Šiuolaikiniai namai yra aprūpinami moderniomis inžinerinėmis sistemomis, kurios padeda užtikrinti efektyvų pastato eksploatavimą ir komfortiškas sąlygas būnantiems patalpose.
Viena iš tokių yra rekuperacinė mechaninio vėdinimo sistema, be kurios šiuolaikiniai namai yra sunkiai įsivaizduojami.
Atsinaujinančiai energijai prioritetą teikiančios integruotos energetikos paslaugų bendrovės „Ignitis grupės“ energetinio efektyvumo programos vadovė Asta Vaitulevičė sako, kad rekuperacinė vėdinimo sistema leidžia užtikrinti tinkamą patalų mikroklimatą mažesnėmis energijos sąnaudomis.
Anot A. Vaitulevičės, rekuperacinė vėdinimo sistema, lyginant su šilumokaičio neturinčia, patalpų šildymo sąnaudas (sukuriamas elektros ar dujų suvartojimo) leidžia sumažinti net 65-95 proc.
Tačiau, kalbant apie patalpas, kuriose įrengiami dujiniai katilai, vėdinimo sistemos įrengimas turi specifinių reikalavimų. Ar galima tokiose patalpose įrengti rekuperatoriaus oro padavimą?
Ar galima įrengti rekuperatorių dujų katilo patalpoje?
Tiesa. Dujinės katilinės patalpoje iš viso negali būti bendros su namo vėdinimo sistemos.
Vadinasi, negali būti nei oro tiekimo, nei ištraukimo.
Nors patį rekuperatorių montuoti nedraudžiama.
Svarbu, kad katilinės patalpos vėdinimas nebūtų sujungtas su bendra namo vėdinimo sistema.
Dujinės katilinės vėdinimas turi būti nepriklausomas ir atskiras.
Tai susiję su tuo, kad užsidujinimo atveju, bendros namo patalpos nebūtų uždujintos.
Jeigu į katilinės patalpą bus įvestas tik oro tiekimas iš bendros namo vėdinimo sistemos, tai tas tiekiamas oro kiekis turės sugrįžti atgal į kitas namo patalpas, pvz.: per durų plyšį apačioje, ties grindimis.
Jeigu tą tiekiamo oro kiekį išleisti į lauką, tai bus išbalansuota pastato vėdinimo sistema.
Vienu žodžiu, draudžiama dujinės katilinės vėdinimą bet kokiu būdu įjungti į bendrą namo vėdinimo sistemą.
Jei tai techninė patalpa, kurioje sumontuotas dujinis katilas, šioje patalpoje turi būti įrengta natūrali ventiliacija.
Nei oro tiekimo, nei oro šalinimo nuo rekuperatoriaus šioje patalpoje negalima įrengti.
Židinių ir vėdinimo sistemų įtaka vieni kitiems
Vėdinimo sistemos ir židiniai (bei krosnelės ar katilai, degimo procesui naudojantys patalpos orą) gali vieni kitus įtakoti.
Jei vėdinimo sistemoje susidaro tiekiamo ir šalinamo oro disbalansas arba atjungiamas ar sugenda rekuperatoriaus tiekiamo oro ventiliatorius, patalpose gali susidaryti neigiamas slėgis.
Neigiamo slėgio padariniai: į patalpas gali sklisti dūmai, liepsna bei nuodingasis anglies monoksidas.
Tam, kad bendra šių dviejų sistemų eksploatacija viena kitos neįtakotų, mes rekomenduojame laikytis šių reikalavimų:
- Židiniams ar kitiems šildymo įrenginiams, kurie yra sandariose patalpose, įrengti atskirą oro pritekėjimo kanalą iš lauko.
- Jei pilnas atskyrimas nuo patalpos oro neįmanomas, įrengti atitinkamus apsaugos įrenginius , kurie esant didesniam nei 4Pa neigiamam slėgiui patalpoje atjungtų vėdinimo sistemą.
Apsaugos priemonės židinių, krosnelių, katilų, centrinių dulkių siurblio bei vėdinimo sistemos bendros eksploatacijos metu
Taigi, jeigu numatoma įrengti židinį ar krosnelę name su vėdinimo sistema, turėtų būti numatytas tiesioginis degimui reikalingo oro tiekimas į ugniakurą, t.y. atitinkamai paskaičiuotas oro kanalas.
Taip pat būtina užtikrinti degimo dujų šalinimo sistemos sandarumą.
Jei to padaryti negalima, reikia įrengti sistemą, blokuojančią šių dviejų sistemų darbą vienu metu.
Paprasčiausia tai realizuoti degimo dujų (dūmų) temperatūros jutiklio ar termostato pagalba.
Temperatūros jutiklis montuojamas ant dūmtraukio sienelės, ir, kai temperatūra pasiekia nustatyta ribą, jis atjungia vėdinimo sistemą.
Neigiamą slėgį patalpoje gali sukelti ir nerecirkuliacinis virtuvinis gaubtas, jei patalpoje nenumatytas tam tikslui skirtas lauko oro pritekėjimas ,kaip aprašyta skyriuje “Gartraukio planavimas”.
Anot G. Šilansko, nepakanka išsirinkti gerą rekuperacinę sistemą - reikia ją tinkamai įrengti ir prižiūrėti.
Tam, kad tokia sistema galėtų tinkamai atlikti savo darbą ir užtikrinti kokybišką patalpų vėdinimą, visų pirma, svarbu patalpose subalansuoti oro srautų paskirstymą.
„Rekuperacinės sistemos projektavimo metu praleidus oro srautų subalansavimo žingsnį iš lauko į patalpas per vėdinimo sistemą pateikiamas oras natūraliai judės ten, kur tam nebus kliūčių.
Dėl to ne visos patalpos gali būti vėdinamos vienodai gerai, o dalis difuzorių gali veikti triukšmingai.
Be to, jausdami nepakankamą oro cirkuliaciją ir nesuprasdami to priežasties gyventojai gali būti linkę didinti įrenginio galią, o tai lems didesnes, nei galėtų būti, energijos sąnaudas“, - sako G.
Anot specialisto, nors paties vėdinimo įrenginio ir ortakių įrengimas nėra labai sudėtingas darbas ir daugelis gyventojų tikriausiai galėtų per keletą savaitgalių jį atlikti patys, visgi geriau šį darbą patikėti profesionalams.
Ekspertas pažymi, jog svarbu ne tik tinkamas rekuperacinės sistemos įrengimas, bet ir jos priežiūra.
„Oro filtrus gali užkimšti dulkės, kietosios dalelės, augalų žiedadulkės, vabzdžiai.
Oro filtrų keitimo dažnumas labai priklauso nuo namo lokacijos ir taršos šaltinių artumo.
Bet kuriuo atveju filtrus reikėtų keisti ne rečiau nei kas 2-6 mėnesius.
Tai gyventojai gali padaryti patys.
Kartą per metus, po šildymo sezono pabaigos, taip pat reikėtų atlikti šilumokaičio bei kondensato sistemos plovimą, įrenginio vidaus paviršių valymą“, - pažymi G.
Nauji būstai jau parduodami su rekuperacine vėdinimo sistema.
Pagal Europos Sąjungos Pastatų energetinio efektyvumo direktyvą nuo 2016 m. visi nauji namai pagal savo energinį naudingumą turi atitikti A klasę, o nuo 2020 m. visi nauji pastatai privalės būti beveik nulinės energijos (A++ klasės).
Mechaninė vėdinimo sistema susideda iš ortakių, sklendžių, triukšmo slopintuvų, grotelių arba difuzorių, bei vėdinimo įrenginio.
Taupyti energiją padeda ir programuojama valdymo automatika.
Sistema - švari, nes tai antistatiniai ortakiai ir juose nesikaupia dulkės.
Oro šalinimo zonos, kuriose pašalinama perteklinė drėgmė, kvapai, dulkės.
Šie prietaisai montuojami išorinėse pastato sienose.
Vėdinimo sistemų tipai
Namo arba buto vėdinimo sistemos projektavimas ir įrengimas ne toks sudėtingas kaip pramoninėse patalpose, tad į projektuotojus kreiptis nebūtina.
Plačiau aptarsime įrengiamas bute ar namo vėdinimo sistemas.
- Savaiminė ventiliacija (natūrali ventiliacija) - tai tokia vėdinimo sistema kuomet nenaudojami jokie elektriniai vėdinimo prietaisai. Įrengiamos tik angos sienose ar ventiliacijos šachtose, arba išvedžiojami ortakiai arba ventiliacijos vamzdžiai. Tokios sistemos užbaigimui naudojamos ventiliacijos grotelės arba difuzoriai. Oro cirkuliacija patalpose priklausys nuo vėjo stiprumo, krypties. Šaltuoju metų periodu prarasite daug šilumos.
- Pusiau priverstinė - ant patalpų stogo įrengiant deflektorius ventiliacijai. Tokia vėdinimo sistema taip pat gali būti ne itin efektyvi bei ne visur pritaikoma, jos efektyvumas priklauso nuo vėjo - kuo stipresnis vėjas, tuo stipresnis vėdinimo sistemoje sukuriamas neigiamas slėgis. Ir atvirkščiai. Kad būtų paprasčiau suprasti: deflektorių suka vėjas, kuo vėjas didesnis tuo didesnė oro trauka iš patalpų, kuo mažesnis - tuo mažesnė ir trauka. Jeigu vėjo nėra traukos gali ir visai nebūti. Oro srautai reguliuojami patalpų viduje įrengiant ventiliacijos groteles ar oro difuzorius tiek oro padavimo tiek oro ištraukimo angose. Vidutinis vėjo greitis (10 m aukštyje) Lietuvoje, priklausomai nuo regiono bei metų laiko, yra 2.7 - 5.5 m/s.
- Priverstinė vėdinimo sistema ventiliatoriais arba oro tiekimo ir ištraukimo kameromis. Šios ventiliacijos sistemos esmė tiekti į patalpas šviežią lauko orą tiekimo ventiliatoriumi arba oro tiekimo kamera, tiekiamas oras reikalui esant filtruojamas ir pašildomas, o išnaudotas oras išmetamas laukan, tai daro oro ištraukimo ventiliatorius.
Kartais patalpose pakanka ir vieno mini rekuperatoriaus (vieno kambario bute gyvena vienas asmuo, arba mažose dirbtuvėse dirba vienas asmuo).
Mechaninės vėdinimo sistemos skirstomos pagal paskirtį į tik tiekiamąsias, tik ištraukiamąsias ir kombinuotas t.y. įrenginius, kurie skirti tiek oro tiekimui tiek ištraukimui.
Vėdinimo sistemos dažniausiai komponuojamos iš patogiai jungiamų sandarių metalinių modulių.
Taip surenkami didelio galingumo ir matmenų įrenginiai.
Vėdinimo įrenginiai į bendrą sistemą gali jungtis tiek horizontaliai, tiek vertikaliai.
Taupant vietą taip gali jungtis ir ortakiai, kuriais oras gali judėti pastate ir būti grąžinamas atgal į įrenginį.
Kartais įrenginys tiekia orą tiesiogiai į erdvę be jokių ortakinių kanalų.
Vėdinimo sistemos skirstomos į mažo našumo (butams, namams) ir didelio (komercinėms, pramoninėms patalpoms).
Mažo našumo ir gabaritų įrenginiai gali būti montuojami palubėje ar ant sienos pagalbinėse patalpose, sanitariniuose mazguose ir t.t.
Didelių gabaritų įrenginiams įprastai dar projektavimo metu numatoma įrengimo vieta pastato rūsyje, ant stogo, specialiose techninėse patalpose bet kuriame pastato aukšte.
Siekiant padidinti vėdinimo įrenginių efektyvumą, jie parenkami su oras/oras šilumos siurbliais, kurie gali būti montuojami išorėje arba integruoti į įrenginio vidų.
Reversinis šilumos siurblys keičia šaltnešio tekėjimo kryptį, kad šilumokaičiai pagal pasirinktą veikimo režimą galėtų šildyti arba vėsinti orą.
Dažniausiai naudojamos visapusiškai sukomplektuotos vėdinimo sistemos, skirtos ir tiekiamam orui paruošti iki reikalingų parametrų, ir jam patiekti į patalpas bei pašalinti iš jų.
Vėdinimo įrenginio montavimo vieta įtakoja jo korpuso konstrukciją.
Statant įrenginį lauke, jo korpuso izoliacija būna storesnė, pasirūpinama specialiu stogeliu apsaugai nuo kritulių.
Taip pat gali būti vėdinimo sistemos, pritaikytos veikti specifinėse aplinkose, pvz. švariose patalpose ar maisto pramonėje, kur taikomi didesni nei įprasta higieniniai reikalavimai.
Tokių įrenginių vidiniai paviršiai lygūs, nėra slenksčių, kad nesikauptų nešvarumai, visos jungtys padengiamos antibakterine danga.
Dugną galima plauti dezinfekuojančiomis priemonėmis, nes jis iš nerūdijančio plieno.
Šiuolaikinėse vėdinimo sistemose esanti valdymo automatika kontroliuoja ventiliatorių greitį, valdo šildytuvus ar vėsinimo agregatus, kontroliuoja nustatytus įrenginių parametrus (temperatūrą, slėgį, drėgmę), saugo nuo perkaitimo ar užšalimo.
Papildomos funkcijos padeda efektyviai naudoti energiją ir tuo pačiu palaikyti aukštą komforto lygį patalpose.
„Modbus“, „Bacnet“ protokolai leidžia integruoti vėdinimo įrenginius į bendrą pastato valdymo sistemą.
Labai svarbu, renkantis vėdinimo sistemą, įvertinti klimatą ir aplinką, kur stovės pastatas.