Kiekvienas žmogus savo gyvenime susiduria su įvairiais iššūkiais. Iššūkiu galime laikyti ne tik įvairius likimo smūgius bei skaudžius įvykius kurie nutinka žmogui, bet ir sudėtingas emocijas bei vidines būsenas, kurias tenka patirti. Vienos sudėtingiausių iš šių būsenų - kančia ir ilgesys. Šios tarpusavyje glaudžiai susijusios būsenos apima žmogų, kai jis susiduria su įvairiais skaudžiais įvykiais, kai negrįžtamai sutrikdoma jo kasdienybė. Nors daugelis šių būsenų akivaizdoje yra linkę pasiduoti apatijai ir neigiamoms emocijoms, esama ir tokių, kurie savo skausmingus išgyvenimus geba panaudoti kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinį.
Kasdienis žmogaus gyvenimas yra lydimas įvairiausių įvykių, kurie jį vienaip ar kitaip paveikia. Tie įvykiai gali būti visai nedideli, o gali būti ir viską iš esmės keičiantys (tam tikri „lūžio“ momentai). Vis dėlto svarbiausia ne tai, kas žmogui nutinka, nes kiekvienam nutinka visko - ir gero, ir blogo, o svarbiausia tai, kaip į išgyvenamus dalykus sureaguojame, kokią tiesioginę įtaką jie mums padaro.
Tam tikra tokios įtakos pasekmė yra kūrybinis įkvėpimas, daugiau ar mažiau lydintis kiekvieną žmogų (kartais turime entuziazmo kokiai nors veiklai, o kokiai nors kitai - visai ne ir ją atliekame abejingai; tasai „užsidegimas“, noras ką nors daryti ir yra įkvėpimas). „Užsidegti“ (kūrybine prasme) žmogus gali paveiktas džiaugsmo, sėkmės, bet ir pykčio, liūdesio, ilgesio, vienišumo. Kiekvienas kūrinys yra kilęs iš kokios nors emocijos ar kelių emocijų samplaikos.
Kūrybinis įkvėpimo šaltinis dažnai reikalingas visiems kūrėjams. Tačiau kūrėjai tą šaltinį atranda individualiais būdais. Kiekvienas žmogus turi savitus kūrybinio įkvėpimo šaltinius ir kiekvienas jų - dažniausiai labai efektyvus - kad ir individualiai.
Dažnai žmogus kažką praradęs lieka palaužtas ir sugniuždytas, tačiau yra ir tokių, kurie neviltyje atranda save iš naujo ir iš to semiasi kūrybingumo. Praradę tai kas mums svarbu suprantame tikrąsias žmogiškąsias vertybes, suvokiame trapios gyvenimo būties laikinumą ir stengiamės suprasti ne tik mus supančia aplinką, bet ir gilinamės į savo vidinį pasaulį. Taip žmogaus mintyse kyla noras kurti, įprasminti svarbias netektis, palikti kažką kas primintų jog nieko nėra amžino. Tai lyg savotiškas paminklas, atminti tam ko jau senai nebėra. Kiekvieną nelaimę žmogus yra linkęs išgyventi ne tik savo mintyse, bet ir visą susikaupusį skausmą bei praradimo liūdesį išlieti kūryboje.
Gyvenime praradimas yra itin skausmingas, jis gali suteikti kūrybinį įkvėpimą, sunkumų išsakymas dažnai padeda užsimiršti ir palikti nuoskaudas,kurios neleidžia judėti į priekį. Praradimas dar kartą priverčia atsigręžti į žmogaus vidinę būseną primindamas trapų visko laikinumą bei įkvėpdamas žmones kurti nuostabius kūrinius, kuriuos prisimename amžinai. Artimųjų ir laisvės praradimas - kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Tik netekus pradedi suprasti kas tau yra svarbiausia ir dažnas menininkas šį jausmą akcentuoja savo kūriniuose.
Dažniausiai, manau, patirti dramatiški išgyvenimai stumteli žmogų kurti. Juk tuomet, kai skaudi patirtis slegia širdį, sielvartą sumažina nuoširdūs ir atviri pokalbiai. Tačiau ne kiekvienas turi šalia asmenį, kuriam galėtų pasipasakoti, todėl savo jausmus išlieja įvairiomis meninėmis formomis. Taigi, skaudūs išgyvenimai nors ir nenukelia žmogaus į nuostabią oazę, tačiau jie paskatina atsiverti žmogaus meninei pusei.
Praradimai Kaip Įkvėpimo Šaltinis
Vienas tokių būdų, ypač pastaraisiais amžiais, tai praradimai. Tad praradimą taip pat galima įvardinti kaip savotišką kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Praradimas sužadina svarbiausius ir giliausius žmogaus jausmus, kuriuos kūrėjas trokšta išlieti ant lapo. Tad tokiu principu sukurtų kūrinių literatūroje turime tikrai nemažai.
Šioje temoje analizuosime ar tikrai praradimai gali tapti įkvėpimu kūrybai?
Šiandien panagrinėsiu, ar gali praradimas būti kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis? Remsiuosi įvairiais XXa. lietuvių literatūros pavyzdžiais. Taigi šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis atitinkamais lietuvių literatūros rašytojų atvejais bei jų kūryba, argumentuotai pateikiama, kaip praradimas veikia, kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis, kokiu principu praradimas veikia žmogų ir jo kūrybą.
Praradimas yra sąvoka, su kuria susiduria kiekvienas asmuo gyvenime, dėl to šis reiškinys dažnai aprašomas ir literatūroje. Praradimų yra įvairiausių, dėl to ir susitaikymo būdai yra savotiškai sudėtingi ir įdomūs. Ne visi asmenys gali susitaikyti su praradimu ir asmenis, vietas prisiminti, praradimas dažnai sukelia absurdą, žmonės nenori gyventi monotoniškai, tačiau dažnai nežino, kaip tam pasipriešinti, o praradimų kankinami neretai pradeda kurti ir dėstyti savo mintis, taip išliedami skausmą, nerimą ir ilgesį. Praradimas gali būti stiprus emocinis išgyvenimas.
Kiekvienas žmogus ką nors gyvenime yra praradęs. Gyvenime nutinka įvairių įvykių - tiek skaudžių, tiek linksmų. Netektys gali būti labai įvairios - artimo žmogaus netektis, laisvės apribojimas, dvasinių dalykų praradimas. Ne vienas žmogus yra susidūręs su praradimais, tačiau jų poveikis kiekvienam asmeniui yra skirtingas. Vieni žmonės tiesiog palūžta, o kiti - pasinaudoja sukeltomis emocijomis. Kiekvienas praradimas priverčia pažvelgti į gyvenimą kitu kampu bei atveria naujas galimybes, kaip nutiko ir lietuvių rašytojams. Tad praradimą neretai žmogus sieja su skaudžiais išgyvenimais, kančia ar liūdesiu. Todėl praradimui artimas ir nusivylimo gyvenimu jausmas, kada žmogus ką nors praradęs, sykiu praranda ir viltį bei motyvaciją. Taigi praradimas dažnai žmogui būna negatyvus gyvenimo veiksnys. Tačiau į praradimą tokiu atveju žvelgiama labai pesimistiškai. Vis tik, į praradimą galima žvelgti ir optimistiškai. Praradimas kartais, kad ir koks skaudus bebūtų, gali paveikti žmogų ir teigiamai, suteikti motyvacijos bei, svarbiausia, tapti kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Juk ne veltui yra sakoma, kad jaučiant kančią, liūdesį, per kūrybą šis liūdesys ir kančia virsta katarsiu - apsivalymu. Tad patirdamas praradimus žmogus gali būti įkvėptas kurti, atrasti savo kūrybinius polėkius ir juos labai efektingai įgyvendinti. Apie tokius praradimo, kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinio virsmus žmogaus gyvenime, dažnai rašoma ir literatūriniuose kūriniuose.
Salomėja Nėris: kančia kaip įkvėpimas
Tai padarė ir Salomėja Nėris, išgyvenusi didžiules dvasines kančias dėl lietuvių visuomenės pasmerkto poelgio: 1933 metais ateitininkė prisijungė prie kairiųjų, o 1940 metais Salomėja Nėris, kaip Liaudies seimo delegatė, išvyko į Maskvą parvežti į Lietuvą Stalino „saulės“.
Todėl gimė eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“, kurio visi eilėraščiai ir buvo skirti išreikšti savo kaltę. Vienas eilėraštis iš šio rinkinio yra „Tolimas sapnas“. Lyrinis subjektas išpažįsta savo kaltę ir trokšta atleidimo, o sapne išsipildo visi jo troškimai: sugrįžta į gimtinę, į raudoną bažnytėlę. Šis sugrįžimas sukuria džiaugsmą, nustebimo nuotaiką, tačiau visa tai keičia baimė, kaltės jausmas. Lyrinis „aš“ kaip biblinis sūnus paklydėlis, grįžęs pas tėvą, laukia atleidimo. Ir Viešpats atleidžia: „Tebūnie jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo“.
Darosi aišku, kad Salomėjai Nėriai tolimas sapnas yra lyg svajonė sugrįžti į gimtinę. Tačiau jai yra gėda dėl savo klaidų, todėl ši svajonė tik ir lieka sapnu. Ji (jos) nusakoma (nusakomos) kūrinio įvykiais, veikėjų likimais, pasakotojo pozicija ir paties autoriaus žinomu biografiniu kontekstu.