Konstitucinio Teismo teisėjų imunitetas įtvirtintas Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę, kaip ir Seimo nariai. Pagal Konstitucijos 104 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 62 straipsnį Seimo nario asmuo neliečiamas, be Seimo sutikimo jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalį Konstitucinio Teismo teisėjas be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo teisėjų imunitetas, kaip ir Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisėjų imunitetas, yra funkcinio pobūdžio: jo paskirtis - garantuoti Konstitucinio Teismo teisėjo nepriklausomumą, kad būtų užtikrintas konstitucinio teisingumo vykdymas, garantuojama Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje ir konstitucinis teisėtumas.
Taigi nėra konstitucinio pagrindo Konstitucijos 104 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto Konstitucinio Teismo teisėjo imuniteto apimties aiškinti kitaip, nei Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjų imuniteto apimties.
Viena iš teisėjo nepriklausomumo garantijų yra teisėjo imunitetas, įtvirtintas, be kita ko, Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų - be Respublikos Prezidento sutikimo.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 114 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalimi, teisėjo imunitetas nėra savitikslis ir yra funkcinio pobūdžio: jo paskirtis - garantuoti teisėjo nepriklausomumą, kad būtų užtikrintas teisingumo vykdymas.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalį reikalavimas gauti Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę yra nustatytas tam, kad būtų galima maksimaliai apsaugoti teisėją nuo nepagrįsto patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio jo laisvės suvaržymo, kuriuo būtų siekiama daryti poveikį teisėjo sprendimams.
Toks Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimas gali būti duodamas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyta tvarka yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti teisėją padarius nusikalstamą veiką, jo yra reikalaujama tik dėl tokio teisėjo fizinės laisvės suvaržymo, kuriuo siekiama sudaryti prielaidas patraukti teisėją baudžiamojon ar kiton teisinėn atsakomybėn už nusikalstamas veikas ar kitus teisės pažeidimus, be kita ko, dėl sulaikymo, suėmimo ar kitokio laisvės atėmimo.
Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas gauti Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą norint sulaikyti teisėją negali būti aiškinamas kaip užkertantis kelią įstatymų nustatyta tvarka prireikus sulaikyti teisėją užtikus jį darant nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą.
Kitoks aiškinimas, esą be minėto sutikimo negalėtų būti suvaržoma teisėjo laisvė užtikus jį darant nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą, būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančia demokratinės teisinės valstybės priederme užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, nes sudarytų prielaidas teisėjui išvengti teisinės atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą.
Svarbu atsižvelgti į Teismų įstatymo 47 straipsnį, kuris reglamentuoja teisėjo neliečiamybę ir procesines garantijas. Šis straipsnis nustato specialias procedūras, taikomas teisėjams baudžiamojo proceso metu, siekiant užtikrinti jų nepriklausomumą ir apsaugą nuo nepagrįsto persekiojimo.
Teismų įstatymo 47 straipsnio pagrindinės nuostatos:
- Draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
- Pradėti ikiteisminį tyrimą dėl teisėjo gali tik generalinis prokuroras.
- Teisėjo, kuris yra įtariamas arba kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, įgaliojimus gali sustabdyti Seimas, o tarp Seimo sesijų - Respublikos Prezidentas. Teisėjo įgaliojimai sustabdomi iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo.
Konstitucinis Teismas jau anksčiau yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia demokratinės teisinės valstybės samprata, pagal kurią valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai; iš Konstitucijos taip pat kyla valstybės priedermė užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi.
Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo paskirtis - užtikrinti teisingumo vykdymą, kuris yra išskirtinė teisminės valdžios funkcija.
Įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka pradėti naudoti prieš teisėją kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones galima tik kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo ar jo įgaliotų pareigūnų sprendimu, sutikus generaliniam prokurorui ar jo įgaliotam Generalinės prokuratūros ar apygardos prokuratūros prokurorui, kontroliuojančiam kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą ir koordinuojančiam jų vykdymą. Neatidėliotinais atvejais įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka pradėti naudoti prieš teisėją kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kuriems pagal jų naudojimo pobūdį ir (ar) trukmę nereikalinga prokuroro ar teismo sankcija, galima kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo ar jo įgaliotų pareigūnų sprendimu. Priėmus šį sprendimą, per vieną darbo dieną turi būti gautas generalinio prokuroro ar jo įgalioto Generalinės prokuratūros ar apygardos prokuratūros prokuroro, kontroliuojančio kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumą ir koordinuojančio jų vykdymą, sutikimas.
Teisėjas, padaręs administracinį teisės pažeidimą, už kurį numatyta laisvės nevaržanti nuobauda, traukiamas administracinėn atsakomybėn bendra tvarka.
Teisėjas, padaręs administracinį teisės pažeidimą, už kurį numatyta laisvę varžanti nuobauda, traukiamas administracinėn atsakomybėn gavus Seimo, o tarp Seimo sesijų - Respublikos Prezidento sutikimą.
Teisėjas ar teismas neatsako už žalą, atsiradusią proceso šaliai dėl to, kad byloje priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas. Šią žalą įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka atlygina valstybė.
Vertindamas ginčytos Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalį, aiškinamą kartu su Baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) nuostatomis, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi, draudžiama be Seimo, o tarp Seimo sesijų - be Respublikos Prezidento sutikimo teisėjui taikyti savaime jo laisvės nevaržančias procesines prievartos priemones (asmens apžiūrą ir kratą, teisėjui priklausančių daiktų ir dokumentų poėmį, taip pat kratą ir poėmį teisėjo gyvenamosiose ar tarnybinėse patalpose, asmeninėje ar tarnybinėje susisiekimo priemonėje), atlikti jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ir kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus, be kita ko, tokius, kurių sudedamoji dalis yra įėjimas į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybinėms patalpas.
Taigi, nors šios procesinės prievartos priemonės ir nurodyti ikiteisminio tyrimo veiksmai savaime nevaržo teisėjo laisvės, pagal ginčytą teisinį reguliavimą minėtoms priemonėms taikyti ir nurodytiems veiksmams atlikti būtina gauti Seimo, o tarp Seimo sesijų - Respublikos Prezidento sutikimą patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn (t. y. laikyti jį įtariamuoju), jį suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę.
Be to, Seimo ar Respublikos Prezidento sutikimą suvaržyti teisėjo laisvę būtina gauti ir tuomet, kai siekiama teisėjui taikyti savaime jo laisvės nevaržančias administracinių nusižengimų teisenos užtikrinimo prievartos priemones (asmens apžiūrą ir daiktų patikrinimą, daiktų ir dokumentų paėmimą, poėmį).
Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, Teismų įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas įtvirtino platesnio pobūdžio teisėjo imunitetą, nei nustatytasis Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalyje.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas paminėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, formuojančio bendrosios kompetencijos teismų praktiką, 2019 m. lapkričio 25 d. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiajai konstitucinei doktrinai. Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 25 d.
| Nuostata | Apribojimai | Sutikimas |
|---|---|---|
| Baudžiamoji atsakomybė | Negalima traukti baudžiamojon atsakomybėn | Būtinas Seimo arba Prezidento sutikimas |
| Suėmimas | Negalima suimti | Būtinas Seimo arba Prezidento sutikimas |
| Laisvės suvaržymas | Negalima kitaip suvaržyti laisvės | Būtinas Seimo arba Prezidento sutikimas |
Apibendrinant, Konstitucinio Teismo teisėjo suėmimas yra galimas tik esant Seimo arba Respublikos Prezidento sutikimui, išskyrus atvejus, kai teisėjas yra sulaikomas nusikalstamos veikos vietoje. Toks reguliavimas skirtas užtikrinti teisėjo nepriklausomumą ir apsaugą nuo nepagrįsto persekiojimo, kartu nepažeidžiant visuomenės saugumo interesų.