Logika yra mokslas apie samprotavimo taisyklingumą. Kiekvienas, baigęs vidurinę mokyklą, turi daugiau ar mažiau tikslų supratimą apie tai, kas yra taisyklingumas ir samprotavimas. Apie taisyklingumą (tiesa, ne samprotavimo, o kalbos) šiek tiek žinome iš gimtosios kalbos gramatikos, o apie samprotavimą suprantame, nes pakankamai dažnai vartojame veiksmažodį "samprotauti". Aiškiau samprotavimo taisyklingumą suprasite, baigę logikos studijas.
Žmogaus pažinimo tikslas yra tiesa, pasiekiama (arba nepasiekiama) kaupiant faktus ir mąstant. Šis procesas vadinamas įrodymu. Tačiau šiame procese galima padaryti klaidą, ir mūsų loginė konstrukcija taptų klaidinga. Todėl labai svarbu sugebėti ją išaiškinti, tiksliai apibūdinti, kai jis atitinka tikrovę.
Samprotavimas yra naujo teiginio gavimas iš turimų teiginių. Teiginys - tai toks sakinys, kuris yra arba teisingas, arba klaidingas. Tačiau ne visi sakiniai yra teiginiai, o tik tie, kurie reiškia sprendimą apie daiktą ar reiškinį. Jei daiktui iš tikrųjų būdinga tai, ką mes apie jį sprendžiame, šį sprendimą reiškiantis sakinys yra teisingas. Pavyzdžiui, sakinys "Vilnius yra Lietuvos sostinė" yra teisingas. Jei daiktui nėra būdinga tai, ką mes apie daiktą sprendžiame, sakinys yra klaidingas. Pavyzdžiui, sakinys "Paryžius yra Lietuvos sostinė" yra klaidingas. Sakinys, kuris nereiškia sprendimo, nėra nei teisingas, nei klaidingas. Pavyzdžiui, klausimą reiškiantis sakinys "Kiek dabar valandų?" nėra teiginys.
Teiginỹs, sprendinỹs, viena pagrindinių logikos sąvokų, žyminti mąstymo formą, kuriai priskiriama loginė reikšmė - klasikinėje dvireikšmėje logikoje teisingumas arba klaidingumas, daugiareikšmėse logikose dar ir neapibrėžtumas, tikėtinumas, galimybė ar kita. Teiginiai naudojami kaip loginių samprotavimų elementai - prielaidos arba išvados. Teiginiai dažniausiai išreiškiami tiesioginiais sakiniais (klausiamiesiems ar liepiamiesiems sakiniams loginė reikšmė nepriskiriama).
Kartais teiginiai tapatinami su juos išreiškiančiais sakiniais, bet teisingiau juos tapatinti su tam tikromis aplinkybėmis pavartoto sakinio prasme, nes tą patį teiginį galima išreikšti įvairiais sakiniais (įvairiomis kalbomis ar ta pačia kalba), bet tuo pačiu sakiniu, vartojamu įvairiomis aplinkybėmis, galima išreikšti nevienodus teiginius.
Samprotavimų būna įvairių. Kai kuriems jų keliami skirtingi taisyklingumo reikalavimai. Samprotavimai, kuriais gaunamas teiginys būtinai teisingas, jei turimi teiginiai teisingi, vadinami dedukciniais.
Pavyzdžiai:
- "Jei lyja, tai šlapia. Lyja. Todėl šlapia."
- "Jei Vilnius yra Lietuvos sostinė, tai Vilniuje yra Lietuvos valdžios būstinė. Vilnius yra Lietuvos sostinė. Todėl Vilniuje yra Lietuvos valdžios būstinė."
- "Visi europiečiai žmonės. Aš europietis. Todėl aš žmogus."
Pirmame, trečiame ir ketvirtame pavyzdyje pateikti taisyklingi dedukciniai samprotavimai. Jais būtinai gausime teisingus teiginius, jei duoti teiginiai teisingi. Pirmo pavyzdžio teiginys "Jei lyja, tai šlapia" teisingas. Jei būtų teisingas ir antras teiginys "Lyja", tai gautas teiginys "Šlapia" irgi būtų teisingas. Trečio ir ketvirto pavyzdžio teiginiai "Jei Vilnius yra Lietuvos sostinė, tai Vilniuje yra Lietuvos valdžios būstinė", "Vilnius yra Lietuvos sostinė", "Visi europiečiai žmonės" ir "Aš europietis" teisingi. Iš jų gauti teiginiai "Vilniuje yra Lietuvos valdžios būstinė" ir "Aš žmogus" irgi teisingi.
Tam, kad būtų įmanoma nustatyti samprotavimų taisyklingumą, logikai tyrinėja teiginių ypatumus, jų sandarą, ryšių dėsningumus, formuluoja teorijas, grindžiančias samprotavimų teiginiais taisykles bei kuria metodus, kuriais galima nustatyti, ar samprotavimai tų taisyklių nepažeidžia. Logikos teorijų ir jomis pagrįstų taisyklių bei metodų patikimumą padeda užtikrinti dirbtinės kalbos, kuriomis reiškiami pagrindiniai logikos terminai, teorijos, taisyklės bei metodai. Šios dirbtinės kalbos turi savo morfologiją, sintaksę, semantiką, jų išraiškos turi tikslias reikšmes. Be to, logikos teorijose panaudojamas aksiominis dedukcinis metodas, kurio dėka svarbiausios loginių tyrimų išvados tampa teoremomis, išvedamomis iš logikos aksiomų - nenuginčijamų teisingų logikos teorijos teiginių.
Logika, kuri naudoja dirbtines kalbas ir aksiominį dedukcinį teorinių tyrimų metodą, vadinama simboline logika. Natūralios kalbos žodžiai yra daugiareikšmiai. Daugiareikšmiškumas šalinamas apibrėžiant vartojamų žodžių reikšmes. Tačiau teorijose ir taisyklėse, kurios formuluojamos natūralia žodine kalba, dviprasmybių išvengti neįmanoma: jose tenka pavartoti ir tokius natūralios kalbos žodžius, kurių apibrėžti neįmanoma.
Pavyzdžiui, pateiktas termino "teiginys" apibrėžimas, pagal kurį teiginys - tai toks sakinys, kuris yra arba teisingas, arba klaidingas. Paaiškinta, kad tik tie sakiniai, kurie reiškia sprendimą, gali būti teisingi ar klaidingi. Tačiau pamėginkite nustatyti, ar žodžių junginys "Žalios bespalvės idėjos įnirtingai miega" yra teisingas ar klaidingas?
Nustatant pateikto pavyzdžio teisingumą, keblumų kyla todėl, kad mūsų paaiškinimuose liko neapibrėžtumų. Mes nepaaiškinome, kokie žodžių junginiai vadintini sakiniais, kokius reikalavimus turi tenkinti sakinys, kad jis reikštų sprendimą, kas yra sprendimas. Jei būtume mėginę apibrėžti ir šių žodžių reikšmes, ne tik ištęstume aiškinimą, bet galiausiai prieitume prie bendriausios reikšmės žodžių, kurių apibrėžti neįmanoma.
Tiesa, esama tokių samprotavimo taisyklingumo aspektų, kurie simbolių kalba ir aksiominėmis dedukcinėmis teorijomis dar nėra išreikšti, o gal net iš išvis neišreiškiami. Juos tiria logikos mokslo šakos, nepriklausančios simbolinei logikai. Pavyzdžiui, praktinė logika kaupia ir sistemina žinias apie taisyklingų įrodinėjimų praktiką, apie tas problemas ir sėkmes, su kuriomis susiduria sugebėjimą taisyklingai samprotauti lavinantys žmonės, o logikos filosofija tiria fundamentalias pačių logikos teorijų problemas.
Logikos reikšmė. Samprotavimai yra daugumos įrodinėjimų sudėtinė dalis. Samprotavimų taisyklės ir samprotavimų taisyklingumo analizės metodai padeda išsiaiškinti bei užtikrinti įrodinėjimų, naudojamų tiek atskiruose moksluose, tiek kasdieniame gyvenime, patikimumą. Logikos mokslas ir jo rezultatai reikalingi kiekvienam asmeniui, kuriam darbe arba gyvenime prireikia įrodinėjimų arba šiaip samprotavimų.
Pavyzdžiui, teisininkas savo darbe pastoviai susiduria ir su samprotavimais, ir su įrodinėjimais. Juk teismo nutartys yra tekstai, reiškiantys samprotavimą, prokuroro kalbos, grindžiančios kaltinamojo kaltumą, advokato kalbos, skirtos ginamo asmens nekaltumui yra įrodinėjimai. Policijos pareigūnų atliekamas nusikaltimų tyrimas yra versijų teisingumo arba klaidingumo įrodinėjimas. Be to, logikos teorijos panaudojamos kuriant kompiuterinę techniką, atliekančią skaičiavimo, tekstų analizės ir kt.
Struktūrinis požiūris į teiginius
Struktūriniu požiūriu teiginiai skirstomi į paprastuosius (neskaidomus į kitus teiginius kaip elementus) ir sudėtinius (sudarytus iš paprastų teiginių). Tradicinėje logikoje paprastieji teiginiai analizuojami skaidant juos į subjektą (loginį veiksnį) ir predikatą (loginį tarinį). Atsižvelgiant į subjektą, skiriami singuliariniai (apie vieną individą, pavyzdžiui, Sokratas yra žmogus) ir kategoriniai teiginiai (apie individų aibes, pavyzdžiui, Visi žmonės mirtingi).
Moderniojoje logikoje vietoj subjekto predikato struktūros teiginio pagrindu laikoma vadinamoji propozicinė funkcija (pavyzdžiui, Fx reiškia, kad x turi savybę F), sudaryta iš individinio kintamojo ir jam priskiriamos savybės.
Formalioji logika tyrinėja teiginių savybes ir loginius santykius, sąlygotus teiginių struktūrinių ypatumų. Silogistikoje tiriami kategorinių teiginių loginiai ryšiai.
Dalelytės ir jų reikšmė
Dalelytės - nekaitomoji nesavarankiškoji kalbos dalis, kuri teikia sakiniui arba jo dalims papildomų reikšmės atspalvių.
- Klausiamosios ir abejojamosios dalelytės: ar, argi, bene, gal, kažin, negi, nejau, nejaugi. Jos vartojamos klausiamuosiuose sakiniuose.
- Neigiamosios dalelytės: ne, nebe, nė, nei.
- Tvirtinamosios dalelytės: taip, taigi.
- Pabrėžiamosios dalelytės: gi, juk, dar, net, juo, pat, ypač, tik ir kt.
- Tikslinamosios dalelytės: beveik, dar, jau, juk, ko, kone, kuo, kuo tik, per, veik, tik tik, vis, vėl, vos, vos tik ir kt.
- Geidžiamosios ir skatinamosios dalelytės: geidžiamosios - te, tegu, tegul, kad, o skatinamosios - še, te. Geidžiamosios dalelytės reiškia kalbančiojo asmens valią kitam asmeniui, norą, pageidavimą.
Contrapositive
Contrapositive yra logikos terminas, kuris nurodo logiškai ekvivalentą teiginio neigimui. Tai naujas teiginys, gautas keičiant pradinio teiginio sąlygas ir neigimus vietomis. Formulėje tai atrodytų taip: jei pradinė teiginio forma yra "Jei A, tai B", tai jo kontrapozityvas bus "Jei ne B, tai ne A". Žodis "contrapositive" kilęs iš lotyniško "contra-" (prieš, priešingas) ir "positus" (padėtas, išdėstytas).
Kalbininiu požiūriu, "contrapositive" lietuvių kalboje neturi tiesioginio atitikmens, todėl jis dažnai vartojamas tiesiogiai iš anglų kalbos, tačiau kartais naudojami ir tokie posakiai kaip "neigiamas priešingas teiginys" arba "priešingas teiginys". Contrapositive yra svarbus dėl savo gebėjimo apversti ir keisti teiginių struktūrą, padedant sukurti įrodymus arba parodyti, kad teiginys yra tiesa, nepaisant tiesioginio įrodymo trūkumo.
Įdomu, kad "contrapositive" dažnai klaidingai painiojamas su "inversija", tačiau inversija reiškia ne tiesioginį neigimą ir apvertimą, o priešingą veiksmą, kai teiginys tampa klaidingu arba neteisingu, net jei jis yra tiksliai apverstas.
Kontradikcija
Žodis "kontradikcija" (liet. kontradikcija) kilęs iš lotynų kalbos, kur contradictio reiškia "prieštaravimas" arba "prieštaravimas sau". Tai sudėtinė struktūra, susidedanti iš dviejų dalių: priešdėlio contra- (prieš, priešingai) ir veiksmažodžio dīcere (sakyti, kalbėti).
Kalbinėje semantikoje kontradikcija apibūdina situaciją, kai du teiginiai ar idėjos yra nesuderinami tarpusavyje, t.y., jie negali būti abu tiesa tuo pačiu metu. Tai labai svarbus principas logikoje, filosofijoje ir argumentacijoje, kur kontradikcija paprastai laikoma klaidą ar netikslumu.
Lietuvių kalboje galima rasti įvairių sinonimų, kurie perteikia panašią reikšmę: prieštaravimas, nesuderinamumas, prieštaringumas. Kai kasdienėje kalboje sakome, kad "tai yra kontradikcija", mes dažniausiai turime omenyje, kad kažkas nesuderinami arba prieštarauja vienas kitam.
Gramatinė struktūra: Lietuvių kalboje žodis "kontradikcija" yra daiktavardis, turintis moterišką giminę. Tai reiškia, kad jis turi atitinkamas galūnes priklausomai nuo linksnio. Pavyzdžiui, šio žodžio įvardinimas galėtų būti toks: nominatyvas - "kontradikcija", genityvas - "kontradikcijos", datyvas - "kontradikcijai" ir t.t.
Etimologija: Kalbant apie etimologiją, pirmieji panašūs žodžiai buvo naudojami jau senovės Graikijoje ir Romoje, tačiau pats žodis contradictio lotynų kalboje tapo plačiai vartojamas per viduramžius ir Renesansą, kai logika ir filosofija tapo pagrindiniais mokslo dalykais. Kalbos formavimo atžvilgiu, kontradikcija remiasi dviem pagrindinėmis komponentais: prieštaravimu ir teiginiu. Tai lemia, kad žodis dažnai siejamas su diskusijomis, prieštaringais teiginiais, loginiais argumentais, kuriuose pateikiama viena teiginio priešingybė.
Praktinis vartojimas: Lietuvių kalboje žodis "kontradikcija" plačiai naudojamas įvairiuose kontekstuose - nuo filosofijos ir logikos iki kasdienio kalbėjimo.
Pastraipa- rišlių sakinių grupė, siejama vienos pagrindinės minties, - yra teksto struktūros elementas. Jos forma sako, kad joje esanti medžiaga yra nuosekliai išdėstyta, vientisa pagal savo mintį ir svarbi kaip atskiras argumentavimo žingsnis. Jei į pastraipos sandarą žvelgiama iš sakinio pozicijų, pastraipos trinariškumas aiškinamas skirtingo lygio sakiniais.
PASTRAIPOS PRADŽIA - pradžioje formuluojama pastraipos tema, arba pradžia yra tik įvadas į pagrindinę mintį. Pradžia yra pati svarbiausia visai pastraipos kompozicijai, nes ji nulemia jos teminę plėtojimo kryptį.
PASTRAIPOS DĖSTYMAS sudaro pastraipos branduolį. Dėstymą paprastai sudaro keli rišlūs sakiniai, kurie aiškina, pagrindžia pagrindinę mintį. Pastraipos dėstymą gali sudaryti skirtingo lygio sakiniai (pirmo, antro, trečio ir t.t). Tokią kompoziciją lemia teminis sakinys.
Pastraipos tipai:
- uždaros, kuriose yra visos trys sudedamosios dalys. Svarbiausias požymis - trinariškumas.
- mažosios: jas paprastai sudaro vienas sakinys.
Kiekviena pastraipa turi būti išdėstoma logiškai, mintys turi būti nuoseklios. Pastraipą galima pradėti užrašant teminį sakinį. Geras teminis sakinys pasako ne tik, apie ką pastraipa kalbės, bet ir nurodo kryptį, požiūrį į tą dalyką.
PASTRAIPA - lietuvių kalbos pamoka 11 klasėje.
Šiame straipsnyje aptarėme, kas yra teiginys kalboje, kokie jo tipai, loginiai ryšiai ir reikšmė. Teiginiai yra pagrindinė loginio mąstymo ir argumentavimo dalis, todėl jų supratimas yra būtinas kiekvienam, siekiančiam aiškiai ir argumentuotai reikšti savo mintis.
