Gamyba, jos technologija bei darbo organizavimas nuolat kinta ir dėl šių priežasčių atsiranda būtinybė perskirstyti darbo jėgą tarp atskirų ūkio šakų, šalinti sutrikimus ir prastovas darbe.
Be to, vykdant profesinę veiklą kyla kai kurių darbuotojų dalykinė kvalifikacija ir jiems sudarytinos sąlygos kilti karjeros laiptais darbe. Kai darbuotojas sudaro darbo sutartį su darbdaviu dėl darbo pastarojo įmonėje, įstaigoje, organizacijoje (toliau - įmonė), sutarties šalys sutaria dėl darbuotojo būtinųjų ir kitų darbo sąlygų.
Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Su darbo sutartimi susiduria kiekvienas asmuo, todėl būtina žinoti, kada ir kokios sutartys turi būti sudarytos, kokios sąlygos darbo sutatyje yra būtinos. Kad nebūtų piktnaudžiaujama darbu, būtina sudaryti raštišką darbo sutartį, pagal patvirtintą darbo sutarties formą. Žodinė sutartis įstatymų yra draudžiama.
Kiekviena darbo sutarčių rūšis formaliai apibrėžia tam tikrą darbo formą. Jeigu būtų sudaromos tik standartinės darbo sutarčių rūšys, nukentėtų abi šalys - darbuotojas ir darbdavys. Taip nutiktų todėl, kad yra per daug darbo formų. Pavyzdžiui, darbo sutartis su namudininkais nusako kitus darbo principus, nei sezoninė sutartis.
Darbo teisės teorijoje darbo sutarties sąlygos pagal atsiradimo būdą skirstomos į nustatomas šalių (darbdavio ir darbuotojo) susitarimo ar norminių aktų (įstatymo, kolektyvinės sutarties ir pan.) pagrindu. Šalių susitarimu nustatomos darbo sąlygos savo ruožtu skirstomos į būtinąsias ir papildomas.
Būtinosios sąlygos yra tokios, dėl kurių šalims nesusitarus darbo sutartis laikoma nesudaryta. Būtinosios sąlygos yra dvejopos: privalomos visoms darbo sutartims, nurodytos DK 95 str. pirmoje dalyje (darbuotojo darbovietė, taip pat darbo funkcijos), be jų nė viena darbo sutartis negalioja; kitos darbo sąlygos, būtinos, kad galiotų tam tikra darbo sutarties rūšis, nes kitaip sutartis bus laikoma įprasta darbo sutartimi; tai DK 95 str.
Papildomos darbo sąlygos yra visos kitos darbo sutartyje šalių aptariamos, bet nesančios, būtent šiai sutarčiai sudaryti būtinos sąlygos, dėl jų galima tartis arba nesitarti ir jos neturi įtakos darbo sutarties galiojimui. Jeigu šalys susitaria dėl papildomų sąlygų ir jas nurodo darbo sutartyje, sulygtos papildomos darbo sąlygos tampa privalomos darbo sutarties šalims taip, kaip ir būtinosios, ir vėliau jų negalima vienašališkai keisti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) kasacinėje praktikoje laikosi tos pozicijos, kad darbo sutarties šalies pageidaujama darbo sąlyga tampa būtinąja tik tuomet, kai dėl jos šalys susitaria ir ji įtraukiama į darbo sutartį. Jeigu šalys nepasiekia bendro susitarimo kuriuo nors klausimu ir jis neįtraukiamas į darbo sutartį, jis netampa darbo sąlyga.
LAT teisėjų kolegija ieškovės A. P. byloje dėl darbo užmokesčio pažymėjo, kad abiem darbo sutarties šalims - darbdaviui ir darbuotojui - yra privalomos sąlygos, įtrauktos į darbo sutartį. Sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos aktuose, tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi tik tuo atveju, kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą, t. y. abi sutarties šalys susitarė tokio akto nuostatas laikyti sutarties sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta byloje Nr.
Darbo kodekse nėra darbuotojo perkėlimo į kitą darbą apibūdinimo, nors dažnai minima būtinybė keisti sulygtas darbuotojo darbo sąlygas. DK 99 str. pirmoje dalyje nurodoma, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų, nustatytų to kodekso 95 straipsnyje. Iš to darytina išvada, kad perkėlimu į kitą darbą turėtų būti laikomas faktas, kai dirbančiam darbuotojui vėliau yra keičiamos anksčiau darbo sutartyje sulygtos darbo sąlygos.
DK 120 str. antra dalis nustato, kad, keičiant DK 95 str. Kai nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos, darbdavys turi raštu apie tai pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki naujų sąlygų įsigaliojimo, tačiau iki 2010 m. gruodžio 31 d. kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas kitoks terminas, bet ne trumpesnis kaip 2 savaitės (DK 203 str.).
DK 120 str. pirmoje dalyje pažymėta, kad, esant svarbioms priežastims (kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais), darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas, o jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį, prieš tai pasiūlius jam turimą kitą laisvą darbo vietą.
Be to, darbuotojas apie numatomą jo atleidimą iš darbo minėtu teisiniu pagrindu turi būti raštu įspėtas prieš du, o tam tikrais atvejais - prieš keturis mėnesius (DK 130 str.
DK 95 str. pirmoje dalyje nurodoma, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo susitarti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų (dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų). Būtinumą nurodyti šias sąlygas darbo sutartyje nustato ir Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 115 patvirtinta Darbo sutarties pavyzdinė forma (Žin., 2003, Nr.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs ieškovės L. B. darbo bylą, pažymėjo, kad vadovaujantis DK 95 str. 1 dalimi darbo sutartyje būtina nurodyti darbovietę ir darbo funkcijas. Darbo kodekse vartojami du terminai: darbovietė ir darbo vieta. Nors kalbos atžvilgiu šios sąvokos yra tapačios, tačiau neretai darbovietė suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija), o darbo vieta - siauriau, kaip konkreti darbo funkcijų atlikimo vieta.
Teismo Teisėjų kolegija nusprendė, kad remiantis lingvistiniu įstatymo aiškinimu nurodyti darbovietę (įmonę) būtina, o darbo vietą (struktūrinį padalinį) reikia nurodyti tik šalims dėl to susitarus. Nagrinėjamos bylos atveju šalių sudarytoje sutartyje nurodyta ieškovės darbovietė (Lietuvos aklųjų biblioteka) ir darbo vieta (Ukmergės filialas). Šalių susitarimu nesusitarta dėl konkrečios darbo vietos (struktūrinio padalinio adreso), atsižvelgiant į kasatorės (darbuotojos) turimą negalią. Todėl Teisėjų kolegija nusprendė, kad, nors darbo sutartyje ir nenurodytas darbovietės struktūrinio padalinio (konkrečios darbo vietos) adresas, tačiau adreso pasikeitimas dėl darbuotojos turimos negalios laikytinas būtinosios darbo sutarties sąlygos dėl darbo vietos (DK 95 str. 1 d.) pakeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta byloje Nr.
Kaip nustato Darbo kodekso (DK) 118 ir 119 straipsniai, darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi, o papildomas darbas (pareigos) turi būti aptartas darbo sutartyje.
Darbuotojų ir darbdavių santykius reguliuoja Konstitucija, Darbo sutarties, Darbo apmokėjimo, Atostogų, Kolektyvinių sutarčių, Kolektyvinių ginčų reguliavimo, Profsąjungos, Draudimo, Valstybinės kalbos, Imonių, Akcinių bendrovių, bankroto, Žmonių saugos darbe ir kiti įstatymai bei poįstatiminiai aktai.
Pagal Darbo Kodekso pirmą straipsnį, šis įstatymas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose aktuose nustatytų darbo teisų įgyvendinimu ir gynyba. Taip pat atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas.
Lietuvos Respublikos Darbo Kodekse aprašomos darbo sutartys. Tai yra pagrindinis dokumentas, įrodantis ir užtikrinantis darbdavių ir darbuotojų santykius. Tai piliečių teisės į darbą realizavimo būdas.
Darbo Kodekse Darbo sutartis yra apibrėžiama kaip darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuos darbuotojas įsipareigoja tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu.
Pats darbo sutarties turinys nėra grižtai apibrėžtas Darbo Kodekse. Tai reiškia, kad sudarant darbo sutartį, abi šalys gali derėtis, sukurti savo sąlygas, kurios turi būti priimtinos abiems pusėms. Abiejų šalių sutarimu sulygtos kitos darbo sutarties sąlygos galioja, jei jų nustatyti nedraudžia įstatymai, kiti norminiai aktai arba kolektyvinės sutartys.
Lietuvoje taikomos tarptautinių kompanijų tipinės darbo sutartys ar vidaus darbo taisyklės dažnai negali būti tiesiogiai taikytinos Lietuvoje ir atrodo neįprastai vietinių teisės normų kontekste.
Sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sutartas išbandymas. Išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje. Išbandymo terminas negali būti ilgesnis kaip trys mėnesiai. Jei darbdavys pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti jam išeitinės kompensacijos.
Kitos darbo sutarties sąlygos nėra būtinos, kad darbo sutartis galiotų. Darbo sutartis laikoma sudaryta, kai abi šalys sutaria dėl anksčiau aptartų darbo sutarties sąlygų, ir įformina darbo sutatį, o ne įsakymo dėl priėmimo į darbą momento.
Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, pagal pavyzdinę formą(1 priedas), patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003m. sausio 28d nutarimu nr.115[3]. Rašytinės darbo sutarties padaromi du egzemplioriai. Abu egzempliorius pasirašo darbdavys arbo jo įgaliotas asmuo ir darbuotojas. Vienas egzempliorius įteikiamas darbuotojui, o kitas palieka darbdaviui.
Remiantis Darbo Kodekso 110 straipsniu, darbo sutarties galiojimas gali būti nustatytas iki tam tikros kalendorinės datos arba iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, pasikeitimo bei pasibaigimo. Tačiau jei terminas nenurodytas arba blogai nustatytas, tada sutartis laikoma neterminuota.
Nustačius konkrečią sutarties pasibaigimo datą būtina pagrįsti, kodėl būtent tada baigiasi sutarties galiojimas. Jei sutarties galiojimo pasibaigimo data yra nedarbo diena, tai pagal Darbo kodekso 26 straipsnio 33 dalį terminas atkeliamas iki artimiausios darbo dienos(pvz iš šeštadienio į pirmadienį).
Darbo sutarties termino pabaiga yra juridinis įvykis, sudarantis pagrindą nutraukti darbo sutartį, taigi pasibaigus darbo sutarties terminui darbuotojas arba darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį. Vadinasi, suėjus terminui, sutartis savaime nenutrūksta. Jeigu darbo sutarties terminas pasibaigė, o darbo santykiai faktiškai tęsiasi ir nė viena šalis iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti, laikoma, kad sutartis pratęsta neapibrėžtam laikui, t.y. ji tampa neterminuota.
Pasitaiko atvejų,kai darbdavys vengia nutraukti sutartį norėdamas išlaikyti darbotoją, arba atvirkščiai, darbuotojas - norėdamas išlaikyti savo darbo vietą. Darbo kodeksas taip pat riboja darbdavio ir darbuotojo galimybes, pasibaigus vienai terminuotai darbo sutarčiai ir nepraėjus vienam mėnesiui, sudaryti kitą terminuotą darbo sutartį su tuo pačiu darbuotoju tam pačiam darbui atlikti. Tokia sutartis nustatyta tvarka gali būti pripažįstama sudaryta neapibrėžtam laikui, t.y. neterminuota.
Darbuotojas gali susitarti, jeigu to nedraudžią įstatymai, kad jis toje pačioje darbovietėje eis tam tikras pareigas arba dirbs tam tikrą (sutartyje nesulygtą) darbą.
Dėl šios priežasties būtina darbo sutartyje nustatyti ir sutarti dėl konkrečių darbuotojo pareigų, t.y. sritis ir darbą už kurią priimtas darbuotojas bus tiesiogiai atsakingas. Papildomo darbo sutartis sudaryti yra tikslinga tuomet, kai yra praplečiama darbuotojo atsakomybė.
Taigi, esant papildomam darbui darbuotojas greta pagrindinių pareigų už atlyginimą toje pačioje darbovietėje įsipareigoja eiti papildomas pareigas, ar dirbti papildomą (sutartyje nesulygtą) darbą. Darbo Kodeksas numato, kad darbuotojo papildomo darbo funkcijos privalo skirtis nuo funkcijų pagrindinėje darbo sutartyje, kitu atveju toks darbas būtų traktuojamas, kaip neteisėti darbo viršvalandžiai.
Papildomos darbo sutaties įforminimas skiriasi nuo pagrindinės. Susitarimas dėl papildomo darbo turi būti išreiškiamas ne sudarant naują sutartį, o į pagrindinę įtraukiant papildomą sąlygą, kad darbuotojas greta pagrindinių pareigų eis tam tikras papildomas pareigas, arba dirbs tam tikrą papildomą darbą, gaudamas už tai papildomą darbo užmokestį.
Pagal Darbo kodekso 144 straipsnio 5 dalį darbuotjų, dirbančių pagal kelias darbo sutartis vienoje darbovietėje, darbo dienos trukmė negali būtį ilgesnė nei 12 valandų. darbo sutarčiai, jau egzistuojantis darbo santykis nekinta.
Pagal Lietuvos Respublikos Darbo Kodekso 114 straipsnio 2 dalį, darbuotojas gali eiti antraeiles pareigas arba dirbti darbus kitoje darbovietėje, jeigu to nedraudžią įstatymai ar kti norminiai teisės aktai. Darbo sutarties dėl antraeilių pareigų (darbo) ypatumus nustato Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys.
Darbuotojai, einantys antraeiles pareigas privalo sudaryti dvi darbo sutartis : vieną - pagrindinėje darbovietėje, antrą - kitoje darbovietėje. Antraeilių pareigų sutarties negalima tapatinti su papildomo darbo sutartimi. Pagrindinis jų skirtumas yra toks, kad papildomas darbas yra toje pačioje darbovietėje, o antraeilių pareigų sutartimi sutariama dėl darbo kitoje darbovietėje.
Dėl šios priežasties darbuotojas, norintis eiti antraeiles pareigas (dirbti darbą), iki darbo sutarties sudarymo turi pateikti darbdaviui, kuris darbuotoją priima į antraeiles pareigas (darbą), iš pagrindinės darbovietės gautą pažymą, kurioje turi būti nurodytas jo kasdienio darbo toje darbovietėje pradžios ir pabaigos laikas.
Darbuotojas, dirbantis keliose darbovietėse, būsimajam darbdaviui turi pateikti pažymas apie darbo laiko kitose darbovietėse pradžią ir pabaigą. Sudarant antraeilę darbo sutartį nereikalingas pagrindinės darbovietės administracijos sutikimas, nes naujas darbas pagrindinėje darbovietėje atliekamų funkcijų neįtakoja.
Kadangi asmuo įsidarbindamas naujoje darbo vietoje nėra atsakingas pagrindinės darbovietės personalui, sudaroma visiškai atskira darbo sutartis. Tačiau atostogos suteikiamos abiejose darbovietėse tuo pačiu metu. Įstatymai draudžia antraeilius darbus nepilnamečiams, valstybės tarnautojams( su išimtimis) ir kai kurių įmonių vadovams.
Partneris gali pasirašyti darbo sutartis su prie projekto dirbančiais darbuotojais dėl antraeilių pareigų. Jeigu darbas projekte artimai siejasi arba yra visiškai identiškas pareigoms, kurias darbuotojas atlieka įmonėje, tai įmonės vadovas pasirašo įsakymą, kuriuo darbuotoją įpareigoja tam tikrą darbo valandų skaičių (pvz. 2-3 val.) skirti darbui vykdant projektą. Tokiu atveju darbuotojui būtų mokamas darbo užmokestis, kuris būtų apskaičiuojamas remiantis jo darbo sutartyje numatytu darbo užmokesčio dienos įkainiu. Šiuo atveju su darbuotoju atsiskaitys partneris.
Tai darbo sutartis, kurioje gali būti numatyta, kad sulygtą darbą darbuotojas atliks namuose. Namudininkais gali būti : moterys, auginančius mažamečius vaikus; neįgalūs asmenys; pensininkai; asmenys, slaugantys ligonius; sezoniniai darbutojai tarpsezoniniu laikotarpiu ir kt. Rašytinėje darbo sutartyje būtina sąlyga yra ta, kad suta...
35 straipsnis. 1. Darbo sutarties šalys susitarimu dėl papildomo darbo, kuris tampa darbo sutarties dalimi, gali susitarti dėl darbo sutartyje anksčiau nesulygtos papildomos darbo funkcijos atlikimo. Tokia veikla gali būti atliekama laisvu nuo pagrindinės darbo funkcijos atlikimo laiku (susitarimas dėl darbo funkcijų jungimo) arba atliekama tuo pačiu metu kaip ir pagrindinė darbo funkcija (susitarimas dėl darbo funkcijų gretinimo), arba susitariama dėl projektinio darbo (susitarimas dėl projektinio darbo).
2. Darbo sutarties šalys taip pat turi teisę susitarti dėl pagrindinės darbo funkcijos ir papildomos darbo funkcijos sukeitimo tam tikram laikotarpiui ar neterminuotai.
4. Susitarime dėl papildomo darbo turi būti nurodyta, kuriuo metu bus atliekama papildoma darbo funkcija, jos apimtis darbo valandomis, darbo užmokestis ar priemoka už papildomą darbą ir papildomų teisių ar pareigų suteikimo tvarka.
5. Susitarimą dėl papildomo darbo viena darbo sutarties šalis gali nutraukti, įspėjusi raštu kitą darbo sutarties šalį prieš penkias darbo dienas. Susitarimas dėl papildomo darbo taip pat pasibaigia, nutrūkus pagrindinės darbo funkcijos darbo sutarčiai, nebent darbo sutarties šalys susitaria kitaip.
6. Esant pagrindinės ir papildomos darbo funkcijų konfliktui, darbuotojas pirmenybę turi teikti pagrindinei darbo funkcijai, nebent darbdavys nustato kitaip.
Apibendrinant galima teigti, kad pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodeksą, papildomas darbas turi būti aptartas ir įformintas raštu darbo sutartyje, nurodant visas būtinas sąlygas, tokias kaip darbo apimtis, laikas ir apmokėjimas. Tai užtikrina abiejų šalių teises ir pareigas, bei padeda išvengti galimų nesusipratimų ar ginčų ateityje.
