„Kodėl ant dviejų šimtų litų banknoto buvo būtent Vydūnas?“ - paklausė „Moters“ žurnalas. Jau seniai nebeturime lito, nacionalinės valiutos ženklo, o klausimas liko. Kodėl Žemaitė ant vieno lito banknoto, atsakyti lengviau, Žemaitė yra mūsų grožinės literatūros pradžiose. O Vydūnas - kur yra Vydūnas, ir kodėl, praėjus kiek laiko, imame jausti poreikį prie jo sugrįžti.
Man pačiai grįžimas prie Vydūno gal ir nėra kilęs iš pačios šios asmenybės esmės, atrodo, lyg būčiau ją supratus, juk ne kartą bandžiau ir ką pasakyti. Ir aplinkkeliu šįkart prie Vydūno, paskatinta, bet ir iš žinojimo, kad mums trūksta mokytojų, mokytojų, kurie yra ne tik specialistai, dalykininkai, kaip buvau ir įpratusi girdėti, bet tiesiog mokytojai, kurie gali paaiškinti ne tik gramatikos ar matematikos taisyklę, bet ir pasakyti kažką, kas liktų visam gyvenimui, paveiktų.
Mano laikų matematikos mokytojas, galgi Mokytojų seminariją tebaigęs, sykį ištarė, kad tik matematika turi begalybės ženklą ir kad ji yra nuoroda ir į žmogaus pasaulio begalybę arba paslaptį. Nebeužmiršau. To mokytojo pavardė Bikauskas, o vardas Juozas. Begalybė, žmogaus ir pasaulio neišrišama paslaptis tik universitete tesusisiejo su Vydūnu, supratau, kad ir literatūra, ne tik matematika, turi begalybės ženklų.
Respublikinės bibliotekos Lituanistinėje skaitykloje mediniu peiliu, duotu skaityklos vedėjo Vytauto Jurgučio, pirma išsipjausčiau, o tada ir perskaičiau tuo metu (1967-ųjų pavasarį, kai rinkausi medžiagą diplominiam darbui apie Jurgį Baltrušaitį) retai kieno tepasigendamo Vydūno lapus, taip pat ir „Pasaulio gaisrą“. Pirmosios XX a. pusės lietuvių literatūros istorija mūsų kursui liko neskaityta - keitėsi dėstytojai, tiesiog nebuvo kam.
2025-ųjų kovo pradžioje pokalbis su Vydūno draugijos aktyviaisiais - Aušra Martišiūte-Linartiene, Tomu Staniku: artėja Vydūno gimtadienis, būtų prasminga susirinkti, pagiedoti, paminėti. T. Stanikas siūląs temą: Vydūnas - tautos dvasios mokytojas. Ar ne per daug žodžių? Ar ne per tiršta? Gal - tautos mokytojas? O gal tik - mokytojas? Tada nors didžiąja raide. Bet kad tos didžiosios raidės, mėgtos ir Vydūno, taip nusidėvėjo, niveliavosi, gal jau ir reakcija - net tikrinius žodžius imame rašyti mažosiomis. Paminėtas Vydūnas, jo gimtoji diena.
Po kelių dienų Regimanto Tamošaičio, dalyvavusio, kalbėjusio apie Vydūną, ne sykį ir rašiusio, laiškelis iš „Metų“: „Labas, Viktorija, neišeina iš galvos Jūsų kalbėjimas Vydūno renginyje, jo kaip mokytojo samprata. Jūsų kalbėjimas buvo tikslingas ir nuoseklus, mačiau, turėjote ir pasirašytą tekstą, <...> būtų gerai pas mus tai publikuoti. Taip, ir aš manau, kad būtų gerai kalbą apie Vydūną bent kokiu trupiniu atnaujinti.
Girdžiu ir šiandien tarsi pasikartojančio pasaulio gaisro aidus, reikėtų prie šio kūrinio sugrįžti, juk irgi dar iš paskaitų laiko neužmiršta mintis, kad vokiečių kalba parašytas Magės ginčas su Majoru yra ir polemika su to laiko filosofija, su Arthuru Schopenhaueriu labiausiai, su valia Galiai (Wille zur Macht). Į lietuvių kalbą Magės frazės, pirma parašytos vokiečių kalba, teišverstos silpnai, nors ir paties Vydūno, neįtaigiai. A. Schopenhaueris Vydūnui skambėjo vokiškai, o ir to laiko lietuvių filosofinė kalba dar silpna. O juk stiprus užmojis - jaunai lietuvaitei leisti ginčytis su aukštu vokiečių karininku, Galios ideologijos reiškėju.
Magė žino, kad to esminio ginčo nepralaimės, nes jau yra apsisprendusi, pasiryžusi už savo tiesą paaukoti gyvenimą. Tokia aukšta yra Vydūno didaktika. Mokymui reikia pavyzdžių, autoritetų. Juos galima sukurti. Ir sukurtais pasiremti. Didaktika yra įgijusi ir neigiamų atspalvių - nebenorime būti mokomi, juolab ko nors pamokomi ar moralizuojami. Bet juk pamokymai pamokymams nelygūs.
Vydūno didaktiką, jos moralinius principus gaivina kalbančio ir rašančio asmens įsipareigojimai, asmeninis dalyvavimas mąstymo turiniuose, savo paties atrastas ar net ištiktas kelias, tad ir tikėjimas, kad juo ir reikia eiti. Kartu prisimenant bei priminant, kad, laimė, ir dar nenutolusioje dabartyje turėjome unikalaus susitelkimo į Vydūną atvejį - kultūros ir filosofijos istoriką Vaclovą Bagdonavičių, dar 1987 m. išleidusį iš daktaro disertacijos parašytą monografiją „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“, paskelbusį straipsnių ir studijų, sudariusį Vydūno „Raštus“, ilgus metus vadovavusį Vydūno draugijai, vykdžiusį Mokytojo priesakus, tikslinusį ir pildžiusį jo biografiją.
Vydūno visuma esmingai aptarta - nuo Vinco Mykolaičio-Putino studijos iki V. Bagdonavičiaus, A. Lyg paties gyvenimo suaktualintas siekimas paryškinti išskirtinę Vydūno kūrybos ir veiklos pasiją - mokytojystę, mokytojo pašaukimą. Gimė Vydūnas 1868-aisiais, Jonaičiuose (Šilutės r.), šeimos pavardė, kaip pats sakė, Vilhelmas Storosta. Dar jaunas sąmoningai rinkosi mokytojo kelią. 1885-1888 m. mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje. Ją baigęs dirbo mokytoju Kintų parapijos pradžios mokykloje. Anksti suvokė esąs lietuvis, įsipareigojo Mažajai Lietuvai, lietuvybės saugojimui.
Vydūnas
1892 m. persikėlė į Tilžę, dėstė prancūzų ir anglų kalbas berniukų gimnazijoje. Tiesioginį mokytojo darbą dirbo apie dvidešimt metų. Dar yra dėstęs lietuvių kalbos ir kultūros pagrindus Berlyno universitete, lietuvių kalbą suaugusiesiems, Telšių gimnazijoje (1920-1923) literatūrą, o Klaipėdos muzikos mokykloje - kultūros istoriją. Tobulinosi Berlyno, Halės, Leipcigo, Greisvaldo universitetuose. Vien iš šių suminėjimų matyti Vydūno kaip mokytojo akiratis, patirtis.
Rinkosi asketišką gyvenimo būdą, suderintą su kūryba ir kultūrine veikla. Leido mėnesinius žurnalus jaunimui („Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“). Rašė filosofinius veikalus, sukūrė draminių veikalų, kurių dalį pats ir režisavo. 1928 m. Kauno universitetas Vydūnui suteikė filosofijos garbės daktaro vardą, tuo įtvirtindamas šio asmens svarbą visai Lietuvai.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Vydūnas pasitraukė į Vokietiją. Gyveno Detmolde, kur 1953 m. vasario 20 d. mirė ir buvo palaidotas. 1991 m. spalio 19 d. Vydūno palaikai perkelti į Bitėnų kapinaites prie Rambyno kalno, kur vyko šio krašto kultūriniai susiėjimai, Dainų šventės.
Į Vydūno gyvenimo ir veiklos esmę veda jo paties savyje užčiuopta mįslė. Iš laiko, apie kurį jis pats sako: „Vaikas būdamas.“ Kai pastebėjęs, kaip „doriškai silpninami yra lietuviai vokiečių, kaip jiems apreiškiama panieka“, pasiryžęs „savo amžių tam skirti, kad lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis“. Pirmiausia pats sau prisipažinęs lietuvis esąs, pradėjęs šį tą rašyti lietuviškai („Vydūno gyvenimas. Vaikas būdamas, dar vaikas būdamas, - pasikartojantis ankstyvojo laiko akcentas, iškeliantis vaikystės svarbą.
Turbūt tai dažniausiai cituojamas Vydūno liudijimas apie savo ankstyvą pastebėjimą, kad lietuviai yra doriškai silpninami, tad ir niekinami. Ir kad taip yra dėl to, jog lietuviai ir patys nesijaučia „garbės vertais žmonėmis“. Lyg kažkas būtų juose pakirsta. Ir atogrąža į patį save - gal ir prisiminimas, kaip mažas motinos prašęs, kad ir su juo kalbėtųsi vokiškai… Ir bręstant atėjęs suvokimas, kad esąs skirtas kažkam kitam, negu yra kreipiamas šeimos, aplinkos, valstybės, kad turįs kelti lietuvių savigarbą, kad jie galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis.
Panašų tautinio sąmonėjimo kelią yra nuėjęs ne vienas XIX-XX a. sankirtos asmuo. Ryškiausiai - Vincas Kudirka. Bet Vydūnas pirmasis taip aiškiai pajuto silpniausią ir pavojingiausią kiekvienos tautos vietą - savigarbos, savivertės stoką. Niekinami ir doriškai silpninami tie, kurie leidžiasi, kad su jais taip būtų elgiamasi.
Kaip jau ištarta Mikalojaus Daukšos, niekinga gali būti laikoma tauta, kuri nesaugo tėvų papročių, kalbos. Ir kas, jei ir kitu kampu, pakartota Kristijono Donelaičio „Metuose“: „Taip Dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin / Ir lietuviškai kalbėdams baudžiavą seka.“ Gerbti (garbinti) Lietuvą, lietuviškai kalbėti, net jei aplinkybės tam ir nėra palankios. Ir Vydūno apsisprendimas susijęs su suvokimu, kad jis turi ir kitą kalbą ir kad ta kalba, kad ir sudarkyta, yra jam prigimta, kad reikia ją savyje atgaivinti. Ir kad kalbos gaivinimui gali pasitarnauti raštas, rašymas.
Tokia yra Vydūno lietuviškoji mokytojystė, jau sutelkta ne tik į moksleivius, o ir bendriau - į žmogaus ugdymą. Mokyti ne tik žodžiu, o ir savo paties gyvenimu. Mokyti rašymu, raštais. Rašyti, jei iš pradžių ir tik mažmožius, eiti ir lietuvių kalbos keliu, mokantis pačiam ir mokant kitus. Kuriant lietuviškąjį turinį, jį struktūrinant. Gali būti, kad čia slypi ir ne vieno dvasinė pakeleivystė su Vydūnu. Jo kaip Mokytojo, autoriteto jutimas.
Pakeliui ir į Vydūną buvau, kai skaičiau jaunos Sofijos Kymantaitės mintis apie „Probočių šešėlius“, išleistus 1908-aisiais, kai galvojau, kaip ji, tokia dar jauna, galėjo įspėti Mantvydos dramą, kuri Lietuvoje kartojosi ir pačiomis skaudžiausiomis formomis: „Kas jis? Tai vienas iš tų, kurie apsikrikštijo, kryžeivių malone įtikėjo ne dėl to, kad tėvynę jiems pardavus, bet manydamas savo šaliai šviesos ir laimės daugiau suteikti. Veltui! Apgautas.“ Iliuzija - manei kitiems gero suteikti, o praradai save, savo gyvenimą, išdavei save.
„Keista knyga“, ne tokia, prie kokių esame pripratę, - stebisi Sofija, vartydama Vydūną. Savotiška rašyba, kitoniški „išsitarimai“. Bet mintys tos pačios, svarbios lietuviams, - ir apie nuo savųjų pasitraukusius ir atgal skausmingai grįžusius, ir apie Visuomį, sau žmogų, viltingai ištariantį: „Gyva, gyva tauta!“ Šviesus pasidžiaugimas: „Kaip ramu ir kaip gera skaityti: nestumia tavęs niekas žemyn, tik kelia į aukštą ir kilti ragina“[1].
Vydūną ne sykį girdėjau ir kai rašiau apie S. Čiurlionienę-Kymantaitę, keliose gražiose nuotraukose (pas Vaižgantą, Dainų šventėje) mačiau ją greta Vydūno. 1928-aisiais Sofijos namuose vegetariškai švenčiamas Vydūno jubiliejus. Gilino Mokytojo suvokimą ir bendravimas su dailininke Eva Labutyte, kuriai Vydūnas įprasmino giliausią jos pačios Mažosios Lietuvos viziją. Skaitė Vydūną, tarsi susitikdama su juo savo mintyse, kūryboje, citavo jo filosofines ištarmes, prisidėjo prie Vydūno perlaidojimo Bitėnuose, buvo išrinkta Vydūno draugijos garbės nare.
Iš V. Bagdonavičiaus, su kuriuo bendravome nuo studijų laikų, gavau pirmuosius Vydūno svarbos akcentus. Jei ir nieko reikšmingesnio Vydūno atminimui ir nepadariau, tai bent jaučiausi, kad esu pakeliui į jį, tad galėjau esmingiau bendrauti ir su tais, kurie su Vydūnu buvo susitikę ir kaip su Mokytoju. V. Bagdonavičių minėčiau ir kaip svarbiausią savo laiko Vydūno mokytojiškojo poveikio liudytoją. Visą gyvenimą tyrinėjo Vydūną, skleidė jo filosofiją ir gyvenimo mokyklos praktinę išmintį.
Svarbu būtų surinkti visus V. Bagdonavičiaus straipsnius, parašytus po disertacijos, juos išleisti. Itin svarbūs man atrodo Vydūno idėjų iššakojimai, atskleidžiant idėjinius sąlyčius ir prieštaras, tiek su filosofinėmis epochomis bei sistemomis (Vydūnas ir vedanta, Vydūnas ir Antikos filosofija), tiek su atskiromis artimo laiko asmenybėmis. Niekad šio Vydūno mokinio ir tyrinėtojo neapleido įsitikinimas, kad Vydūno filosofija - ne eklektiškas darinys, o pati save pagrindžianti ir motyvuojanti struktūra. Patikimas žvilgsnis, nes filosofija kaip individualaus mąstymo vienis negali būti matuojama kitu vieniu, jei ir autoritetingesniu.
Bitėnų kapinės
Vydūno filosofinio mąstymo tvirta pagrindinė šaknis yra sąmoningumas žmogaus žmoniškumui, jo saugojimas, auginimas ir individualiaisiais, ir bendruomeniniais (tautiniais) būdais, kurie tarsi savaime krypsta kūrybos, kūrybingumo linkui. Vydūno kūryba (esė, o ypač dramos) nėra tik filosofinių idėjų iliustracijos, o atskirais atvejais ir pirminiai tų idėjų branduoliai. Moters vaidmuo (gal net misija) žmoniškumo ir žmoniškėjimo vyksmuose giliausiai atskleistas ne abstrakčiu mąstymu, o dramine „Pasaulio gaisro“ tikrove. Ir K. Donelaičio „Metai“ juk turi stiprų didaktinį podirvį. Paskutinis, bent spausdintas, Vydūno leidinys - „Gyvenimas prūsų Lietuvoje; apie 1770 metus, kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“ - išleistas Vokietijoje, 1948 m.
Be K. Donelaičio bendrosios svarbos lietuviams, be tautiškumo ir žmoniškumo ryšio tvirtinimo, Vydūnas šiame tekste ryškiau išsakė kelias svarbias mintis: kad „skaudžiais laikais žmonės veikiau subunda tam, kas yra esmiškasis žmoniškumas, kaip reikėtų išmintingiau, doriau pasielgti“; kad Prūsų Lietuvoje lietuviai galėjo lengviau „apsireikšti ir laikyties“, nes „vokiečių valdžia leido lietuviams gyventi atskiruose savo kaimuose“. Kad K. Donelaitis ryžosi „lietuviškumą raštu atvaizduoti“ ir tuo „paveikė lietuviško žmogaus esmę“, kad K. K. Donelaičio permąstymas, perleistame tekste reflektuotas ir V. Bagdonavičiaus, skirtas besimokantiems, tad ir norminės rašybos, akivaizdžiau rodo Vydūno mąstymo sistemingumą, sutelktumą į žmoniškumo ugdymą, saugojimą, ką tvirtinąs ir K. Donelaitis. Tad ryškinama ir kūrybos, savita mokytojystės ir kaip žmoniškumo skleidimo-perdavimo pasija.
Trūkstame mokytojų. Baugi ir bauginanti situacija - į mokyklas eina netikri mokytojai, neparuošti ir nepasiruošę darbui, kuris nėra tik darbas. Tikimės, kad dar ne riba. Kad mokytojų atsiras, kai be jų nebegalėsime išgyventi. Galgi ir dėl to gręžiamės ir atgal, klausdami: ar mokytojų turėjome, ar jų buvo. Ir tebėra. Galime išgirsti ir permąstyti ir Vydūną, mokytoją, ne tik stovėjusį prieš klasę ar auditoriją, bet ir savo mąstomojoje atskirybėje kūrusį žmoniškumo turinius, kurių pamatai bendri, o supratimas atskiras, individualus. Žmogus iš mažens mokomas juos pažinti, suvokti.
Gręžiamės į Antiką, svarbią ir Vydūnui, ir įžymiųjų jos žmonių biografijose sutinkame mokytojų ir mokinių. Platono Akademija, universiteto provaizdis, ir žymiausias jos mokinys - Aristotelis. Ir Aristotelis buvo talentingas pedagogas, būsimojo Aleksandro Makedoniečio mokytojas, vėliau turėjęs ir savo mokyklą. Giliausia mokytojystė sklinda iš žmonių, kurie „dalina savo išmintį, savo gyvybės pajautimą, tarnauja kitiems tvirta savo valia. Kad kiti pakiltų žmoniškuman, kad kiti peržengtų žmoniškumo slenkstį“[4].
Vydūnas ir priklauso tam nedideliam mokytojų skaičiui, kurie žmoniškumą suvokia ir kaip bendrą imperatyvą, ir kaip asmens apsisprendimą. Mokytojui tai yra svarbiausia programa, mokyti, vadinasi, ieškoti būdų, kuriais būtų galima žmoniškumą aiškinti, skleisti, tvirtinti. Turėti atramą - ir kaip žinojimą, ir kaip gyvenimo praktiką. Mokytojas turi siekti asmens vientisumo, suderinamumo.
Iš laiko tamsėjimo, niaukimosi, iš neramumo, ginklų karui prasiplėtus ir prekybos, muitų karais, šis bandymas grįžti prie Vydūno, prie to, ką lyg ir buvau suvokusi skaitydama XX a. pradžios paskaitų kursą Vilniaus universitete. Neišsaugojau jo konspektų, pradėjau skęsti rankraščiuose. Bet apčiuopiu iš paskaitų likusį klausimą - kas įgalina žmogų kreiptis į didžiuosius suverenus, tarp kurių ir Tauta, Tėvynė, kas tarsi įpareigoja prisiimti atsakomybę, imtis veiksmų, veiksmais laikant ir kūrybą, kalbėjimą.
Ryškiausiais ontologiniais apsisprendimais, turėjusiais įtakos ir visuomenei, gyvais iki šiol, laikau Vinco Kudirkos, V...
tags: #ar #menininkas #turi #buti #isipareigojes #sociumui