Reiškinys, kai žmogus jaučia norą atkeršyti savo skriaudikams, yra universalus ir giliai įsišaknijęs žmogiškoje prigimtyje. Neabejojama, kad tai vienas iš būdų išsikrauti.
Tačiau koks yra pirminis veiksnys, skatinantis mus griebtis keršto? Ieškodami atsakymo į šį klausimą, bent jau vieną dalyką tyrėjai tikrai išsiaiškino - kerštas turi kelis netikėtus teigiamus aspektus. Prisimenant pasaulio literatūros istoriją, žmonės taip elgėsi visais laikais - pakanka prisiminti Homero „Ilijadą“ ar Šekspyro „Hamletą“.
Keršto jausmas - galingas emocinis stimulas. Jis skatina nusikalsti (remiantis statistika, keršto ir įniršio motyvai figūruoja pusėje žmogžudysčių) ir formuoja valstybės politiką - siekis atkeršyti už teroro aktus Niujorke pradėjo JAV karą Afganistane ir buvo viena iš svarbiausių operacijų Irake priežasčių.
Psichologai nemažai žino apie noro atkeršyti rezultatą - agresiją.
Kerštas ir Agresija
Atlikta daugybė išsamių agresyvaus elgesio tyrimų, kuriais nustatyta, kad vieni labiausiai agresiją skatinančių veiksnių - alkoholio vartojimas, patirtos nuoskaudos ir polinkis į narcisizmą. Tačiau atsakyti į klausimą, kodėl kyla noras kerštauti, gerokai sunkiau, teigiama straipsnyje.
Nėra paprasta tiriant smurtinį elgesį aiškiai įvardyti, kurie tokio elgesio elementai yra susiję būtent su noru atkeršyti.
Virdžinijos sandraugos universiteto (JAV) tyrėjas Davidas Chesteris kurį laiką nagrinėjo agresiją, tačiau netrukus suprato, kad smurto protrūkį paprastai nulemia kur kas sudėtingesnės aplinkybės, nei manyta.
Tokiomis aplinkybėmis žmogų užplūstančias emocijas jis įvardija kaip tam tikrą psichologinę pereigą - tai mintys ir jausmai, žmogų apimantys tarp įvykusios provokacijos ir agresijos protrūkio.
„Man buvo smalsu, kaip žmogus patiria skriaudą ir kaip įvyksta perėjimas nuo skriaudos patyrimo iki agresyvaus atsako, - sako D. Chesteris, kurio įsitikinimu, atsakymas slypi troškime atsiteisti. - Taigi mėgindamas perprasti agresiją, ėmiausi tyrinėti kerštą.“
Tyrėjas užsibrėžė išsiaiškinti, kokie gi veiksniai lemia agresyvų elgesį. Kartu su kolega iš Kentukio universiteto (JAV) Nathanu DeWallu atlikęs tyrimą, jis nustatė, kad įskaudintas arba socialiai atstumtas žmogus, visų pirma, patiria emocinį skausmą.
Su reagavimu į skausmą susijusios galvos smegenų dalies suaktyvėjimas pasireiškė būtent tiems dalyviams, kurie į atstūmimą atsakė agresyviai.
„Panašu, kad reikėtų kalbėti apie seniai žinomą polinkį į grėsmes ir skriaudas reaguoti agresyviai“, - teigia D. Chesteris.
Skausmas ir Pasitenkinimas
Atlikdamas tolesnį tyrimą, D. Chesteris teigia buvęs nustebintas atradimu, kad emocinis skausmas yra susijęs su malonumu. Nustatyta, kad nors į atstūmimą žmogus pirmiausiai sureaguoja skausmingai, labai greitai, vos pagalvojęs apie galimybę pasitaikius progai atkeršyti, jis patiria tam tikrą pasitenkinimą - aktyvinama smegenų dalis, vadinamasis sutelktinis branduolys.
D. Chesterio teigimu, provokuojami žmonės elgiasi agresyviai būtent dėl to, kad tai jiems teikia malonumo. Taigi kerštas iš tiesų gali būti saldus.
Siekiant išsiaiškinti dar daugiau detalių, D. Chesteris su N. DeWallu atliko seriją bandymų - jų medžiaga 2017 m. kovo mėnesį paskelbta žurnale „Journal of Personality and Social Psychology“.
Apibendrinus tyrimų rezultatus, paaiškėjo labai svarbus ir netikėtas dalykas. Pasirodo, tai, kad kerštas teikia malonumo, dar yra ne viskas. Padaryta išvada, kad žmogus siekia keršto jau tikėdamasis, jog kerštaudamas patirs malonumą.
„Kalbama apie gebėjimą reguliuoti emocijas“, - sako D. Chesteris. Gavę progą atkeršyti ir atlikę nuotaikos testą, atstumtieji buvo įvertinti taip pat kaip tie tyrimo dalyviai, kurie apskritai nepatyrė atstūmimo.
Vis dėlto, kaip nurodo BBC žurnalistė, šios išvados nederėtų skubėti priimti už gryną pinigą. Atlikti tyrimai nėra pakankamai išsamūs ir ilgalaikiai. Nesiaiškinta, ką žmogus jaučia po keršto akto praėjus kelioms dienoms ar savaitėms.
Pasak D. Chesterio, preliminarūs (neskelbti) rezultatai rodo, kad kerštautojai patiria tik momentinį pasitenkinimą. „Kaip kad dažnai pasitaiko, malonumas juntamas tik akimirką, - aiškina jis. - Taip užsisuka ciklas, kuris pamažu tampa priklausomybe [...]; paskui savijauta pasidaro blogesnė, nei prieš pradedant.“
Funkcinės magnetinio rezonanso tomografijos tyrimais nustatyta, kad bendruomenės atmetimas aktyvina smegenų sritį, siejamą su fiziniu skausmu - dorsaline priekine juosta, priekine juostuotąja žieve ir priekine centrinės skilties dalimi.
Ar galima šią skriaudą kompensuoti kerštu?
Panašu, kad taip. 2004 metais Ciuricho universiteto (Šveicarija) mokslininkai atliko eksperimentą. Savanoriams jie pasiūlė sudalyvauti žaidime, kur jie turėjo perduoti pinigus kitam žmogui, o šis spręsdavo, grąžinti juos žaidimo partneriui ar ne.
Dalyviai galimybe nubausti partnerį už godumą naudodavosi netgi tada, kai už tai reikėdavo sumokėti iš savo kišenės. Savanorių smegenų skenavimas parodė, kad priimant sprendimą nubausti, aktyvuodavosi uodeguotasis branduolys - nedidelė, prieš gumburą esanti struktūra, dalyvaujanti apdovanojimo sistemoje (toje pačioje, kuri skatina pripratimą prie saldumynų, azartinių žaidimų ir panašiai).
Kuo didesnė buvo porininkui skiriama „bauda“, tuo intensyviau veikdavo uodeguotasis branduolys.
„Saldaus keršto“ hipotezę neseniai patvirtino Kentukio ir Virdžinijos universitetų (JAV) mokslininkų tyrimas, kuriuo buvo tikrinamas ryšys tarp atstūmimo ir agresijos. Psichologai padalino eksperimentą į dvi dalis.
Pirmoje dalyvių prašyta parašyti esė asmenine tema, o paskui perduoti ją kitiems, kad šie įvertintų darbą. Dalis grupės gavo gerus atsiliepimus, o dalis - labai blogus: „Tai blogiausia mano skaityta esė“.
Iš tiesų, blogus atsiliepimus surašė eksperimento organizatoriai, tačiau bandomieji to nežinojo. Po to dalyviams buvo leista simboliškai išreikšti nepasitenkinimą, smeigtukais badant vudu lėlę, įsivaizduojant kritikus. Neigiamai įvertintų darbų autoriai vidutiniškai į lėles susmeigdavo daugiau smeigtukų.
Paskui mokslininkai atliko antrą eksperimento etapą. Šį kartą dalyviams buvo duotos tabletės, kurios, kaip buvo pasakyta, „stabilizavo nuotaiką“ ir neleido jai kisti (iš tiesų tabletėse jokios veikliosios medžiagos nebuvo). Paskui dalyviams buvo pasiūlyta sužaisti virtualų žaidimą kamuoliu su dviem partneriais (jų vaidmenis atliko kompiuteriai, tačiau bandomieji to nežinojo).
Žaidimo metu programa specialiai sumažindavo žmogaus dalyvavimą iki minimumo, taip pašalindama jį iš bendrų „linksmybių“. Po to „atstumtiesiems“ buvo suteikiama galimybė atkeršyti už savo vienatvę, įjungiant garso signalą kambaryje, kuriame, kaip manė dalyviai, yra jų skriaudikai.
Paaiškėjo, kad suteikti nemalonumą kitiems žmonėms norėjo būtent tie bandomieji, kuriems nebuvo duotos „tabletės“.
Šie eksperimentai pateikia įdomias išvadas. Pasirodo, kerštas ne šiaip teikia malonumą - žmonės sąmoningai naudojasi juo, tikėdamiesi tą malonumą patirti.
„Tai susiję su emocijų reguliavimu“, - aiškina tyrimo bendraautorius Davidas Chesteris, psichologas iš Virdžinijos sandraugos universiteto.
Nors didelės tyrimų bazės apie kerštą dar nėra, mokslininkai gali pagrįstai teigti, kad kerštas teikia tokį pat nedelsiamą malonumą, kaip ir kiti priklausomybę sukeliantys veiksmai, pažymi D.Chesteris.
Keršto troškimą galima pavadinti destruktyviu elgesiu. Nepaisant to, tyrėjai mano, kad gamtai kažkam prisireikė keršto.
Jis mano, kad kerštas gali būti apsauginio mechanizmo elementas: įkąsiu tau arba trenksiu, kad tu nepakenktum man. Kadangi, kaip išsiaiškinta, žmogaus smegenys kerštaudamos patiria malonumą, galima daryti prielaidą, kad visuomenės dauguma yra linkusi kerštauti.
O jei taip, svarsto M.McCullough, visuomenėje įsitvirtina supratimas, kad, agresija susilauks atpildo.
Tą patį efektą sukelia ir tai, kad noras atkeršyti būna stipresnis, jei mus įžeidė kitų akyse. Kitaip tariant, kerštas - sulaikymo instrumentas.
Panašūs mechanizmai - padidinti netinkamo elgesio „kainą“ bendruomenės nariams - užfiksuoti ir paukščių, žuvų ir kitų gyvūnų populiacijose.
Įdomu, kad kerštas ne visus veikia vienodai. 2006 metais publikuotas tyrimas rodo, kad kerštaudami vyrai patiria didesnį malonumą už moteris, kurios, savo ruožtu, linkusios patirti empatiją kenčiančiam žmogui (nors jis kenčia ir pelnytai).
Be to, nors D.Chesteris su kolegomis savo bandyme ir stebėjo, kad kerštas kelia ūpą, yra eksperimentų, rodančių priešingą vaizdą.
2008 metais psichologas Kevinas M. Carlsmithas iš Colgate universiteto (JAV) aprašė eksperimentą, kuriame grupė skirdavo pinigus bendram reikalui, kai tuo tarpu vienas dalyvis (specialiai instruktuotas) veikė prieš bendrą interesą ir galiausiai uždirbo daugiau, palikdamas kitus be pinigų.
Po to, kai žmonėms buvo suteikta galimybė atkeršyti egoistui (skirti baudą), tyrėjai apklausė juos, teiraudamiesi apie nuotaiką. Paaiškėjo, kad nubaudusieji nesąžiningą dalyvį jautėsi blogiau už tuos, kurie tokios galimybės neturėjo, nors iki keršto įvykdymo tikėjosi priešingo rezultato - jie manė, kad nubaudimas pagerins jų nuotaiką.
Psichologai spėja, kad kerštas pasitenkinimą suteikia tik atitinkamomis sąlygomis. Viena iš jų - skriaudikas turi ne tik gauti neigiamą potyrį, bet ir privalo suprasti jo priežastį. Tada keršytojas gali galvoti, kad jis „atkūrė teisingumą“.
Net laikant keršto troškimą evoliucijai reikalingu bruožu, nesame jam pasmerkti. Idant kerštas netaptų uždaru ratu, elgesio specialistai pataria visų pirma suprasti, kad kerštingumas - bazinė žmogiška reakcija į išdavystę.
Žinoma, kerštas skatina ir nusikalsti: tyrimais nustatyta, kad iki 20 proc. žmogžudysčių ir net 60 proc. šaunamojo ginklo panaudojimo mokyklose atvejų siejama su noru atkeršyti.
Politikoje keršto siekis taip pat turi įtakos. Pavyzdžiui, kaip buvo pastebėta dienraštyje „The Washington Post“, Donaldo Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose - tai darbo klasės baltaodžių kerštas už tai, kad sparčios ekonomikos globalizacijos akivaizdoje jie tapo niekam nebeįdomūs. Panašios nuotaikos tvyro ir daugelyje kitų sričių.
Kerštas - galingas emocinis dirgiklis, padedantis žmogui sutelkti dėmesį į tam tikrą veiksmą. „Tokia patirtis labai dažna žmonių gyvenime, - sako daugiau nei dešimtmetį kerštavimą ir atlaidumą tyrinėjęs Majamio universiteto (JAV) evoliucinės psichologijos specialistas Michaelas McCulloughas. - Kiekvienoje bendruomenėje žmonės supranta, ką reiškia supykti ir pajusti norą atkeršyti skriaudikui.“
Visada atsiras teigiančių, kad kerštauti - blogai, kad kerštaudami rizikuojame susigadinti santykius, tačiau vien jau tai, kad gebame kerštauti, yra labai gerai.
Specialisto teigimu, kerštas veikia kaip atgrasomoji priemonė ir padeda mums išgyventi. Jis siūlo pagalvoti apie kalėjimų ar nusikalstamų grupuočių kultūrą - prasidėjus su netinkamais asmenimis, kerštas, kaip padarinys, yra neišvengiamas.
„Jei garsėji kaip kerštautojas, žmonės nenorės su tavimi prasidėti ar tavimi pasinaudoti“, - svarsto D. Chesteris.
M. McCullough teigimu, vien mintis apie galimą kerštą gali atgrasyti nuo atitinkamų veiksmų.
„Pranašumas bus to pusėje, kuris į skriaudą kaip nors sureaguos, o ne to, kuris atsuks kitą skruostą ir leis skriaudikui elgtis kaip tinkamam, - sako jis. - Visai kaip alkis; žmogui tai pirminis poreikis, kurį būtina patenkinti. Tik atkeršijęs kerštautojas gali judėti pirmyn.“
Panašiai ir su alkio jausmu - tik valgydami galime jį numalšinti. Taigi, jei pagrindinė keršto paskirtis - atgrasyti nuo galimų skriaudų, tuomet tai iš tiesų puikus dalykas, sako M. McCullough. Jis teigia nenorintis paskatinti žmonių kerštauti, tačiau tikina, kad būtų pravartu ne tik įvertinti teigiamus keršto aspektus, bet ir pagalvoti, kaip būtų galima padėti žmonėms pažaboti norą kerštauti.
Taigi, pasak straipsnio autorės M. Hogenboom, kai kitą kartą imsimės kurpti keršto planą, prisiminkime, kad malonumą patiriame būtent galvodami apie kerštą ir kad tas malonumas ilgai nesitęs.
Verta įsidėmėti, kad šį jausmą, ko gero, patiriame ne veltui - baimindamiesi kerštingos mūsų reakcijos, nedori asmenys galbūt nedrįs mėginti mumis pasinaudoti.
Tyrimų duomenys apie kerštą ir malonumą:
| Tyrimo dalyviai | Veiksmas | Rezultatas |
|---|---|---|
| Žmonės, atstumti socialiai | Galimybė atkeršyti | Patyrė pasitenkinimą, aktyvinosi sutelktinis branduolys smegenyse. |
| Dalyviai, gavę blogus esė atsiliepimus | Simboliškas kerštas (vudu lėlės badymas) | Daugiau smeigtukų į lėlę. |
| Dalyviai, žaidę virtualų žaidimą ir pašalinti iš jo | Galimybė atkeršyti (įjungti garso signalą) | Norėjo atkeršyti tie, kurie negavo "nuotaiką stabilizuojančių" tablečių. |
| Žmonės, nubaudę nesąžiningą dalyvį eksperimente | Kerštas | Jautėsi blogiau nei tie, kurie neturėjo galimybės atkeršyti. |
Apibendrinant galima teigti, kad kerštas yra sudėtingas psichologinis reiškinys, turintis tiek neigiamų, tiek teigiamų aspektų. Nors kerštas gali suteikti trumpalaikį pasitenkinimą ir atgrasyti nuo skriaudų, svarbu suprasti, kad ilgainiui jis gali sukelti priklausomybę ir pabloginti savijautą. Todėl svarbu ieškoti būdų, kaip pažaboti norą kerštauti ir rasti konstruktyvesnių būdų spręsti konfliktus.