Nuosavybės teisės neliečiamumas - vienas iš pagrindinių principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei Lietuvos Respublikos sudarytose tarptautinėse sutartyse. Tačiau kaip ir kiekvienas principas šis principas nėra absoliutus.
Šiame darbe apžvelgiama, kaip Lietuvos Respublikoje nuosavybės teisės ribojamos baudžiamajame procese, analizuojami šių ribojimų taikymo tikslai, pagrindai bei kitos aplinkybės, taip pat siekiama atsakyti į klausimus ar šie ribojimai yra reglamentuoti tinkamai, ar jais bus pasiekti deklaruojami tikslai. Šio darbo autoriaus nuomone, naujajame Baudžiamojo proceso kodekse nuosavybės teisių apribojimas yra sureglamentuotas nepakankamai.
Konstitucinio Nuosavybės Neliečiamumo Principo Samprata
Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”.
„[N]ei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“.
Nuosavybės Teisių Ribojimo Sąlygos
Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Nuosavybės Neliečiamumo Įgyvendinimo Apribojimai
Tačiau negalima teigti, kad savininkas, įgyvendindamas savo subjektines nuosavybės teises, yra visiškai laisvas, nes nei Konstitucija, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymuose nustatyti turto valdymo, naudojimo ar disponavimo juo ribas. Teisės aktuose nustatytais ribojimais negali būti paneigiama nuosavybės teisės esmė.
Aiškinantis Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių turinį reikia atsižvelgti į Konstitucijos 28 straipsnį, kuriame nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ savininkas, įgyvendindamas subjektines nuosavybės teises, turi atsižvelgti į viešuosius interesus. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė - tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti.
Perimant nuosavybę visuomenės poreikiams valstybė turi siekti pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė - tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui.
Kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Konstitucinis proporcingumo principas reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Konstitucinis Teismas yra konstataves, kad nuosavybės teisė yra viena pamatinių žmogaus teisių, todėl kyla pagrįsta abejonė ar želdynų įrengimas ir tvarkymas yra išties visuomenei būtinas konstituciškai svarbus tikslas, kuriam pasiekti būtų galima taikyti tokias kraštutines priemones, kaip privačios žemės paėmimas. Be to pažymėtina, kad želdynų privalomas plotas iš anksto yra nustatomas teritorijų planavimo etape, teritorijų planavimo dokumentuose, todėl manytina, kad želdynų įrengimas ir tvarkymas gali būti užtikrinami ir kitomis, mažesnę individualią naštą sukeliančiomis priemonėmis nei apribojant asmens teisę į privačią nuosavybę. Egzistuoja teisiškai pagrįsta abejonė, ar tokiu Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punkto (redakcija nuo 2021‑11-01) reglamentavimu yra paisoma konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.
EŽTK Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe, kuri iš nieko negali būti atimta, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Sąvoka „visuomenės interesas“ nėra atskirai apibrėžta, tačiau ji siejama su teisėtu tikslu - valstybės turi diskreciją pačios nustatyti, koks tikslas yra teisėtas ir atitinka visuomenės poreikius. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys, jog želdynų įrengimo bei tvarkymo priskyrimas svarbiems visuomenės poreikiams kelia abejonių.
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, laikydamas savaime suprantamu tai, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas socialinę bei ekonominę politiką, turi plačius įgaliojimus, gerbia įstatymų leidėjo sprendimą, kas tenkina visuomenės poreikio sąlygą, o kas ne, išskyrus tuos atvejus, kai toks sprendimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. jis negali pakeisti nacionalinio įvertinimo savuoju, tačiau privalo įvertinti valstybės priemones Pirmojo protokolo 1 straipsnio kontekste ir tai darydamas ištirti faktus, kuriais remiantis veikė nacionalinė valdžia.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Kitaip tariant, turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo.
Taigi net ir tuo atveju, jei nuosavybės paėmimas būtų vykdomas remiantis valstybės pripažintu teisėtu visuomenės intereso tikslu ir tai vykdantis subjektas veiktų pagal įstatymą, dar nereiškia, kad negalėtų kilti EŽTK Pirmojo protokolo minėtojo straipsnio pažeidimo - toks pažeidimas kiltų, jei nuosavybės paėmimas būtų neproporcingas siekiamam tikslui. Pažymėtina, jog net jei ir ginčytinu Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 5 punktu (redakcija nuo 2021-11-01) siekiamas įtvirtinti nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindas želdynams kurti ir tvarkyti, būtų pripažintas atitinkantis viešo intereso poreikį, šio punkto nuostatos būtų svarstytinos dėl taikomų priemonių atitikties proporcingumo principui.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad želdynų privalomas plotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais Atsižvelgiant į tai, prieinama prie išvados, kad tikslas įrengti ir tvarkyti želdynus nėra pakankamas apriboti žmogaus teisę į privačią nuosavybę. Šį tikslą gali būtų pasiekti mažesnę individualią naštą sukeliančiomis priemonėmis.
Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu prieštaravusia (prieštaraujančia) Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pripažino Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalį (2010 m. birželio 18 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją negalėjo būti atidalijami areštuoti žemės sklypai arba teisminio ginčo objektu esantys žemės sklypai, ir tą pačią nuostatą, įtvirtintą Žemės įstatymo (2022 m. birželio 30 d.
Šią konstitucinės justicijos bylą Konstitucinis Teismas nagrinėjo pagal pareiškėjo Kauno apylinkės teismo kreipimąsi. Spręsdamas dėl ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisė - viena pamatinių žmogaus teisių. Savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo.
Kartu Konstitucinis Teismas nurodė, kad, pagal Konstituciją, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama, be kita ko, dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad, pagal Konstituciją, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo būtų nepagrįstai suvaržytos bendraturčio nuosavybės teisės.
Tai, kad buvo apribotos vieno iš bendraturčių nuosavybės teisės į jam priklausančią turto dalį, nereiškia, kad turi būti apribotos ir kito (-ų) bendraturčio (-ių) nuosavybės teisės vien tuo pagrindu, kad turtas valdomas bendros nuosavybės teise.
Pagal ginčytą Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisminio ginčo, taip pat arešto trukmė nėra apibrėžta, priklauso nuo, be kita ko, teismo nagrinėjamos ar vykdomosios bylos sudėtingumo, kitų aplinkybių. Taigi teisminio ginčo, kurio objektas yra žemės sklypas, nagrinėjimas gali trukti, taip pat areštas gali būti nustatytas ir ilgą laiką. Vadinasi, bendraturčių, be kita ko, bendraturčio, kurio žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba teisminio ginčo objektas, nuosavybės teisė Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d.
Taigi ginčytas Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčytu teisiniu reguliavimu žemės sklypo bendraturčių, kurių žemės sklypo dalis nebuvo areštuota arba teisminio ginčo objektas, teisė laisvai savo nuožiūra disponuoti jiems priklausančiu turtu buvo apribota labiau, nei būtina asmenų, turinčių teisių ar pretenzijų į areštuotą arba teisminio ginčo objektu esantį žemės sklypą, teisėtiems interesams apsaugoti.
Seimas 2022 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo Nr. I-446 pakeitimo įstatymą, kuriuo Žemės įstatymas išdėstytas nauja redakcija. Šios redakcijos 29 straipsnio 9 dalyje buvo nustatytas teisinis reguliavimas, tapatus pareiškėjo ginčytoje Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d.
Taigi, konstatavęs, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis (2010 m. birželio 18 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta pareiškėjo, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, remdamasis tais pačiais argumentais Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja ir Žemės įstatymo (2022 m. birželio 30 d.
Apribojimai | Žemės teisė
tags: #ar #nuosavybes #nelieciamumo #principas #gali #buti