama Tesalijos, Makedonijos, Trakijos, Beotijos lygumose.
Labai daug vynuogių, citrusų (ypač apelsinų ir citrinų) ir alyvmedžių sodinama Peloponeso, vakarų Graikijos pakraščių rajonuose ir pietų salose. Prie Korinto įlankos ir Kretos salos auginamos vynuogės, iš kurių gaminamos razinos. Cukriniai runkeliai sodinami Makedonijoje, Tesalijoje.
Gyvulininkystė - ekstensyvi. Galvijų yra 1,2 mln., avių - 8,5 mln., ožkų - 4,5 mln., kiaulių - 1 mln. Žvejojama daugiausia pakrantėse. Per metus sugaunama ~ 125 000 t žuvų (daugiausia tunų, sardinių). Peloponeso pusiasalio pietuose ir salose renkamos pintys.
Transportas ir Komunikacijos
Geležinkelių yra 2600 km; iš jų 1600 km priklauso valstybei. Kelių ~ 36 000 km, iš jų 14000 km plentų . Automobilių ~720 000, iš jų ~ 620 000 lengvųjų . Svarbiausia transporto šaka - jūrų transportas. Graikijos jūrų laivynas turėjo 3500 laivų. Be to, graikai savininkai kontroliuoja 1296 kt. valstybių laivus. Svarbiausi jūrų uostai: Pirėjas (40% Graikijos eksporto, 70% importo), Patrai, Kerkyra, Salonikai, Volas.
Pagrindiniai Graikijos ekonomikos rodikliai:
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Plotas | 132 000 km2 |
| Krantų linijos ilgis | ~ 15 000 km |
| Dirbamos žemės | 3,8 mln. ha |
| Geležinkelių ilgis | 2600 km |
Politinė Sistema
Graikijos Respublika yra parlamentinė demokratija. 300 Parlamento narių, išskyrus 12 valstybės deputatų, skiria politinės partijos, proporcingai balsų skaičiui, gautam per rinkimus. Parlamentas renka Prezidentą penkeriems metams.
Istorija ir Kultūra
Graikija savo istorija ir pasiekimais lenkia daugelį kitų Europos šalių. Tai atsispindi ir Graikijos didžiausiuose miestuose: Atėnuose ir Salonikai. Dabar Atėnuose gyvena apie 4 mln. gyventojų. Labai įdomi ir savotiška geografinė padėtis, nes miestą iš vienos pusės supa kalnai, o iš kitos - jūra. Miesto centre ant Adriano vartų užrašyta, kad čia prasideda Atėnai, senasis Tesėjo miestas. Ties šiais vartais, esančiais labai arti Akropolio, antikos laikais buvusi miesto riba. Turistai šį miestą laiko labai romantišku.
Akropolis - buvusi senovės Atėnų tvirtovė, šventykla ir visuomeninio gyvenimo centras, iškilęs virš miesto ant didelės kalvos. Žodis „Akropolis“ reiškia aukštutinį ir įtvirtintą miestą. Akropolių būta ir kituose Graikijos miestuose. Netoli yra Adriano vartai ir olimpinis stadionas, o už jų uola, kurios viršūnėje yra antikinio pasaulio statiniai. Ši uola vadinasi Likabeto arba Vilkų kalva. Nuo šios kalvos viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas į Atėnus ir Sarono ilanką. Netoliese yra ir Akropolio viršūnė su Panteonu. Šio kalno pirmoje pakopoje yra vartai į Akropolį. Prie pačio Akropolio yra daug šventyklų ir muziejų. Akropolio papėdėje matyti Dioniso ir Herodoto teatro griuvėsiai. Antikos laikais čia buvo statomi Sofoklio, Euripido ir kitų dramaturgų veikalai.
Atėnų Akropolis
Salonikai neabejotinai yra ne tik šiaurinės Graikijos centras, bet ir išėjimas iš Balkanų, kuris buvo jau nuo Kristaus laikų. Tai vienas iš seniausių Europos miestų, beje, antras pagal dydį Graikijos miestas, jį lenkia tik Atėnai, todėl dažnai Salonikai yra vadinami antrąja Graikijos sostine. Salonikai yra įtrauktas į UNESCO apsaugos programą.
Graikiją sudaro 10 administracinių kraštų, suskirstytų į 51 nomą ir Atoso (Athos) kalno vienuolių respubliką. Chalkidikės pusiasalio dalis nuo 1920 m. turi „Vienuolių respublikos“ statusą Graikijos sudėtyje. Būdamas nuošaliau nuo turistinių maršrutų, Atosas išlaikė atsiskyrėlio statusą. 1926 metais jis buvo pripažintas nepriklausoma valstybe, turinčia savo uostą ir savo kalendorių - Julijono kalendorių, pagal kurį vienuolynas 110 dienų atsilieka nuo likusio pasaulio. Iš tikrųjų atsilieka daugeliu amžių; čia nėra asfaltuotų kelių, važinėja vos keletas automobilių, elektra - retenybė. Bendruomenė sunyko viduramžiais, kai ji vienijo 40000 vienuolių, keli pastatai virto beveik griuvėsiais, tačiau gamtovaizdis liko nepakitęs. Vardan ramybės ji prisakė, kad nė viena moteris čia neįkeltų kojos, tad Atosas nuo pat 11060 metų buvo išimtinai vyriškas, įskaitant ir naminius gyvulius. Nė vienos moters ir tik 10 svetimšalių vyrų per dieną įleidžiami į Šventąjį Kalną. Tai stačiatikybės centras.
Graikijos valstybės amžiaus nesiekia nė 200 metų. XXa. Joje vyravo politinis nestabilumas, todėl mažai kas pasitiki valstybinėmis institucijomis. Gyvenime daug ką lemia asmeninės pažintys bei tarnybiniai ryšiai. Susiskirstymas į dešiniuosius ir kairiuosius įprasta reikšmę įgavo tik XXa. Ketvirtajame dešimtmetyje. XXa. Pirmoje pusėje įtakingiausia politinė figūra buvo liberalas antirojalistas Eleftherias Venizelas. Po Antrojo pasaulinio karo didžiausią įtaką turėjo du politikai: triskart buvęs premjeru Visos Graikijos socialistų judėjimo lyderis Andrėjas Papandreou ir konservatorių vadovas Konstantinas Karamanlis.
Pasibaigus šaltajam karui, Graikija, regis, įvairiais būdais įrodė, kad ji iš esmės priklauso Balkanų pasauliui. 1990m. žlugus komunistiniam rėžimui Albanijoje pagerėjo santykiai su šia šalimi. Graikija yra didžiausia investuotoja į Bulgarijos ekonomiką.
Iš viso Graikijos istorijoje galima išskirti kelias jos kultūros klestėjimo laikotarpius. Pirmasis - tai antikinė Graikija, gyvavusi iki jos prijungimo prie Romos imperijos 146 m. pr. Kr., antrasis - nuo 395 m. pr. Kr., kai Romos imperija suskilo į Rytų ir Vakarų imperijas, iki 1453 m., kai Rytų, arba Bizantijos, imperiją galutinai užkariavo turkai osmanai. Vėliau Graikija atgavo nepriklausomybę ir dabar yra viena iš įdomiausių šalių istoriniu ir kultūriniu požiūriu.
VI tūkstantmetyje pr. Kr. Egėjo jūros salose ir Balkanų pusiasalio pietinėje dalyje apsigyveno žemdirbių tautos, atėjusios iš Mažosios Azijos. Jos sukūrė seniausią Europoje Mino civilizaciją Kretos saloje, kuri gyvavo III - II tūkstantmečio pr. Kr. Viduryje. Apie ją daug pasako archeologiniai radiniai. Kretos gyventojai dirbo derlingą žemę, augino kviečius, medžiojo, žvejojo, prekiavo beveik visose Viduržemio jūros pakrantėse. Apie 1450 m. pr. Kr. Išsiveržęs ugnikalnis sunaikino Kretos miestus. Bet tai nebuvo vienintelė Kretos civilizacijos žlugimo priežastis. Maždaug II tūkstantmečio pr. Kr. Apie 1600 pr. Kr. Panaši civilizacija suklestėjo ir žemyne - Mikėnuose. Šie žmonės turėjo raštą, istorikų vadinamu linijiniu B raštu. Apie 1200 pr. Kr. Dorėnams užkariavus achajų miestus, išnyksta Mikėnų - Kretos pasaulis. Maždaug 1100 m. pr. Kr. Graikų istorijoje prasideda laikotarpis, apie kurį mažai žinoma. Mokslininkai jį vadina tamsiaisiais šimtmečiais. Tai buvo karų, antpuolių ir genčių kilnojimosi metas. Kr., palengva ėmė skleistis graikų civilizacija. Graikai save laikė viena tauta - helėnais (tai romėnai juos pavadino graikais).
UNESCO paveldo sąraše:
- Apolono Epikuriečio šventykla Basajoje
- Delfų archeologinė vietovė
- Atėnų akropolis
- Athos kalnas
- Paleokrikščioniškieji ir Bizantiškieji Salonikų paminklai
- Epidauro archeologinė vietovė
- Mistras
- Olimpijos archeologinė vietovė
- Delas
- Daphi, Hossios Luckas ir Nea Moni iš Chios’o vienuolynai
- Pythagoreion’ as ir Heraion’ as Samos’o saloje
- Vergina archeologinė vietovė
- Mikėnų ir Tirėnų archeologinės vietovės
- Istorinis centras su Šv.Jono “Teologo” vienuolynu ir Apokalipsės urvu Patmos saloje