Ar literatūra gali būti istorijos liudytoja? Pavyzdžiai

Turbūt ne kartą yra tekę girdėti teiginį, kad literatūros kūriniai liudija istorinę praeitį. Ir iš tikrųjų kiekvienas rašytojas savo kūrinyje savaip interpretuoja istorinius įvykius, jų eigą ir pasekmes. Dėl menininkų kūrybos, vėlesnės kartos gali pamatyti, kaip istoriją matė įvykių liudininkai, kokiomis vertybėmis jie vadovavosi, kad dvasiškai nepalūžtų kovoje.

Dažnai rašytojai remiasi savo asmenine patirtimi, tačiau kai kurie vaizduoja tautos istoriją, atsisakydami gilių asmeninių išgyvenimų ir sentimentų. Neretai rašytojai, vaizduodami istoriją, siekia įkvėpti patriotiškumo ir vienybės, skatina kilti į kovą ir nepasiduoti priešui. Šiame straipsnyje, remiantis įvairiais literatūros kūriniais, bus aptariama, kodėl literatūra yra istorijos liudytoja.

Lietuvių literatūra - tai užrašytas lietuvių tautos kultūrinis palikimas ateities kartoms. Būtent lietuvių literatūroje galima rasti pačių įvairiausių lietuvybės ir jos identiteto atspindžių. Pavyzdžiui, lietuvių literatūros kūriniuose labai dažnai kalbama apie lietuvių paveikslus, apie lietuvių kasdienybę ir kt. Tačiau dar svarbesnis lietuvių literatūros momentas pasirodo tada, kai lietuvių literatūroje yra atpasakojamos ypatingos žmonių, t.y. lietuvių tautos istorinės patirtys, kuriose pastaraisiais amžiais teko atsidurti tikrai ne vienam ir ne kelioms dešimtims lietuvių, o visai tautai.

Tad tokia tema aprašytuose lietuvių literatūros kūriniuose iškyla istoriniai liudijimai ir žmonių patirtys. Todėl labai dažnai lietuvių literatūrą galima vadinti tautos istorijos liudytoja, kuri parodo, ką teko iškęsti žmonėms bei kaip jiems sekėsi tai padaryti.

Norint išvengti situacijos, kad meno kūrinys tarnautų kieno nors asmeniniam skoniui, savivaldybė turi turėti veiklią vietinę kultūros ar meno tarybą. Tokios tarybos įprastos išsivysčiusių šalių miestams, jos sprendžia visus vietos kultūros politikos klausimus - dėl atminimo ženklų ir meno kūrinių viešose vietose, dėl kultūros premijų skyrimo, dėl gatvių pavadinimų keitimo ir t. t.

Kūriniai viešose erdvėse nebūtinai yra paminklai. Kaip ir, pvz., „Krantinės arka“ Vilniuje, turbūt kontroversiškiausias kūrinys, kuris nepriimtinas publikai dėl savo meninės formos, o ne dėl reiškiamo turinio.

Labai platus klausimas yra komunikacijos ir viešųjų ryšių strategija paleidžiant kūrinį į viešąją erdvę. Jeigu trumpai apie komunikacijos procesą, tai jis pradedamas nuo pagrindinės žinutės kūrimo, kodėl būtent toks, čia ir dabar kūrinys turi atsirasti, ji vienija visą komunikacijos turinį. Tada sudaromas suinteresuotųjų (angl. stakeholders) žemėlapis - ką palies kūrinys, kam jis gali būti aktualus (bendruomenės grupės, šalia gyvenantys žmonės, moksleiviai, senjorai ir t. t.). Išsiaiškinus šias grupes, parenkami komunikacijos kanalai (socialiniai tinklai, lauko stendai, vietinė spauda ir radijas, gyvi susitikimai) ir priemonės (žinutės, pranešimai spaudai, susitikimų scenarijai), suplanuojamas komunikacijos grafikas ir visa tai įgyvendinama. Galimos ir auditorijos įtraukimo priemonės - balsavimai dėl projekto detalių, savanorių programa.

Vis dėlto net ir labai tikslinga bei profesionali komunikacija negarantuoja, kad pavyks išvengti kontroversijų ir vandalizmo atvejų. Paskutiniu metu Europoje augant įtampai ir garsiau reiškiantis įvairioms kraštutinių pažiūrų grupėms, šalys ieško teisinių kelių, kaip apsaugoti meno kūrinius ir menininkų kūrybos laisvę.

Pažangiausia šioje srityje yra Prancūzija, parengusi „Kūrybos laisvės gidą“ menininkams ir meno organizacijoms, kuriame susistemina, kas tai yra kūrybos laisvės varžymo nusikaltimai ir kokie teisės aktai už tai baudžia. Pvz., menininkų šmeižimas, kibernetinis persekiojimas, grasinimai, bauginimas, sabotažo veiksmai, vandalizmas - visa tai yra Prancūzijos baudžiamajame kodekse numatytos nusikalstamos veiklos.

Lietuvoje jautriausios temos, iššaukiančios daugiausia protestų ir neigiamos reakcijos prieš jas paliečiančius meno kūrinius, yra religiniai ir valstybiniai simboliai, tos pačios lyties žmonių santykiai, okupacijos istorija.

Literatūra, bendrąja prasme, yra konkretus objektas arba konkrečių objektų suma. T. y. literatūra, žvelgiant stebėtojo akimis, turi tokį patį konkretumą kaip, tarkime, baldai. Ji jau konstituota kažkokiuose daiktuose. Tačiau kai kalbame apie mitą, tuomet jau viskas kitaip.

Literatūra ir mitas - tai dviejų visiškai skirtingų laisvo konstravimo lygių sąvokos. Mitas konstruojamas absoliučiai laisvai. Jeigu nekreipsime dėmesio į šį beveik ontologinį mito ir literatūros skirtumą, tuomet mano atsakymas bus ne, žinoma, kad ne. Literatūra gali nužudyti mitą, bet jį nužudyti gali ir laikas, kuriame mitas pasimeta, architektūra, kurioje mitas tampa šablonu, standartu.

Literatūra gali padėti praplėsti erdvinius mito rėmus ir pratęsti jo gyvavimo laiką - tokia galimybė visada egzistuoja. Kai sakome: „Kažkas naikina mitą“, tai nėra tas pats, kai sakome: „Kažkas naikina literatūrą“. Visąlaik turime suvokti šių sąvokų konstravimo skirtumą.

Literatūros sąvoka svyruoja: ji paprastai patiria rimtus sukrėtimus baigiantis kiekvienam laikotarpiui, kai kaskart atsiranda savitas modernizmas. Kiekviena epocha turi savo modernizmą, ir kiekvienoje epochoje kas nors gali pasakyti: „Tai ne literatūra.“

Kai kalbame apie mitą, daug kas priklauso nuo stebėtojo ir suvokiančiojo; o literatūra lieka literatūra. Gera literatūra ir bloga literatūra gali būti dėl to, jog turime daiktą. Turiu omenyje daiktą visiškai materialia prasme. Kai kalbame apie mitą, turime konstruojamą objektą.

Grįžtant prie klausimo apie „literatūros naikinimą“, galima prisiminti Vasilijaus Rozanovo žodžius, kuris rašė, kad jame yra griaunama literatūra. Manau, ne taip jau svarbu, ar literatūra griaunama pačiame Rozanove, ar jo kūryboje, nes visą Rozanovą aptinkame jo knygose. Manau, kad Rozanovas pats savaime buvo visiškai mitinė figūra.

Rozanovas jautė, kad jo kūryba yra modernizmas. Jis tiesiog buvo modernistas, ir, griežtai tariant, šito jis niekada neneigė. Juk tai labai įdomu, atkreipkite dėmesį - visi Rozanovo mėginimai kurti tradicionalistiškai ir konservatyviai yra tiesiog apgailėtini. Rozanovas tam tikra prasme paprasčiausiai buvo progreso šalininkas, beveik revoliucionierius.

Pasak Aleksandro Piatigorskio, rusų literatūra nėra refleksyvesnė ar spontaniškesnė už kokią nors kitą. Anot Rozanovo, rusų literatūra sužlugdė Rusiją. Ar galime sakyti, kad mūsų literatūros mitologiškumas arba antimitologiškumas, Rozanovo požiūriu, ir atvedė prie tokio apverktino rezultato?

Rozanovas priekaištauja ne rusų literatūrai, jis priekaištauja konkretiems rusų rašytojams - Gogoliui, o po to, slapčia, Dostojevskiui, - kad jie tapo svarbesni už gyvenimą. Manau, jog vyko spontaniškas mitologijos pakeitimas tarp literatūros ir gyvenimo. Bet literatūros šalinis buvo, ir Rozanovas apie tai puikiai kalbėjo. Tatai yra absoliučios kokybės mitologinis momentas, o tai jau savaime įdomu.

Rozanovas skundėsi: „Kodėl mes esame tokia nenormali nacija? Dėl literatūros.“ Čia slypėjo potekstė: mes nenormali nacija, mes šią literatūrą nenormaliai suvokiame ir, savaime suprantama, ji irgi nenormali ir t. t. Priekaištas literatūrai man atrodo labai žavus.

Rozanovas kultivavo trumpo pasakojimo arba nutrūkusių išsakytų minčių žanrą, jis savo kūryboje tarsi bėgo nuo bet kokio literatūrinio vientisumo. Gal tuomet Rozanovą galima pavadinti ne modernistu, o vienu pirmųjų postmodernistų?

Ir štai dėl šio Rozanovo pavyzdžio, susidedančio iš mitologinių sąmonės struktūrų ir tam tikro „postmodernaus“ revoliucingumo, mes regime fenomeną, kuris buvo pastebėtas ir daugelyje šiuolaikinių postmodernistinių kūrinių, kurie kartais sugeba aiškiau išryškinti pirmapradį mitą, glūdintį literatūros pagrinde.

Sąvoka „postmodernizmas“ - tik dabar sugalvota sąvoka. Tačiau galima teigti, jog kažkas, kas vyksta dabar, turi sąskambį su Rozanovo literatūrine ir mintine patirtimi.

Rozanovas turėjo nepaprastai nuostabią ypatybę: netgi tada, kai jis išsakydavo visiškai ideologines nuostatas, jos nebuvo ideologinės. Ideologija Rozanovui buvo maskuotė, kai tuo tarpu daugybė rašytojų, net ir labai gerų, iš tiesų negalėjo išvengti ideologijos. Mėgino jos išvengti, bet ji buvo jų sąmonės kloduose.

Kai tik Rozanovas išsako savo ideologinę nuostatą, tatai skamba kaip pasityčiojimas iš tos pačios nuostatos. Mitas negali būti ideologiškas, nes mitas yra. Kai jį konstruojame, jis jau yra. Galime juo ideologiškai remtis, bet tai jau visai kas kita. Kitaip sakant, mito sutvėrimas arba mito kūrimas jau nuo pat pradžių yra neideologiškas.

Mito tyrinėtojas beveik visada pats sukuria savo mitą, pridėdamas sekantį mito kūrimo lygį. Iš esmės jums pritariu, bet manau, jog būtų neteisinga faktiškai priskirti mokslui tai, kad jis užsiima tik tais dalykais, kuriuos galima tyrinėti moksliškai. Mokslas užsiima visais dalykais - ir gerais, ir ne. Šioje vietoje būtų malonu pasakyti, kad filosofija - bet tik filosofija kaip nemokslas - gali geriau suprasti ir jausti mitą. Ir filosofijos aš nestatau prieš mokslą, tiesiog sakau: „Tatai yra kažkas kita.“ Kitas mąstymo būdas.

Kai sakote: „Ar mitas gali būti tyrinėjamas anapus istorijos?“, aš atsakau: negali, kadangi mitas mums visada duotas kažkokame tekste, o tekstas yra istorinis reiškinys. Bet mitas, kaip mūsų konstruojamas siužetas arba teksto idėja, labai sunkiai istorizuojamas.

Maloningasis Umberto Eco, kritikuodamas Guénono sekėjus ir visus tradicionalistinius XX a. 3-iojo deš. pabaigos ir 4-ojo deš. pradžios judėjimus, yra visiškai teisus, be abejonės. Taip, jie dėliojo kubelius. Taip, tam tikra prasme jie žaidė seną vaikišką žaidimą - konstruktorių. Manau, jog čia svarbų vaidmenį atlieka grynai subjektyvus faktorius, kad tradicionalistinis požiūris prarado susidomėjimą, tą susidomėjimą, kuris buvo XX a. 3-iajame dešimtmetyje. O šis susidomėjimas pats savaime labai mitologiškas, kadangi Pirmasis pasaulinis karas buvo suvokiamas kaip pabaiga, kaip visiška griūtis, o šiame momente, žiūrint atgal, refleksiškai, visada aptinkamas tradicionalizmas.

Tačiau Tolkienas priklauso visai ne tai krypčiai, kuriai priklausė Guénonas, Carlas Gustavas Jungas, Mircea Eliade, Ananda Coomaraswamy, visas šitas būrelis. Sakyčiau, jog Tolkienas buvo savitas ir pilnatviškas žmogus. Manau, kad jis pats labai gerai iliustruoja Walterio Benjamino mintis apie mitą. Pats Tolkienas norėjo suformuluoti, atkurti kažkokią pasaulėžiūrą, kurią sąmoningai steigė ant konkretaus etninio rato - žinoma, keltų-germanų, pirmiausia germanų.

Tolkienas visiškai nebijojo priekaištų, kad jis atsiriboja nuo realybės. Jis sakydavo: „Betgi tai mano realybė. Galiausiai juk reikia skaityti kažką įdomaus.“ Todėl savo pokalbyje su Lewisu jis sakė: „Džekai, mes juk todėl ir rašome, kad neturime ką skaityti.“ Ir C. S. Lewisas skundėsi: „Aš negaliu skaityti tokių nesąmonių, - sakė jis. - Argi įmanoma skaityti Herbertą Wellsą?“ Nuostabi neapykanta Wellsui dėl to, kad tai fantastinė literatūra, o juk jie irgi rašė fantastinę literatūrą. Jie manė, kad jų literatūra turi mitologinę organiką, jog ji ne išmonė, kad tatai yra tai, kas esti mite, kas esti pasaulyje, kas, vėlgi kalbant Benjamino kalba, ištraukiama iš gelmės arba nuimama nuo paviršaus.

Grįžkime prie Tolkieno ideologiškumo arba neideologiškumo: ką galėtumėte pasakyti apie jo esė „Apie pasakas“, kurioje jo mitologija nukreipta į šiuolaikinę pokario (jau po Antrojo pasaulinio karo) realybę? Tolkieno šiuolaikinio pasaulio kritika savo aštrumu nenusileidžia nei Guénono, nei jokiai kitai tradicionalistinei kritikai, skirtumas tik „eskapizmo“ ideologijoje, kurią skleidžia Oksfordo profesorius. Todėl man atrodo, kad Tolkienas nėra mažiau ideologiškas, ir tiktai jo vieta mokslinėje hierarchijoje sulaikydavo rašytoją nuo aštrių ideologinių pasisakymų.

Taip, bet čia iškyla labai įdomi pasaulio pabaigos idėja. Tradicionalistai, anot Tolkieno, C. S. Lewiso ir Charleso Williamso, visi buvo neteisūs, nes jie (tradicionalistai) manė, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo pasaulio pabaiga. Tradicionalistai nesuvokė, kad pasaulio pabaiga pati savaime yra labai svarbus mito...

Žemiau pateikiami keli pavyzdžiai, iliustruojantys, kaip meno kūriniai gali sukelti diskusijas ir atspindėti jautrias temas visuomenėje.

Šie pavyzdžiai rodo, kad literatūra ir menas gali būti galingi įrankiai, atspindintys ir provokuojantys diskusijas apie svarbius istorinius ir socialinius klausimus.

tags: #ar #literatura #gali #buti #istorijos #liudytoja