Viešieji pirkimai yra svarbi valstybės ekonominio gyvenimo dalis. Vienas svarbiausių valstybės valdymo tikslų yra viešiesiems pirkimams skirtų lėšų racionalus ir taupus naudojimas. Šiuo metu Lietuvoje viešųjų pirkimų apimtys siekia daugiau nei 6 milijardus litų per metus ir ateityje, įvertinant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų įtaką, ženkliai didės.
Tačiau viešieji pirkimai yra sritis, kurioje įvyksta reali korupcijos grėsmė. Tai sąlygoja konkurencijos mažėjimą, valstybinių institucijų veiklos neskaidrumą, tiekėjų diskriminaciją bei iš to sekančios visuomenės neigiamos nuomonės apie viešųjų pirkimų vykdymo eigą formavimąsi. Neteisėta veikla viešųjų pirkimų srityje yra gana dažnai susijusi su teisės principų nepaisymu ar jų netinkamu interpretavimu.
Norint suvokti viešųjų pirkimų teisės esmę, pirmiausiai reikia žinoti viešųjų pirkimų teisės principus, pagrindinius jos pradus, kuriuose yra įkūnyti pamatiniai ir tipiausi šios teisinės veiklos bruožai. Jų pažinimas bei supratimas padeda ne tik vertinti viešųjų pirkimų vykdymą, bet kartu padeda šią veiklą vykdantiems asmenims sėkmingiau įgyvendinti viešųjų pirkimų tikslus - efektyviai tenkinti viešus interesus. Viešųjų pirkimų principų sistemingas įgyvendinimas praktikoje leistų sumažinti korupcijos apraiškas, efektyviai ir konkurencingoje aplinkoje vykdyti pirkimus, leistų įsigyti kokybės ir kainos prasme geriausias prekes, paslaugas ar darbus.
Viešųjų pirkimų principų apibrėžimo problema
Esant sudėtingoms viešųjų pirkimų įgyvendinimo procedūroms, iškyla reikalas jas vienodai interpretuoti tam, kad būtų pasiektas viešųjų pirkimų tikslas. Taip pat aktuali viešojo ir privataus interesų derinimo principo įgyvendinimo ir interpretavimo viešuosiuose pirkimuose problema. Dėl savo teisinių santykių problematiškumo, viešųjų pirkimų teisė turi ir viešosios ir privatinės teisės bruožų.
Hipotezė
Sėkmingai įgyvendinami viešųjų pirkimų vykdymo principai, kaip visos viešųjų pirkimų teisės idėjinis pagrindas, užtikrina racionalų valstybės lėšų panaudojimą bei efektyvų viešo intereso užtikrinimą.
Tyrimo metodai
- Dokumentų ir literatūros analizė.
- Nestruktūrizuotas interviu.
- Loginis metodas.
- Istorinis metodas.
Viešųjų pirkimų vykdymo principai
Valstybę sudaro daugybė institucijų bei organizacijų, kurios egzistuoja tam, kad užtikrintų žmonių egzistencinių poreikių patenkinimą. Jos yra vienos didžiausių rinkos vartotojų. Kad galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas ir uždavinius visuomenėje joms reikia įvairių paslaugų, prekių bei darbų. Viešosios organizacijos ir tiekėjų bendradarbiavimas vyksta per viešuosius pirkimus.
Tai teisės aktais reglamentuojama vieša veikla, kuri paprastai yra finansuojama iš valstybės lėšų ir kuria siekiama sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį. Pastarosios lėšos privalo būti paskirstytos racionaliai ir tikslingai. Viešieji pirkimai, kaip ir kitos valstybinės organizacijos bei viešosios įstaigos veiklos, yra reglamentuoti Lietuvos bei Europos Sąjungos teisės aktų normomis.
Principas (lot. principium - pradžia, pagrindas) - įsitikinimas, lemiantis žmogaus santykius su tikrove, jo elgesio ir veiklos normas; pagrindinė kurios nors teorijos, koncepcijos idėja, pradinis teiginys; svarbiausioji kurios nors organizacijos (partijos, sąjungos, valstybės, žinybos) struktūros arba veiklos taisyklė; pagrindinė kurio nors įrengimo, mechanizmo sandaros arba veikimo savybė.
Principai gali būti suprantami ir kaip vertybinės orientacijos, kurios lemia žmogaus požiūrį į tikrovę. Teisės principai išreiškia visos teisės sistemos esmę bei yra jos plėtotės pagrindas, stabilizuojantis veiksnys. Jais grindžiamas visas teisinis reglamentavimas bei visi bendrieji ir individualūs teisiniai sprendimai. Jie yra stabilesni palyginti su kitomis teisinėmis nuostatomis. Todėl jų ignoravimas ar kaitaliojimas teisėkūros ar teisės aktų įgyvendinimo procese sukeltų visuomenės nepasitikėjimą.
Viešųjų pirkimų vykdymo principai yra suprantami kaip pagrindinės, esminės idėjos, kuriomis remiantis funkcionuoja viešųjų pirkimų sistema. Tai viešųjų pirkimų vykdymo subjektų elgesio orientyrai leidžiantys nenukrypti nuo teisių ir pareigų vienovės. Jais privalo būti paremtas kiekvienas viešųjų pirkimų srityje atliekamas veiksmas. Principais būtina vadovautis aiškinant, interpretuojant ir įgyvendinant teisės aktų nuostatas, nes jie atspindi pagrindines viešųjų pirkimų reguliavimo ypatybes.
Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas teisės principų funkcijas, galima teigti, kad principai, pirmiausiai, determinuoja viešųjų pirkimų teisės normas bei jų praktinį įgyvendinimą. Jie teisės normas subordinuoja ir užtikrina, kad jos visos sudarytų vieną visumą, suteikia joms stabilumo. Pagal negatyviąją viešųjų pirkimų vykdymo principų funkciją, principai yra kriterijus, kurio pagalba verifikuojamas teisiškai reikšmingų sprendimų teisėtumas.
Principo pagalba patikrinama ar įstatymų leidėjas, valstybės tarnautojai vykdantys viešuosius pirkimu bei tiekėjai siekiantys dalyvauti viešajame konkurse savo veikla nepažeidžia nustatytų teisinių standartų. Todėl, pasak Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Kūrio, šiuo požiūriu teisės principai yra imperatyvūs, t.y. jie brėžia elgesio ribas kuris nevalia peržengti. Tokių ribų peržengimas sąlygoja teisinio reguliavimo nenuoseklumą, prieštaringumą ir yra pagrindas kritikuoti atitinkamus teisės aktus bei pareigūnų veiklą.
Apibendrinant galime teigti, kad viešųjų pirkimų vykdymo principų pagalba galima kritikuoti ar kitaip vertinti šios srities teisinį reglamentavimą bei atskirų subjektų veiklą. Teisės normos teikia tik kiekybinę charakteristiką apie reglamentuojamą veiklą, o principai atspindi kokybinę jos pusę. Jie padeda nustatyti viešųjų pirkimų sistemos efektyvumą. Taip pat sureguliuoti tas sritis, kur įstatyminė reglamentacija nėra pakankama, konkuruoja kelios teisės normos.
Teisės principai gali būti išreikšti įvairiomis teisės sampratomis ir neįtvirtinti jokiose teisės normose. Tokiu atveju, jie vis tiek yra teisės doktrinos dalis, nes dažniausiai vėliau teisinės idėjos yra įkūnijamos formaliuose teisės šaltiniuose. O kitais atvejais, jie yra pažodžiui įtvirtinti kaip teisės normos arba išvedami iš kelių teisės normų.
Teisės principų ir teisės normų skirtumai
Kyla klausimas, kuo skiriasi teisės principai nuo teisės normų? Į šį klausimą galima atsakyti remiantis H. L. A. Hartu. Jis teigia, kad yra mažiausiai du bruožai skiriantys principus nuo normų. Pirmasis bruožas susijęs su laipsniu, t.y. principai lyginant su normomis, yra platūs, bendri ir nekonkretizuoti ta prasme, kad dažnai tai, kas galėtų būti laikoma daugeliu skirtingų normų, apibūdinama kaip vieno principo išraiška.
Antras bruožas yra tas, kad principai gana aiškiai nurodo tam tikrą siekį, tikslą, teisės turėjimą ar vertybę, todėl tam tikra prasme manoma, kad reikia juos ginti arba jų laikytis. Todėl galima teigti, kad ir viešuosiuose pirkimuose principai, nors ir įtvirtinti pažodžiui kaip viso teisės akto idėjinis pagrindas, bet jie kaip idėja yra kituose teisės akto straipsniuose įvairiai išreiškiami ir konkretinami ir taip atspindi bendrą viešųjų pirkimų vykdymo dvasią, tikslą.
Teisėkūros subjektai apibrėžia plataus principo taikymo ribas ir taip konkretaus teisinio santykio dalyviams jis tampa labiau prognozuojamas ir vienareikšmiškesnis. Reikia pastebėti, kad nors principai nuo normų skiriasi savo logine struktūra, raiškos ir įtvirtinimo teisiniame tekste ypatumais, formulavimo abstraktumu, bet jie nėra vienas kitam prieštaraujantys reiškiniai. Vieni principai yra universalūs, t.y. bendrieji (pvz. viešojo ir privataus interesų derinimo). Dar kitus suformavo Europos Teisingumo Teismas (proporcingumo, abipusio pripažinimo, nediskriminavimo), o treti yra bendrieji teisės principai įtvirtinti pagrindiniame šalies teisės akte (lygiateisiškumo).
Viešųjų pirkimų teisiniai santykiai yra ypatingi tuo, kad juose tarp šalių susiklosto ne valdymo, o sutartiniai teisiniai santykiai, kuriais siekiama patenkinti viešąjį interesą. Lietuvos Respublikos Viešųjų pirkimų įstatymo 3 str. 1 d. yra įtvirtinti penki pagrindiniai viešųjų pirkimų principai: skaidrumo, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo ir proporcingumo. Konfidencialumas yra išskirtas į atskirą straipsnį (6 str.) ir teisės akte formuluojamas ne kaip principas, o veikiau kaip pareiga.
Kadangi šiais principais išreiškiami abstraktaus pobūdžio elgesio standartai, tai esant skirtingoms socialinėms sąlygoms gali skirtingai veikti viešųjų pirkimų politiką. Bet teisinėje valstybėje jie padeda demokratizuoti ir humanizuoti visą viešųjų pirkimų vykdymo sistemą. Dažniausiai pažeidžiant vieną principą yra pažeidžiamas ir kitas, nes principai veikia kaip sistema. Jie patys tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, o koegzistuoja. Tai reiškia, kad kaip teisinės nuostatos jie brėžia vienas kito turinio ribas (pvz. skaidrumo principo turinys yra apribojamas konfidencialumo principo turinio ribomis).
Tiek viešųjų pirkimų vykdymo principai, tiek teisės principai apskritai, yra teisės kūrimo šaltinis, formaliai apibrėžiami, sistemiški, dinamiški bei imperatyvūs. Viešųjų pirkimų tikslas yra pirkimo sutarties sudarymas. Tai institucijų ir tiekėjų ikisutartiniai santykiai. Taip užtikrinant tikslingą ir efektyvų valstybės lėšų naudojimą. Viešųjų pirkimų principų laikymasis padeda sukurti realią konkurenciją tarp tiekėjų, sumažinti korupcijos riziką viešųjų pirkimų veikloje.
Taip pat padeda užtikrinti, kad pasikėslinimai viešiesiems pirkimams būtų vertinami objektyviai, procedūros vyktų skaidriai, laimėtojai atrenkami vadovaujantis ekonominio efektyvumo principu. O tai savo ruožtu kelia didesnį pasitikėjimą visa valstybinio valdymo sistema.
Viešųjų pirkimų principai
Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtinti viešųjų pirkimų principai yra pamatinės nuostatos vykdant viešojo pirkimo procedūras, kurių laikymasis yra imperatyvaus pobūdžio. Viešųjų pirkimų principai skiriasi nuo bendrųjų teisės principų tuo, kad principų laikymasis turi didelės įtakos teismams sprendžiant viešųjų pirkimų teisėtumo klausimą.
Perkančiosios organizacijos privalo besąlygiškai vadovautis LR Viešųjų pirkimų įstatyme nurodytais principais, tiek rengdamos viešojo pirkimo dokumentus, tiek vertindamos pasikėslinimus bei priimdamos sprendimus dėl viešojo pirkimo konkurso laimėtojo. Reikalavimų viešiesiems pirkimams suvienodinimas padeda Lietuvos ūkio subjektams geriau suprasti kitų šalių keliamus reikalavimus, atveria daugiau galimybių ir leidžia sėkmingiau dalyvauti organizuojamuose pirkimuose. Pažymėtina, kad po įstojimo į ES vis daugiau užsienio tiekėjų dalyvauja ir Lietuvoje atliekamuose pirkimuose. Lietuvos rinka yra atvira ES valstybėms narėms tiekėjams jau nuo Lietuvos - ES asocijuotos narystės sutarties įsigaliojimo.
Viešųjų pirkimų reglamentavimas Lietuvoje
Lietuvoje viešieji pirkimai iš viso pradėti reglamentuoti tik 1995 metais, Vyriausybei nutarimu patvirtinus biudžetinėms įstaigoms taikytiną laikinąją pirkimų tvarką. Pirmasis Viešųjų pirkimų įstatymas buvo priimtas 1996 metais. Šis įstatymas buvo parengtas pagal Jungtinių Tautų modelinį prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų įstatymą. Pradėjus derybas dėl įstojimo į Europos Sąjungą, prasidėjo viešųjų pirkimų teisės derinimo su direktyvomis procesas.
Konsultuojantis su Europos Komisijos ir kitais užsienio ekspertais, buvo parengtos ir priimtos 1999 m. ir 2002 m. Šios Lietuvos stojimo į ES sutarties nuostatas ir didžiąja dalimi suderintos su tuo metu galiojusis Viešųjų pirkimų direktyvos reikalavimais. Kadangi bei nustatė naujas detalias pirkimų taisykles, reikėjo patikslinti ir Lietuvoje galiojusį įstatymą.
Lietuvos Respublikos Seimas 2005 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimo įstatymą. Viešųjų pirkimų tikslas - sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, kad perkančioji organizacija įsigytų (įsigytų) prekes, paslaugas ar darbus, reikalingus jos (perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingas prekes, paslaugas ar darbus, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas ir užtikrinant, kad atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.
Viešųjų pirkimų subjektai
Viešuosius pirkimus vykdo perkančiosios organizacijos, renka laimėtojus, sudaro sutartis. Šiomis organizacijomis laikomos visos valstybės institucijos, įstaigos ar organizacijos, kurios įgyvendina tam tikrą viešąją funkciją, kurių veikla yra skirta viešajam interesui tenkinti ir viešojo administravimo veiklai įgyvendinti. Nuostatos taip pat taikomos ir savivaldybėms, jų administracijoms.
Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 2str. nustato, kad tiekėjas yra kiekvienas ūkio subjektas - fizinis asmuo, privatus juridinis asmuo, viešas juridinis asmuo ar tokis asmens grupė - galintis pasikėslinti ar įsiklantis prekes, paslaugas ar darbus. Tiekėjas turi teisę dalyvauti konkurse ir pateikti pasikėslimą, atitinkantį pirkimo dokumentuose nustatytus reikalavimus. Viešųjų pirkimų įstatymo 2 str. 5d. ir 11d. pateikia skirtingas tiekėjo sąvokas, atsižvelgiant į jo dalyvavimą viešojo pirkimo procedūrose.
Tiekėjas, siekiantis būti pakviestas dalyvauti ribotame konkurse, derybose ar konkurenciniame dialoge, vadinamas kandidatu, o jau pasikėslimą pateikęs - dalyviu. Lietuvoje viešuosius pirkimus kontroliuoja kelios institucijos. Ūkio ministerija yra atsakinga už viešųjų pirkimų politikos formavimą - teisės aktų, suderintų su ES teise parengimą, jų derinimą su kitomis ministerijomis ir suinteresuotomis institucijomis bei atstovavimą Europos Komisijos viešųjų pirkimų patariamojo komiteto darbe.
Viešųjų pirkimų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra atsakinga už šios teisės aktų laikymosi priežiūrą ir kontrolę. Taip pat viešųjų pirkimų tarnyba analizuoja viešųjų pirkimų vykdymo rezultatus, taip pat nustatytus viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimus, jų pobūdį ir su jais susijusius sprendimus bei bausmes. Viešųjų pirkimų kontrolę atlieka ir perkančiosios organizacijos vidaus audito tarnybos. Lietuvos Respublikos Seimo audito komitetas atlieka viešųjų pirkimų tarnybos funkcijų įgyvendinimo efektyvumo parlamentinę kontrolę.
Pasikėslinimų vertinimas
Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 24 str. Perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose privalo nurodyti pasikėslinimų vertinimo kriterijus bei sąlygas, t.y., pirkimo dokumentuose ji privalo nurodyti, kokiais vertinimo kriterijais vadovausis vertindama tiekėjų pasikėslinimus. Mažiausios kainos pasikėslinimo vertinimo kriterijus yra lengviau taikomas nei ekonomiškai naudingiausio pasikėslinimo kriterijus.
Perkančioji organizacija vertins pagal jos nustatytus reikalavimus ir pasikės mažiausią kainą. Į šį vertinimą organizacijos turėtų rinktis tais atvejais, kai kitos perkamo objekto savybės ar kitos pasikėslinimo sąlygos neturi didelės reikšmės būsimam produkto naudojimui. Pvz., kai perkančioji organizacija įsigyja degalus.
Ekonomiškai naudingiausio pasikėslinimo vertinimo kriterijus leidžia perkančiajai organizacijai siekti ne tikslus. Tai leidžia pasirinkti tokius produktus, kurie bus optimalūs ne tik kainos, bet ir kokybės prasme. Perkančioji organizacija nurodo pirkimo dokumentuose kiekvienam ekonomiškai naudingiausiam pasikėslimui nustatyti pasirinkto kriterijaus lyginamąjį svorį. Tai nurodoma dydžiu arba nustatant intervalą, į kurį patenka kiekviena kriterijui priskiriama reikšmė.
Tai nereiškia, kad ekonomiškai naudingiausias pasikėslinimas bus pats pigiausias. Tai reiškia, kad reikia sudaryti geriausią sandorį pagal savo nustatytus parametrus. Aplinkos apsauga gali būti vienas iš šių parametrų ir todėl sudarant sutartį jį galima prilyginti kitiems veiksniams.
Žalieji pirkimai
Žalieji pirkimai - tokie pirkimai, kai prekės ar paslaugos pasirinkimo kriterijus yra ne tik (ar net ne tiek) kaina ir kokybė, bet ir perkamo produkto gamybos ar vartojimo proceso poveikis aplinkai. Poveikio aplinkai kriterijus gali tapti lemiantis prekės arba paslaugos tinkamumą viešųjų pirkimų konkursui. Tai siekti tvaraus vystymosi strategijoje išdėstytus tikslus.
Pasauliniu lygmeniu žalieji pirkimai minimi 2002 m. 2004 m. priimtos Europos Sąjungos Viešųjų pirkimų direktyvos įtvirtino ir papildė teisinį kontekstą. Tai sudarymo kriterijus bei sutarties vykdymo sąlygas. Taip pat atnaujintoje strategijoje iškeltas siekis padidinti ES dalį ekologiškų technologijų ir ekologijos inovacijų rinkoje, taip pat tvaraus vartojimo ir gamybos skatinimą ekonomiškai ir socialiai vystytis tokiu būdu, kad nebūtų pažeistas ekosistemų gebėjimas atsinaujinti. Tai tinkamais.
Tvarus pirkimas: tai ne tik apie ekologiškumą
